Kalbino Vytis Nivinskas

Šių metų vasario 17 dieną mirė vienas žymiausių mūsų kontrabosininkų, ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro narys, kontrabosų grupės koncertmeisteris, Lietuvos šiuolaikinės muzikos propaguotojas Arnoldas Gurinavičius. Šiandien, vasario 28 dieną, jam būtų sukakę 70 metų.

Šia proga skelbiame jo kolegos, kontrabosininko Vyčio Nivinsko pokalbį su juo, kuris vyko 2019 m. spalio mėnesį.

---

– Ačiū, Arnoldai, kad sutikote pasidalinti savo gausia kūrybine atlikėjo patirtimi! Šis interviu bus mano teorinio doktorantūros darbo apie kontrabosą ir muzikos eksperimentus dalis, todėl tikiuosi, kad šio pokalbio ištraukas galėsiu panaudoti anksčiau minėtame darbe.

Kokie buvo įsimintiniausi šiuolaikinės muzikos kūriniai, kuriuos teko atlikti kontrabosu per savo turtingą karjerą?“ 

– Pirmiausia būtų Pēterio Vasko sonata (dar vadinama „Bass Trip“) – kuri yra tikrai įdomi, nes mes visi žinome, kad jis buvo kontrabosistas. Atlikau ją pirmajame savo rečitalyje. Raiškos priemonės ten šiuolaikinės, bet sunkiausia, o kartu ir įspūdingiausia buvo paskutinė dalis, kurioje reikėjo dar ir dainuoti. Nepaprastai sunku buvo dainuoti falcetu grojant kontrabosu.

– Čia kalbame apie sonatą kontrabosui solo?

– Taip. O šiaip buvo daug kūrinių, parašytų mano iniciatyva. Priminsiu, kad buvome sukūrę du ansamblius: „Saga Duo“ (Arnoldas Gurinavičius – kontrabosas, Saulius Astrauskas – mušamieji) ir „Ex Tempore“ (Gintarė Skerytė – sopranas, Arūnas Šlaustas – fortepijonas, Arnoldas Gurinavičius – kontrabosas, Vytautas Pilibavičius, vėliau Skirmantas Sasnauskas – trombonas, Saulius Astrauskas – mušamieji). Jiems buvo parašyta gerokai per penkiasdešimt kūrinių.“

– Būtent jūsų ansambliams?

– Taip. Mes juos užsakinėjome, nors kai kurie kūrė ir savo iniciatyva. Iš tų kūrinių vienam kontrabosui solo buvo ne taip jau daug. Vis dėl buvo tai iššūkis taip rašyti, bet dar didesnis iššūkis buvo rašyti perkusijai ir kontrabosui. O P. Vasko kūrinys čia yra turbūt iškiliausias.

– O kas dar galėtų konkuruoti su P. Vasko kūriniu?

– Geras ir įdomus buvo mano bičiulio Arvydo Malcio kūrinys „Šauklys“ kontrabosui ir fonogramai.

– O kokie didžiausi iššūkiai laukė atliekant tokius kūrinius ir kokios atlikimo technikos buvo sunkiausios įvaldyti?

– To paties P. Vasko kūrinio vokaliniai iššūkiai buvo ne man vienam. Žinau, kad ir Davidas Geringas, atlikdamas šį kūrinį, su tuo kovojo.

– Tai jis atliko tą kūrinį violončele?

– Taip, violončele. Kita vertus, dėl to jis net ėmė specialias vokalo pedagogikos pamokas.

– O kalbant apie kontraboso technikas?

– Čia būtų galima paminėti tokį Horațiu Rădulescu. Nelengva apibūdinti, ką jis išrado, kažkokią spektrinę grojimo techniką, kai groji su tam tikru stryko paspaudimu ir tankumu, dargi žemini arba aukštini tuos obertonus. Tai galiojo ne vien kontrabosui, bet ir visiems styginiams. Buvo neįprasta kažkiek neprispausti stryko, o tam tikras stryko braukimo greitis ir stygų aukštis visumoje su visais styginiais instrumentais sudarydavo kažkokį magišką garsą. Čia reiktų atskirai gilintis, ko jis siekia, o tai buvo atliekama „Gaidos“ festivalyje. Praktiškai „Gaidos“ festivalis buvo ta aikštelė, kurioje daugiausia galima atlikti panašią muziką. Buvo labai sunku įvaldyti šias technikas, pagauti šitą santykį, bet šis autorius tuo ir išgarsėjo, kad išrado šį spektrinį metodą.

– Tai buvo kūrinys styginiams, ne vien kontrabosui?

– Taip, ne vien kontrabosui. Autorius pats dalyvavo kūrinio parengime, asmeniškai dirbo su mumis. H. Rădulescu yra rumunų kilmės, bet anksti paliko gimtinę ir išvažiavo gyventi į Prancūziją. Taigi čia buvo tikras ir rimtas eksperimentas. Dar norėjau iš įsimintinų kūrinių paminėti Onutės Narbutaitės kūrinį „Vėrinys“ – mušamiesiems instrumentams (1 arba 3–4 atlikėjams) ir kontrabosui, arba 3–4 melodiniams instrumentams ar balsams. Čia kaleidoskopiniu principu sukasi tam tikra medžiaga, muzika susikuria tam tikruose susidūrimuose ir konfliktuose su perkusija, ir taip palaipsniui yra apeinamas ratas. Tai buvo įdomus eksperimentas – čia kiekvieną kartą susikurdavo vis kitokia muzika.

– Ir šitą kūrinį „Saga Duo“ atliko „Gaidos“ festivalyje?

– Taip, nes tai buvo vienintelė aikštelė tokiai muzikai. Nebūtų šito festivalio, nebūtų tokių kūrinių.

– O norėjau paklausti dėl kontraboso preparavimo. Ar teko preparuoti kontrabosą ir jeigu taip – kokiais būdais?

– Nežinau, ar tai galima pavadinti preparavimu, nes buvo panaudotas elektroninis efektas. Visai netikėtai įsigijau dvi skaitmenines efektų dėžutes – chorus / flanger ir delay. Man taip patiko su jomis žaisti, kad iš to gimė mano kompozicija „Mutatis mutandis“, kurią pirmą kartą atlikau festivalyje „Kaunas Jazz“, po to dar keletą kartų. Tas delay (garso signalo vėlinimas) buvo dviejų sekundžių, bet iš jo sugebėjau sukurti apie pusės valandos kompoziciją. O kalbant apie preaparavimą, tai visko buvo daug. Pavyzdžiui, kai stryką įterpi tarp dviejų stygų, susidaro toks lietaus efektas, tam tikras virpėjimas. Ir buvo daug tokių dalykų, o tada niekas pas mus to nedarė. Ir aš pažiūrėjau, kad tokiame kontekste Didier Lockwoodas šiuos dalykus meistriškai darė, bet gerokai vėliau. Taigi čia buvo naujas dalykas. Ir po Kauno džiazo festivalio kritika rašė, kad čia atsirado toks naujas reiškinys. Bet mes tada grojom tokį „juodą“ avangardą. Tai buvo „New Lithuanian Trio“: grojo trombonistas Vytautas Pilibavičius, kuris varė kulkosvaidžiu, ir pianistas Arūnas Šlaustas. O aš naudojau urbanistinę faktūrą. Vėliau prie mūsų prisidėjo perkusininkas Saulius Astrauskas bei vokalistė Gintarė Skėrytė ir taip gimė „Ex Tempore“.

– Tai minėtasis „New Lithuanian Trio“ egzistavo dar prieš „Ex Tempore“?

– Taip, tada vyko daug eksperimentų. Čia reikėtų paminėti Feliksą Bajorą, nes, mano supratimu, ir ne tik mano, F. Bajoras yra visų ieškojimų ir inspiracijų tėvas. Nes galima įrodyti faktologiškai, kad F. Bajoras padarė įtaką kažkiek ir Broniui Kutavičiui, ir Osvaldui Balakauskui. Tai buvo nepaprastai talentingas žmogus.

– Sakote, kad Feliksas Bajoras inspiravo kitus kompozitorius?

– Taip, nes jis buvo idėjų versmė. Jis parašė „Ex Tempore“ ansambliui „Missa in musica“, nepaprastai sudėtingą kūrinį, bet jis dirbo asmeniškai su kiekvienu nariu ir su visu ansambliu. Tame kūrinyje buvo ir nepaprastai sudėtinga kontraboso solo kadencija.

F. Bajoras buvo ir mūsų savotiškas guru, nes jis išmokė dirbti, įsiklausyti į visus tuos skambesius ir profesionaliai išsireikalavo maksimumo iš kiekvieno mūsų

– Kitas klausimas, susijęs su kompozitoriais. Koks bendradarbiavimas įsiminė labiausiai? Gal galite įvardinti, kodėl ir kuo ryšys su tam tikru(-a) kompozitoriumi(-e) buvo išskirtinis?“

– Šalia ryšio su Fėliksu Bajoru galima paminėti ir Anatolijų Šenderovą – atlikome jo kūrinį perkusijai ir kontrabosui. Ilgai su juo dirbome, analizuodami kontraboso partiją. Pasirodo, kad A. Šenderovo senelis buvo kontrabosistas, taigi jam nebuvo svetimas tas instrumentas, o pats kūrinys buvo išskirtinis, paremtas bibliniais siužetais, ir buvo tikrai įspūdinga dirbti kartu. Manau, kad kiekvienam atlikėjui yra įdomu dirbti su kiekvienu kompozitoriumi, bet su juo buvo ypač įdomu.

– O kaip vadinasi A. Šenderovo kūrinys, su kuriuo teko kartu dirbti?

– Tai buvo „Jokūbo regėjimas“, sukurtas „Saga“ duetui. Ten buvo biblinis siužetas su prasminiais dalykais. Šiaip jau su visais autoriais yra įdomu dirbti. Kai kurie jų dabar neberašo, pavyzdžiui, kompozitorė Nomeda Valančiūtė parašė mūsų duetui kūrinį „Baimės didelės akys“, jos nemačiau jau kokius penkiolika metų.

– Jums teko groti klasikinę, šiuolaikinę akademinę ir džiazo muziką. Kokius esminius techninius skirtumus tarp šių muzikos stilių galėtumėte įvardinti kaip atlikėjas?

– Sunku pasakyti, bet man atrodo, kad tiems džiazmenams, kurie negauna klasikinio išsilavinimo, šiuolaikinę muziką nebūtų paprasta sugroti, nes vis dėlto ten garso technologijose labai daug dėmesio skiriama strykui, o džiaze grojimo stryku nėra daug. Mano supratimu, tai sritis, kuri reikalauja ne vienerių metų. Pavyzdžiui, kada aš ,,užsiėmiau“ džiazu, užsibrėžiau įvaldyti trijų pirštų techniką, kaip tai darė N. H. Ø. Pedersenas. Ir pasakyčiau, kad nepavyko, nes tai, ką jis daro, yra antgamtiška. Negaliu paaiškinti, kaip jis sugeba tai atlikti, ten apskritai žmogus kiborgas su neįtikėtinomis techninėmis galimybėmis. Su namų video dirbau po vieną kadrą šifruodamas N. H. Ø. Pederseno dešinės rankos trijų pirštų grojimą, tai supratau, kad jo trečias pirštas yra pats stipriausias. Ar čia gamta davė, ar jis pats tai išlavino? Reikia gerai pagalvoti, tai – sunkus klausimas.

– Supratau. O pačiam, vieną dieną grojant šiuolaikinę muziką, kitą dieną – klasikinę, o dar po kelių dienų – džiazą, ar sunku buvo „perjunginėti bėgius“?

– Buvo labai sunku. Iš viso turėjai atsijungti, pakeisti mąstymo kryptį. Kai ruošiau „Mutadis mutandis“, aš daugiau nieko nedariau, o tik „užsiiminėjau“ šituo dalyku. Girdėjau, kad Wyntonas Marsalis vienu metu buvo geriausias džiazmenas ir geriausias klasikinės muzikos atlikėjas. Bet jo situacija buvo dar kitokia, jis dirbdavo ir koncentruodavosi pusę metų į vieną pusę, pusę į kitą.

– Aišku, ne visi gali turėti tokią prabangą po pusę metų dirbti tik vieną dalyką.

– Pakankamai sudėtingas ir sunkus tavo klausimas. Kaip šitas procesas vyksta, sunku paaiškinti. Bet dėl technologinių dalykų reikėtų paminėti Renaud Garcia-Fons, prancūzų kontrabosistą, kuris naudoja looperį ir susikuria sau faktūras. Ar teko girdėti?“

– Taip, teko ir matyti.

– Ir tai yra technologijos panaudojimas. Jos gal nėra labai šiuolaikinės, bet labai praplečia galimybes. Gali kurti dideles kompozicijas.

– Tada grįžtame prie kūrinių. Kokie buvo įsimintiniausi atlikti kūriniai kontrabosui, kai teko peržengti muzikos stiliaus ribas ir kurie gali būti tikri krosoverio (polistilistinės) žanro muzikos pavyzdžiai?

– Ne sudėtingiausi, bet įdomiausi?

– Taip, įdomiausi!

– Mes su perkusininku Sauliumi Astrausku bežaisdami sukurdavome tokias faktūras. Nežinau, kaip ten šalia atsidūrė Feliksas Bajoras, bet jis tame dalyvavo, ir išėjo įdomi sintezė. Buvo naudojamos mūsų priemonės, o kompoziciją „sukalė“ F. Bajoras. Taip gimė „Improvizacija Geto tema“ (pagal jo muziką dramos spektakliui). Tai kažkaip išėjo viena geriausių mūsų atliktų kompozicijų, kurią „suguldėme“ į CD albumą. Ir dabar kyla klausimas – kas yra to kūrinio autorius? Ar mes, ar Feliksas Bajoras? Nes jis lyg ir nieko nepridėjo išraiškos priemonių atžvilgiu, bet jis tiesiog žaibiškai „sukalė“ kompoziciją, ir tai buvo neeilinis eksperimentas.

– Esate ne tik atlikėjas, bet ir kūrėjas, daugiau ar mažiau kompozitorius, pats kuriate muziką. Kaip geriau save realizuojate?“

– Iš karto atsakau, aš – ne kompozitorius. Negaliu savęs laikyti tokiu, todėl šitas klausimas liks neatsakytas (juokiasi). Aš esu daugiau improvizatorius.

– Bet yra konkretūs kūriniai, tarkim, „Mutatis mutandis“?

– Taip, bet dėl to vadinti savęs kompozitoriumi neišeina. Tai irgi eksperimentas, išliejimas kažkokių susikaupusių idėjų, ieškojimai, bet kompozitoriumi savęs laikyti niekaip negaliu. Ačiū už pasitikėjimą (vėl juokiasi).

– O dėl realizacijos?

– Realizacijos irgi nėra. Mano supratimu, reikia baigti kompozicijos mokslus ir profesionaliai šitą dalyką daryti. Mokėti užrašyti tai natomis, ir tada būtų teisingiau. Nors čia kažkas panašaus į kompozitoriaus darbą, bet dėl profesionalumo kriterijų aš tiesiog nežinau...

– Tiesiog su šiuo klausimu norėjau sužinoti, kokį pasitenkinimą jaučiate daugiausia: tobulai atlikdamas, improvizuodamas ar kurdamas?“

– Nežinau. Sunku atsakyti, aš tiesiog, galvodamas apie tą patį klausimą, žinau kompozitorių, kurie, baigę kompozicijos studijas, nesugeba parašyti, pavyzdžiui, orkestrui. Jie yra neraštingi. Tai neįmanomas, protu nesuvokiamas dalykas. Nes dabar ir tu pats, ir daugelis mūsų kolegų ne kompozitorių laisvai gali užrašyti, gali aranžuoti, nes tai nėra labai sudėtinga, bet aš žinau netgi Nacionalinės premijos laureatą, kuris prašo, kad kitas parašytų instrumentuotę orkestrui (vėl juokiasi). Čia, aišku, truputėlį keistoka.

– Keistoka, sutinku. O dabar pakalbėkime apie eksperimentus. Kaip suprantate eksperimentą muzikoje? Kiek šiuolaikinėje muzikoje yra eksperimento? Ir kartu prisiminkite tris didžiausius eksperimentus per savo karjerą?

– Sunku. Dėl eksperimento pasakyčiau – bet kurį kūrinį grojant kontrabosu... beje, čia ne mano žodžiai o mūsų pedagogo Vytauto Sereikos, tau teko pas jį mokytis?

– Taip.

– Taigi jis vadino grojimą kontrabosu nepaprastai sudėtingu dalyku. Daug kūrinių, sakykim, ypač J. Haydno Koncertas violončelei C-dur koncertas, atliekamas kontrabosu, buvo tikras eksperimentas – kai jį paėmiau mokytis, nežinojau, ar sugebėsiu jį atlikti. Dvejus metus kovojau su vidiniu pasipriešinimu, kol priėjau tokią prošvaistę, kad aš jį įveiksiu. Ir tada eidamas į sceną vis dar nežinojau, ar jį sugrosiu su Lietuvos kameriniu orkestru.

– Ar čia yra koncertas violončelei, perdarytas kontrabosui?“

– Taip, mano paties perdarytas. Yra ir šiuolaikinės muzikos kūrinių tokių pavyzdžių. Tarkim, O. Balakausko kūrinys „Sölža-Gala“ buvo parašytas violončelei ir perkusijai. Aš jį perdirbau kontrabosui, ir tai baigėsi nepaprastai įdomiai. Sukandęs dantis dirbau du mėnesius, buvo taip sunku groti visa oktava aukščiau. Ir kada susitikom, autorius liko nepatenkintas savo kūriniu. Sakė: „Turi efektą?“ Atsakiau, kad turiu. „Įjunk!“ Įjungiau chorusą. „Padidink!“ Ir aš sukau, sukau iki pat maksimumo, kur jau konkretaus garso nebėra, o yra vien triukšmas. Tai mes tą kūrinį galų gale atlikome, mano pragariško darbo kaina buvo nepaprastai sunki (juokiasi). Jis tiesiog norėjo nuolatinio triukšmo, o mušamųjų partija buvo atliekama taip, kaip jis užrašė. Vadinasi, mano darbas įvyko perniek, nes aš vis tiek galėjau ir vienu pirštu groti tą triukšmą kelti.

– Supratau, kad nelabai kas konkretaus girdėjosi?

– Nelabai, nes viskas niveliavosi dėl to efekto keliamo triukšmo. O tai irgi buvo eksperimentas. Būna ir tokių dalykų!

– Du eksperimentus jau aptarėme, gal yra dar koks trečias?

– Trečias gal yra Onutės Narbutaitės „Vėrinys“ – labai puikus kūrinys, buvo labai įdomu, kadangi jame daug netikėtumų ir kažkuria prasme eksperimento.

– Rezultatas buvo nenuspėjamas?“

– Nenuspėjamas ir įdomus. Gal netgi panašiai kaip džiaze.

– Turiu dar tokį klausimą: labai daug teko groti solo ir įvairių sudėčių ansambliuose. Kuri patirtis buvo artimesnė ir įdomesnė – kaip solisto ar kaip ansamblio nario?

– Labai smagi buvo mūsų „Saga Duo“ patirtis su Sauliumi Astrausku. Kai užsikūrėme, tiek kūrinių mums buvo parašę. Rašė netgi tie, kurie daugiau niekam neberašė. Jie dingo! (juokiamės drauge).

Įdomu tai, kad kiekvieną kartą to laukdavome, nes tai yra iššūkis tokiai sudėčiai parašyti. Nes atrodo, kad čia kaip kokia ritminė grupė džiaze. Daug kompozitorių prakaitavo! O tai savotiškai įdomu.

– Tai čia nors ir ansamblis, bet kartu buvo du solistai?

– Nežinau, gal taip, o gal ir ne. Dabar jeigu grotume su kokiu nors saksofonistu, tai būtų duetas, ar du solistai?“

– Greičiau duetas.

– Gal ir duetas, nes tai dviejų skirtingų žmonių susiklausymas. Kartu yra ir visiškai kiti reikalavimai. Daug kas buvo parašyta, nors buvo ir kūrinių su daug improvizacijos. Vos ne pusė.

– O kalbant apie kitokią patirtį, pavyzdžiui, J. Haydno Koncerto atlikimą su orkestru kaip solistui, ar tai buvo daug darbo ir streso, ar kartu buvo ir didžiulis pasitenkinimas?

– Taip. Didžiulis pasitenkinimas. Panašiai buvo ir su C. Saint-Saënso Koncertu violončelei. Kadangi šis Koncertas taip pat yra puikiai žinomas, ypač M. Rostropovičiaus dėka, akivaizdu, kad orkestrantai jį labai gerai žino, ir pabandyk tik kažką ne taip sugroti! Tave pasmerks. Tai man kažkaip neblogai pavyko, nors grojau jį tik vieną kartą. Tiesiog nebuvo galimybių groti su kitais orkestrais. Tas Koncertas taip „užveža“, nes yra labai virtuoziškas ir romantinis. Tiesa, kai grojau J. Haydno koncertą, šalia grojau ir W. A. Mozarto Koncertą fagotui. Tai praktiškai visas šių koncertų šešias kadencijas teko sukurti pačiam, kas irgi nėra taip lengva. Reikėjo jas sugalvoti ir naudoti tam tikrą motyvinę medžiagą, bet smagu ir tai, kad tai buvo tradicija dar nuo J. S. Bacho laikų – kadencijas improvizuoti. Taigi jau buvau priartėjęs prie to. Negrojau parašytos, tarkim, garsaus atlikėjo kadencijos, o reikėjo ją susikurti pačiam.

– Gerai, o dabar klausimas apie ansamblius. Teko groti įvairiausiomis sudėtimis. Kokios buvo įsimintiniausios netradicinės ir eksperimentinės ansamblių sudėtys, be Saga Duo?“

– Tai „Ex Tempore“. Praktiškai mes sukūrėme šiuolaikinės muzikos atlikimo tradiciją Lietuvoje.

– Ir ta sudėtis kažkiek kito? Iš pradžių jūs buvote, berods, trise?

– Taip, iš pradžių tai buvo džiazo trio, vadintas „New Lithuanian Trio“. Vėliau įtraukėme naujų atlikėjų, ir tada pasikeitė pavadinimas. Sudėtis buvo labai sunki: vokalas, trombonas, fortepijonas, perkusija ir kontrabosas. Apskritai lietuvių kompozitoriai parašė per 60 kūrinių šiems dviem ansambliams: „Ex Tempore“ ir „Saga Duo“.

– O dar, be šių dviejų kolektyvų, ar kažkur teko groti visiškai netradicine sudėtimi? Atsimenu tokį kontrabosų kvartetą?

– Taip, tai buvo per kontrabosų fiestą. Ten buvo dar kitoks formatas, bet dabartinis jaunimas kovo mėnesį jau rengia kontrabosistų orkestro debiutą.

– Taip, girdėjau, kad Donatas Bagurskas tai organizuoja.

– Tai bus pirmą kartą Lietuvoje. Reiškinys! Paklausysim! (juokiamės kartu).

– Tada eikime prie paskutinio klausimo. Kontrabosas ir technologijos. Jeigu pafantazavus, kokią, jūsų nuomone, įtaką naujausios technologinės inovacijos darys atlikimui kontrabosu?

– Sakoma, kad žmogiškasis intelektas iki šiol kompiuterių dar nėra pranoktas, tačiau kvantiniai kompiuteriai žmogiškąjį intelektą pranoks 500 kartų, ir jau po dvejų metų. Skaičiuojant, kas dvejus metus jis padvigubėja – ir jau visai greitai bus įmanoma tobula žmogiškojo instrumentinio atlikimo simuliacija, nes bus galima „įkelti“ ir žmogiškąsias klaidas ir paklaidas. Čia turėtų dalyvauti daugybė dirbtinio intelekto rūšių, taip pat ir dirbtinis emocinis intelektas. Tada jau vyks konfliktas tarp gyvo žmogiškojo atlikimo ir kompiuterio. Tie, kurie bus perfekcionistai, nebegalės klausyti gyvo atlikimo, dėl gausybės žmogiškųjų klaidų. Kaip ir dabar yra tokių melomanų, kurie koncertų nelanko, nei neklauso gyvų koncertinių įrašų. Tik tobulus išgrynintus studijinius įrašus, nes tik tai atitinka jų nuostatas.

– Ar čia kalbame apie klasikinę muziką?

– Taip, kalbu apie klasikinę. O džiaze tai turėtų būti visiškai nonsensas. Tobulosios technologijos gal suteiks džiaugsmo ieškojimų ir atradimų atžvilgiu. Žiūrint, apie ką kalbame. Jeigu atlikimo atžvilgiu, tai galbūt bus sukonstruotas tobulesnis kontrabosas, kuriuo bus galima lengvai groti, kartu ir praplėsti kontraboso repertuarą – įtraukti kūrinius, kurių lyg ir neįmanoma atlikti, kaip anksčiau atrodė. Ir bus labai įdomu, nes tada visi tie anksčiau žinomi tradiciniai kūriniai, skirti šiam instrumentui, bus nebetokie įdomūs. Instrumento valdymo technologija tobulės, taip pat, matyt, įrašų ir dar kažkokios technologijos.

– Kalbame apie instrumento tobulinimą, ar atlikėjo (roboto) taip pat?

– Ko gera, apie instrumento tobulinimą. Nes, pavyzdžiui, dabar mūsų Ramūnas Šlekaitis tobulina instrumentą. Jis surado kažkokį ,,auksinį burtą“ instrumento perdirbimo technologijoje, kurios tikslas yra – geresnis instrumento skambesys. Jis daro tokius nuostabius dalykus, kad esamą instrumentą jis stebuklingai atveria garso atžvilgiu. Reikia nulenkti galvą. Beveik kiekvienas instrumentas yra unikalus ne tik dydžiu ir parametrais, bet ir mediena bei kitomis detalėmis. Tik kitas dalykas – ar yra prasmė atlikti kūrinius smuikui kontrabosu? Aš tai mačiau prasmę, nes įtraukinėjau į repertuarą nuostabiausius kūrinius ir šedevrus iš styginių aukso fondo. Mano sąžinė rami, nes klausytojui pasiūlydavau pačius vertingiausius, o ne šiaip chrestomatinius kontraboso kūrinius. Tai buvo estetinis malonumas, kita vertus, tada turėjau tuos kūrinius atlikti ne blogiau negu smuiku ar violončele. Buvo tas klausimas, ar grojimą kontrabosu kada nors ištobulinsime nepriekaištingai. Bet ar tai bus įdomu? Gal ir taip, būtų be galo įdomu išgirsti sterilų tobulą atlikimą, bet interpretacijos be žmogiškojo aspekto vis tiek negali būti. O interpretacijos supratimas labai priklauso nuo kiekvieno atlikėjo.

– Ar gali būti, kad interpretacija priklausys nuo kompiuterio programos kūrėjo, ar ne?

– Na, tas, kuris programuos, galės kviestis interpretatorių. Pagal tam tikras kryptis ir vertybių sumą, tuos interpretatorius bus galima pasirinkti. Vienas gali atstovauti vienai mokyklai, kitas – jau visai priešingai. Pavyzdžiui, bus galima duoti mašinai (kvantiniam kompiuteriui) sukurti vieno koncerto kadenciją, o gal ir visas tris – kiekvienai daliai (juokiasi). Šiaip tai labai įdomi tema!

– Ačiū už pokalbį!