Raimonda Žiūkaitė

Lietuvos muzikos informacijos centro išleista lietuvių kompozitorių kūrinių rinktinė „Zoom In 12. New Art Music from Lithuania“ – tarsi naujienlaiškis ar metų ataskaita – yra skirta tarptautinei sklaidai, supažindinimui su ryškiausiais pastarųjų metų kūriniais. Dvyliktojoje „Zoom In“ rinktinėje sudėti septyni gyvi įrašai iš 2015–2017 m. koncertų ir festivalių. Autoriai atstovauja jaunesniosioms kartoms (trys gimę 1970–1980, trys 1980–1990, vienas po 1990 m.). Kūriniuose dominuoja styginių skambesys.

Į pastoralinę, efemerišką būseną panardinantį Egidijos Medekšaitės styginių kvartetą „Megh Malhar“ (atl. Bozzini kvartetas) sudaro du sluoksniai: tęsiamų garsų, tarp kurių dominuoja centrinis muzikos garsas la, ir mirgantis tarsi žvaigždės ar rasos lašeliai („Megh Malhar“ – indų raga prišaukti lietų) flažoletų trelių sluoksnis. Nuolatinėje tėkmėje, grimzdime išryškėja pastoralinės harmonijos, galiausiai kūrinys ištirpsta kilusiame flažoletų triukšme – lietų prišaukti pavyko.

Justės Janulytės kūrybiniam braižui būdingi minimalizmas bei lėta metamorfozė girdimi jos kūrinyje klavesinui (atl. Goska Isphording) ir akordeonui (atl. Maciej Frąckiewicz) „Harp is a Chord“. Jo pavadinimas yra žodžio „harpsichord“ (liet. klavesinas) perstatymas, tačiau „harp“ (liet. arfa) čia nurodo ir į eolinę (vėjo) arfą, iš kurios pasiskolinta dia­toninė baltų klavišų harmonija, bangomis prabėganti klavesino motyvuose. Šią harmoniją tarsi aidas pratęsia akordeonas, ryškėjantis ir vėl nuslopstantis... Taip autorė suporuoja du skirtingos garsinės raiškos instrumentus į vieną labai vykusį hibridą. Kompozicijos ambientinė atmosfera, pasikartojantis bangavimas sukelia maloniai migdantį pojūtį, primenantį amerikiečio Williamo Basinskio muziką.

Kosminio objekto Cefėjo deltos inspiruotame Mariaus Baranausko spektristiniame kūrinyje „Delta Cephei“ tai paeiliui, tai kartu skamba įgarsinti violončelės (atl. Povilas Jacunskas) ir tamtamo (atl. Tomas Kulikauskas) motyvai, atskleidžiantys šių instrumentų tembrines galimybes. Autoriui pasitelkus išmonę ir patirtį, jos prilygsta viso orkestro tembrų arsenalui. Pridėjus reverberacijos, garsiniai pliūpsniai skirtingais būdais spinduliuoja turtingą garso spektrą ir kuria erdvią, kosminę muziką.  

Tačiau labiausiai (amžino grožio) kontempliacijoje skendintis opusas šiame albume yra Juliaus Aglinsko styginių kvartetas nedaugžodžiaujančiu pavadinimu „…“ (atl. kvartetas „ArtVio“). Jame, kaip ir kituose savitą autoriaus estetiką atspindinčiuose darbuose („Fragmentai dviem“, „Fragmentai simfoniniam orkestrui“ ir kt.), susimąsčius, melancholiškai kartojami konsonansiniai lėto tempo, niekur per daug nevedantys motyvai, o žavesio suteikia vos jaučiamas elektronikos prisilietimas. Ko gero, dalis šiuolaikinės akademinės muzikos snobų spjaudytųsi išgirdę J. Aglinsko kūrybą. Taip kurti reikia drąsos: paprastumas gali tapti iššūkiu akademinėje terpėje. Tačiau drįstu prognozuoti:­­ tokie paprastai gražūs kūriniai, kurių norisi klausytis ir namie (daugumos šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinių klausytis laisvalaikiu „savo malonumui“ nesinori), lengvai galėtų išeiti į „platesnes mases“, kaip Arvo Pärto ar Philipo Glasso kūryba. Tokį spėjimą kursto už minėtus kūrinius jau gauti publikos simpatijų ir kiti apdovanojimai.

Tarp kitų CD kūrinių išsiskiria Justinos Repečkaitės „Tapisserie“ (liet. gobelenas), beje, atrinktas į šiųmetines ISCM Pasaulines naujosios muzikos dienas Pekine. Paryžiuje gyvenanti ir sparčiai tarptautinę karjerą plėtojanti jauna kompozitorė kruopščiai iki detalių išskaičiuoja muzikinę kūrinio konstrukciją, kurioje nieko nėra atsitiktinio, tad klausant visad jaučiama aiški struktūra, procesas. „Gobelenas“ fleitai, klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui (atl. ansamblis „Court-Circuit“) vaizduoja audinio raštą, prasidedantį nuo aštrių fortepijono frazių, kitiems instrumentams puantilistiškai jį apipinant. Muzika taip pat primena akupunktūrą, tarsi badytų garsinėmis adatomis, ar įnirtingą diskusiją, kurioje instrumentų balsai nutraukinėja vienas kitą.

Aktyviausias jauniausios kartos kompozitorius Dominykas Digimas savo bakalauro studijų diplominiu darbu styginių orkestrui (Šv. Kristoforo kamerinis orkestras) „no sense“ ryškiai įsiveržė į kompozitorių padangę: opusas laimėjo 2016 m. kūrinio rinkimus (neminint ten pat nuskintų jaunojo kompozitoriaus ir publikos simpatijos prizų). Įdomu tai, kad nuo pat pirmųjų darbų pasirinktas vientisas, asmeninis stilius – tarsi vis plėtojamas tas pats vienas kūrinys. Tiesa, „no sense“ pasirodė spalvingesnis (girdimos tonalios harmonijos užuomazgos, kvazikadencijos), bet netrūko jam ir įprasto dramatiškumo, glissando, grojimo laisvomis stygomis (tuomet apstu grynųjų intervalų). Naudojamomis technikomis (tęsiami garsai, trelės su flažoletais) šio albumo kontekste „no sense“ susisieja su E. Medekšaitės kvartetu.

Paskutinis rinktinės kūrinys – Žibuoklės Martinaitytės koncertas fortepijonui ir kameriniam orkestrui „Chiaroscuro Trilogy“ (liet. „Šviesotamsos trilogija“) – skamba sodriai, su patosu. Romantinė, bet ir repetityvi fortepijono (atl. Gabrielius Alekna) partija susilieja su orkestro (Lietuvos kamerinis orkestras) besimainančiomis tekstūromis (pvz., virpančiais tremolo) kuriama atmosfera. Tamsumo suteikia tanki garso masė ir žemi dažniai, taip pat duodantys pedalinį pagrindą orkestro skambesiui, jį apjungiantys į visumą. Muzikos eiga banguojanti, kūrinys atrodo nesibaigiantis: tai nurimsta, tai vėl organiškai perauga į aktyvesnę įniršio būseną. Beplaukiojant tarp niūrios, dramatiškos ir šviesiai melancholiškos padalų, viršų visgi paima minoras.

Bendri visų šių kūrinių (išskyrus J. Repečkaitės „Tapisserie“) vardikliai – melancholiškas mąslumas, minimalizmas, muzikos tėkmė, kvazitonalūs sąskambiai. Peršasi mintis, galbūt tikrai esama to ne kartą bandyto apibrėžti lietuvių nacionalinio stiliaus, kurio bruožais laikomi ne rafinuotumas ar įmantri, komplikuota muzikinė kalba, o minoras, meditatyvumas, gamtameldiškumas, santūrumas. Paliksiu atvirą klausimą, ar tam turi įtakos kompozicinės mokyklos jaunumas ir tai, kad Vakaruose vyravę stiliai čia atėjo pavėluotai arba išvis nepasireiškė. O gal vis dėlto mūmyse glūdi užsispyrimas neperimti įtakų, bet daryti, kaip liepia širdis?