Vasarį Lietuvos muzikos informacijos centras išleido Antano Rekašiaus kompaktinę plokštelę „Fonogramatika“. Netrukus amerikiečių eksperimentinės muzikos kompozitorius, atlikėjas, tarpdisciplininis menininkas, vienas iš fluxus judėjimo pradininkų Philipas Corneris, kuriam Jurgis Mačiūnas 1962 m. paskyrė savo kūrinį „Homage to Philip Corner“, gavęs leidinį ir prašymą apie jį parašyti, atsiuntė tokį laišką.

---

Paprašytas parašyti apie Antano Rekašiaus muziką, kurią Lietuvos muzikos informacijos centro užsakymu įrašė ansamblis „Apartment House“, pirmiausia noriu pasakyti, kad „Ji man patinka, netgi labai!“. Kaip tik šiuo metu skaitau romaną apie Tristramą Šendį^[1], tad pacituosiu [jo autorių] Laurence’ą Sterne’ą: „Jis patenkintas nežinia dėl ko ir jam visai nerūpi kodėl“. Bet mes, žmonės, vis dėlto esame beviltiškai priklausomi nuo žodžių, tad „štai, prašom, klausykite toliau“.

Mano ausis pirmiausia patraukia skambesio savitumas. Kažkur giliau, žinoma, yra ir Idėjinis lygmuo, nors kompozitorius kaskart suskumba pasirūpinti tuo, kad jo idėjos įgautų Šiame Pasaulyje įkūnytą (arba, dabar sakytume, „parsisiųstą“) materialų pavidalą. Man rašant šias eilutes, susitinkame pirmąsyk – aš ir jo muzika... ir nė vienas naujai išgirstas dalykas neprieštarauja tam, ką girdėjau akimirką anksčiau. Jo stiliaus vieningumo samprata nepaprastai talpi. Jo žvilgsnis siekia toliau nei „avangardizmas“: koks gi jo tikslas? Ko gero, Rekašius buvo vienas iš tų kompozitorių, kurie sėkmingai pajungė „naujus muzikos išteklius“ (plg. Henry Cowellą) naujos meninės kokybės sintezei, užuot tiesiog šokinėję nuo vienos naujovės prie kitos. Turiu omenyje tokius kompozitorius, kaip tas pats Cowellas, Ivesas, Satie, Ravelis, Bartókas, Prokofjevas, Messiaenas, Jamesas Tenney, Danielis Goode’as ar Pauline Oliveros. Pirmas dalykas (ir turbūt pats svarbiausias, bent mano nuomone) yra tas, kad jam pavyko ištrūkti iš Vakarų muzikos elitinei kūrybai būdingo rutiniško, per daugelį amžių sustabarėjusio tonalumo, kurio gyvavimą neabejotinai palaiko (o gal net primeta) notacijos sistema. Sustingę, kaladėles primenantys tonai, paaukoti harmoninės švaros labui. Tačiau taip buvo ne visada ir nebūtinai taip turi būti – tą aiškiai parodo faktas, jog ta pati sistema gali būti pritaikoma liaudies ir džiazo muzikai, jeigu jas vis dėlto tenka užrašyti. Man būtų smalsu pamatyti, kokiais būdais šis kompozitorius savo partitūrose žymėjo ornamentiką ir tembrinius efektus, ypač žinant, kad jis užaugo Aukštosios Vakarų Tradicijos aplinkoje ir nenustojo būti jos dalimi. Liaudies muzika. Džiazas. Interpretacinės laisvės pojūtis, „gaubiantis“ pagarbiai išlaikomą formos ir kontrolės pamatą. „Groti be nukrypimų“ – negali būti nė kalbos! Grojimas tiksliai taip, kaip parašyta natose yra vienintelis būdas visiškai netinkantis šiai muzikai atlikti. (Smelkiasi įtarimas, kad prieš keletą šimtmečių panašiai elgdavosi ir mūsų pirmtakai).

Savo kelią į tokios muzikos kūrybą radau per domėjimąsi Rytų kultūromis. Rekašius savo prieigą rado per vis dar gyvuojančias savo krašto liaudies tradicijas. Tuo tarpu džiazas šiais laikais jau paplitęs visame pasaulyje. Beveik neabejoju, kad jis klausėsi ir mokėsi iš iškiliausių pastarųjų kelių šimtmečių kūrinių. Jo muzikoje esama tam tikrų ritminės organizacijos užuomazgų, bet nebūtinai metro tradicine prasme. Joje galima pajusti „pulsą“ ir net svingavimą! Ir melodijų nuotrupas – veikiau motyvų rišlumą, nors jiems nelemta sulipti į „lengvai padainuojamas melodijas“.

Naujovės savaime nieko nelemia. Kaip ir konservatyvumas. Jis tai žinojo. Jo muzika tai patvirtina.

Philip Corner, 2016 m. kovas