Viktoras Urbaitis

Vilniaus knygų mugėje tarp leidinių anglų kalba atsitiktinai pastebėjau Davido Toopo knygą „Ocean of Sound“ – autorių miglotai žinojau iš kelių klausytų garso meno darbų, todėl knygą impulsyviai nusipirkau.

(2009 m. rugsėjo mėn. Davidas Toopas dalyvavo Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginiuose, buvo Muzikinių laboratorijų tinklo „Procesas“ kūrybinių dirbtuvių vedėjas – red. past.) 

Pirmą kartą „Ocean of Sound“ išleista 1995 metais, kai ambient muzika jau buvo brandus fenomenas, o apskritai elektroninė muzika buvo novatoriškumo zenite. Davidas Toopas – iki šių dienų aktyvus muzikos tyrėjas – be kita ko, buvo išleidęs garso meno įrašus po Briano Eno kuruotos „Obscure Records“ leidyklos ženklu. Pirmame knygos skyriuje autorius veda plataus ambient apibrėžimo link, eidamas nuo Claude’o Debussy iki Eno minčių dešimtajame dešimtmetyje. Šis apibrėžimas unikaliai įprasmintas kvepalų metafora.

Briano Eno ir kvepalų temos ryšys nebuvo spontaniškas. 1993 m. vasarį Hamburge Eno pristatė garso ir šviesų instaliacijų parodą „The Future Will Be Like Perfume“ ir tais pačiais metais išleido albumą „Neroli (Thinking Music Part IV)“, skirtą garso instaliacijoms. Metais anksčiau, 1992 m. liepą Londone, skaitė viešą paskaitą „Perfume, Defence & David Bowie’s Wedding“, o šios paskaitos turinį vėliau pertvarkė į esė. Tekstas jau minėtu, vėliau parodai pritaikytu pavadinimu „The Future Will Be Like Perfume“ publikuotas žurnalo Opal Information 1992 m. leidinyje.

„Kvapų pasaulis neturi jokių patikimų žemėlapių, jokios vienijančios kalbos, jokios suvokiamos metaforiškos struktūros, kurią mes galėtume suvokti ir kurioje galėtume susigaudyti.” (Iš anglų k. vertimai teksto autoriaus.) Eno aprašo įvairias reiškinių asociacijas – natūraliojo ar sintetinio pasaulių – kurias jam sužadina kvapai ir jų kombinacijos. Tai tampa painiu uždaviniu ieškant ir nerandant konkretaus būdo visa tai sistemizuoti ir suvokti. „Tiksliausia, ką galime padaryti su kvapais, tai griebtis palyginimų. Galima sakyti, kad karanal – tai tarsi įskelti titnagą, kad aldehidas C14 – tarsi persikų odelė, kad beta-jononas yra tarsi lateksas.“

Muzika ir kiti kultūriniai reiškiniai, Eno žodžiais, artėja prie kaitos, atspindinčios kvepalų pasaulį. Klasikinė muzikos kalba ir to meto tradicinis muzikologinis požiūris tapo netinkami suvokti naujoms muzikos rūšims – tiksliau tariant, sistema, skirta suvokti muzikos raidą pagal melodiją, harmoniją ir kompozicinės struktūras, tapo atgyvena, nes naujos muzikos rūšys turi sistemai nepažįstamus kintamuosius: „Elektroninių instrumentų ir įrašų kūrimo evoliucija sukėlė tokią padėtį, kurioje tembro – fizikinės garso charakteristikos – klausimas tapo plačiai atvertas bei virto kompozicijos dėmesio centru. Šiuolaikiniai kompozitoriai ir įrašų gamintojai, dirbantys studijose, eksperimentuoja su pačia garso esme. <...> Roko muzika – tai niekad anksčiau nepažinto tembro ir faktūros muzika, o ne melodijos ir struktūros. Roko garso paletė potencialiai begalinė, o šios paletės matmenys ir kombinacijos niekad nebus adekvačiai apsakomos.“

Kultūroje, kurioje klasikinės sistemos netenka prasmės, galime atpažinti visų jos formų tolygų pokytį neapibrėžiamų, sunkiai apsakomų patirčių link, turinčių reikšmę tik siejant jas su mūsų pačių vidiniais pasauliais: „Didžiosios Idėjos kaip Laisvė, Tiesa, Grožis, Meilė, Realybė ir Menas netenka savo didžiųjų raidžių, nustoja būti absoliučiomis ir patikimomis bei tampa pavadinimais vietoms mūsų mintyse: mūsų protų funkcijomis“. Kvepalų pasaulis, vadovaujantis šiuo požiūriu, atstoja „galutinį“ suvokimo būdą: vetiverijos ir absento kvapų derinį vertiname ne pagal jo vietą apibrėžtoje sistemoje ar nustatytas savybes, o pagal laisvą, beformę, mistišką jausminę galią, nulemtą begalinės aibės tarpusavyje susipynusių natūraliojo pasaulio patyrimų; „ir galbūt mes nebesitikėsime, kad parfumerija tilps į patogią, patikimą, racionalią pasaulio tvarką, o tikėsimės, kad visa kita taps kaip kvepalai“.

Grįžtant prie „Ocean of Sound“: apžvelgęs Eno ir artimas to meto minčių kryptis, Davidas Toopas apibendrina ambient muzikos raidą plačiu, išraiškingu apibrėžimu: „Vis daugiau muzikantų kuria darbus, kurie <...> yra skirti kaupti nuotaikas ir atmosferas, trinti chaosą ir garso taršą pasitelkiant tylą, gilintis į garsinius mikrokosmus, sugerti citatas ir skaitmeninius garso kadrus, vengti formos, teikti pirmenybę įspūdžiui, <...> siekti fiziologinių pokyčių, o ne intelektinio taisyklingumo, arba vaizduoti neįmanomas, išgalvotas aplinkas – tiek grožio, tiek siaubo. Muziką, siekiančią kvepalų būklės, muziką, ieškančią naujų kūrėjo ir klausytojo, kūrėjo ir mašinos, garso ir konteksto ryšių.“

Elektroninės ir eksperimentinės muzikos naujovės po 2000-ųjų ne tik pritaikomos tokiai ambient definicijai, bet ir papildo ją naujais matmenimis. „Boards of Canada“, William Basinski, „The Caretaker“ šią plotmę papildo hauntologijos dėmeniu, pasikartojančios ir nykstančios atminties aspektu. „Burial“ muzikoje jaučiama miesto aplinka, urbanizuotos kultūros atspindžiai – ataidintys klubinės muzikos ritmai ir transformuoti popmuzikos semplai. Liz Harris, plačiau žinoma kaip „Grouper“, savo muzikoje natūraliosios aplinkos įspūdžius praturtina emociškai intymiais instrumentiniais ir vokaliniais skambesiais. O šiuolaikinio meno kontekste augantis deconstructed club fenomenas (šalia savęs scenoje priimantis ir senus, tačiau naujose formose gyvus ambient trance ir ambient techno žanrus) toliau eksperimentuoja su klubine aplinka ir jos funkcija.

Per pastaruosius kelerius metus – mažą laiko tarpą, o dar paveiktą pandemijos sąstingio – lietuviškos elektroninės muzikos scena transformavosi į platesnį ir aktyvesnį reiškinį su gausesne aibe nišų, naujų krypčių ir eksperimentų. Naujai į sceną žengę menininkai kūrė ne tik individualius darbus, bet ir galimybes telktis aplink juos, burtis į idėjiškai artimų žmonių bendruomenes ir augti kartu. Galime kalbėti ne tik apie unikalius pavienius kūrėjus, jungiamus „elektroninės muzikos“, bet apie susiformavusias energingas idėjų bangas.

Ryški tendencija – elektroninės-eksperimentinės scenos ir šiuolaikinio meno lauko sintezė; reiškinys, menantis ambient koncepcijos užuomazgą aštuntajame dešimtmetyje. Nauji kultūrinio gyvenimo vėjai, nenuostabu, akseleruojami meno institucijų tarpusavio samplaikos. Šiandieninio Vilniaus muzikinių įvykių branduolį formuoja meno centrų kolektyvai bei rezidentai, akademinių struktūrų absolventai, kino, teatro, dailės žmonės, kūrybininkai, komunikatoriai, aplink šias institucijas besiformuojančios (ir kartu jas įtvirtinančios) bendruomenės, taip pat nepriklausomos DIY kryptys. Kūrėjai šioje sandūroje išsiskiria konceptualumu, dėmesingumu muzikos funkcijai, atidumu erdvėms ir ryšiams tarp dalyvių muzikiniame veiksme.

Minėtų veiksmų centro simbolis gali būti kultūros kompleksas „Sodas 2123“. Šiai vietai priklausė festivalio „Braille Satellite“ stotelė „Empty Brain Resort“, „Isla to Isla“ kolektyvo klubinės ir pažintinės naktys „Axon“, „Liaison“; tarp aibės pavienių naktinių renginių čia vyko „Karakumai“, svečių grupių koncertai, „Radio Vilnius“, Rasų radijo rezidencijos ir pirmasis projekto „Santaka“ pasirodymas Vilniuje. Apie tai – paeiliui.

„Isla to Isla“ ženklas buvo pirmasis iškilęs mintyse, perskaičius Davido Toopo žodžius apie „garsinius mikrokosmus“. Gedimino Jakubkos (Patricia Kokett) ir Beno Trakimo (Hìldå) vedama srovė išsiskiria giliu, skvarbiu žvilgsniu į garso formas, subkultūras, šaltinius ir garso etnografiją; gebėjimais transformuoti labai platų įtakos spektrą į atgaivias muzikos patirtis. Jautrumas nykstančių, neatrastų kultūrų ir populiarių muzikos krypčių paralelėms lemia tai, kad Patricia Kokett ir Hìldå muzikoje jaučiame aiškiai išreikštus laukinius, gamtiškus, kitatautiškus, futuristiškus, retrofuturistiškus ir visokiausius kitus mikrokosmus, nepastebimai susiliejančius į bendrą šiandieninės elektroninės muzikos tendencijų kontekstą. Iš to kyla muzikos funkcijos permąstymas ir konteksto apvertimas, pavyzdžiui, kai didžėjaus leidžiama elektroninė muzika skamba kaip fonas miegui, o gamtos garsai – šokių fone.

Tai pastebima ir „Isla to Isla“ kuruojamuose leidiniuose, renginių sudėtyse. Aplink leidybinę kompaniją buriamų atlikėjų veikloje galime pažinti panašias perspektyvas plėtojamas atskiromis šakomis. Pirmasis „Isla to Isla“ originalios kūrybos leidinys, išleistas 2021 metais – bendražygio Vlado Dieninio minialbumas „HAJAT“ – reinterpretuoja šokio ir teatro garsynus ambient forma, o antrasis – Jūros Elenos Šedytės „X​/​TENSIONS“ – ištąso elektroninės muzikos elementus iki žmogiškam balsui paralelios išraiškos. Jūros Elenos aktyvumas palieka šviesius įspaudus: savo solinėje kūryboje, taip pat duete su Mėta Gabriele Pelegrimaite „Ambulance on Fire“, kompozitorė ir atlikėja įsimena gabumu ir drąsa nardyti tarp (ir semtis iš) kardinaliai skirtingų aplinkų: teatro, klubo, avangardo, šiuolaikinės muzikos. Elektronikos įkvėptas ekspresyvumas ir nediletantiškas kompozicinis unikalumas atveria brutalumo ir švelnumo, struktūriškumo ir improvizacijos, jausmo ir manieros kontrastus; jos įrašuose bei gyvuose pasirodymuose stulbina himnų ir giesmių koliažai, ritmo proveržiai, daugiasluoksnės aranžuotės.

Jūros Elenos Šedytės muzika atskleidžia laisvės komponentą, būdingą ambient muzikai, arba tokiai muzikai, kuri kyla iš skirtingų kontekstų jungčių. Elektroninė šokių muzika neišlaisvina viso savo energijos potencialo, kai neperžengiama nusistovėjusių žanrinių rėmų ir klišių, stokojama improvizacijos, kompozicinio įmantrumo; akademiškumas, kita vertus, leidžia pažinti platesnį muzikinės išraiškos spektrą, bet ir gali suvaržyti griežtesniuose kanonuose ir nelanksčiose struktūrose, kaip leistų manyti daugelio nuo klasikinių sistemų atsišakojusių kompozitorių patirtis. Tarpdisciplininė kūryba sudaro karkasą energijai ir suteikia žaidybinę laisvę metodiškumui – susiduriantys laukai papildo vienas kitą. Tai galima jausti ne tik Jūros Elenos muzikoje, bet ir kuravimo idėjose: jos kuruoto Kauno menininkų namų koncertų ciklo „NICHE“ koncepcijoje (aprašytoje Ievos Gudaitytės tekste Lietuvos muzikos informacijos centrui). Kuo ribos tarp skirtingų muzikinių nišų mažesnės, tuo labiau stebina jose gimstanti muzika, artėjama prie formas praradusios ambient visumos.

Marijaus Aleksos ir Manfredo Bajelio kūrybinių srovių susidūrime pavadinimu „Santaka“ vyksta dialogas eksperimentinio džiazo kalba. Vis atviresnėse Manfredo muzikinėse veiklose, tarp kurių ir radijo eteryje skambančiuose lietuviškos muzikos archyvų naršymuose, galėjome jausti unikalumo paieškas laisvojo džiazo garsų ir avangardo link, matyti dėmesį vilnietiškajam GTČ trio palikimui. Be to, galime pastebėti šiandienos Vilniaus ir anuometinio Detroito muzikos aktualijų paraleles. Glaudūs techno muzikos ištakų ir džiazo ryšiai buvo girdimi Detroito muzikos bendruomenių – Bellevillio trejetuko ir „Underground Resistance“ – kūryboje, o Jeffas Millsas pastaraisiais metais šiuos laukus jungia itin aktyviai: vien 2021 metais jo paties kuruojamoje „Axis Records“ leidykloje išleistas electro jazz projekto „The Paradox“ (Jeff Mills, Jean-Phi Dary) leidinys „Counter Active“, taip pat jo dueto su multiinstrumentalistu Rafaeliu Leafaru albumas „The Override Switch“; keleriais metais anksčiau Millsas bendradarbiavo su džiazo atlikėjais Tony Allenu ir „Spiral Deluxe“. („The Override Switch” albumo aprašyme ir interviu su Rafaeliu Leafaru užsimenama, jog jį su Millsu supažindino Mike’as Banksas, „Underground Resistance“ bendraįkūrėjis.) Bet ne tik tai teka po paviršiumi. Nors tai neskamba ambient, Manfredo muzikos ikoniškumas – kalbant ir apie ankstesnius kultinius leidinius – įgyjamas koliažuojant, suliejant simbolius ir semplus iš priešingų erų, skirtingų kontekstų; belaikėje (klubo) aplinkoje ataidi fragmentai iš 9-ojo dešimtmečio Liverpulio „Pink Industry“, šio amžiaus pradžios Londono „Two Lone Swordsmen“. Tad ir „Santakos“ garsynas išsiskiria ne tik kaip dreifas elektroninio džiazo link, bet ir kaip margaspalvė trance, krautrock, worldbeat jungianti psichodelija, menanti Davido Byrne’o ir Briano Eno „My Life in the Bush of Ghosts“.

„Radio Vilnius“, įkurtas Manfredo Bajelio ir menininkės Kotrynos Briedytės iniciatyva, praėjusį pavasarį atšventė antrąjį gimtadienį. Per dvejus metus radijo internetinis archyvas pasipildė daugiau nei dviem tūkstančiais įrašų – laidų, kurias pristatė per šimtas penkiasdešimt suburtų rezidentų, muzikantų, didžėjų, menininkų ir kultūros apžvalgininkų; jo bendruomenė taip pat įgyvendino per  dvidešimt viešų muzikinių renginių Vilniuje, tarp jų – gyvos muzikos koncertai, rezidencijos Šiuolaikinio meno centro Skulptūrų kieme ir naktinių renginių serija EXZIBIT. „Radio Vilnius“ ženklas – tai nuoroda ne tik į internetines garso transliacijas, bet ir į gyvybingą miesto kultūrinį kraštovaizdį, jo savitą poziciją globaliame muzikos megapolių kontekste, įvairiaspalvę nišų ir asmenybių paletę. Kaleidoskopiškoje radijo muzikos programoje galime girdėti vienijančius taškus, svarbius įtakos šaltinius. Daugelyje laidų galima nujausti (ar tiesiogiai girdėti) ataidinčias Jono Hassello, Ryuichi Sakomoto, Sun Ra, Vladimiro Tarasovo ir to paties Briano Eno mintis. Rezidentų muzikos pasirinkimai, atrodo, atliepia tiek Kotrynos, tiek Manfredo įkvėpimui, meilei avangardui ir laisvai muzikai.

Daugeliui muzikinių „Radio Vilnius“ laidų būdingas savitai išreikštas dėmesys muzikos funkcijoms ar nuotaikoms. Menininko Ugniaus Gelgudos laida ir projektas tuo pačiu pavadinimu „Elastic Architecture“ tyrinėja įvietintą muziką, eksperimentinės elektronikos pirmtakus, moterų kūrybą šiame lauke, new age garsyną. Nerijaus Damaševičiaus „Spingsulė“ kviečia žvelgti į šviesiąją elektronikos pogrindžio pusę, supamą jausminių verpetų ir downtempo ritmikos. Julija Lečaitė, reziduojanti ir kitoje artimoje inter-miestiškoje bendruomenėje „Palanga Street Radio“, kuria emociškai ryškias, jaudinančios energijos pripildytas impresijas. Marijus Klimaitis į laidą „Per amžius ambient“ perkelia ilgametę patirtį kuriant charakteringas naktines atmosferas, o Justas Kontrimas savo laidose ieško būdų muzikaliai apibrėžti emocijas ir žodines sąvokas. „Offbeat Metamorphosis” – Luko Kukuraičio ir Vytauto Vilėniškio muzikos srovė, giliai ir stabiliai plaukianti elektronikos scenos pamatuose – ypač ryškiai alsuoja 10-ojo dešimtmečio dvasia, ieškojimo ir inovatyvumo nuotaikomis, garsais, skambančiais ambient ir šokių muzikos kryžkelėje, prie amžinai nepasiekiamos ateities slenksčio.

Kompozitoriaus-atlikėjo Pijaus Džiugo Meižio muzika išsiskiria subtilumu, dėmesingumu detalėms: leidiniuose „Geografinės būsenos“, „delsa“, „gegužės gūsiai“ skambantys nesustabdomi gamtos, laiko, gyvenimo srautai kviečia įsižiūrėti į iškylančius laikinumo fragmentus. Priešpriešoje – kūrėjo pseudonimu „rookas“ muzika ir jo kuruojama leidykla „static motion“, kurių garsai skamba sustojusioje, belaikėje erdvėje. „static motion“ vedlių „rookas“ ir „Undveld“ muzikoje atskirų žanrų fragmentai – žemų dažnių linijos, drone atmosferos, techno aidai – jungiasi į abstrakčią poetišką visumą.

Artima linkme, kylančia iš praėjusio dešimtmečio experimental techno ir ambient virsmų Šiaurės Europoje, plėtojama ir „Amulet of Tears“ leidykla Vilniuje. „Amulet of Tears“ muzikoje pirmu planu stoja emociniai įspūdžiai, sentimentalių refleksijų motyvai beritmės atmosferos fone, o leidinių temas diktuoja poezijos fragmentai, išrašyti fizinį formatą lydinčiuose zinuose, arba tiesioginiai literatūriniai įkvėpimai (pavyzdžiui, Italo Calvino įkvėpta kompiliacija „Invisible Cities“).

Paraleliai, tačiau iš kito rakurso, unikalius tarpžanrinius ambient kitimus tiria ir „Suru Records“, atstovaujantys daugeliui kultinių, brandžių lietuviškos muzikos projektų. Tarp jų – FUME, vis įdėmiau nagrinėjantis kūrėjo ir technologijų ryšius, bei „Nulis:s:s:s“ (kiti paraleliniai šio solo projekto avatarai yra „Girnų Giesmės“, „oro! oro!“, „Svaixt“ ir kt.), triukšmo, industrial laukų įtakas verčiantis į dekonstruotas garso fizikos ir faktūrų išraiškas.

Kalbu apie visus šiuos projektus ir atlikėjus ne tik dėl to, kad laikau juos vertais dėmesio. Įdomu tai, kad konceptualių Briano Eno sąvokų aidai išlieka aktualūs ir gyvybingi lietuviškos elektroninės muzikos kontekste, toli nuo šių sąvokų pradinio taško – kone pusę amžiaus atgal, skaitmeninių technologijų priešaušryje – net, jeigu, cituojant Davidą Toopą, „Eno išpranašavo tuomet jau egzistuojančius dalykus, kaip tai dažnai nutinka gebantiems užčiuopti akimirkos skonį (the flavour of the moment).“

Visa tai – platesnio virsmo iš formos į beformiškumą atspindys. Šie ambient muzikos junginiai nurodo mums ne konkretų vaizdinį, bet – lyg kvepalai – suteikia vaizdinio svajonę, sufantazuotą vietą ar laiką. Išskaidžius racionalios tvarkos elementus, kūrybos metodais tampa kontrastai, paradoksai, iliuzijos, menamos nuotaikos ir įsivaizduojami atsiminimai; formų dekonstravimas tampa savaimine kūrybos forma. Kaip klausytojai, mes „dėvime“ kiekvieną konkretų „kvapą“ taip, kaip įsivaizduojame jį tinkamą tam tikrai aplinkai, socialinei funkcijai ar trokštamam jausmui. Tuomet muzika mums gali būti tiek tyrinėjimas, tiek fantazijų patenkinimas, tiek paviršinė tapatybės deklaracija arba šydas, užtrauktas virš natūraliojo pasaulio realybės.

Lemiamą reikšmę kvepalų funkcijai turi erdvė ir tarpusavio artumas.

Dažnai meno parodos, galerijų erdvės būna papildomos muzikinėmis instaliacijomis, gyvais arba DJ pasirodymais. Taip iliustruojamos kūrinių kultūrinės nuorodos arba tvirtinamos bendruomeniškumo gijos: parodos programoje įtrauktas DJ setas suteikia atviresnę terpę tarpusavio bendravimui, kviečia į parodą ne tik kaip į darbų ekspoziciją, bet ir kaip į meninės bendruomenės ryšių užmezgimą. Žengiant toliau, renginys gali būti konceptualizuojamas kaip visapusiškas erdvės patyrimas – ryškiu pavyzdžiu atmintyje išlieka 2022 m. vykęs garso ir performansų renginys „Marsas sugrįžta“ Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Šia proga buvo kviečiama aplankyti ir pajusti rekonstrukcijai uždarytos galerijos erdves, be kitko, kartu su įvietintais Pan Daijing bei lietuvių Ragemore ir Gedimino Žygaus muzikos performansais. Renginio tikslas jo aprašyme: „Prieš keletą mėnesių grupė skirtingų šalių menininkų buvo pakviesti tyrinėti Mykolo Žilinsko galerijos erdves ir apgyvendinti jas garsu, performansais, filmais ir poezija. Į pokalbius buvo įtraukti pastato istorijos pėdsakai, įvairaus tipo relikvijos, šiandieninė pereinamoji jo būklė ir įsivaizduojamos ateitys. Eugenijaus Miliūno kurtą pastato architektūrą pabrėžė ir sustiprino garsas bei į ekspozicines erdves sugrįžę kūriniai iš Mykolo Žilinsko kolekcijos. Visa tai kūrė ramaus bendrabūvio ir atidaus kūnų – dangaus, meno, žemiškų – stebėjimo atmosferą. Buvome pakviesti burtis, klausytis, įsistebėti ir gedėti drauge tam, kad galėtume gyti.“ (cac.lt) Pereinamosios būklės, įsivaizduojamos ateitys, ramus bendrabūvis – tai panašu į temas, vienijančias daugelį šiame tekste apžvelgtų fenomenų.

2021 m. publikuotame interviu su „Radio Vilnius“ įkūrėjais pabrėžiama radijo studijos, kaip erdvės, svarba bendruomeniškumo atžvilgiu: „Manfredui norėjosi sukurti ne tik radijo stotį, bet ir fizinę, miestui atvirą studiją, kurioje laukiamas kiekvienas. Radijas, jo nuomone, turėtų būti miesto švyturiu, kuris aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, generuoja naujas idėjas, leidžia bendrauti žmonėms, o eteryje negirdimas radijo gyvenimas jam turi būti toks pat svarbus.“ Be šios erdvės radijas tolygus steriliam skaitmeniniam reiškiniui.

Be anksčiau minėto „Sodas 2123“, Vilniaus kultūrinis centras „1986_gallery“ šiandien yra pagrindinė pasirodymų – koncertų, performansų, naktinių renginių – erdvė didžiajai daugumai tekste minėtų muzikos projektų. Kartu daugeliui besidominčiųjų Vilniaus kultūriniu gyvenimu ši erdvė yra ir savitas meno bendruomenės, ypač naktinio gyvenimo, simbolis. „1986_gallery“ gali būti vadinama ir koncertų erdve, ir naktiniu klubu, ir kino sale, ir performansų galerija, tačiau kartu ir peržengia įmanomus apibrėžimus, atspindi susiliejusias formas.

Į „1986_gallery“ pavadinimą galima pažvelgti dvejopai. Viena vertus, nuoroda į 1986-uosius sufleruoja tiesioginę muzikos „aukso amžiaus“ nostalgiją. (Atmintyje iškyla kultinės įrašų kompanijos L.I.E.S. steigėjo Rono Morelli interviu: „Kai galvojate apie savo mėgstamą muziką, būkime atviri, sakysite, kad nuo 1980 m. iki 1995 m. ar panašiai – nesvarbu, kas tai būtų, industrial, house, techno, punk, hardcore – tai buvo laikai, kai sukurta geriausia, kas galėjo būti.“) Kita vertus, „1986_gallery“ simbolizuoja tai, ką Markas Fisheris būtų apibūdinęs kaip „belaikę erdvę“: anachronistinę vietą, nepriklausiančią jokiam konkrečiam laikotarpiui, kurioje vienas po kito skamba kūriniai iš skirtingų dešimtmečių, priešingų ir kartu susipinančių epochų. Šiame pavadinime galėtų būti įrašomi bet kurie metai, o nostalgija šiuo atveju nukreipta į jausmą, formos ilgesį. Čia muzikos laikotarpis nebėra identifikuojamas, 2023-ųjų kūriniai skamba tarsi iš 1986-ųjų, o 1986-ųjų tarsi iš 2023-ųjų: disco stilių keičia house, house keičia techno, techno keičia ambient; stilių sąvokos netenka prasmės ir funkcijos. Aprangos stiliai taip pat nebėra atpažįstami, čia susimaišo aštuntasis, devintasis, dešimtasis dešimtmečiai. Praeities ar ateities koncepcijos tokioje erdvėje suyra. Kvepalai tvyro neatpažįstamoje migloje.

Yrančių formų kultūros kontekste tvyro ir kūrėjo vaidmens klausimas – ką šiandien veikia menininkas? 2011 m. knygoje „Retromania” muzikos kritikas Simonas Reynoldsas sako: „Tie žmonės, kuriuos būtume laikę kuriančiais (menininkų vaidmenyse) arba atstovaujančiais (vartotojų vaidmenyse) netradicinei, novatoriškai kūrybai – yra grupė, jaučianti didžiausią priklausomybę praeičiai. <...> iš pionierių ir inovatorių jie pakeitė vaidmenis į kuratorius ir archyvarus. Avant-garde dabar yra arrière-garde.“ Šios įžvalgos šaknis vėlgi randame 1991-uosiuose, grįždami prie Briano Eno ir jo žodžių tekste žurnalui „Artforum“: „Kuratorystė yra, ko gera, svarbiausias naujas šių laikų darbas: tai užduotis iš naujo įvertinti, perfiltruoti, suvirškinti ir sujungti. Naujų artefaktų ir informacijos prisotintame amžiuje būtent kuratorius – jungčių kūrėjas – yra naujasis pasakotojas, meta-autorius.“ Eksperimentinės-elektroninės muzikos scenoje (ir aplink ją) visa tai, rodos, savaime aišku: didžėjaus hegemonija, leidyklų kultas, radijo atgimimas, paveldo autoritetas. Ką tai reiškia ateities muzikai, naujų stilių, krypčių, idėjų paieškai?

Žvilgsnis į dabartį per svajingą Eno perspektyvą – 10-ojo dešimtmečio atspalvio optinį filtrą, prisuktą prie kultūrinio reliatyvizmo objektyvo – įkvepia ir sužadina vaizduotę, bet vis tiek neatskleidžia platesnių įžvalgų į tolesnius skaitmeninio amžiaus pokyčius; Davido Toopo knygoje vietomis aptinkamos kraštutiniškesnės užuominos apie ateitį. Abstrakčius „Ocean of Sound“ naratyvų fragmentus jungia platesnė gija – prognozuojamo XXI amžiaus kultūrinio kraštovaizdžio samprata, iliustruojama žodžiais „the aether talk of the information ocean“: tvyrančio beformio, nenutrūkstamo komunikacijos srauto vaizdinys. Šią metaforišką atmosferą, pripildytą visomis kryptimis sklindančių informacijos srautų, nesunku įsivaizduoti artėjančią prie bekvapės būklės. Šiandien akivaizdu tai, kad kultūrines gijas įkūnija bendruomenės, srovės, tarpusavio „kvapų junginių“ užuomazgos. Bet ar tai liudijantys reiškiniai – radijo stotys, įrašų leidyklos, koncertų ir parodų salės – yra ilgaamžiški ir būtini kultūriniai pamatai, ar tai tėra tolstantys praeities formų miražai? Pandemija, rodos, pateikė abipusių argumentų. Ar ateitis – jungčių tinklas, ar individualių taškų, pulsuojančių signalų spiečius? Nors radijo programos suteikia kontekstą unikaliems garso srautams, tai nėra dominuojanti transliacijų forma: skaitmeniniame eteryje – grojaraščių, nuorodų, algoritmų pavidalais – sklando kiekvieno mūsų individualizuota saviraiška, nepriklausoma nuo jungiančių ryšių. Ar jau dabar gyvename kvepalų ūkanoje, kurią piešė Brianas Eno, o ateitis iš tiesų – bekvapė?

Prieš nukrypstant mintimis per toli, apsidairius aplinkui ir įkvėpus oro, panašu, kad kol kas dar šokame miglotoje galerijoje, bevardžių eksponatų apsuptyje.