Lietuvos muzikos informacijos centras dar 2002-aisiais pradėjo leisti kompaktinių plokštelių seriją „Zoom In“, kurios tikslas – pristatyti naujausią Lietuvos kompozitorių muziką. Ji skirtingų žanrų ir apimties, parašyta įvairioms instrumentų sudėtims, o ir patys kompozitoriai atstovauja skirtingoms kūrėjų kartoms. Į tryliktąjį rinkinį pateko kūriniai, kurių premjeros nuskambėjo 2018 metais.
„Zoom In 13“ supažindina su šešiais kompozitoriais, kurie kaip profesionalai ėmė reikštis Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę. Atsivėrus valstybių sienoms ir iki tol neregėtoms galimybėms, jų muzika tiesiogine ir perkeltine prasme sinchroniškai įsipynė į tarptautinį kontekstą. Keturi iš jų šiandien gyvena ir kuria ne Lietuvoje, o likusieji aktyviai išnaudoja galimybes ragauti globalizacijos vaisių.
Saulė kyla rytuose
Apsigobusi kraujo ir aukso drabužiais;
Kardai, ietys ir didi tūžmastis
Apsivijusi jos krūtinę,
Karo ugnimi ir siautulingais įgeidžiais ji karūnuota.
„Diena“, William Blake (1757–1827)
Romantiškas aukščiausios palaimos idealas, pagrįstas nenugalimų jėgų, bauginančios malonės, nevaldomų gamtos jėgų ir žiauraus grožio koncepcija, nuo seno viliojo menininkus, gimdydamas jų galvose klaikius ir visa naikinančius arba nuostabius savo neįprastumu vaizdinius.
Tačiau estetiniu požiūriu aukščiausia palaima šiais laikais gana retas reiškinys. Dabartinė kultūros terpė dažnai orientuota į trumpalaikį dėmesį ir lengvai pasiekiamą malonumą, todėl vis vertingesni tampa tokie kūrybiniai aktai, kuriais siekiama gelmės ir daugiaprasmiškumo. Šiame rinkinyje skambančią Lietuvos jaunosios kartos kompozitorių muziką galima vadinti gyvastinga kūrybos apraiška, kurioje girdėti aukščiausios palaimos aidai. Visi šeši kompozitoriai, kiekvienas savaip, tarsi mėgina pajungti sau neaprėpiamo masto idėjas ir muzikinę medžiagą. Rezultatas jus nustebins.
Jų muzikoje susipina keistai didingos jėgos, virsdamos ir pagrindine tema, ir akustine materija. Pavyzdžiui, Egidija Medekšaitė kompozicijoje „Sattva“ kuria absoliučiai tektonišką garsovaizdį, į vieną visumą jungdama akordeoną ir elektroniką. Akordeonas tampa kone fiziologišku instrumentu – jo kvapsniai ir švokštimas rezonuoja su nepaprastai turtingu garsu – tokiu visaapimančiu, kad jį, regis, net sudėtinga suvokti. Godos Marijos Gužauskaitės „Perseidai“ irgi pagrįsti banguojančiu kvėpavimu: garsas nesustodamas juda ir, priartėjęs sąlyginio horizonto, kaskart nuo jo nutolsta. Gali būti, kad visa tai vyko dar gerokai iki mums pradedant klausytis ir tęsis per amžius... Nenuostabu, nes kūrinio idėja gimė stebint Perseidų meteorų lietų, kurį sukelia kadaise susiformavusios kosminės dulkės, patenkančios į Žemės atmosferą ir joje sudegančios. Tam tikrą orbitą brėžia ir Ramūno Motiekaičio „Katabasis“, tačiau čia archetipinis nuolydis – tai ne tiek nevaldomas krytis, kiek nuolatinė krypties paieška. Klausantis apima neįprastas liulančio nestabilumo jausmas, jis bauginamai neišvengiamas, tarsi mes, klausytojai, mėgintume patys iškreipti muzikos erdvėlaikį.
Alberto Navicko muzika kartais vadinama „tykiai melancholiška“. Tai beveik apčiuopiamai galima pajusti klausantis jo „Vakarų saulėtekio“, kur ištaigingame ir visomis spalvomis tviskančiame garso debesyje pasigirdęs neįtikėtinai grynas Eglės Sirvydytės vokalas veda nušvitimo link. O Rūtos Vitkauskaitės ir Žibuoklės Martinaitytės kompozicijos, atvirkščiai, transliuoja laukinę jėgą, jų užmojai intuityvūs ir nežabotai ambicingi. Pasirinkusi klasikinę koncerto formą R. Vitkauskaitė savo „Chrysalis“ perkusijai tarsi mėgina išlukštenti instrumentų kolektyvinės pasąmonės gelmėse glūdinčius fantastiškus nežemiškos kilmės garsus. O Ž. Martinaitytės „Millefleur“ mėginama ieškoti prasmių, vibruojančių „kiekviename šios visatos atome“: klausytojams tarsi siūloma prisiliesti prie smulkiausių trapaus ir plonyčio pirmapradžio muzikinio peizažo detalyčių.
Bet jei viskas sukuriama pasitelkiant tos pačios medžiagos atomus, ką tuomet reiškia kiekvienas mėginimas perkomponuoti šią medžiagą atliekant muziką? Šioje plokštelėje skambantys kūriniai – tai savotiškas atsakymas į šį klausimą: čia aukščiausia palaima virsta miglotu, koncentruotu ir momentiniu savo pačios atvaizdu. Tokia muzika skatina fantazuoti, bet tuo pačiu transliuoja aiškias idėjas. Reikia pasakyti, kad, išskyrus E. Medekšaitės kompoziciją, kurioje visiškai organiškai įkomponuojama elektronika, visi kiti čia skambantys kūriniai yra grynai akustiniai. Norint juos atlikti reikia gyvų žmonių, tikrų instrumentų ir natūralių erdvių. Visi jie – tai tuo pačiu metaforiškas ir tikrų tikriausias balsas tyruose (koncertų salės arba jūsų ausies kanalo tuštumoje); balsas, kuris prašo, kad mes atsilieptume – kaip justi gebantys individai, įdėmūs klausytojai ir kintantys indai...
Teksto autorius – Neil Luck
Vertėjas – Darius Krasauskas
Garso režisierė – Laura Jurgelionytė
Dizaineris – Liudas Parulskis
Rinktinės „Zoom In 13“ leidybą ir prieigą internete remia asociacija LATGA, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.