Šiais laikais mažai kas klausosi konkrečių muzikos žanrų – dažniausiai pasirenkama tai, kas skamba kietai, nesvarbu, ar tai būtų rokas, ar hiphopas, ar džiazas, ar kas nors kita. Skirtingi žanrai susilieja ir sudaro šiuolaikinį „alternatyvų” skambesį. Šis rinkinys – kruopščiai atrinktas lietuviškos alternatyvinės muzikos mišinys, patvirtintas vietinių ir, tikėkimės, aktualus pasauliniu mastu.
Romantiški subkultūrų susidūrimų laikai jau senokai baigėsi, o jų artefaktai – atrajoti ir sukrauti prekybos centrų lentynose visame pasaulyje. Liko tik bipolinė ir nuolat kintanti alternatyvos ir pop sąveika. Alternatyvi muzika – bet kokia muzika, neatitinkanti pagrindinio tam tikros eros skambesio. Ir reikėtų pabrėžti laiko dėmenį, nes alternatyva, tarkim, 9-tajame dešimtmetyje skambėjo visiškai kitaip nei dabar.
Šiandien vidutinį klausytoją pasiekia daugiau muzikos nei bet kada ir daug jos aplenkia šiuolaikines sroves. Viena muzikos pasiklausymo platformų sukūrė „Alternative Hub“, kad galėtų pateikti savo pasiūlymus būtent tam skirtoje aplinkoje. Ir čia galima rasti skirtingus kiekvieno dešimtmečio grojaraščius.
Kyla klausimas, o kam būtent alternatyva?
Pasak muzikos žurnalisto Anthony Carew: „Ortodoksijai. Status quo. Saugiam grojimui. Buvimui muzikos versle dėl verslo, o ne dėl muzikos. Represinei politikai. Rasizmui, seksizmui, klasizmui ir t.t. (…) Jei alternatyvi muzika turi būti alternatyva kažkam, saugus atsakymas yra toks – viskam, ką mėgo jūsų tėvai.“
Lietuvos popmuzikos istorija gana komplikuota, jei ne tragiška. Kai kas sako, kad alternatyva populiariajai muzikai gimė 6-tajame dešimtmetyje JAV ir D. Britanijoje. Lietuvoje tuo metu žuvo paskutiniai laisvės kovotojai ir baigėsi du dešimtmečius trukęs aršus pasipriešinimas sovietų valdžiai. Kol likęs pasaulis džiaugėsi pokario atokvėpiu ir ilgainiui tapo alternatyvinės muzikos atsiradimo liudininkais, lietuviai vietoje gitarų vis dar kovojo tikrais ginklais.
1972 m. 19-metis studentas Romas Kalanta susidegino Kauno centre. Jo laidotuvės virto masine demonstracija, kurios metu buvo suimti šimtai jaunuolių. Oficialiai jie buvo vadinami „asocialiais elementais“, tačiau iš tikrųjų stagnuojantiems sovietams šie įvykiai tapo puikia priežastimi nuslopinti kylantį hipių judėjimą – griežtas „ne“ ilgiems plaukams, džinsams ir gitaroms. Palyginti su Baltijos kaimynėmis Latvija ir Estija, nekalbant jau apie Lenkiją ar Suomiją, Lietuvoje buvo užgniaužta ir muzikinė scena.
Iki 9-tojo dešimtmečio pabaigos, su retomis išimtimis, Lietuvoje dominavo vadinamosios harmonizuotos liaudies dainos ir... laisvasis džiazas, vedamas pasaulyje pripažinto Ganelino-Tarasovo-Čekasino trio. Prasidėjus glasnost, perestroikai ir nepriklausomybės judėjimui, pagaliau buvo leista groti tai, ką nori. Tai buvo pašėlę laikai, kai per kelerius metus buvo išmokta ir (beveik) prisivyta popmuzikos istorija, tik šįkart ginklus pakeitė muzikos instrumentai. Dainuojančiai revoliucijai tiko viskas nuo primityvių pop sintezatorių iki sofistikuotų alternatyvių gitarų, bet tuomet prasidėjo ekonominė krizė... Viskas sugriuvo ir alternatyvūs „elementai“ pasitraukė gilyn į pogrindį. Per tą laiką buvo sukurta daugiau mažiau profesionali šiuolaikinė muzikos vadybos sistema, atsirado internetas, ir maždaug 10-tojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo funkcionuoti vietinis popmuzikos verslas. Gana greitai atsirado nauja alternatyvinių atlikėjų karta ir buvo atkurtas natūralus balansas.
Kadangi alternatyvinė muzika yra tokia taki ir neapčiuopiama, yra daugybė galimų jos pjūvių: pagal pripažinimą: nuo tokių naujokų kaip post-elektroninis „Palmės Žiedas“ ar ekstremalus „Kanalizacijos“ džiazrokas iki apdovanotų liūdnojo šokio operatorių „Solo Ansamblis“ ar lietuviškos „amerikanos“ dainų autoriaus Kabloonak; pagal išsilavinimą: nuo savamokslių BMX dviratininkų „Egomašina“, grojančių kraut pankūchą, iki klasikinį išsilavinimą turinčių „Ambulance on Fire“ ar Monikaze; pagal lytiškumą: nuo raumeningų rokerių „Timid Kooky“ iki šmaikštaus merginų surf-punk trio „shishi“ ar maištingų „Crucial Features“ merrrgų; pagal geografinę vietą: nuo daugybės atlikėjų iš sostinės Vilniaus iki svajingo Ingajos skambesio iš Klaipėdos uostamiesčio; ir, žinoma, pagal žanrą: nuo „Bleach Cult“ lo-fi synthpop, Gintauto Rožės garsovaizdžių, tamsaus „Pindrops“ skambesio iki eksperimentinio „Sraigės Efekto“ roko ar „Vilniaus Energijos“ electro post-hiphopo.
Pasirink savo alternatyvą.
Domininkas Kunčinas, Ore.lt
Komisija: Inga Ramoškaitė, Emilija Visockaitė, Dovydas Bluvšteinas, Domininkas Kunčinas, Viktoras Diawara
Masteringas: Artūras Pugačiauskas
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius
Prodiuserė: Radvilė Buivydienė
Rinktinės leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.