Domininkas KUNČINAS | Lietuvos popmuzikos B pusės
„Nes vis dėlto – lietuviškos muzikos padangė gyva ne tik popsu. Egzistuoja lygiai tiek pat grupių ir atlikėjų, kurie kuria tai, ką nori kurti, ir dėl to yra ne mažiau mylimi“, – 2020-ųjų pradžioje sakė po septynerių metų pertraukos sugrįžusių Lietuvos alternatyvios muzikos apdovanojimų „T.Ė.T.Ė.“ organizatoriai, pridurdami, kad jų tikslas – pagerbti muzikantus už jų kūrybą, profesionalumą ir realius nuopelnus scenai. Lietuvos alternatyvinės muzikos scena turi jai skirtą „Metų alternatyvos“ nominaciją ir nacionaliniuose popmuzikos apdovanojimuose „M.A.M.A.“. Alternatyvinė muzika yra šiuolaikinės popmuzikos dalis, o ne jos antipodas: šios dalys nuolat sąveikauja persipindamos, maitindamos ir tapdamos viena kita. Todėl šio teksto tikslas nėra atskirti, kas popsas, o kas ne, bet subjektyviai apžvelgti skaniai apskrudusius Lietuvos muzikos scenos paribius, esančius atokiau nuo pramogų pasaulio centro, savotiškoje „pilkojoje zonoje“ tarp popkultūros ir pogrindžio.
Pastaraisiais metais tiek „mama“, tiek „tėtė“ apdovanojo vieną ryškiausių pastarojo meto Lietuvos muzikos scenos veikėjų Beną Aleksandravičių ir jo grupę „ba.“. Viename interviu muzikantas, vilkėdamas džemperį ironišku užrašu „Aboveground“, kalba apie tokių skirstymų sąlygiškumą ir beprasmiškumą: „Alternatyviosios muzikos scena yra tai, kuo norėtų būti meinstrymas. Tiesiog alternatyvioje scenoje nėra tiek pinigų. [...] O jei rimtai – kas nubrėžia ribą tarp alternatyvos ir meinstrymo? Atrodo, meinstrymu būti blogai, nors iš esmės taip nėra. [...] Mes grojame alternatyvią muziką, alternatyvų roką ir esame vieni iš nedaugelio, iškėlę šį žanrą į pagrindines scenas Lietuvoje. [...] Gerai tai ar blogai – ne man spręsti, o ir nelabai svarbu“.
Alternatyvos kontekstai nuolat keičiasi: kas 10-ajame dešimtmetyje buvo banali popmuzika, šiandien parduodama kaip alternatyvi kraftinė nostalgija. Visa tai labai primena miestų gentrifikacijos procesus, perfrazavus vienos britų alternatyvaus roko grupės pavadinimą – Alternative Will Eat Itself. Muzikos žurnalisto Davido Stubbso žodžiais tariant, „šiais laikais rokenrolas yra korporatizuotas, o korporacijos – rokenrolizuotos“. Vis dėlto norisi tikėti, jog ieškanti, bandanti, prieštaraujanti, eksperimentuojanti muzikos dvasia išliks, ir kiekvienai popepidemijai atsiras alternatyvi vakcina. Nes kitaip bus sutrikdyta pusiausvyra, ir muzika praras savo gaivališką savybę mutuoti.
Kol kas didžiausias lietuviškas superhitas – dainuojanti revoliucija prieš 30 metų, kurią pirmieji pripažino islandai. Jei sugebėjome dainuoti švilpiant kulkoms ir riaumojant tankams, kodėl negalime, kaip islandai, sukurti savitos ir pasauliui įdomios muzikos scenos?
Kas ta alternatyva ir su kuo ji valgoma?
Žodynai aiškina, jog „alternatyva“ (pranc. alternative, lot. alterno – „kaitalioju“) – būtinybė ar galimybė pasirinkti vieną iš kelių variantų. Tuo tarpu įprasta manyti, jog alternatyvinė muzika yra sukurta atlikėjų, nepatenkančių į bendrą muzikinį srautą: paprastai ji yra labiau eklektiška, originali ar iššaukianti nei dauguma populiariosios muzikos (tokios kaip tradicinis rokas, pop ar country) ir dažniausiai tokią muziką platina nepriklausomos įrašų kompanijos. Kitas žodynas prideda, jog tai apima muziką, kurios negroja komercinės radijo stotys, neklauso masinė auditorija arba kuri nepatenka į aiškiai apibrėžtus žanrus.
XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Didžiojoje Britanijoje buvo paskelbtas pirmasis nacionalinis „Indie Chart“, sudarytas remiantis nepriklausomų įrašų kompanijų platinimo duomenimis. 1988 m. vienas svarbiausių amerikiečių muzikos leidinių „Billboard“, norėdamas atspindėti populiarėjančią koledžų radijo stočių transliuojamą muziką, į savo reitingavimo sistemą įtraukė ir „alternatyvą“. Po kelerių metų grupės „Jane's Addiction“ lyderis Perry'is Farrellas pristatė keliaujantį festivalį „Lollapalooza“, suvienijusį tokius skirtingus alternatyvios muzikos atstovus kaip Henry'is Rollinsas, „Butthole Surfers“, Ice-T, „Nine Inch Nails“, „Siouxsie and the Banshees“. Tą rudenį „Nirvana“ „susprogdino“ savo pirmąjį singlą „Smells Like Teen Spirit“, o metų pabaigoje įtakingas leidinys „Spin“ reziumavo: „Šiemet pirmą kartą tapo akivaizdu, kad tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyviu roku, [...] iš tikrųjų jau persikraustė į meinstrymą“. Šiandien drabužius su „alternatyvių“ atlikėjų užrašais gali nusipirkti prekybos centruose visame pasaulyje, o „Lollapalooza“ tapo popkultūros dalimi.
Kintanti lietuviškos alternatyvos energija
Tuo tarpu sovietinėje Lietuvoje reikalai klostėsi kiek kitaip. Beveik iki pat Nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais muzikos sceną kontroliavo valstybė. Tik tam tikrą meninį ir pilietinio sąmoningumo lygį pasiekę vokaliniai instrumentiniai ansambliai galėjo oficialiai kurti ir koncertuoti, o tokie atlikėjai kaip „Sa-Sa“ gyveno paralelinį gyvenimą pogrindyje. Dainuojančios revoliucijos geizeris visus juos iššovė vienu metu – įvairūs populiariausių atlikėjų dešimtukai mirgėjo šizofrenija nuo pigaus popso iki sunkiojo metalo, nuo patriotinių dainų iki melancholiško indie roko. Savo laiku čia pateko netgi avangardinis „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ gabalas „Šunparkis“ apie dabartinį Lietuvos Prezidentūros kiemą, kur savo laiku rinkdavosi neformalai. Beje, ši grupė iki šiol aktyvi, o žinoma britų įrašų kompanija „Strut records“ planuoja perleisti ankstyvuosius jos įrašus kolekcinėje 5LP / 3CD dėžutėje su knyga ir kitais priedais.
Nešamos laisvo ir romantiško Nepriklausomybės vėjo tokios grupės kaip „Antis“, „Bix“ ar „Foje“ sugebėjo netgi nuplaukti už Atlanto. Tačiau šiandien šią regatą primena tik apdulkėjusios legendos, kad kažkada „Bix“ Vokietijoje apšildė tuomet dar nežinoma grupė iš Amerikos „Nirvana“, o „Antis“ grojo legendiniame „CBGB's“ klube Niujorke. Ironiška, jog vienos įdomiausių visų laikų lietuviškos alternatyvinės muzikos grupės „Bix“ lyderis šiandien TV realybės šou „X faktorius“ dalyvius moko pramogų verslo paslapčių.
Naujai atsiradusiose komercinėse radijo stotyse atsidūrę melomanai (Dovydas Bluvšteinas, Giedrius Drukteinis, Vaidas Jasinskas, Nėrius Pečiūra, Rimas Šapauskas ir kiti) spalvino eterį nekomercinės muzikos garsais. Savaitinė sunkiosios muzikos TV laida „Tamsos citadelė“, kurią 1994–1996 m. transliavo pirmoji komercinė televizija Lietuvoje „Tele-3“ – dar vienas laukinio kapitalizmo paradoksas. 1990–1994 m. leistas specialus dvisavaitinis laikraštis jaunimui „Mes!“, panašiu metu pasirodė keli įtakingo žurnalo „Tango“ numeriai. Kartu su „MTV“ laidomis „120 minutes“, „Headbanger's Ball“ ir kt., šie ir kiti kanalai inspiravo pirmąją nepriklausomos Lietuvos nepriklausomą sceną.
Komercinei žiniasklaidai optimizavus savo turinį, šiandien radijo eteryje likusios vos kelios alternatyvinei muzikai skirtos laidos. Jau 13 metų kiekvieną pirmadienį radijo laidoje „Audronaša“ Gediminas Šečkus „Audronašas“ pasakoja apie sunkiąją muziką. Išskirtinai metalui skirtą laidą transliuoja „Start FM 94.2“ – Vilniaus universiteto radijo stotis, kurios eteris draugiškas alternatyvinei muzikai. Aktyvų šios scenos propaguotoją B. Aleksandravičių iš „ba.“ galima išgirsti ir valstybiniame eteryje – nepatogiai naujai muzikai skirtą laidą „Red Rose Radio“ nuo 2014-ųjų ketvirtadieniais transliuoja „LRT Opus“. Savo trečiąjį gimtadienį šiemet švenčianti DIY radijo stotis „Palanga Street Radio“ daug dėmesio skiria outsiderių kultūrai. Alternatyvinės scenos raibuliavimus nuo 1998-ųjų iki šiol atspindi nepriklausomas el. žurnalas „Ore.lt“, kolegos iš „Suru.lt“, „ManoMuzika.lt“, iš dalies – ir nemokamas popierinis mėnraštis „370“.
1988–1997 m. organizuoti „Pačių blogiausių grupių festivaliai“ daugeliui muzikantų buvo reta galimybė pasirodyti scenoje, o kai kuriems jų tapo pirmuoju laipteliu į pripažinimą. Prie alternatyvinės muzikos populiarinimo ženkliai prisidėjo ir 1991-aisiais įkurta pirmoji nepriklausoma įrašų kompanija Rytų Europoje „Zona Records“. Dabar sunku įsivaizduoti, tačiau didžiulis lauko reklamos stendas pagrindinėje Vilniaus aikštėje reklamavo „Zonos“ perleistas „Happy Mondays“, „Pixies“, „Dead Can Dance“, „Sugarcubes“, „Joy Division“, „Cocteau Twins“ plokšteles. Įrašų kompanija iki šiol leidžia vietinės alternatyvinės scenos atlikėjų albumus: ar tai būtų lietuviško regio ambasadoriai „Ministry of Echology“, ar aštrus „No Real Pioneers“ screamo, ar indie atstovai „Silverpieces“, ar improvizacinės instrumentinės muzikos virtuozas Paulius Kilbauskas. Verta atkreipti dėmesį ir į dar kelias vietines įrašų kompanijas, kaip kad „Dangus“, „Partyzanai Pop“, „Suru Records“ ar „Tilto Namai“.
Vėliau išbadėjęs laukinis „Baltijos tigras“ ir jo krizės visam pramogų verslui sukėlė gana sunkias pagirias – visuomenei, kuriai trūko duonos, nereikėjo žaidimų. Trumpai blykstelėjusi, alternatyvinė muzika atsitraukė tarsi vanduo per atoslūgį. Laisvoje Lietuvoje gimusios vėlyvoji Y ir ankstyvoji Z kartos atsikratė daugelio sovietinio mentaliteto kompleksų, pradėjo geriau kalbėti angliškai nei rusiškai, laisvai keliavo ir pasijuto globalaus interneto dubliuojamo pasaulio dalimi. Iš vienos pusės tai lėmė atviresnę saviraišką, iš kitos – užplūdo ir visos įmanomos įtakos. Sovietiniais laikais muzikos įrašai kartais vėluodavo dešimtmečiais, šiandien visas pasaulis gali išgirsti tave vos paspausi „publish“. Pasak ilgamečio radijo laidos „Audronaša“ vedėjo G. Šečkaus: „Lietuva, kaip ir daugelis iš blogio imperijos okupacijos ištrūkusių šalių, pergyveno brandos etapus. Visi kiti procesai, įskaitant kultūrinius, sekė iš paskos. Besiformuojant Lietuvos metalo scenai, idėja, mintis buvo gerokai labiau pažengusi nei atlikimo technika. Tačiau tai buvo prieš ketvirtį amžiaus. Nuo to laiko Lietuvoje užaugo jauna, talentinga kūrėjų karta, kuri savo kūryboje nebijo derinti pačių įvairiausių dalykų ir nebeturi tikslo kažkokiu būdu įbrukti klausytojui savo lietuviškumo“.
Dabartinė populiarioji alternatyva
Emocionalūs post-punkeriai „ba.“, hipiuojantys neopsichodelikai „Garbanotas“ bei dark-sad-wave atstovai „Solo Ansamblis“ – banginiai, ant kurių šiandien laikosi lietuviška alternatyvinė scena. Visi trys viena koja jau popscenoje, ir kiekvienas jų gali surinkti vietinei scenai įspūdingą tūkstantinę minią. Deja, išskyrus keletą ryškesnių pasirodymų showcase festivaliuose, užsienyje šie atlikėjai mažai kam žinomi ir nesurinktų nė kelių šimtų žiūrovų Lenkijoje ar Latvijoje. Tai – savotiškas uždaras ratas, nes, tapę pranašais savame kieme, jie nebenori vėl groti gerokai mažesnėse scenose nepažįstamai auditorijai. Ir atvirkščiai – Lietuvoje nedidelėms auditorijoms žinomi, tačiau savito skambesio ieškantys, vienai ar kitai subkultūrai priklausantys atlikėjai sulaukia didesnio susidomėjimo užsienyje: „Caroil“ vinilą „Vega“ išleido „June records“ iš Londono, „Patricia Kokett“ albumą „Bizarr“ – olandai „Knekelhuis“, „Pindrops“ „Reflections“ – vokiečiai „Young And Cold Records“, „Erdve“ „Vaitojimas“ – prancūzai „Season of Mist“ ir panašiai. Deja, daugelio išplaukimą į platesnius vandenius stabdo... buitis. Didžioji dauguma šių žmonių negali ilgesniam laikui palikti pagrindinių savo pragyvenimo šaltinių, o norinčių beatodairiškai stačia galva šokti į pasaulinį alternatyvos vandenyną neatsiranda. Išvykos į showcase festivalius Europoje lietuviams kol kas atnešė tik pavienius pasirodymus, dažniausiai – kituose showcase festivaliuose. Apie šių renginių naudą ir prasmę nuolat diskutuojama – vienareikšmio atsakymo nėra.
Naujausią „Solo Ansamblio“ albumą „Olos“ šiemet išleido kanadiečiai „Artoffact Records“, tačiau potencialų proveržį pristabdė COVID-19 pandemija. Tiesa, pasaulio melomanai jau „pasirinko“ panašaus žanro grupę iš šio regiono: prieš kelerius metus kaimynų baltarusių „Molchat Doma“ albumą „Etazhi“ išleido „Detriti Records“ iš Berlyno, o šiemet – „Sacred Bones Records“ iš JAV. Tiek Europoje, tiek už Atlanto grupės koncertų erdvės buvo „didinamos“ kelis kartus dėl per didelio susidomėjimo. Galbūt veikia ir egzotiškas braškančios, bet vis dar „paskutinės Europos diktatūros“, faktorius ir vėl išpopuliarėjusi 9-ojo dešimtmečio estetika: būtent tada labai panašią muziką grojo a. a. Viktoras Cojus ir grupė „Kino“. Šiuo atveju „Solo Ansamblio“ kūryboje girdėti daugiau originalumo ir naujų formų ieškojimo, o jie patys sako: „Kad ir kokie populiarūs atrodytume, priskiriame save ne populiariosios muzikos atstovams – tiek atliekamos muzikos, tiek komercine prasme. Lietuvos rinka yra maža, ir mes negalime išgyventi tik iš muzikos. Didžioji dalis to, ką daro „Solo Ansamblis“, yra idėjinė, be tikslo aklai užsidirbti, varoma noro suteikti emocinio džiaugsmo, tobulėjimo aplinkiniams ir, be abejo, sau“.
Dusinančiame „mamos“ ir „tėtės“ glėbyje
Šiemet „M.A.M.A.“ „Metų alternatyvos“ kategorijoje nominavo spalvingą gitarinio reivo albumą „Abudance Supreme“ išleidusius, tačiau aktyvią veiklą sustabdžiusius „Without Letters“, improvizacinės instrumentinės muzikos pasauliuose eksperimentuojantį kompozitorių Paulių Kilbauską, post-metalinius rokerius „Autism“ už jų konceptualų albumą „Have You Found Peace?“, ironiško art roko grupę „Arklio galia“, pernai išleidusią jau 6-ąjį savo albumą „Tavo Laiptinėj & Ant Savęs“. Nugalėtoju buvo paskelbtas Jono Narbuto alter ego „Kabloonak“. Beveik du dešimtmečius įvairiose grupėse grojęs būgnais, Jonas įrašė solinius albumus „Piano Out of Tune“ (2016) ir „Kabloonak“ (2019), kuriuose skamba melancholiškos folk/indie melodijos. „Jautriai poetiškos ir brandžiai sarkastiškos jo kūrybos iškarpos labai tinka ir išlydėjus paskutinius triukšmingo baro lankytojus dar sutrenkti vieną kitą šokį dviese“, – rašoma atlikėjo pristatymuose. „Liūdnas ir gražus pasaulis“, – kaip dainuoja pats „Kabloonak“.
Nors „M.A.M.A.“ apdovanojimų organizatoriai giriasi 80-ies narių komisija, daugumai jų alternatyvinė scena beveik nepažįstama, todėl rezultatai kasmet kelia abejonių. Nemažai klausimų sukėlė ir sugrįžę „T.Ė.T.Ė.“ apdovanojimai, pasirinkę tiesmuką opoziciją popscenai. Anksčiau minėto „Blogiausių grupių festivalio“ tradicijas ir talentų paieškas tęsia konkursai „Garažas“ ir „Novus“, kuriuose kasmet atsiranda naujų vardų, deja, po kelerių metų daugelis jų paskęsta užmarštyje.
Vienas pagrindinio Lietuvos alternatyvinės muzikos festivalio „Devilstone“ organizatorių Vaidas Voronavičius nusiteikęs gana pesimistiškai: „Visi kažkur groja savo įvairią saugią muziką. Yra festivalių (indoor ir outdoor), yra organizatorių, yra grupių, kurios gastroliuoja užsienyje, yra albumų, yra vietų, kur groti, yra klubų. Viskas zjbs. Vyksta daug užsienio grupių koncertų. Gyvenimas verda. Tačiau tai – viena medalio pusė. Ta nublizginta. Nes man atrodo, kad nieko gero nevyksta. Neturime daug gerų grupių, neturime talentų. Nėra gerų mažų, vidutinių ir didelių koncertų salių. Nors ir turime ryškių vardų bei kelis sėkmingus talentus, bet tai yra vienetai. Neturime stiprių, sunkų roką gerai grojančių grupių. Kas dabar gerai „virina“ gerą, sunkų, daužantį roką? Na, ok – tiesiog gerai drožia gitaras?“.
Alternatyvos gentrifikacija ir kraujomaiša
2019-ųjų rudenį „Loftas Fest“ Vilniuje šio teksto pradžioje minėti „ba.“ apšildė britus „Shame“, tačiau stebint šį koncertą kilo klausimas, kas ką apšildo – palaikydami ritmą su neo-punk atgimimu visame pasaulyje, jie susirinko „Idles“, „Viagra Boys“, „Fountaines D.C.“, „Snapped Ankles“, „DIIV“ ir panašių klausytojų balsus. Galbūt stebina tai, kad tokių klausytojų Lietuvoje pasirodė esant tiek daug, o sukeltos bangos užpylė net ir ramiai popkultūros paplūdimyje gulėjusius poilsiautojus ir pritraukė tokio brendo kaip „Jägermeister“, anksčiau rėmusio elektroninės muzikos atlikėjus, dėmesį.
Anksčiau minėti banginiai „Solo Ansamblis“ ir „Garbanotas“ taip pat išplaukė iš, atitinkamai, darkwave ir neopsichodelikos užutėkių ir atskiedė meinstrymo saldumą. Pasikeitus popmuzikos mikroflorai, joje atsiranda vis daugiau naujų mutuojančių organizmų: barokinio indie atstovai „Abudu“, roko matematiką skaičiuojantys „jautì“, pankuojančio kraut surferiai „Egomašina“, savitą skambesį distiliuojantys „Candee Train“, riot grrrl veneros „Crucial Features“, elektrifikuotos neo-cumbia elfai „Planeta Polar“, šeimyninis folk/indie duetas „Kamanių šilelis“, trepinis „IYE“ ar post-ironinis avangardinis „Vilniaus energijos“ repas, posthipiai „Flash Voyage“, sunkesnio kalibro gitariniai improvizatoriai „Sraigės Efektas“ ar buriališko skambesio atsikratęs ir savitų elektronikos komutacijų ieškantis „Fume“.
Kaip pažymi po ilgos pertraukos į sceną su nauju projektu „Bleach Cult“ grįžęs Vytis Puronas: „Įdomu tai, kad lietuviškoje popmuzikoje vis dar vyrauja atsargumo ir baimės rizikuoti jausmas. Ir tas proveržis – kad turėtume užsienio rinkai įdomių popatlikėjų – kažkaip nelabai vyksta. Ir čia ne pinigų klausimas. O į šoną nuo pop turime labai įdomių reiškinių. Tai savitą braižą formuojantys ir kuriantys jaunieji atlikėjai bei kompozitoriai. Jiems šiubidiubap nebėra ta vienintelė džiazo laisvė po muzikos mokyklos, jie jau ieško naujų saviraiškos formų, yra estetiškai išprusę ir gana anksti supranta skambesio koncepciją. Arba įkrenta iš netikėtų sričių, perpranta garso montavimo programą ir išaudžia savo originalų skambesį“.
Kiek bauginanti tendencija – muzikantų „kraujomaiša“: „Garbanoto“ nariai groja su „Kaboonak“, pastarojo gitaristas ir „shishi“ bosistė „dirba“ ir „Ministry of Echology“, o pats Kabloonakas muša būgną „Planeta Polar“. Kita vertus, vandens ir atstumo izoliuotoje Islandijoje gyvena 7 kartus mažiau žmonių, tačiau muzikinis eksportas nuo to nenukenčia.
Sunkioji artilerija
„Kūrėjams išsilaisvinus iš privalau tai padaryti požiūrio ir pakeitus jį į darau, ką noriu, Lietuvos metalas įgavo kur kas daugiau savitumo. Rasti vieną vardiklį, kuris apibūdintų Lietuvos metalą, – tas pat, kas pritaikyti vieną apibūdinimą Italijos vynams. Geriau padegustuoti ir išsirinkti, kas labiausia tinka tavo skoniui. Svarbiausia išdrįsti“, – sako G. Šečkus „Audronašas“ ir vardina ryškiausius šios scenos vardus: „Savo dainose apdainuojantis modernybės žiaurumą ir prietarus (kiek nedaug pažengėme nuo tamsiųjų viduramžių!) Vilniaus kvartetas „Erdve“ šiandien yra bene stipriausi tiek kūrybiškai, tiek atlikimo prasme – tai įvertino ir garsioji prancūzų įrašų leidykla „Season of Mist“, išleidusi debiutinį lietuvių albumą „Vaitojimas“. IX amžiaus neopagonišką tradiciją tęsia „Juodvarnis“, apvilkdami ją progresyvia muzika. Nors ir maža, Lietuvos metalo scena turi savo ryškiu braižu pasižyminčių atstovų: siaubo filmų maniakai „Pekla“, thrasheriai „Phrenetix“ su charizmatiškąja vokaliste Lina priešakyje, vis dažniau Europoje pasirodantys „Awakening Sun“ ir „Au-Dessus“. Black metalo veteranai „Dissimulation“ ir „Nahash“ – labai reti, bet visuomet laukiami koncertuoti svečiai, o jų įkvėpti „Luctus“ juodąjį meną išplėtojo kur kas plačiau nei muzika“. Festivalis „Devilstone“ pradėjo nuo metalo ir kitos sunkiosios muzikos, tačiau pastaraisiais metais išplėtė savo žanrinę paletę iki „ekstremalaus rokenrolo“ apibrėžimo ir „kasmet pristato aktualius roko, metalo bei elektroninės alternatyvos kūrėjus iš Europos ir pasaulio pakraščių“. Iš dalies tam įtakos turėjo ir, festivalio organizatorių nuomone, stagnuojanti metalo scena. V. Voronavičius sako: „Metalas išvis susitraukęs. Naujų grupių neatsiranda, o jei atsiranda, jos vystosi labai lėtai, neproduktyviai. Nes nėra auditorijos, nėra kur groti, o sudominti darosi vis sunkiau. Žanras prarado populiarumą. Bendruomenė išsibarstė, nebėra tokia hegemoniška, kokia buvo prieš 10 metų ir po to. Jaunimas nesidomi sunkiąja muzika. Tai didžiulė problema rinkai ir visiems, kas joje dirba“.
Elektronika ant bangos
Ilgametis scenos veikėjas, vienas renginių ciklo „Minimal Mondays“ ir a. a. festivalio „Sūpynės“ iniciatorių Nerijus „SHN“ Damaševičius teigia, jog Vilnius plačiai garsėja savo šokių muzikos klubais „Opium“ ir „Kablys“. Scena sunkiai įsivaizduojama be naujos DIY kolonijos „Empty Brain Resort“. Kauno „Lizdas“ suformavo stiprią, įvairiaspalvę bendruomenę. Kauną stiprina ir „GHIA“ komuna, kurie tiek leidiniais, tiek renginiais neįprastose vietose nuteikia pakiliai.
Jam iš dalies pritaria ir V. Voronavičius: „Nieko keista, kad turime tiek daug elektronikos vakarėlių-renginių-festivalių pasiūlos rinkoje. Šita scena ant bangos“.
„Kūrybinio sprogimo nesimato, karantinas neįkvėpė, tai ne Maidanas, ir mūzos nesuskrido pakelti dvasios. Džiugu, kad EDM burbulas Lietuvoje taip ir neišsipūtė. Ir toliau stiprūs techno ir Manfredo hausas, džiugina atsigavusios EBM, new beat, Goa trance, electro ir breakbeat, post-post formos, – teigia Nerijus, – kaip visada, stilistikos sukasi ratu, po grįžusio EBM, trance ateina įvairios bass kryptys, džiugina, kad eksperimentika, new age ir pan. vis dažniau skamba renginiuose, radijuose. Daugėja kokybiškos, originalios, fiziniu formatu leidžiamos muzikos: „Patricia Kokett“, „Caroil“, „Amora Lamor“, „Static Motion“, „VA“, „Auren“ – sąrašą galima tęsti“. „Antidote Community“ komanda, įkvėpta panašių „Cercle“ projektų, kuria įspūdingus, aukštos vaizdo kokybės pasirodymų įrašus, prisidėdama prie vietinių kūrėjų sklaidos.
Klubai ir festivaliai
„Kalbant apie koncertus, šaltuoju metų sezonu Lietuvoje metalas gyvena klubuose: „Lemmy“ Kaune ir „nArauti“ Vilniuje, tokiuose festivaliuose kaip „Armageddon Descends“; su punk kultūra susipynusios grind ir hardcore scenos šėlsta pogrindiniame „XI20“ ir festivalyje „In'Feast“, – pasakoja „Audronašas“, – o vasarą vyksta išskirtiniai festivaliai: jau trečią dešimtmetį rengiamas senuosius karybos papročius ir metalinę kultūrą derinantis „Kilkim žaibu“ ir nuostabia laisve bei nevaržomu rokenrolo polėkiu garsėjantis „Devilstone“.
Pastarojo atstovas V. Voronavičius situaciją vertina kritiškai: „Scena tokia skurdi, kad alternatyvios grupės groja pop festivaliuose. Taip, užsienio meinstrymo festų plakatuose pamatysi ir Watain, ir Snoop Dogg. Nesakau, kad taip nevyksta, tačiau turime bent keletą alternatyvos pasaulių: tie, kurie renka auditorijas, ir tie, kurie nerenka. Tų, kurie renka labai ribotą kiekį, – nemažai, tačiau neturime tos vidurinės klasės (juokiasi). Su gitarikėmis (toks umbrella terminas visai alternatyvai) – visai prastai. Neturime stiprios gitarinės scenos ir neturime talentų, kurie norėtų, mokėtų groti sunkiai – ne tik „Garažo“ žanre“.
„Kartu su keletu pastaraisiais metais savo veiklą nutraukusių festivalių – „Satta Outside“, „Tundra“, „Sūpynės“ – pasibaigė ir tam tikra era, formavusi vietinę sceną ir jos muzikines madas, – mano Nerijus „SHN“, – „Yaga Gathering“ plečiant muzikines kryptis, visus autsaiderius surinkus „Braille Satellite“, atsiradus „Cape Kablys“ ir kokybiškėjant „DT Camp“, neatrodo, kad kažko gali pritrūkti. Keičiasi festivalinimo įpročiai, visi akivaizdžiai daugiau žino, moka ir visur yra buvę, mažiau jaudulio“.
Be abejo, dauguma festivalių Lietuvoje išsiskiria dėl unikalios gamtos. Šiemet apsilankęs „Yaga“ susibūrime Dzūkijos miškuose, Cai'us Treforas iš „Under the Radar“ rašo: „Nemanau, jog Europoje esu buvęs geresnėje vietoje festivaliui. Žinoma, prisidėjo karštas savaitgalis, tačiau ne tai svarbiausia: pribloškia, jog viskas vyksta mažiau nei valanda kelio nuo sostinės Vilniaus, o jautiesi nukeliavęs taip toli. [...] Čia vyksta tiek daug dalykų be muzikos, o ir muzika nuoširdžiai parinkta organizatorių, gerai išmanančių savo darbą. Manau, tai stiprus kitų geriausių Europos mažų festivalių konkurentas. Skoningumas visais lygmenimis ir absoliuti pagarba aplinkai bei žmonių gerovei“.
Komforto zona ir laisvasis kritimas
Liaudies išmintis sako, jog savam krašte pranašu nebūsi. Jei nenori užsisukti vietinėse realijose ir tapti dizaineriu ar vadybininku, laisvalaikiu grojančiu savo malonumui, turi nerti nežinodamas, kas laukia dugne. Groti savo malonumui, žinoma, nuostabu – the next big thing galima tapti ir taip. Esant šiuolaikinėms technologijoms, šiandien daugybė įdomios muzikos gimsta miegamuosiuose ar palėpėse, tačiau, sulaukus sėkmės, toli gražu ne visi būna pasiruošę sėsti jai ant nugaros ir Ikaro sparnais plasnoti į padanges. Vis dėlto vienintelis kelias tai padaryti – palikti savo komforto zoną ir pajusti svaigų laisvąjį kilimą / kritimą. Nebent tau užtenka saugaus vietinės žvaigždutės statuso.
Kol kas labiausiai sekasi lietuviškai elektroninei muzikai, galbūt todėl, kad ši scena atsirado ir plėtojosi (beveik) tuo pat metu kaip ir visame pasaulyje. Tokie kaip Manfredas ar Ernestas Sadau ir jo „Digital Tsunami“ yra puikiai pažįstami alternatyvinėse šokių aikštelėse visame pasaulyje, o klubą „Opium“ Vilniaus miestas turėtų subsidijuoti už papildomo turistų srauto pritraukimą.
„Labai nedaug grupių, kurios gerai vynioja ar daro kažką įdomaus, – sako V. Voronavičius, – vos tik kokia nors nauja grupė kaip nors kitaip pagroja, kažką kitaip padaro – iš karto sujudimas scenoje. Visi kalba, rodo, pasakoja. Bet labai dažnai tokios grupės išsikvepia dėl neproduktyvumo, nesugebėjimo sukurti gerų dainų, hitų, ir visų kitų mažos vietinės scenos faktorių“.
„Akli“, „dadcap“, „John's Shower Band“, „JUTZ“, „Mėlyna“, „Palmės žiedas“, „Plié“ ir (sąrašas nuolat pildomas)... – ar šiuos vardus kas nors išgirs, ar po truputį juos „suvalgys“ buitis ir vietinė popscena, o gal tiesiog uždengs viską niveliuojanti sotaus kapitalizmo plėvelė?