2023-ųjų IV-ojo ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2024 m. kovo 27 d.
Vitalijus Gailius
Ką gi, pagaliau pribaigiau 2023-ųjų derlių. O derliaus būta tikrai gausaus ir įdomaus. Tą puikiai iliustruoja paskutinysis 2023-ųjų ketvirtis, kuriame dienos šviesą išvydo ne tik smarkūs roko albumai, naujienas į eterį paleido kultiniai Lietuvos reperiai bei gardumynų iškepė mano mylima džiaziuko scena. Taigi, praėjusių metų pabaiga nebuvo tyliai nuobodi. Priešingai, džiugesio ausims netrūko. Na, o dabar prie esmės.
Snus – RED
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“
„Snus“ – tai prieš kelerius metus susibūręs sekstetas, užkurtas Pietų Danijos muzikos konservatorijos (Syddansk Musikkonservatorium) auklėtinio trimitininko Apolinaro Dubausko. Kartu kolektyve groja gitaristas Jensas Ozmecas, kontrabosininkas Rasmusas Emilis Hegneris Nielsenas, būgnininkas Jesperas Lørupas Christensenas ir Lietuvos scenos kūrybingosios atstovės fleitininkė Mėta Gabrielė Pelegrimaitė ir gitaristė Klaudija Indriliūnaitė.
„Snus“ – solidus tarptautiškas žvėris. Tirštas, intensyvus garsinis potyris galėtų būti įvyniotas į eksperimentinio/avangardinio džiazo popierėlį. Verta tik patikslinti, kad avangardas čia kiek kitoks nei, pvz., Nyderlandų „Instant Composers Pool“ kūryboje. „Snus“ kalboje daugiau roko ir fusion žodyno elementų, kurie sukuria aiškesnėmis struktūromis pasižyminti avangardinį skambesį.
Kolektyvo kompozicijose juntamas trimito ir gitarų akcentavimas. Šie instrumentai išnaudojami tiek kuriant švelnias tekstūras, tiek itin šiurkščius triukšminius pasažus, kurie smogia itin efektingai. Puikiausias to pavyzdys – kūrinys „Rytas“, kuriame švelnūs pučiamieji galiausiai tranformuojasi į galingą gitarinį noise‘ą.
Albumas „Red“ demonstruoja kolektyvo bandymus eksperimentuoti su skirtingomis formomis, apžaisti tradiciją savaip ir kurti pakankamai dinamiškas kompozicijas. Ypač džiugu, kad „Snus“ suka ne ta kryptimi, kuria eina Londono scenos įkvėpti kūrėjai, aktyviai dreifuojantys į hip-hopą, elektroniką, bet ieško savitos prieigos. Klausant „Snus“ man nuolat galvoje šmėžavo du dalykai: nuo 8-ojo dešimtmečio prasidėjusi Miles‘o Daviso era ir jo albumai „Agharta“ ir „Pangaea“ bei turkų free/avantgarde džiazo kapela „Konstrukt“. Šių dviejų komponentų kokteilis gerai apibūdintų „Snus“ kūrybą.
Marijus Aleksa – Solo Live in Vilnius
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Apple Music“ / „Pakartot.lt“
2023-aisiais savo diskografiją ne vienu albumu papildęs būgnininkas ir perkusininkas Marijus Aleksa paskutiniame metų ketvirtyje pristatė dar vieną savo muzikinį kūdikį − solo akustinį mušamųjų albumą.
„Solo Live in Vilnius“, kaip teigiama albumo aprašyme, įkvėptas tokių būgnininkų kaip kultinių krautrokerių „CAN“ ritmo ašis Jakis Liebezeitas ir legendinis Milfordas Grave‘as. Jaki ir Milfordo derinys išties įdomus. Tai bandymas sujungti krautrokišką kilpiškumą su intuityviu, nenuspėjamu laisvumu. Užbėgant įvykiams už akių galima konstatuoti, jog Jaki ir Milfordo tandemo aidai Marijaus darbe tikrai girdimi.
Bet albume slypi ir daugiau sluoksnių. Afrikietiški, Karibų regiono, elektroninės muzikos ar net amerikietiškojo minimalizmo klasiko Steve‘o Reicho perkusiniai siūlai taip pat įausti į solinį Marijaus gobeleną. Gobeleną, kurio audinys išgaunamas pasitelkiant išskirtinai platų spektrą įvairiausių perkusinių ir mušamųjų instrumentų, kurių tikrai ne visus pavyksta atpažinti. Bet to ir nereikia, nes pats garsas tampa malonumu, nesukant galvos apie jo šaltinį. Be to, verta atkreipti dėmesį į tai, kad albumo medžiaga labai gamtiška. Kartkartėmis atrodo, jog Marijus bando imituoti paukščius ar kitus gamtoje sutinkamus garsus. Tai suteikia albumo medžiagai jaukumo ir natūralumo.
„Solo Live in Vilnius“ grožis bei galia slypi tame, jog perkusija suskamba lengvai, tarsi be pastangų ir nepereina į perdėtą konceptualumą. Marijui pavyksta atrasti gerą balansą tarp laisvojo džiazo/improvizacijos ir struktūrų, kurias gali suvirškinti ne tik profesionalūs perkusijos/būgnų gurmanai. Žinoma, akustiniai mušamųjų solo yra gana specifiškas žanras ir vien ritmu užimti visą eterį nėra paprasta, tad ir Marijaus darbe kartkartėmis išnyra tokių epizodų, kuomet norėtųsi girdėti daugiau sluoksnių. Nepaisant to, albumas išlieka subtiliai kerintis.
Santaka – Ramybė / Autoportretas
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Apple Music“
Kokia gi būtų 2023-ųjų IV-ojo ketvirčio albumų apžvalga be nuolatinių klientų – Manfredo ir Marijaus Aleksos dueto „Santaka“? Matyt, kad gerokai mažiau spalvingesnė. Susibėgo „Santaka“ dar vienam garsų proveržiui. Tiesą sakant nežinau, ką Manfredas su Marijumi geria ir valgo, bet kažką, kas tikrai pramuša ant kūrybiškumo ir nuolatinės kokybinės kartelės kėlimo.
Duetas net sumanė užeiti į akademinės muzikos lauką ir perdirbti vieno ryškiausių Lietuvos kompozitorių, superminimalisto Ryčio Mažulio kūrinius „Ramybė“ ir „Autoportretas“. Abu kūriniai yra parašyti chorams ir buvo išleisti 2020 m. vokalinio ansamblio „Melos“ leidinyje. Kam įdomu, pasiklausykite ir palyginkite originalą su „Santakos“ filtrą perskrodusia medžiaga.
Originaliuose kūriniuose girdime delikačius, regis net į pustonių lygmenį nueinančius vokalinius viražus, kuriuose netrūksta ausims mažiau įprastų techninių/konceptualių vokalinių sprendimų, pvz., paryškinti iškvėpimo/įkvėpimo garsai kūrinyje „Ramybė“. Bet štai atėjo „Santaka“ ir akademybę atmiežė mažiau formaliais elektroniniais/perkusiniais sluoksniais.
„Autoportretas“ tampa klampiu, amorfišku, perkusinį kilpiškumą išlaikančiu kūriniu, su pamažėl ryškėjančiomis ansamblio „Melos“ vokalo linijomis. Pradžioje gali pasirodyti, jog kūrinio koloritas itin tamsus, tačiau artėjant 5 minutės link jis ima švisti ir šis lūžis ypač žavi, nes „Santakai“ pavyksta ištrūkti iš vientisos melancholiškos nuotaikos, kurią girdime originalioje kūrinio versijoje, taip sukuriant naują emocinį krūvį. Lygiai tas pats nutinka ir su „Autoportretu“, tik šis gerokai ryškiau ima alsuoti world muzikos dvasia ir esti pasidabinęs kur kas šamaniškesne aura. Be to, abiejuose kūriniuose jaučiamas sodrūs glitch/IDM žanro prieskoniai.
„Ramybė / Autoportretas“ − žavus kūrinių perinterpretavimo pavyzdys, parodantis, kad skirtingi muzikiniai pasauliai nėra tokie skirtingi ir gali susibėgti į vieną krūvą, atverdami naujų interpretacijų lauką bei suteikti šviežių garsinių patyrimų.
Vartai – Pro vartus
Besidomintys eksperimentine muzika, neabejoju, yra girdėję Yiorgio Sakellariou vardą. Iš Graikijos kilęs muzikantas ir kompozitorius, daugeliui pažįstamas iš smalsumą skatinančių field recordingų ir neįprastų gitarinių solo. Tačiau greta individualių garsinių ieškojimų, jis su bičiuliais Lietuvoje subūrė grupę „Vartai“ ir, besibaigiant 2023-iesiems, išleido debiutinį albumą „Pro Vartus“.
Pravėrus vartus visų pirma krenta į akis pati albumo forma – limituoto tiražo 16 psl. knygelė. Nėra jokio CD, MC ar LP. Yra paties Yiorgio tekstai apie grupę, kūrybą, kūrinių tekstai, savotiški partitūrų fragmentai ir QR kodas, kurį nuskenavęs esi nukreipiamas į „Youtube“ arba „Bandcamp“. Šiose platformose galima išvysti specialiai nufilmuotą grupės pasirodymą arba pasiklausyti skaitmeninės albumo versijos. Štai toks netradicinis albumas.
Žengus toliau pro vartus ima girdėtis garsai. Ir čia jau turime ganėtinai swansišką reikalą. Ilgos, kiek psichodeliškos, ostinato principu grįstos kompozicijos skrodžia klausos organus. Bet be ryškios Niujorko triukšmadarių „Swans“ įtakos, „Pro Vartus“ turinyje šmėžuoja monumentalių Glenno Branca ar Rhyso Chathamo gitarinių darbų, kuriuose pynėsi minimalizmas, noise‘as ir no-wave‘as, apraiškos. Greta šios kompanijos girdime kankles. Taip, taip, perskaitėte teisingai. Būtent kanklės. Klausiate, ką po galais jos čia daro? Žvelgiant iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokioje kompanijoje kanklėms nėra kas veikti, bet vis tik išmoningai įterptas instrumentas puikiai atranda vietą tamsaus, sunkaus eksperimentinio roko peizaže ir įneša išskirtinumo. Beje, kaip ir smuikas, kurį šiame albume taip pat išgirsite.
Summa summarum, „Vartai“ Lietuvos roko scenoje – unikalus projektas, tokio drone/noise pakraipos eksperimentinio roko gausa pasigirti negalime, tad džiugu, kad Yiorgis su kompanija bando užpildyti šią nišą ir tampa atsvara mūsų šalies populiariojo roko bangai. Žiūrint į ateitį, norisi palinkėti Yiorgiui ir jo kolegoms, pristačiusiems išties solidų albumą, nepabijoti veržtis iš swansiško skambesio narvo ir atverti vartus į naujus klodus, juolab, kad potencialo tam apstu.
Jason Hunter Baltic Quartet – ImagiNation
Ką lietuviškų albumų apžvalgoje veikia akivaizdžiai nevietinis Jasonas Hunteris ir jo kvartetas? Neskubėkite piktintis. Sąsajų su Lietuva yra. Turiu tokį įprotį vis tikrinti, ką gero į rinką išmeta Rygoje įsikūrusi leidybinė kompanija „Jersika Records“, leidžianti Latvijos ir Baltijos šalių džiazo leidinius. Ir jau ne pirmą kartą jos kataloge išvystu lietuvį. Šį kartą –Estijoje gyvenančio JAV trimitininko J. Hunterio kvartete. Jame būgnais groja mūsų džiazo, ir net tik, sluoksniuose gerai pažįstamas Augustas Baronas. Jis retsykiais pagroja su Domu Strupinsku, retsykiais su Giedriumi Naku, o retsykiais – su dar daug kitų šaunių muzikantų.
„ImagiNation“ girdime ne tik J. Hunterio trimitą ir A. Barono būgnus, bet ir latvių klavišininką Atį Andersoną bei estų alto saksofonininką Allaną Kaljiste. Ir ką gi šį ketveriukė įrašė? Amerikietiška dvasia alsuojantį džiaziuko albumą. Post-bop/neo-bop eros džiazo vėjai čia pučia stipriai kaip niekur kitur, bet, kad nebūtų nuobodu, fragmentiškai juos šalin veja kitoniško džiazo gūsiai, pvz., „Imagine That“ girdimi fusion šuorai ar „Good For You“ susiliejantys nu-jazz/soul/funk brizai. Na, o A. Baronas būgnais, nepaisant žanrinių kismų, vienodai gerai plaka tiek seną gerą svingovą ritmą, tiek labiau groovy modernesnius viražus. Pats Jasonas tiek savo skambesiu, tiek albumo viršeliu neslepia referencijų į Milesą Davisą, ypač į jo 7-ojo dešimtmečio erą, kas puikiai sudera su A. Andersono „Hammond“ elektrinių vargonų viražais.
Ir koks gi verdiktas? Užkietėjusių eksperimentuotojų ir nepailsinčių naujovių ieškotojų širdyse šis albumas, tikėtina, ilgai neužsibus, bet ieškantiems tradiciškesnių džiazo sąskambių, sodrių instrumentuočių ir malonių tembrų, vedančių nuo lėtų baladžių atmosferos iki lengvo patrepsėjimo šokių aikštelėje, šis albumas bus kaip tik!
Veiveris – Jūrmylė
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Apple Music“ / „Pakartot.lt“
Laikas nuo laiko į mano muzikinį uostą įplaukia nepažintų laivų. Vienas tokių – Veiveris, didžėjaus ir prodiuserio Gyčio Veiverio, reziduojančio Kaune, projektas. Elektronine muzika giliau besidomintiems šis vardas, matyt, buvo žinomas jau anksčiau, bet man tai buvo šiokia tokia naujiena.
Tik MC ir skaitmeniniu formatu išleistas keturių kūrinių albumas plaukioja tarp darkwave, post-punk ir techno. Pastarasis dėmuo ypač išryškėja per tradicinį 4/4 metrų bytą bei sintezų tembrus, kurie grąžina į XX a. 10-ąjį dešimtmetį. Spaudi play ir jau su lig pirmuoju kūriniu „Dykuma“ supranti, jog turi reikalą su kūną išjudinančiu sutvėrimu. Regis, nieko verčiančio iš koto negirdi, turint omeny kompozicinę išmonę, tiesiog lengvai pagaunama šokių muziką su gana neįmantriais tekstais, bet tai veikia ir verčia artėti šokių aikštelės vidurio link.
Skambesys, lyginant su prieš tai pasirodžiusiu Veiverio EP „Naktis“, kuriame girdėjosi tamsesni bytai, linkstantis EBM/techno lauko link, pakitęs. Kompozicijų struktūravimo ir garsų sluoksnių prasme „Jūrmylė“ tarsi grįžta į primityvesnių sprendimų lygą ir, sąmoningai ar ne, ima panašėti į „Solo Ansamblį“. Paklausykite albumo „Olos“, o tada Veiverio kūrinių „Gelbėkit“ ar „Mėnulis“. Pažįstamas skambesys? Ritmai panašūs? Ar ne taip? Tai va, albumas smagus, šokti kviečiantis, bet tuo pačiu tarsi ima stokoti savito identiteto, o tai verčia „Jūrmylę“ vertinti santūriau nei „Naktį“.
Leonardas Pilkauskas – And The Sun Will Shine When I'll See You Again
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Apple Music“ / „Pakartot.lt“
Leonardas Pilkauskas mano apžvalgose jau buvo minėtas 2022 m., kuomet išleido albumą „How Deep is Her Voice“. Nyderlanduose muzikos mokslus krimtęs saksofonininkas ir kompozitorius pasižymi plačiu akiračiu. Jis kuria modernaus džiazo rėmuose, tačiau nuolat ieško galimybių tuos rėmus plėsti ir žengti šiek tiek tolėliau nei tik džiazas.
„And The Sun Will Shine When I'll See You Again“ – geras to įrodymas. Praėjusiame albume L. Pilkauskas sėmėsi idėjų iš bebopo, funko, nu-jazz, smooth jazz laukų, prijungdamas tango ar folko ritmus. Naujame darbe visa tai galima girdėti, tačiau „And The Sun Will Shinbe When I'll See You Again“ ryškėja noras plačiau išnaudoti ritmo mašinas, efektus saksofonui ir pasukti šiek tiek tolėliau nuo akustinio garsyno. Ar tai pasiteisina? Manyčiau, jog taip, albumas skamba šviežiai, lyginant su ankstesniąja kūryba. Be to, daug žaidžiama su skirtingais metrais, poliritmika, ieškoma mažiau įprastų frazavimo formulių.
Kaip jau galima suprasti, L. Pilkausko kūryba toli gražu nėra minimalistinė. Veikiau ganėtinai kupina visko ir kiek eklektiška, tačiau šiam kūrėjui pavyksta platų spektrą suvaldyti. Eklektiškumas netampa erzinantis, kuomet vis šokinėjama per skirtingas epochas be aiškios krypties.
Prie šio albumo kūrybinių procesų pirštelius prikišo kitas mūsų krašte gerai žinomas saksofonininkas Simonas Šipavičius, kurį melomanai pažįsta iš grupių „Sheep Got Waxed“, solo projekto „Sheep Effect“ ir t.t. Kodėl gi tai miniu? O todėl, kad klausant „And The Sun Will Shine When I'll See You Again“ vietomis ėmė atrodyti, jog Leonardo kūryba panašėja į Simono, ypač kūriniuose „Kaunas“ ar „Enter the mastermind“. Tokie signalai kelią santūrų nerimą dėl galimo pasidavimo simoniškaišipavisiškai skambesio krypčiai, bet esu tikras, kad Leonardas Simono gravitacijai atsispirs ir iš užančio ištrauks dar daugiau įdomybių. Klausykime Leonardo darbo ir būkime tikri, kad kada vėl išvysime JĄ/JĮ saulė neabejotinai švies!
Ade – 1/3 Gyvenimo EP
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Apple Music“ / „Pakartot.lt“
Ade – tai lietuviško repo tėvas ir motina. Sakysite hiperbolizuoju? Bet kaip kitaip pavadinti žmogų, stovėjusį repo scenos ištakose ir gavusį apdovanojimą už geriausią ever lietuvišką repo albumą „Išėjęs iš mados“? Daug kas manė, kad Ade kažkur dingęs, bet jis niekad taip ir nebuvo išėjęs. Jis tiesiog nekepa albumų kasmet ir nesivaidena ten, kur akis bado ryškia, tačiau tuščia šviesa nutvieksti raudoni kilimai.
Adei suėjo 35-eri, o kaip sako EP pavadinimas, tai – jam trečdalis gyvenimo. Šaunu, kad Ade nusiteikęs gyventi ilgai – net 105-erius metus. Bet gana juokų ir stveriame repo klasiko EP už pakarpos. Ir iškart smenga į širdį bei ausis pirmojo kūrinio žodžiai: „ačiū mamai, namams visatoms, kiekvienam fanui, ir mano batams, bro“. Šie dešimt žodžių nusako, apie ką yra Ade ir jo repas. Apie gyvenimą ir tai, kas patirta, artima. Na, o į trasą įšokus su tokiu gabalu kaip „Mano Naikai“, jau reikia išlaikyti lygį. Ade jį išlaiko. Feat’as su Micro One kala it plaktuku per galvą ir jaučiasi tas tamsumas, kuris, matyt, ataidi iš Micro One albumo „Nekronomikonas“. Vėliau seka jaunystės nuotykiais dūmų karalystėje alsuojantis „Nieko Nepamenu“, o gale tiesiog pribloškia nelaimingomis (ne)meilėmis paženklintas „Trečdalis Amžiaus/Krūvio Nulis“. Vienintelį, kiek subjektyvų minusą galima įžvelgti silpniau nuskambančiame „Nuo-Takai feat. V.V.“. Trepo maniera dvelkiantis gabalas kažkaip kiek nesudera su Adės old school repo dvasia ir gyliu.
Kas mane pažįsta žino, kad repas pas mane sukasi labai labai retai, tad net keista, jog apie tai rašau. Bet Ade atvėrė duris man į šį žanrą kiek plačiau, nei buvo iki tol. Suprantu, kodėl jis yra viena stotingiausių Lietuvos repo kolonų. Netradiciniai, kiek eksperimentiški instrumentalai, pvz., „Mano Naikai“, priminė „dälek“ braižą ir šis netrivialus bytų pasirinkimas yra rimtas koziris Adės kūryboje. O kur dar jo balso tembras, gebėjimas intonuoti repuojant, ir, žinoma, viską lydintys stiprūs tekstai. Atrodo, kad Aukštųjų debesų erelis, pragyvenęs trečdalį gyvenimo, kyla dar aukščiau!
Kastetas – Kruvino pusplyčio paslaptis
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Apple Music“ /
Po sėkmingos „Žėručio gatvės bylos“ kultinis Lietuvos repo balsas Kastetas ironiškai aprepavo krizėje besikamuojantį maestro, bet 2023-aisiais vėlei grįžo prie kriminalinės romantikos ir lietuviško žodžio išsiilgusiems klausovams pristatė dar vieną repo apsakymą – „Kruvino pusplyčio paslaptis“.
Kaip ir Žėručio gatvės atveju, taip ir kruvino pusplyčio paslaptyse glūdi kriminalinis naratyvas. Viskas prasideda nuo to, kad už miegą su svetima boba užmušamas Kęstas. Klasikinis kriminalinių naujienų scenarijus pamažu skleidžiasi vedžiodamas klausytoją netikėtais siužeto vingiais. Nespoilinsiu kas ir kaip, verčiau išgirskite patys. Tik pridursiu, kad lyrika yra stiprioji šio albumo dalis. Kas kas, bet Kastetas valdo žodį meistriškai. Jis tarsi Lietuvos repo Donelaitis, tik apdainuoja ne būrus, spragilais šiknas krapštančius, ar slunkius, gulinčius ant šilto kakalio, bet buitinius kriminalius konfliktus, taip į muzikos plotmę perkeldamas tą liguistą mūsų visuomenės pomėgį žiūrėti „Farus“ ir su užsidegimu skaityti straipsnius apie nusikaltėlių gyvenimus.
Muzikinė albumo pusė – įvairi. Be abejo, hip-hopo aura švyti bene ryškiausia, bet džiazovi, fankovi, bosanoviški ar net senosios estrados momentai čia tikrai ne retenybė, o veikiau kasdienybė. Bet ko norėti, kuomet muziką albume audžia tokie profai kaip Giedrius Nakas, Giedrius Rimeika, Justinas Žilys, Mindaugas Vadoklis. Tačiau greta pakankamai plataus žanrų panaudojimo norėtųsi girdėti kiek įvairesnių kompozicinių struktūrinių sprendimų, nes visi gabalai yra labai nuspėjami ir sukalti pagal tą patį kurpalių. Kita vertus, drįsčiau spėti, kad pati albumo idėja diktuoja norą viską pateikti paprastai ir aiškiai, o ne snobiškai eksperimentuoti.
„Kruvino pusplyčio paslaptis“ turbūt nėra nei muzikos albumas, nei audioknyga par excellence – tai tarpinis variantas. Muzika ar tekstas šioje vietoje svarbiau? Regis, svarstyklės kiek labiau linktų į teksto pusę, nes vertinant tik muziką, šis albumas tiesiog žaidžia žanrinėms klišėmis, kurios kuria nuotaiką tekstui. Bet šią muzikos ir literatūros simbiozę arba Kasteto repo apysakas reikia vertinti iš platesnės perspektyvos. Tai visiškai unikalus reiškinys Lietuvos scenoje, kuris nusipelno būti puoselėjamas.
Akli – III
„Bandcamp“ / „Spotify“ / „Youtube“ / „Apple Music“ / „Pakartot.lt“
Lietuvos roko scena išgyvena pakilimą. Grupių, grojančių nuo neįpareigojančio indie rokelio iki labiau ekstravagantiškų rokinių viražų, tikrai netrūksta. „Akli“ – vienas iš šios roko bangos vardų, drąsiai galima sakyti, atradę savo klausytoją ir tapę atpažįstami mūsų scenoje.
„III“ – tai trečiasis grupės albumas ir vienareikšmiškai labiausiai eksperimentiškas. Nuo pat „Taikos“ ir „Refleksijos“ laikų matėsi grupės polinkis į ne visai kanonišką skambesį, nors pradžioje jautėsi noras užšokti ant post-punk bangos. „III“ postpankiškumo sumažėjo. Tačiau išlaikydami anksčiau įgytas skambesio detales, pvz., vis įterpiamus baladinio tipo kūrinius ir t.t., grupė neria į kur kas piktesnius, tamsesnius koloritus, kurie priverčia prisiminti deathheavenišką post-metalą (pvz., kūrinys „III“) ar net seną gerą Sietlo grundge‘ą (pvz., kūrinys „Save laikau“). Be to, „Akli“ kūrinius albume dėlioja nevengdami kiek įvairiapusiškesnio požiūrio į dinamiką. Nors paskutiniai trys albumo kūriniai pasižymi vientisa ramia nuotaika, vertinant visumą tai toli gražu nėra klasikinis, tolygiai užkylantis ir tolygiai nurimstantis albumas. Kūrybingas ieškojimas įdomesnių dinaminių lūžių nusipelno pagyrų.
„Akli“ smogia stipriai ir užtikrintai. Tai vienas įdomiausių 2023-ųjų metų roko albumų Lietuvoje. Žvelgiant į vietinę sceną, šis „Akli“ ėjimas man primena „ba“ albumą „NAUTO“, su kuriuo grupė taipogi smeigė kažką visiškai kitokio, sudėtingesnio ir toli gražu nekasdieniško. Taip ir „Akli“ žengia į tuos muzikos klodus, kuriuose nebijoma eksperimentuoti. Beje, niekaip negaliu suprasti, kodėl „MAMA“ apdovanojimuose Metų roko kategorijoje nebuvo „Akli“. Su šiuo albumu jei ten turėjo būti!