Raminta Šerkšnytė

Raminta Šerkšnytė (g. 1975) 1994 metais baigė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos fortepijono (mokytoja Rymantė Šerkšnytė), kompozicijos bei muzikos teorijos specialybes. 2000 metais ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos magistratūrą pas prof. Osvaldą Balakauską; taip pat stažavosi daugelyje kompozitorių kursų Europoje, kur lankė prof. Louiso Andriesseno, Helmuto Lachenmanno, Pascalio Dusapino ir kt. kompozicijos seminarus.

2008 metais Raminta Šerkšnytė pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. 2011 metais ji tapo kompozicijos konkurso „Coup de Coeur des Jeunes Musiciens“ (Monakas) laureate. 2005 ir 2011 metais jos kūriniai „Sūkurys“ bei „Vasarvidžio giesmė“ tapo rekomenduojamais kūriniais UNESCO organizuojamoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Vienoje (International Rostrum of Composers). Kiti svarbesni apdovanojimai: I vietos prizininkė Juozo Gruodžio vardo kompozitorių konkurse (1995), „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė (kaip geriausia metų teatro kompozitorė, 2005); „Gaudeamus“ konkurso (Amsterdamas, 2005) finalistė; triskart laimėti prizai Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių metų kūrinių rinkimuose (2003, 2006 ir 2012).

Kaip kompozitorė ir pianistė (atliekanti savo pačios kūrinius) Raminta Šerkšnytė nuolat dalyvauja šiuolaikinės muzikos renginiuose. Jos muzika, atliekama orkestro „Kremerata Baltica“, dirigento Mariss Jansons ir Bavarijos radijo simfoninio orkestro, smuikininko Irvine Arditti bei Arditti kvarteto, „Strasbūro mušamųjų“ bei kitų muzikantų, skambėjo daugybėje šalių Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Australijoje – tokiose salėse kaip Vienos „Musikverein“, Berlyno filharmonija, Lincolno centras (Niujorkas) ir kt. Ramintos Šerkšnytės kūryba pristatyta daugelyje festivalių, tarp kurių – ISCM Pasaulio naujosios muzikos dienos (Zagrebas, Honkongas, Vilnius, Gentas, Tonjanas), „Gaudeamus Music Week“ (Amsterdamas), „Klangspuren“ (Tirolis), Vilniaus festivalis, „Gaida“.

Kompozitorei visada rūpėjo atrasti savus muzikinės formos sprendimus ir įvaldyti muzikinio laiko tėkmę (kad kūrinys nuo pat pradžių įtrauktų į savo įtaigos lauką, kad neliktų jokių dramaturgiškai mažareikšmių momentų), suformuoti savąją harmoninę kalbą (tai tarsi „netradicinis tonalumas“, dažnai grindžiamas vienalaikiu mažoro ir minoro sambūviu), perprasti įvairius instrumentuotės aspektus (pasak kompozitorės, jai lyg akvarelininkei knieti išgauti kuo įvairesnių skambesio atspalvių).

2002 metais parašyta „Rytų elegija“ styginių kvartetui netikėtu stiliaus lūžiu nustebino daugelį klausytojų, jau senokai pastebėjusių Šerkšnytės kūrybą ir sekusių jos raidą: iki tol kompozitorės muzikoje dominavusius sodrius postromantiškus garsovaizdžius pakeitė komplikuota (tačiau emociškai, ko gera, dar paveikesnė) muzikinė raiška – aleatorika, mikrotonika, klasteriai, naujųjų griežimo technikų gausa. Pastaruoju metu daugelyje kūrinių kompozitorė išradingai ir sklandžiai suderina abi – „postromantiškąją“ ir „avangardiškąją“ – savo kūrybos kryptis („Sūkurys“ smuikui solo ir dideliam ansambliui, 2004; „Migdolų žydėjimas“ kameriniam ansambliui, 2006). „Būtent meistriškumas būdingas šiai Lietuvoje gimusiai pianistei ir kompozitorei“, - rašė įtakingiausiame Pietų Vokietijos dienraštyje „Süddeutsche Zeitung“ muzikos kritikas Helmutas Mauró – „net jei ji pasitelkia minimalizmo, vėlyvojo romantizmo ar džiazo formas, iš svetimų žodžių tai tampa savita kalba, iš atskirų jausmų – dramatišku vyksmu, iš melancholijos – baltiškąja mistika.“

Kompozitorė prisipažįsta, kad nuo pat „Rytų elegijos“ rytietiška estetika jai tampa vis artimesnė. Tai galėtų paaiškinti kai kurias naujausiuose jos kūriniuose ryškėjančias tendencijas: vis besikartojusias dramatines kolizijas, „subjektyvius“ emocinius proveržius pamažu ima keisti sąlygiškai „objektyvi“ gamtos didybės ir žmogaus vidaus pasaulio kontempliacija (kaip kad oratorijoje „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ keturiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui, 2007; iš dalies – simfoninėje fantazijoje „Kalnai migloje“, 2005). Šiaip ar taip, tolesnius jos kūrybos posūkius atspėti vargiai įmanoma – jos niekada netraukė kartotis, rašyti kūrinius pagal anksčiau „patikrintus“ modelius. Užsibrėžianti vis naujus tikslus su kiekviena nauja kompozicija, Raminta Šerkšnytė tebelieka sykiu lengvai atpažįstama ir niekad nenuspėjama kūrėja.