Laima SLEPKOVAITĖ-BUTĖNIENĖ | Janas Maksimovičius: džiazo išminčius be puikybės
Jei norite pažinti Vilniaus džiazą – turite išgirsti saksofonininką Janą Maksimovičių, tik tai padaryti gali būti kiek sudėtinga. Jis yra aktyvus atlikėjas, reguliariai dalyvaujantis visuose tarptautiniuose džiazo festivaliuose Lietuvoje, jį galima išgirsti klubuose, akademinėse aikštelėse – gimtinėje ir už jos ribų, tačiau jis nėra išleidęs jokio albumo. Šiek tiek jo įrašų galima rasti „SoundCloud“ ir „YouTube“, bet tik kryptingai ieškant. Jano Maksimovičiaus rinkodaros įgūdžiai ir įpročiai yra visiškai neproporcingi jo muzikiniam talentui. Savęs pristatymui, laiškams, reklaminiams klipams, asmenukėms užkulisiuose ar įrašams socialiniuose tinkluose jis tiesiog neturi laiko ir motyvacijos. Esama svarbesnių reikalų: muzika, šeima, gyvenimas.
Tad, ko gero, tai mano darbas trimituoti, kad Jano Maksimovičiaus asmenyje Lietuva turi tokio pat rango saksofono galiūną kaip Liudas Mockūnas ar Petras Vyšniauskas. Turbūt tai mano darbas tikinti skaitytoją / klausytoją, kad kito tokio muzikanto nėra, kad tai – autentiškas, savitas, aukščiausio meistriškumo lygio laisvosios improvizacijos guru. Taip pat mano pareiga pažymėti, jog Janas Maksimovičius nuostabiai įtikinamai ir virtuoziškai atlieka šiuolaikinius akademinius kūrinius. Apskritai, jo techninės galimybės leidžia jam labai daug, tačiau jis nesiima daryti kažko dėl kiekybės ir efekto – daro tik tai, kuo visiškai tiki.
– Mes kiekvienas sau nustatome kažkokias ribas. Aš, pavyzdžiui, tas ribas norėčiau taip atitolinti, kad jų nė nesimatytų. O kai ką nors bandai įvardyti – tai jau tam tikra riba, kažkokie rėmai. Natūraliai išėjo, jog tai, ką mes darome, yra mėginimas žengti už tų ribų. Ir nesinori dirbtinai save apibrėžti kažkokiu stiliumi. Tu tiesiog gyveni, mezgi dialogą su tave supančiu pasauliu ir bandai perteikti tai per muziką. Ar tai yra džiazas, ar dar kažkas – sunku pasakyti, ne apie tai aš galvoju. Visada mąstau apie tai, ką noriu pasakyti, ką jaučiu viduje, koks mano santykis su savimi ir su tuo, kas yra aplink mane.
– Bet juk tai ir yra džiazas! – replikuoju.
– Bet tai kas yra džiazas? – šypsosi Janas. – Vėlgi, sunku tai apibrėžti. Vieni sako, kad džiazas yra svingas – konkretus stilius ar stiliai, kurie įeina į šią sąvoką. Mano manymu, džiazas buvo tam tikras laikotarpis. Po to prasidėjo vėlgi kažkas nauja.
Ponas Maksimovičius nėra nei pirmas, nei paskutinis džiazo atlikėjas, bandantis išsižadėti savo atstovaujamos muzikinės visatos vardo. Tai – pozityvus išsižadėjimas, kurio pradininkas yra Johnas Coltrane’as, vengęs vadinti savo muziką konkrečiu žodžiu ir teigęs, kad music is an expression [...] of the human being itself – „muzika yra pačios žmogiškosios būties išraiška“. Coltrane’ui tai buvo būtina, kadangi jis vykdė radikalią revoliuciją – vedė improvizacinę muziką ten, kur dar nebuvo žengusi jokio džiazmeno vaizduotė. Tradiciją ženklinantis žodis jam neturėjo trukdyti. Ir kai saksofonininkas jums sako, jog nepripažįsta rėmų, klastingai tūnančių sąvokoje „džiazas“, jis prisipažįsta meilėje Johnui Coltrane’ui. Ir tuo pačiu atskleidžia, iš kur turįs tiek įniršio, tiek aistros, kas motyvavo jį perfekcionistiškai įvaldyti saksofono techniką, ir koks yra jo meninis siekis – muzikoje realizuoti savo „žmogiškąją būtį“ – kaip Coltrane’as, bet savo kalba.
Aišku, tas muzikinis pasaulis, džiazo istorija daro įtaką, – sako Janas, – nes su jais turiu santykį. Visi muzikantai girdi tą muziką, ji kaip knygos – veikia ir daro įtaką. Bet, patirdamas visas tas įtakas, muzikantas turi išlaikyti asmeninį suvokimą, kaip ir ką jis daro, pasistengti necituoti to, kas jau perskaityta, nebent reziumuoti ir eiti dar toliau. O beeidamas toliau – atrasti tai, kas yra tikrai jo ir ką būtent jis nori pasakyti. Toks, man atrodo, turėtų būti tikslas – būti savimi.
Neabejotina, Janas Maksimovičius šį tikslą jau yra pasiekęs ir sėkmingai išlaiko tą „buvimo savimi“ strategiją. Jis turi atpažįstamą garsą, platų, turtingą improvizacinį žodyną, subtilų ansamblio pojūtį... Man yra tekę girdėti jį su šveicarų trio „Vein“, su latvių saksofono virtuozu Denisu Paškevičiumi (Deniss Pashkevich), begalybe lietuvių muzikantų – labai skirtinguose, įvairios stilistikos ansambliuose: nuo kraštutinių formų free iki naivaus fusion.
– Kaip taip įmanoma? – klausiu.
– Svarbiausia yra girdėti ir jausti žmogų ar žmones, pas kuriuos ateini. Tada, reikalui esant, įdėti kažką savo į tai, kas jau yra. Ir pasistengti taip padaryti, kad negožtum savimi kitų. Mano manymu, tai – labai sudėtingas dalykas, nes dažnai norisi perlenkti ir savimi vis ką nors užgožti, bet reikia stengtis išlaikyti bendrą erdvę.
– Bet ar tai nėra ansamblio, projekto vadovo uždavinys? – toliau aiškinuosi Jano poziciją.
– Idealiausias muzikavimas – kai jokio vadovo net ir nėra. Kuriami dialogai tarp žmonių, gilus santykis, kuriame visi yra lygūs ir visi yra viename bendrame procese, kuris vadinasi muzikavimu. Kai vyksta toks dialogas ir bendradarbiavimas – gimsta stebuklingos akimirkos. Ir tai yra visų dalyvaujančiųjų bendras darinys.
– Paulas Bley’us negrojo ir net nežengė į sceną, kol ansamblis grodavo gerai, o sėsdavo prie instrumento tik tada, kai jausdavo galįs ką nors patobulinti. – Janui bekalbant prisiminiau ne kartą Bley’aus deklaruotą kūrybinę poziciją. – Optimali pozicija, argi ne?
– Čia jau yra išmintis. Išmintis laiku sustoti ir netrukdyti kitiems pasisakyti. Tai nėra lengva, bet derėtų to siekti.
Saksofoniniai spec. efektai, tarp kita ko, mūsų dienomis yra labai paplitę tarp free džiazo atlikėjų. Lietuvoje tikras jų meistras yra Liudas Mockūnas, arsenale turintis plačią paletę: nuo riaumojimo iki įvairių atspalvių šnaresių ir stuksenimų klapanais. Tai yra geras, legitimus, meniškai pasiteisinantis būdas praplėsti įprastą saksofonų paletę. Janas Maksimovičius taip pat juos naudoja, tačiau nepalyginti mažesniu masteliu. Kur kas dažniau jis renkasi gryną saksofono garsą ir natūralius jo atspalvius, kurių, pasirodo, esama be galo daug. Nepaisant visokeriopo vengimo piktnaudžiauti instrumento vešlumu, jam vis tik pasitaiko pademonstruoti „kaip jis tai daro?!?“ reakciją sukeliančių momentų, kadangi, emocinei įtampai kaistant, muzika pareikalauja muzikanto kloti viską, ką turi. O turi jis daug.
Tačiau visa tai jis demonstruoja betarpiškai – scenoje. Janui Maksimovičiui derėtų įteikti savo kūrybos sklaida blogiausiai besirūpinančio muzikanto apdovanojimą. Paklaustas apie savo vadybinę tikrovę jis giliai atsidūsta ir imasi išpažinties:
– Žinote, aš tame vadybiniame reikale visiškai nieko nesuprantu... Tai, ką aš darau – tiesiog mano gyvenimas, mano sąveika su pasauliu. Kaip aš galėčiau bandyti tai parduoti? Aš darau tai, ką darau, ir nemąstau, kaip tai pateikti. Esu toks, koks esu.
– O įrašai? Man nėra tekę susidurti su Jūsų albumu, Jūs nesinaudojate Lietuvoje įprastais savilaidos modeliais? Bet savo muziką juk dokumentuojate? – stebiuosi.
– Yra tam tikrų įrašų – studijinių ir iš koncertų, tik aš niekaip negaliu jų sudėti į kažkokį formatą, CD...
– Kodėl? Pagal meninius kriterijus nepavyksta išdėstyti norimos koncepcijos, ar tai veikiau techninės kliūtys?
– Tiesiog neturiu kantrybės, nes tuo reikėtų užsiimti – tai organizaciniai dalykai, kurie verčia galvoti ne apie muziką, bet apie tai, kaip ją pateikti, supakuoti, išleisti. Turbūt tai yra mano trūkumas: noriu tiesiog muzikuoti. Dima [Dmitrijus Golovanovas – red. past.] yra pasakęs, kad su manimi sunku, nes aš esu... anti-komercinis.
– ...ir tai nėra blogai, nes kartais ima atrodyti, kad jau reikia atsvaros tam beribiam meno pasaulio verslumui. Iš mūsų, deja, nedažnų pokalbių, man susidaro įspūdis, kad esate žmogus su labai aiškia estetine vertybine sistema, tvirtai žinantis, kas yra gražu ir kas – negražu. Tai taip pat yra reta šiais laikais, kai daugelis mūsų išsiugdome visaėdiškumą ir toleranciją viskam. Pasakyti, kad nepatinka Kenny G – vėl blogas tonas, nes tokia muzika turi teisę būti ir, be to, įvilioja į džiazą nemažai džiazo pradinukų. Norėčiau paprašyti pasidalyti mintimis apie tą atsirinkimą, ką įsidėti į ausį, o ko geriau nereikia.“
– Gražu ar negražu – taip pat nėra kriterijus. Vieną kartą buvau tokioje parodoje, berods, Druskininkuose. Žiūrėjau į paveikslus ir galvojau, kaip juos suprasti, kaip suvokti? Ir man šovė toks jausmas, kad jeigu tai paliečia mano sielą – puiku, o jei nejaudina – man tame nieko nėra. Tai labai subjektyvus dalykas. Nėra jokių gerai ir blogai, tik paliečia arba nepaliečia. Man tai yra tikra arba netikra – viskas. Tokie mano kriterijai.
– Ir kas gi šiuo metu iš meno, gal nebūtinai muzikos, Jus jaudina, kuo norėtumėte pasidalyti ir atkreipti dėmesį?
– Atkreipkite dėmesį į savo artimuosius. Ten yra pradžia. Mes kartais to negirdime. Gilinamės kažkur, o negirdime žmonių šalia...
Šis posūkis išmuša mane iš vėžių ir virsta mūsų pokalbio finalu – aukšta gyvenimiškos tiesos gaida, kuri vėl daug pasako apie Janą. Klausdama apie meną, aš bandžiau jį išprovokuoti pasipuikuoti erudicija, kultūrinių diskursų išmanymu, o jis pasirinko pasakyti kažką visuotino, paprasto, jautraus ir teisingo.
Tą patį jis daro saksofonu – renkasi kalbėti tik tai, kas svarbu. Tai nėra vengimas pakvailioti scenoje – humoras ir šypsnys taip pat svarbūs, bet kiekvienai emocijai, kiekvienam gestui Janas Maksimovičius ieško ir atranda tą tinkamiausią situaciją, ir ten niekada nėra jokio publikos papirkinėjimo, pastangos patikti. Juk taip ir turi gimti muzika – natūraliai ir nesumeluotai, iš talento, noro ir gebėjimo kalbėti bei turėjimo, ką pasakyti.
Ponas Maksimovičius stokoja tik vieno dalyko – ambicijos konstruoti tarptautinės karjeros piramidę. Tobulas „tinginys“, susitelkęs į savo kūrybines funkcijas ir ignoruojantis muzikanto prievolę bent pasistengti tapti populiariu. Nepaisant piktybinio rinkodaros ignoravimo, Janas Maksimovičius nuo studijų laikų priklauso Lietuvos džiazo atlikėjų elitui. Jis – įkvepianti, plačios įtakos asmenybė, vienas pirmųjų vardų, vardijamų atsakant į klausimą, kas geriausio esama Lietuvos džiazo scenoje.