Laima SLEPKOVAITĖ | Ai, vokalistė... Dainuojamoji improvizacija Lietuvos džiazo scenoje
Nėra labiau poetizuojamo instrumento nei žmogaus balsas. Visų žmogaus sukurtų melodinių instrumentų prototipas, pačios gamtos dovanotas muzikavimo įrankis turi neabejotinai ypatingą statusą skambesio šaltinių hierarchijoje ir yra savaime suprantama vertybė. Tai galioja visuose žanruose. Džiazas nėra išimtis! Dainuojančios damos jo istorijoje išaukštintos, netgi sudievintos, ir, žinoma, joms atitenka didžiausia publikos dėmesio riekė tiek koncertinėje estradoje, tiek įrašų industrijoje. Bet daugelyje chrestomatinių džiazo istorijos leidinių galime atsekti, jog didysis džiazo istorijos naratyvas paremtas vien vyrų instrumentininkų vardais: daugmaž Armstrong-Ellington-Parker-Davis-Coltrane-Coleman... Tuo tarpu vokalo asmenybės-deivės Billie Holiday, Ella Fitzgerald, Sarah Vaughan, Nina Simone ir kitos išlieka tarytum atskiro, ekskliuzyvinio panteono rezidentės. Niekas nėra pajėgus paneigti glaudų ryšį tarp dainos ir instrumentinės improvizacijos pasaulių. Jis sudėtingas. Mat vokalas, viena vertus, įkūnija ir skambesio natūralumo siekiamybę, ir maksimalią emocinę išraišką, ir išskirtinius kūrybinius pasiekimus, kurie įkvepia instrumentininkus... Kita vertus – būtent dainuojantys muzikantai dažniau tampa meninių idealų išdavikais ir ne tik migruoja po skirtingus žanrus (kas yra pozityvu ir džiazo pasaulyje palaikoma), bet pasiduoda komercijai ir neretai ją lydinčiam prastam skoniui. Tad lyg pagal nutylėjimą kiekvienas dainuojantis žmogus, kol dar nėra tapęs panteono dievybe, turi didesnį potencialą tapti paviršutinišku, netikru muzikantu negu instrumentininkai. Iš čia kyla daugybė mitų, nusistatymų ir anekdotų, lemiančių savotišką vokalo statuso dvilypumą džiazo srityje. Turėkime omenyje, kad jį veikia ne tik dainininko profesijos populiarumas ir su tuo susijusi kandidatų kokybinė įvairovė, bet ir toli gražu neišnykę seksizmo prietarai. Tad šiame pasaulyje džiazo balsas turi suskambėti labai tvirtai, virtuoziškai ir įtikinamai, kad įrodytų esąs profesionalus, lygiavertis, aktyvus, kuriantis dėmuo muzikoje, o jį skleidžianti asmenybė – turėti minčių.
Tokių suskambėjimų nutinka ir Lietuvos džiazo scenoje. Nors didysis mūsų nacionalinio džiazo naratyvas susijęs su Ganelino, Tarasovo ir Čekasino trio ir puikiais pūtikais bei pianistais, formuojančiais improvizacijos meno tradiciją, ekskliuzyvinis vokalisčių panteonas anaiptol nėra tuščias. Tad užsukime į jį.
Steponas Januška niekur neišvyko, jis toliau Lietuvoje, Klaipėdoje, gilinosi į balso veikimą džiaze. Pats giliai perpratęs tradicines vokalines technikas, tapo pedagogu, ir tebeaugina gerai ir puikiai dainuojančias moteris LMTA Klaipėdos padalinyje. Kai Vilniuje nebeliko estradinio dainavimo skyriaus, Klaipėda tapo esmine vokalistų kalve. Didžioji dalis jos galutinės produkcijos aprūpino kitų žanrų scenas – tai yra natūralus ir normalus šalutinis efektas, naudingas ir sveikas tiek pramogų industrijai, tiek džiazui. Bet gimė tradicija, patikimas ir stabilus žinių šaltinis.
O štai grynuolis, pirmasis toks didelis didelis, savitas, autentiškas balsas atsivėrė visai kitur – fleitininkė, besimokiusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, savo vidinį niekuomet nenurimstantį skambėjimą išleido į išorę, ir pasaulis išgirdo Nedą Malūnavičiūtę. Lygia greta džiazo vokalo galia stulbino „bliuzo karalienė“ Arina Borunova, nūdien reta viešnia improvizacijos pasaulyje, bet neabejotinai pakeitusi suvokimą, ką gali balsas ir kokios energinės įkrovos gali būti standartų atlikimas.
Neda išliko džiazo lauke nuo tų laikų, kai pradėjo aktyviai dainuoti (9-ojo dešimtmečio), ir ji atvėrė visiškai kitą mūsų džiazo puslapį negu Marina Granovskaja ar Steponas Januška ir nuėjo dar toliau nei jos įspūdinga kolegė Arina. Beje, per visą tą puslapį parašytas tik vienas vardas – NEDA, ir daugiau ten nieko nėra, nes ji neturi sekėjų, ir nėra kito panašaus balso Lietuvoje, nors jos įtaka vietinei scenai yra neabejotina, didžiulė ir gili.
Ji nėjo bandymų perprasti amerikietiškojo, klasikinio, džiazo vokalo esmę keliu. Ką ji turi arsenale, yra visiškai intuityvi unikali technika. Jos atviras gerklinis garsas yra giminiškas laisvam, ariamus laukus pripildančiam folkloriniam lietuviškam dainavimui. Tai yra mūsų tautai prigimtinis natūralus skambėjimas. Tuo pačiu tai universalus skambėjimas, tad Neda be menkiausio diskomforto ir apčiuopiamo jungiklio migruoja tarp žanrų. Ji pilna teatrališkos ekspresijos, o džiazo instrumentininkės išsilavinimas, iš Vladimiro Čekasino perimta patirtis įgalina ją nuostabiai kūrybingam improvizavimui.
Neda neturi mokinių, bet jos patrakėliškas pasinėrimas į improvizaciją yra toji nirvana, į kurią siekia panirti kiekvienas muzikantas, ir ji daugelį įkvepia tame kelyje. Daugybė kolegų vienu ar kitu lygmeniu veikiami jos įtakos. Ilgalaikis partneris saksofonininkas Vytautas Labutis jau natūraliame savo žodyne turi apsčiai „nediškumų“, o pianistas Richardas Banys tiesiog kardinaliai keičiasi, auga ir bręsta sąlytyje su jos balsu, ir yra jos veikiamas ne mažesniu lygmeniu nei savo fortepijono pedagogų.
Ir kas galėtų pamanyti – visiška Nedos priešingybė Giedrė Kilčiauskienė taip pat ją laiko sektinu modeliu ir deklaruoja žavėjimąsi ja. Giedrės stipriosios pusės yra visai kitos. Nedos yra daug – temperamentas, fejerverkai, užsimiršimas ir pamišimas... Tačiau esminis Giedrės balso rezonatorius yra smegenys, jos dainavimas yra labai intelektualus tiek garso formavimo, technikos aspektais (labai daug protingos kontrolės, meistriškumo, anatomijos išmanymu išgaunamų ir suvaldomų niuansų), tiek muzikinio turinio – pasirenkamo ir kuriamo – atžvilgiu. Pabrėždama dainavimo intelektualumą aš neturiu omenyje kokios tai savitikslės matematikos, anaiptol. Atvirkščiai: jos supergalia yra sveikas, paprastas požiūris į gyvenimą, humoro jausmas ir gebėjimas mažas kasdienybės tiesas sueiliuoti ir paversti žavinga žemiška poezija. Ji nieko nemėgdžioja ir jos balsas yra „pastatytas“ tik tiek, kiek būtina jo funkcionalumui; Giedrė dainuoja visiškai natūraliu savo tembru, kuris yra minkštas, salsvas, matinis, unikalus ir nebandomas pagražinti jokiais manierizmais, kad ir ką ji dainuotų – džiazą, elektroniką ar ką nors kita.
Giedrė savo ruožtu yra pedagogė ir svarbi dalyvė didžiulio vokalinio „sprogimo“, kuris įvyko tūkstantmečio pradžioje, ir kurio katalizatoriumi aiškiausiai tapo džiazo vokalo specialybės dėstymo pradžia Vilniaus kolegijoje ir LMTA. Mažuma to „sprogimo“ pasekmių užsibuvo džiazo scenoje, tačiau šios srities profesionalų juntamai ėmė daugėti, ir pati mokykla pūtėsi ir prisirpo tiesiog akyse, per keletą metų. Jau pirmosios laidos suteikė vietinei scenai tokių profesionalų kaip Vytautė Pupšytė, Kristina Žaldokaitė, Girmantė Vaitkutė, Rūta Švipaitė ir daugybę kitų – aktyvių ir šiuo metu mažiau aktyvių džiazo scenoje. Kokybiško vokalo deficitas ištirpo kaip ledo kubelis, įmestas į karštą kavą. Tokiomis aplinkybėmis dažniau įsižiebia žvaigždės.
Šiuo skambiu laipsniu džiazo scenoje jau galima tituluoti Veroniką Čičinskaitę-Golovanovą (Veroniką Chichi), dabar ruošiančią savo antrąjį albumą. Ji turi drąsos daryti techniškai sudėtingus dalykus – greitos scat improvizacijos, plataus diapazono, plataus dinaminio spektro kūriniai, daug balso... Tuo pačiu daug rizikingo, tikro improvizavimo, ir vėlgi – tokio rafinuoto, ambicingo, siekiančio išgręžti iš balso visas natas, kokios jam prieinamos. Ją galėtume laikyti viena iš tradicinio džiazo vokalo renesanso, vykstančio globalioje arenoje, dalyvių. Pasisemdama iš tos didžiosios mokyklos, ji perleidžia tas patirtis per asmeninę prizmę ir kuria savo dainas – turtingas, labai gerai sukomponuotas, turinčias originalų idėjinį užtaisą ir žinutę.
Kita stipri dainuojanti kompozitorė – Laura Budreckytė. Virtuoziška kitu virtuoziškumu, ji nemažai dėmesio skiria sonoriniams balso efektams, žaidimui balsu, kuris, beje, labai artimas Vilniaus džiazo mokyklos instrumentininkų manipuliavimui skambesiais. Šiuo metu ji dirba su grupe „CinAmono“, kuri yra tobula jos kūrybinė laboratorija, mini teatras, kiekvieną dainą paverčiantis ryškiu, beveik vizualiu garsiniu pasakojimu. Skaidrus, krištolinis Lauros instrumentas yra spalvingas ir daugiabriaunis, leidžiantis jai lengvai kurti kontrastuojančias atmosferas ir sekti įvairias istorijas, nuo šmaikščių pasakėčių iki efemeriškų, poetiškų peizažų, meilės lyrikos ar dramatiškų, filosofinio užtaiso, išplėtotų kūrinių.
Taip pat labai ryškų kompozicinį braižą ir labai pajėgų visas tas idėjas iš popieriaus perkelti „į orą“ balsą turi Viktorija Pilatovič. Klaipėdietė, ji mokėsi džiazo vokalo LMTA, bet galiausiai išvyko studijuoti į Berklee koledžą Valensijoje, kur sėkmingai įsitvirtino scenoje, jau išleido tris albumus, ir dabar savo ruožtu Berklee dėsto džiazo vokalą. Akivaizdu, ji turi kuo pasidalyti su studentais, mat vėlgi – ji disponuoja pilnu komplektu kompetencijų: gera technika, improvizacija scat, puikia intonacija, instrumentiškai vešliu, intensyviu dainavimu. Jos kūryba – labai šiandienė, pulsuojanti laikmečio atmosfera, jausminga, ekspresyvi ir labai subjektyvi.
Kita Viktorija, gyvenanti kitame tolimame krašte – Viktorija Gečytė, bandė gyvenime pabėgti nuo savo muzikinės lemties, bet jai nepavyko, ir nūdien ji aktyviai koncertuoja Paryžiuje, kur dabar gyvena, bei kitur, o jos pripažinimo ženklų aruodas pernai pasipildė „Sassy Award“ trečiąja premija – tai yra vienas didžiausių pasaulyje džiazo vokalo konkursų.
Lietuviškojo džiazo scenoje galioja nerašyta taisyklė: kurti savo muziką ir stengtis negroti taip, kaip grojamas džiazas JAV, nes tai bus kopija, padirbinys ar išvis karikatūra. Viktorijos Gečytės atveju tai negalioja. Visi tie svingo standartai, gražiosios baladės, bliuzai buvo sukurti jai. Ji yra mėlyno kraujo, džiazo karalių šeimos narė. Viktorija kurį laiką gyveno JAV, bet ne ten ji išmoko svingo. Ji turi šį pojūtį iš prigimties ir gavo jį kartu su giliu, švariu, dideliu balsu, grožiu ir skoniu. Įdėjusi darbo, ji užaugo tikra interpretuotoja, profesionalia brandžia menininke, galinčia atrakinti šimtametes dainas ir vėl jomis sujaudinti – paprastai, gracingai, gryno balso kerais...
Tokia būtų šiuo metu lietuviškojo džiazo vokalo „panteono“ viena pjedestalų eilutė... Daug įdomių balsų pasigirsta greta; šiuo atveju aptarėme tik tuos, kurie ypač aktyvūs džiazo scenoje šiandien. Jie yra labai skirtingi ir iš pirmo žvilgsnio neatskleidžiantys jokios tendencijos ar vientisos mokyklos. Bet tarp jų yra viena labai ryški bendrybė: visos šios moterys savo balsais kuria tokią pat vertingą ir turiningą muziką, kokią generuoja geriausi mūsų šalies instrumentininkai. Jos visos improvizuoja, ir daro tai pašėlusiai gerai. Jos yra techniškos, giliai išmanančios džiazo gramatiką bei sintaksę, charizmatiškos ir turinčios ką pasakyti. Jos kuria svarbią muziką. Jos triuškina į šipulius atgyvenusį požiūrį „ai, vokalistė“.