Laimis Vilkončius

Laimis Vilkončius (g. 1950) į muzikos meną žvelgia iš kelių skirtingų pozicijų – jis ne tik kompozitorius, bet ir chorvedys, dainininkas, pedagogas, kultūros vadybininkas. Pirmosios jo pažintys su muzika įvyko Vilniaus 1-ojoje muzikos mokykloje, kurioje menininkas mokėsi skambinti fortepijonu, su choro menu jis susipažino dainuodamas „Ažuoliuko“ chore. 1968 m. L. Vilkončius įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, LMTA ) Konrado Kavecko choro dirigavimo klasę, o baigęs šias studijas 1973 m., iki 1976 m.  tęsė kompozicijos mokslus pas prof. Eduardą Balsį.

Svarbi L. Vilkončiaus organizacinė, pedagoginė, atlikėjiška veikla. Dar studijuodamas, 1969 m., jis subūrė Lietuvos valstybinės konservatorijos studentų vokalinį ansamblį, vėliau virtusį vokaliniu kvartetu „Menuetas“ – kolektyvas gyvavo iki 1981 m. Pirmąsias savo estradines kompozicijas kompozitorius parašė 1971–1973 m., grodamas G. Afanasjevo vadovaujamame vokaliniame-instrumentiniame ansamblyje, kuriam vėliau ėmėsi vadovauti pats. 1981–1985 m., būdamas Menininkų rūmų vyr. dirigentu, kartu su pianistu Tomu Leiburu, L. Vilkončius subūrė estradinę profesionalių atlikėjų grupę, su kuria koncertavo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tolesnėje muziko biografijoje – nemaža vadovo pareigų. Nuo 1986 m. jis dirbo Lietuvos valstybinės filharmonijos Estrados skyriaus meno vadovu. Skyrių reformavus į savarankšiką koncertinę organizaciją „Tonas“, liko jai vadovauti iki 1992 m. Lyderystės įgūdžių kompozitoriui reikėjo ir dirbant Lietuvos kompozitorių sąjungos atsakinguoju sekretoriumi, Kultūros ministerijos Menų departamento, Vilniaus konservatorijos direktoriumi. Šalia kitos veiklos jau tris dešimtmečius L. Vilkončius užsiima ir pedagogika, daugiausia dėstydamas meno / kultūros vadybos dalykus. 2004–2008 m. jis buvo Vilniaus kolegijos Menų fakulteto dekanas, 2009–2010 m. – LMTA Meno vadybos skyriaus vedėjas, docentas, nuo 2016 m. dėsto Mykolo Romerio universitete.

Kalbėdamas apie svarbiausias įtakas savo kūrybai L. Vilkončius mini dar mokyklos laikais užgimusį prielankumą roko grupės „The Beatles“ muzikai, padariusiai įtaką jo muzikiniam mąstymui. Apskritai, kompozitoriaus santykį su muzika veikė baigtų akademinių studijų, polinkio į „svinguotos“ (kuri, anot paties kūrėjo, apima ne tik specifinę ritmiką, bet ir stiliui būdingus garso išgavimo būdus, frazuotę) muzikos žanrus ir darbo Lietuvos radijo garso režisieriumi patirčių sąveika, lėmusi atvirą žvilgsnį į įvairią kūrybą. Kiek vėliau, susidomėjus miuziklais, dideliu įkvėpimu L. Vilkončiui tapo vienas žymiausių šio žanro pionierių Andrew Lloydas Weberis.

Didžiausią dalį kompozitoriaus biografijoje užima vokalinė muzika, ypač dainos. Sunku būtų rasti žmonių, nežinančių tokių L. Vilkončiaus kūrinių kaip „Ar išsaugosi mano meilę“, „Laivas“, „Dar ne kartą“, „Senos mašinėlės“. Reta dainų šventė apsieina be jo parašytų kūrinių. Kompozitoriaus rašomoms dainoms būdinga įsimintina melodika, pasigirsta repetityvinių struktūrų, būdingų ir vokalines partijas lydinčioms instrumentų partijoms. Ieškodamas muzikos ir teksto sinergijos, kompozitorius nevengia vokalo ir instrumentines partijas tarsi priešpriešinti viena kitai (tai išgirstame jo cikle baritonui ir bosinei gitarai „Aiškumas“). Chorinės muzikos harmonija – nesudėtinga, tačiau nevengiama ir disonansų, džiazo harmonijai būdingų sąskambių. L. Vilkončiaus rašomos chorinės muzikos faktūros sodrios, iliustratyvios, kartais garsovaizdis – net kiek teatrališkas, aiškiai reprezentuojantis tekstinį turinį. Atlikėjų tvirtinimu, L. Vilkončiaus stilių lengva atpažinti, tačiau pats kompozitorius tvirtina neieškantis išskirtinių raiškos priemonių ar technikų – komponuojant jam ypač svarbu empatija, emocinio paveikumo paieškos.

Atskirą dėmesį kompozitorius skiria muzikai vaikams. Jam nepriimtinas polinkis rašyti mažiesiems taip, tarsi šie turėtų mėgdžioti „fasadinius“ suaugusiųjų bruožus, įkūnyti savotiškas įsigalėjusias klišes. Itin vertindamas poeto Sigito Gedos gebėjimą kalbėtis su vaikais, pats L. Vilkončius daug muzikos vaikams yra parašęs būtent jo tekstais. Į vaikus L. Vilkončius žvelgia kaip į mažuosius filosofus, gebančius samprotauti netgi esminiais žmogaus būties, gyvybės ir mirties klausimais, tik savita kalba (tai atsispindi ir jo operoje vaikams „Paukštė“, B. Marcinkevčiūtės libretas). Todėl rašydamas muziką kompozitorius nesistengia naudoti primityvių, tarsi lengviau suprantamų muzikinės kalbos priemonių.

Tarp kitų L. Vilkončiaus sceninių kūrinių – baletas „Piteris Penas“ (2005), poeto Sigito Gedos tekstu parašyta roko opera „Eglė“, kurioje organiškai susijungia akademinės ir neakademinės muzikos sritys. „Niekad neieškojau vertybinių skirtumų tarp klasikinės ir „svinguotos“ muzikos. Žinomi abiejų žanrų kūriniai šedevrai ir niekalai. Tiesiog protinga imtis žanro tada, kai jį išties išmanai“, – teigia kūrėjas.

Nemažai muzikos L. Vilkončius yra parašęs kino filmams. Tarp jų minėtini „Kelionė į rojų“ (1980), „Amerikoniškoji tragedija (1981), „Turtuolis vargšas“ (1983), animacinis filmas „Baubas“ (1997), daugelis kitų. Už įvairius kūrinius kompozitorius yra pelnęs apdovanojimų. Tarp naujausių galima išskirti LATGA teikiamą „Aukso žvaigždės“ apdovanojimą (2010), Lietuvos kompozitorių sąjungos konkurso chorinėms dainoms Kristijono Donelaičio tekstais II premiją (2016), LKS konkurso naujų kūrinių Reformacijos 500 metų jubiliejui pažymėti III premiją (2017).

Rasa Murauskaitė