Vitalijus Gailius

Oras daugeliui mūsų atrodo tarsi duotybė. Kiekvieną dieną siurbdami jį savo šnervėmis į save net nesusimąstome apie jo prigimtį, savybes ir milžinišką įtaką gyvybiniams procesams. Tik atsidūrę po vandeniu ar aukštai kalnuose − po paraliais be oro juk niekaip! Tačiau oras svarbus ne tik kalbant apie kvėpavimą. Be oro negalėtume girdėti, nes būtent oro virpesiai kuria garsus, pasiekiančius mūsų ausis. Į oro stichijos tyrinėjimus sulindo du puikūs mūsų šalies pūtikai − saksofonininkas Arminas Bižys ir tūbininkas Simonas Kaupinis. 

Šie du pučiamaisiais instrumentais apsiginklavę bičiuliai sukasi it vijurkai. Jie nuolat pasirodo įvairiausių kolektyvų sudėtyje, o kartais padrebina ir užsienio scenas. Kartu jie groja džiazo ar šiuolaikinės akademinės muzikos kolektyvuose tokiuose kaip „Synaesthesis“ ar „Improdimensija Orchestra“, bet atskirai jų veiklos barai bemaž beribiai. Arminas groja saksofonų kvartete „Katarsis4”, afrobyto grupėje „Ojibo Afrobeat“, vokaliniame instrumentaliniame punk kolektyve „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“, džiazo pankų „Džiazlaif“ gretose ir krūvoje kitų grupių, kurių skambesys gerokai nutolęs nuo džiazo ar šiuolaikinės akademinės muzikos. Tas pats pasakytina ir apie Simoną, kuris nebijo eksperimentuoti su tokiais kolektyvais kaip „Ferry Good Company“ bei „Oak Birches“ ar sugroti mėsingų tūbos ritmų džiazovo roko kapeloje „Kanalizacija“. 

Su šiais muzikantais kalbamės apie orą. Nors lietuviškoje tradicijoje kalbėtis apie orą reiškia kalbėti beprasmius dalykus, tuščiai aušinti burnas, tačiau susėdus pasišnekučiuoti su Arminu ir Simonu – kalbos apie orą įgauna kur kas solidesnį prasminį klodą. 

Ansamblio „Synaesthesis“ efektas ir balanso tarp akademinės ir improvizacinės muzikos paieškos

Kaip byloja įžanginė teksto dalis, A. Bižys ir S. Kaupinis toli gražu ne naujokai Lietuvos muzikos scenoje. Buvusių kursiokų keliai nuolat kertasi. Ir nesvarbu, ar tai būtų scena, ar tiesiog išėjimas į miestą išgerti bokalo alaus. Tačiau pribręsti iki dueto ir debiutuoti būtent tokiu formatu jiems prireikė ne vienerių metų. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada. 

„Kurį laiką su Arminu buvome kursiokai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – LMTA), bet jam išėjus akademinių atostogų studijų jungtis nutrūko. 2016-2017 m. kartu grojome Vidaus reikalų ministerijos orkestre. Po studijų ėmėme groti šiuolaikinės muzikos ansamblyje „Synaesthesis“, prie kurio aš prisijungiau 2020 m., šiek tiek vėliau nei Arminas. Be to, su Arminu taip pat esu grojęs „Katarsis4” kvartete. Iš esmės vienas kitą pažįstame nuo seno, tik duetu negrodavome”, − judviejų ryšių istoriją pasakoja S. Kaupinis ir priduria: „duetas gimė organiškai. Kažkada tiesiog sėdėjome ir nusprendėme, jog būtų įdomu kartu kažką pagroti. Taip ir užsisuko visas procesas, atvedęs mus iki taško, kuriame esame šiuo metu“.

Pasak Simono bendražygio Armino, esminis postūmis įvyko jiems pradėjus groti šiuolaikinės muzikos kolektyve „Synaesthesis“. Būtent jame užsimezgė bendrų sąlyčio taškų paieškos, kurių pagrindinis akstinas buvo siekis suderinti akademinę ir improvizacinę muziką.

 „Lūžis įvyko Simonui atėjus į „Synaesthesį“. Kartu sugrojome keletoje kolektyvo programų ir pradėjome kalbėtis apie bendras paieškas. Simono atėjimas į kolektyvą paskatino pagalvoti apie komponuotų šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinių ir improvizacijos suderinamumą. Palaipsniui po „Synaesthesis“ stogu ėmėme kartu dirbti ir tyrinėti galimybes pasiekti tarpinę būseną tarp akademinės muzikos ir improvizacijos“, − pasakoja Arminas. 

Debiutas šiuolaikinės muzikos festivalyje „Kontaktas“ 

Pirmasis Simono ir Armino kaip dueto pasirodymas įvyko 2021 m. spalį šiuolaikines muzikos festivalyje „Kontaktas“. Tąsyk jie pristatė programą „Konzeptmusik“, kurios metu atliko keturis kūrinius: Antano Kučinsko „Tuba & Saxophone“, Snieguolės Dikčiūtės „Konvencija“, Agnės Matulevičiūtės „Music for Mars“ ir Simono Nekrošiaus „Palydovas.A.B“. Labai skirtingus braižus turinčių kompozitorių darbus atlikti šiems muzikantams nebuvo paprasta, juolab, kad A. Matulevičiūtės „Music for Mars“ metu abu muzikantai turėjo groti kybodami ore. „Konzepmusik“ reikalavo ne tik gero muzikinio, bet ir fizinio pasiruošimo. Debiutinis pasirodymas festivalyje „Kontaktas“, muzikantų teigimu, davė didžiulį postūmį judviejų tolimesniems kūrybiniams ieškojimams. 

„Pasirodymas festivalyje „Kontaktas“ nebuvo visiškai mūsų pačių sukurta programa. Pats festivalis mums su Arminu parinko kompozitorius ir kūrinius, su kuriais turėjome dirbti. Tai buvo labiau pasirodymas, kurio metu įgyvendinome kompozitorių idėjas“, − pasakoja Simonas ir priduria: „patirtis „Kontakto“ festivalyje buvo vertinga ir atvėrė mums akis, kur link norime judėti. Supratome, jog norime savo rankose turėti visišką kontrolę, o ne kliautis kitų parinktais variantais, kas mums apriboja galimybes pilnai pasimėgauti kūrybiniu procesu“. 

Arminas laikosi tokio paties požiūrio, tačiau akcentuodamas laisvę rinktis taip pat pastebi, jog jam visų pirma rūpi garsas, o ne už jo slypinti idėja, kuri neretai nuveda į perdėtą konceptualumą. 

„Ruošdamiesi „Kontaktui“ pajautėme, kad kompozicijos nėra visiškai palankios mūsų instrumentams ir yra kiek tolimos mūsų pačių skoniui. Be to, man atrodo, jog „Konzepmusik“ programoje kiek per daug susikoncentravome į konceptualumą, nei į garsą ar muziką apskritai“, − patirtimis dalinasi Arminas ir tęsia: „tačiau debiuto metu išmoktos pamokos mums buvo papildomas postūmis išsigryninti savo prioritetus ir atsakyti sau, kur link norime judėti ateityje“.  

„Taming the Air“ programos gimimas 

Pasirodę „Kontakte“ ir susidėlioję visus taškus ant i, Arminas ir Simonas ėmė dirbti prie naujos „Taming the Air“ programos. Joje po bendru stogu sutilpo judviem aktualių ir pažįstamų kūrėjų − Arturo Bumšteino, Dominyko Digimo ir Simono Nekrošiaus − muzikinės idėjos. Ši programa įkūnijo dueto siekį suderinti tiek improvizacinę, tiek šiuolaikinę akademinę muzika. 

„Taming the Air“ programa pirmą, ir kol kas vienintelį, kartą Lietuvos publikai buvo pristatyta 2022 m. balandį. Vėliau šią programą S. Kaupinis ir A. Bižys atliko Graikijoje, Nyderlanduose, o šių metų lapkričio mėnesį Simonas ir Arminas ją parodė Jungtinės Karalystės Huddersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalyje. Be to, šįmet Lietuvos muzikos centras pristato ir specialų šios programos vaizdo filmą, kartu su menininkais Kristijonu Dirse ir Nojumi Drąsučiu sukurtą Kompozitorių namų rūsyje. 

„Norėjome dirbti su žmonėmis, su kuriais galėtume visiškai atvirai reikšti savo nuomonę ir nebijoti kartu ieškoti kūrybinių sprendimų. Tai žymiai lengviau padaryti su žmonėmis, kuriuos pažįsti ir pasitiki, todėl pasirinkome A. Bumšteiną, D. Digimą ir S. Nekrošių. Žinoma, nemažiau svarbu ir jų pačių kūryba, kuri mums su Arminu labai imponuoja“, − mintimis apie programos „Taming the Air“ užkulisius dalinasi Simonas ir priduria: „tai labai skirtingi kompozitoriai, bet tame ir slypi fainumas, nes programa išėjo kur kas įdomesnė. Jos metu nėra kada nuobodžiauti, klausytojas girdi daug pokyčių, o svarbiausia, jog viskas sugula į tam tikrą visumą. Žinoma, eklektiškumo neišvengėme, bet tai nė kiek netrukdo“. 

Simono kolega Arminas neslepia, jog renkantis kompozitorius ir kūrinius nė kiek nesuko galvos, ar pavyks juos suderinti, ar ne. Be to, prasitaria, kad Arturo, Dominyko ir Simono kompanijoje turėjo būti ir moteriško kūrybinio indėlio. 

„Rinkdamiesi, ką groti, negalvojome apie rezultatą. Nesukome galvos, ar pavyks suderinti pasirinktus kūrinius, ar ne. Galų gale, kai viską kada susidėliojome ir sugrojome pilną programą, pamatėme, kad rezultatas mus džiugina. Beje, programoje dar turėjo būti Jūros Elenos Šedytės kūrinys, bet dėl didelio darbų kiekio, ji nespėjo parašyti mums kompozicijos. Dėl šios priežasties pailginome pradinę programos dalį, taip suteikdami daugiau erdvės improvizacijai“, − pasakoja Arminas.

Siekis pasinerti į garsą

Pamokas po debiutinio pasirodymo Arminas ir Simonas išmoko puikiai. Dirbdami prie „Taming the Air“ programos, jei ne tik dirbo su jiems gerai pažįstamais kompozitoriais ir jiems patiems aktualiais kūriniais, bet ir siekė koncentruotis tik į garsą, grįžti prie akustinio skambesio ir nebandė slėptis už konceptualių idėjų širmos. 

„Koncentravomės į garsą. Norėjome atsigręžti į garsą, tarsi sugrįžti į akmens amžiaus žmogaus, kuris kažką daužo ir išgauną garsą, būvį ir nesislėpėme už įmantrių koncepcijų. Man asmeniškai atrodo, kad geras konceptas yra tada, kai jis telpa į vieną sakinį ar du žodžius. Labai nemėgstu šiuolaikiniame mene ar muzikoje koncepcinių paklodžių, kuriose pasiklysti ir tampa nebeaišku, kas yra kas“, − aiškina Simonas ir priduria: „Taming the Air“ programoje konceptualumo bemaž nėra, o pats pavadinimas gimė tik pačioje darbų pabaigoje, kada jau viską turėjome susidėlioję ir ieškojome, kas viską surištų į visumą. Oro prisijaukinimas atrodė tiesiog puikus pasirinkimas“. 

Saksofonu grojantis Arminas, aiškindamas programos pavadinimo kilmę, taip pat akcentuoja akustinio garso svarbą. 

„Buvome pasiilgę akustinio, paprasto garso. Nei aš, nei Simonas nenorėjome jokių playbackų, elektronikos ir pan. „Taming the Air“ pavadinimas labai tam tiko, nes orientavomės konkrečiai į garso išgavimą, akustinius niuansus, o šiuose procesuose darbas su oru yra labai svarbus. O konceptualumo už to nedaug. Vis tik nenorime apsimetinėti, kad grojame kažką neva labai konceptualaus, nes dažniausiai tai virsta tiesiog šaršalinimu ir neaišku ko darymu“, – mintimis dalinasi Arminas. 

Techniniai iššūkiai ir darbas su kompozitoriais 

„Taming the Air“ programa savo turiniu gali nustebinti net ir daug mačiusius garso meno ir eksperimentinės muzikos žinovus. Jei A. Bumšteino ir D. Digimo kompozicijos atliekamos daugmaž tradiciniais būdais, tai garso menininko S. Nekrošiaus dalis yra įspūdinga savo techniniu įgyvendinimu – Arminas ir Simonas savo instrumentus maitina oro kompresoriumi pumpuojamu oru ir, valdydami savo instrumentų vožtuvus, išgauna garsus. Ši beprotiška idėja pareikalavo nemažai įdirbio.

„Kuriant „Taming the Air“ programą, buvo labai faina dirbti su S. Nekrošiaus pasiūlyta idėja panaudoti kompresorių. Į jį ir kreipėmės kaip į garso menininką bei inžinierių, kad jis pasiūlytų idėjų, kaip galėtume groti patys, nepūsdami oro. Jis pasiūlė naudoti kompresorių, sukonstravo visą technologinę pusę ir paliko ją mums patiems laisvai panaudoti savo muzikinėms idėjoms“, – pasakoja Simonas ir atskleidžia sudėtingesnę pasirodymo virtuvės dalį: „toks sumanymas kėlė nemažai iššūkių. Oro padavimo srauto valdymas net nebuvo pati sudėtingiausia dalis. Saksofonas turi liežuvėlį, kuris virpėdamas skleidžia garsą, tuo tarpu grojant tūba šią funkciją atlieka lūpos, todėl reikėjo ieškoti būdo, kaip tai pakeisti. Galiausiai iš nukirptų balionų darėme membranas, pereinančias į pūstukus. Bet ir tai dar ne viskas: kiekvieną kartą skirtingai užspaudus membraną, galime išgauti skirtingo aukščio garsus. Suvaldyti visą tai nebuvo lengva“. 

Darbas su trimis kompozitoriais bei menininkais buvo įdomi ir praturtinti patirtis tiek Simonui, tiek Arminui. Trys kūrėjai pasižymi ne tik skirtingu kūrybiniu braižu, bet ir darbo metodais, kurie pasireiškia tiek absoliučia laisve, tiek griežta priežiūra. 

„Arturas buvo ganėtinai griežtas ir preciziškas, bet gerąja prasme. Jis kartais įspirdavo mums į šiknas. Kada atrodydavo, jog dirbame su sau įprastais garsais, kad nieko įdomaus nebeišspaudžiame, jis priversdavo stabtelėti ir savo žvilgsniu iš šalies atkreipdavo dėmesį į niuansus, į kuriuos mes nebekreipdavome dėmesio. Labai įdomu matyti, kaip skirtingai dirba kompozitoriai. Vienas – preciziškai, kitas – labiau filosofiškai, o dar kitas – paleidžia visai laisvai daryti tai, ką mes norime“, – mintimis apie darbo užkulisius su kompozitoriais dalinasi Arminas.

S. Kaupinis taip pat pabrėžia svarbų ir kitokias perspektyvas atveriantį A. Bumšteino žvilgsnį ir pabando retrospektyviai apžvelgti darbo su visais trimis kūrėjais skirtybes. 

„Dirbant su Arturu buvo labai įdomu, kad jis atkreipdavo dėmesį į tuos garsus, kurie mums kaip improvizatoriams atrodė jau nebeįdomūs. A. Bumšteino kompozicija yra sudaryta iš šešių sutartinių, kiekvieną jų privalėjome sugroti vis kitaip. Kartu su kompozitoriumi uoliai ieškojome atlikimo būdų. Nebuvo nei vienos repeticijos, kurioje nedalyvautų pats Arturas“, – pasakoja Simonas ir tęsia patirčių apie darbą su kompozitoriais dalijimąsi: „D. Digimas pasižymi pakankamai savitu komponavimo braižu. Dirbdami su jo kūriniu buvome susitikę ir su juo pačiu. Kadangi Dominyko kompozicija labai tonali, jis bandė ieškoti tinkamų, gerai skambančių intervalų tarp tūbos ir saksofono. Darbas su Dominyku intensyviau vyko pradinėje stadijoje, vėliau pagal poreikį susitikdavome pašlifuoti tik tam tikrų niuansų. Na, o su S. Nekrošiumi – situacija visiškai laisva. Jis sukonstravo mums priemonę iš kompresoriaus, žarnų ir t.t. ir paliko visiškai mūsų valioje – galėjome daryti, ką tik užsigeidę“.

TAMING THE AIR
Arminas Bižys – saksofonas
Simonas Kaupinis – tūba
Video – Kristijonas Dirsė, Nojus Drąsutis
Prodiuserės – Lina Aselskytė ir Radvilė Buivydienė
Nufilmuota Kompozitorių namuose, Vilniuje

Partneriai – Lietuvos kompozitorių sąjunga, MAMA Studios
Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

---

„Recycling Bastards“ programa ir susidūrimas su archyvais

Nušlifavę „Taming the Air“ programą, Simonas ir Arminas toliau jaukinasi orą. Padirbėję su pažįstamais kompozitoriais, nusprendė nerti į naujus vandenis ir žvilgtelėti į Lietuvos muzikos istorijos palikimą. Simono ir Armino galvoje užgimė idėja naujam gyvenimui prikelti laiko dulkėmis nuklotus praeities kūrybinius artefaktus ir juos pateikti naujoje šviesoje. Ne vieną dieną praleidę Lietuvos muzikos informacijos centro archyve, tarp ten saugomų Lietuvos kompozitorių kūrinių garso įrašų ir natų rinkinių, tūbos ir saksofono tandemas ėmėsi ruošti naują „Recycling Bastards“ programą, kurią lapkričio 14 d. Pristatė Lietuvos kompozitorių sąjungos salėje Vilniuje, o lapkričio 15 d. − Kauno menininkų namuose. 

„Jau darbuojantis prie „Taming the Air“ programos kilo mintis pabandyti padirbėti su mums mažiau žinomais kompozitoriais, apie kuriuos tik mokėmės studijų metais. Jau kuris laikas nesame studentai, tad norėjosi sugrįžti į akademinę muziką su jau sukaupta patirtimi“, – pasakoja Simonas ir tęsia: „taip sumanėme lįsti į archyvą ir paieškoti kompozitorių, kurie būtų visiškai padėti į stalčių, bet būtų kažkuo įdomūs savo užmačiomis“. 

Darbas archyvuose daugeliui kelia romantiškas mintis. Imame įsivaizduoti, kaip sėdime senų dokumentų apsuptyje, vartome istorija alsuojančius reliktus ir visiems pasakojame pačius netikėčiausi atradimus. Deja, bet buvusieji archyve pasakytų, jog darbas ten toli gražu nėra lengvas ir romantikos jame gerokai mažiau. Tuo įsitikino Simonas bei Arminas, kuriems teko gerokai paplušėti, kol rado tai, ko ieškojo. Tačiau entuziazmo genami jaunuoliai nemėtė visko pusiaukelėje ir toliau dirbo. Galų gale rado jie sau priimtinos medžiagos, iš kurio sulipdė „Recycling Bastards“ programą. 

„Prieš pradedant dirbti buvome kiek romantiškai nusiteikę. Atrodė, kad ateisime į archyvą, ten pasikapstysime, rasime visko labai daug, klausysime įrašų iš senų plokštelių. Bet teko nusiimti rožinius akinius. Kažkiek net nusivylėme, susinervinome, bet kaip greit susinervinome, taip greit ir nusiraminome bei dirbometoliau. Praleidę daug laiko archyve, galų gale atsirinkome tris kompozitorius – Konstanciją Brunzaitę, Nomedą Valančiūtę ir Osvaldą Balakauską. Pabandėme juos perkurti savaip“, – darbo archyve įspūdžius prisimena Arminas. 

Kolegą esmingai papildo Simonas: „Ne tiek daug aptikome kompozitorių, kurie tiktų rekompozicijai. Mūsų tikslas – panaudoti kompozitorių medžiagą kaip atspirties tašką, pasidaryti kokių nors sample‘ų, loopsų. Perklausėme praktiškai viską, ką radome Lino Paulauskio prižiūrimame Lietuvos muzikos informacijos centro archyve. Estetiškai nenorėjome lįsti į chorinę ar vokalinę muziką, taip pat atmetėme stambius orkestrinius kūrinius, nes programoje mes grojame tik dviese su Arminu. Galiausiai susidūrėme su gana negausiai išlikusia medžiaga. Kita vertus, tas mažesnis kiekis nei tikėtasi, mus įrėmimo ir neleido išsitaškyti“.

„Recycling Bastards“ programa sudaro trys linijos. Vienoje jų girdimas iš K. Brunzaitės, N. Valančiūtės ir O. Balakausko kūrinių įrašų fragmentų sudėliotas garso takelis. Aplink jį pinasi Simono tūbos ir Armino saksofono linijos, laviruojančios tarp improvizacijos ir minėtų kompozitorių kūrinių interpretacijų. Be to, dueto nariai ketina išleisti specialų šios programos natų rinkinį.

„Turime idėją išleisti programos natų rinkinį, tačiau jame nebus griežtų nuorodų, nenurodysime kokiais instrumentais ši programa turėtų būti atlikta ar pan. Norime palikti visišką laisvę kitiems muzikantams atlikti „Recycling Bastards“ programą. Visa tai skamba gana keistai. Mes patys naudojame kitų kompozitorių parašytus kūrinius, juos pergrojame ir paliekame visa tai pergroti dar ir kitiems. Savotiškas filmo „Inception“ scenarijus“, − pasakoja Simonas. 

Atsitraukimas nuo provokacijos ir bėgimas nuo akivaizdumo

Programos pavadinimas „Recycling Bastards“ arba perdirbimu užsiimantys niekšai tarsi spinduliuoja šiokiu tokiu noru paprovokuoti, tačiau tiek Arminas, tiek Simonas nesureikšmina pavadinime slypinčių žinučių. Priešingai, teigia, jog dirbant prie naujausios programos noras provokuoti išgaravo. Ironiška, bet niekšeliai tapo mąsliais kūrėjais.

„Pradžioje mums atrodė, jog įsirausime į archyvą ir taip visą tą rastą paveldą ištaškysime, kaip kokie tikri bastardai. Bet galiausiai tokios minties neliko. Pradėjome klausytis įrašų, dirbti, darėsi vis įdomiau ir supratome, jog išsišokti ar kažką provokuoti nebėra reikalo“, − pasakojo Arminas. 

Tūba grojantis Simonas taip pat sakosi suvokęs, jog provokacija jam nebėra siekiamybė: „mes gyvenime šiek tiek esame tie bastardai, tad pavadinimas visai mums tinka, bet už jo neslypi gilių konceptualių užmanymų. Pamenu, kad klausant vienos televizijos laidos, O. Balakauskas sakė, jog būdamas jaunesnis užsiimdavo provokacijomis vardan provokacijų, siekdavo, kaip jis sakė, provokuoti  miesčionį. Bet su amžiumi suprato, kad provokacija nebūtina. „Rycycling Bastards“ pradžioje manėme, jog turime ambiciją provokuoti, bet galiausiai supratome, kad reikia dirbti be provokacijos. Provokuoti labai paprasta, bet kaip sukurti puikų produktą be to?“. 

Kodėl K. Brunzaitė, N. Valančiūtė ir O. Balakauskas? Kuo šie kūrėjai pasirodė įdomūs Arminui ir Simonui? Patys programos sumanytojai teigia, jog nenorėjo rinktis visiems gerai žinomų grandų. Veikiau priešingai, norėjosi atkreipti dėmesį į tarsi šešėlyje likusius kūrėjus. Žinoma, O. Balakausko tokiu laikyti negalėtume. Tai vienas modernizmo grandų, duetą ypač sudominusių kiek mažiau žinomais darbais, kuriuose Arminas ir Simonas atrado intriguojančių garsų.      

„Nenorėjome imti visiems labai gerai žinomų vardų. M. K. Čiurlionis ar Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“ būtų per daug akivaizdūs pasirinkimai. Nusprendėme pasisunkinti užduotį ir pasikapstyti giliau. Taip atradomę N. Valančiūtę ir K. Brunzaitę. Pastaroji, man asmeniškai, buvo pats didžiausias atradimas. Net nepamenu, kad ji būtų paminėta muzikos istorijos pamokose. Yra išleisti jos dienoraščiai, kuriuos taip pat perskaičiau. Nors iš jų nieko programoje nenaudojame, tačiau tai buvo labai vertinga medžiaga. K. Brunzaitė mirė anksti, nespėjo net sulaukti 30-ojo gimtadienio. Tai mūsų amžiaus žmogus. Skaityti jaunos, kuriančios merginos mintis, rašytas 6-7 dešimtmečiuose, buvo be galo įdomu. Pastebėjau daug paralelių su mūsų karta, pvz., ji irgi užsiimdavo saviplaka, kad neva per mažai daro, tinginiauja ir pan.“, – atradimais dalinasi Simonas ir priduria: „Konstancijos kūryba mums padvelkė šviežumu ir pasirodė labai paranki, nes joje yra daug erdvės papildomiems sluoksniams, kuriuos su Arminu galime sukurti“. 

A. Bižys atkreipia dėmesį į ne tipinį O. Balakausko kūrybos kraitį, kuriame pavyko rasti labai netradicinių garsų, kurių klausantis retam pavyktų identifikuoti, jog čia girdimas būtent šis kompozitorius.

„Iš visų grandų, O. Balakauskas mums atrodė aktualiausias savo stilistika. Kompozitoriai ar muzikologai turbūt sakytų, jog reikėjo imti Juliaus Juzeliūno „Afrikietiškus eskizus“, kurie yra ypač vertinami dėl savo kompozicinių formų ir kitų subtilių techninių dalykų. Bet nei aš, nei Simonas nesame profesionalūs kompozitoriai, todėl mūsų dėmesys krypo į garsą. O. Balakausko kūriniuose aptikome labai įdomių fragmentų, kuriuose skamba elektroninės violončelės su efektais. Pagal tai jį ir pasirinkome. O tai, ar jis grandas, ar ne, mums jau nebuvo jokio skirtumo. Be to, panaudojome tokias jo kūrinių vietas, kurių klausantis net negalėtum pasakyti, jog čia skamba būtent O. Balakauskas“, – pasakoja Arminas.