Joseph Kudirka yra eksperimentinės muzikos kompozitorius ir atlikėjas. Gimė 1978 m. Grand Rapids mieste, Mičigane, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dalį gyvenimo praleido Juntinėje Karalystėje ir Šveicarijoje. Jo darbai buvo užsakyti arba atlikti tokių muzikantų ar ansamblių kaip Rhodri Davies, Daniel Plöger, Anton Lukoszevieze, Mark So, Phillip Thomas, Zinc & Copper Works, „Wandelweiser komponisten ensemble“, „Edges ensemble“ ar „Ensemble Neue Horizonte Bern“. Kaip kontrabosininkas yra pristatęs įvairių kitų kompozitorių darbus, kaip kad Michael Maierhoff, Antoine Beuger ar Eva-Maria Houben. Joseph Kudirka yra kompozitorių estetinio judėjimo „Wandelweiser“ narys.

Žygimantas Kudirka – tarpdisciplininis menininkas, tekstų autorius ir atlikėjas, veikiantis interaktyvios fikcijos, spekuliatyvios mokslinės fantastikos, dirbtinių kalbų ir avangardinio repo srityse. Kuria parodas ir įtraukiančias instaliacijas šiuolaikinio meno lauke, rašo pjeses teatrui, atlieka audiovizualius performansus. Yra nuolatinėse paieškose universalaus dialekto, kuris būtų suprantamas augalams, gyvūnams, kūdikiams ir būsimosioms evoliucijos grandims. Išleido 8 muzikos albumus ir interaktyvios poezijos knygą. Kelerius metus iš eilės atstovavo Lietuvai Europos slemo poezijos čempionatuose, 2014 m. buvo pripažintas geriausiu žanro atlikėju Europoje. Veda kolektyvinio rašymo dirbtuves. Yra gavęs daug apdovanojimų muzikos, reklamos, vizualiųjų menų ir literatūros srityse.

Tai yra ištraukos iš pusmetį trukusio dviejų Kudirkų dialogo elektroniniais laiškais.

Kudirka kalbina Kudirką apie Kudirkas

Ž. K.: Brangusis Kudirka,

tai aš, Kudirka. Taip atsitiko, kad atradau patį. Nežinia, kiek bendro kraujo turime, bet bent jau nešiojame tą pačią pavardę. Tai jau yra įdomu!

Aš pats esu menininkas, rašytojas ir atlikėjas, tad būtų įdomu pasikalbėti. Tai galėtų virsti savotišku interviu. Kudirkos interviu su Kudirka. Kaip tai skamba?

J. K.: Labas, Žygimantai!

Malonu susipažinti. Įdomu būtų žinoti, ar iš tiesų turime kokių jungčių. Niekad nesu sutikęs Kudirkos už savo šeimos rato.

Taip pat stebina, kad tau tai atrodo įdomu, nes kiek esu sutikęs jaunesnių lietuvių (tų, kurie užaugo Lietuvoje) – jų nelabai domina diaspora. Jie stebisi, kodėl tie žmonės, kurie net nekalba lietuviškai, vadina save lietuviais. Priima tai kone kaip įžeidimą.

Ž. K.: Keista, kad jaunesnių diaspora nedomina. Juk turėtų būti įdomu matyti, kaip tavo gentainiai adaptuojasi kitoje aplinkoje. Jau nekalbu apie tuos, kurie turi tą pačią pavardę – tai apskritai gali privesti prie įdomių atradimų. Manau, tai tiesiog amžiaus skirtumas.

Pats visąlaik pragyvenau Vilniuje. O iš tiesų, kiek yra tų lietuviškų šaknų? Kas patį sieja su šia valstybe?

J. K.: Taigi taip, mano šeima turi lietuviškų šaknų, bet nieko per daug apie jas nežinau. Mano tėvo senelis (vardu Juozapas – ir aš pavadintas jo vardu) atvyko į JAV kažkada prieš 1905 metus (tais pat metais, kai mano senelis gimė Čikagoje).

Šeimos legenda yra ta, kad Vincas Kudirka buvo jo dėdė, bet neturiu žalio supratimo, ar tai yra tiesa. Mano šeimoje tokie žodžiai kaip „dėdė“ ar „pusbrolis“ gali reikšti ir ganėtinai tolimus giminystės ryšius. Ta istorija, kurią aš žinau, tikriausiai yra mišinys tiesos, legendų ir grynos spekuliacijos.

Mano senelis buvo paskutinis žmogus šeimoje, mokantis kalbėti lietuviškai (jo paties motina buvo iš ten), bet jis pasimirė iki man gimstant. Jo vardas – Paul Napoleon Kudirka. Tėvas sakė man, kad tai dėl to, kad mūsų giminė yra kilusi iš Prancūzijos, bet dėdė Džonas sakė man, kad tai yra dėl to, kad mūsų senelė išprotėjus.

Ž. K.: Senelė nėra išprotėjus!

Panašu, kad mūsų šaknys galėtų būti prancūziškos. Yra manoma, kad Kudirkos pavardė atėjo į Lietuvą kartu su Napoleono armija – kai vienas kareivių labiau susižavėjo meile nei karu ir nubyrėjo nuo armijos.

Tačiau dar labiau mane domina tai, kad senojoje provansalų kalboje žodis couderc reiškia „žolė“ arba „pievelė“. Ir tai daug man paaiškina apie mane patį. Tai sukelia tiek linksmų ir nerūpestingų asociacijų! Kaip tai koreliuoja su paties charakteriu?

Štai mūsų pavardės evoliucija: Couderc > Kuderk > Kuderka > Kudyrka > Kuderkevicz > Kuderkowicz > Kuderkevičia > Kudyrkewicz > Kudirkewiczius > Kuderko > Kudirko > Kudirka

J. K.: Vis dėlto, ar kas iš tiesų gali paliudyti, kad visa ši prancūzų kilmės istorija yra tiesa? Skamba kiek beprotiškai. Turiu omeny, kažkoks veikėjas palieka Napoleono armiją 1812 m. ir daugiausiai po dviejų kartų jau gimsta lietuvių kalbos ir kultūros čempionas.

Kiek man tėvas yra pasakojęs, jo senelis užaugo namie bendraudamas prancūziškai ir pavadino sūnų Pauliumi Napoleonu. Nežinau, kuri idėja yra labiau nučiuožusi. Iš tiesų, norėčiau žinoti tikrąją istoriją. Ar tai yra ką lietuviai žino, ar tai viso labo pramanas? Žinoma, reik pripažinti, visa istorija yra šiaip ar taip išgalvota.

Visgi norėčiau daugiau sužinoti apie pavardę. Ką esu skaitęs ar girdėjęs, kad daugelis lietuviškų pavardžių buvo fonetiškai išverstos iš kitų šalių kalbų, užrašytos taip, kaip jos skambėtų lietuviškai. Ar tai tiesa?

Girdėjau, kad daug pavardžių kilo iš graikų kalbos, nes ortodoksai, atėję į Lietuvą, negalėjo patikėti, kad šie pagonys apskritai neturi pavardžių ir tiesiog suteikė jiems naujas, kurios iš esmės nereiškė nieko – tai buvo tiesiog raidžių kratiniai. Žinoma, tai turėjo būti prieš daugelį šimtmečių – tad kas gali žinoti.

Panašūs dalykai jau visai šiais laikais vyko Mongolijoje, ir toji istorija yra iš tiesų įdomi.

Ž. K.: Nebūčiau toks tikras dėl viso to pavardžių vertimo – ypač iš graikų kalbos. Graikų kalba turi panašias žodžių galūnes – ir tai gali būti viena priežasčių, kodėl graikų vardai ir pavardės skamba taip artimai lietuviškoms.

J. K.: Nežinau, kiek tai tiesa, bet pati istorija man patinka. Norėčiau manyti, kad ištisos valstybės gyventojai yra pavadinti kažkaip, kas skamba kaip Dada idėja. Lygiai taip pat džiaugiuosi, kad mano pavardė reiškia „pievelę“ ar „žolę“, nes tai yra neapsakomai nuobodu ir aš dievinu nuobodulį. Nuobodulys yra jėga.

Pagūglinau ir tavo vardą – panašu, kad veiki daug įdomių dalykų! Ar galėčiau kur paklausyti tavo darbų?

Ž. K.: Esu parašęs vieną eilėraštį apie įvairius Kudirkas, išmėtytus po pasaulį. Esu tai patalpinęs čia.

(ganėtinai žema kokybė, gali klausytis fonetiškai).

Taip pat esu išleidęs interaktyvios poezijos knygą „XXI a. Kudirka“. Čia rasi keletą mano eilėraščių anglų kalba.

Tai yra ankstyvas mano vaizdo kūrinys – seksualiausių anglų kalbos žodžių sarašą pertvarkiau taip, kad balso robotas skaitytų jį tarsi eilėraštį.

O tai yra bendras darbas su puikiais menininkais Robertu Narkumi, Jokūbu Čižiku ir Adu Gecevičiumi – gamtamokslinės fantastikos miuziklas, nufilmuotas dronais.

J. K.: Ačiū už kūrinius! Patiko! Neįtikėtina, kad šiais laikais galima už nedaug pinigų sukurti vaizdą, kuris prieš dvidešimt metų galėtų egzistuoti tik brangiuose filmuose.

Ž. K.: Tas pats ir su muzika. Man išties patinka sąvoka „miegamojo prodiuseris“!

Žinoma, ilgai dar galėčiau pasakoti apie savo veiklas, bet pakalbėkime apie Kudirkas platesniu diapazonu. Ar teko girdėti daugiau žymių Kudirkų nei Vincas? Ar jie domisi muzika? 

J. K.: Na, buvo vienas 70-aisiais ar ankstyvais 80-aisiais, kuris išgarsėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose tuo, kad iššoko iš laivo.

Ž. K.: Peršoko iš sovietų laivo į amerikiečių!

J. K.: Visgi nemanau, kad jis grojo kokiais instrumentais. Mano pusbrolis Michael Kudirka yra iš tiesų nuostabus klasikinės gitaros virtuozas. Nežinau, kiek jis žinomas, bet tikriausiai labiau nei aš. Visgi, buvo malonu girdėti istoriją, kad jam bedėstant paskaitą universitete, vienas studentas pasidomėjo, ar esame giminės, nes studentas, pasirodo, klausė mano muzikos. Jo motina buvo klasikinė pianistė ir vargonininkė, bet ji gimė ne Kudirka. Taip pat tarsi mano senelis grojo kažkokiu ragu džiazo grupėje, bet tiek apie jį ir težinau. Tu turbūt garsesnis už mane!

Ž. K.: Na, kalbant apie muziką, mano pusbrolis groja klavišais, senelis išrado kažkokią skudučių modifikaciją. Taip pat, ieškodamas Kudirkų internete, anksčiau minėtam eilėraščiui, atradau chorvedį ir vargonininką Joseph (tiek daug Josephų šioje šeimoje!), taip pat Justin Kudirka, kuris netgi išleido vinilinę plokštelę „Columbia Records“!

Kaip apibūdintum savo muziką?

J. K.: Paprasčiausiai sakau, kad kuriu eksperimentinę muziką. Nemėginu atskirti, ar tai akustinė, ar elektroninė muzika. 

Groju keliose grupėse akustiniu bosu, elektrine gitara, low-fi elektronika ar objektais. Kartais grojame mano kompozicijas, kartais – improvizuojame, kartais grojame kitų darbus. O kartais aš didžėjauju baruose, kur suku 7 ar 12 colių įrašus. Daugiausiai punk ir new wave, bet pasitaiko ir Detroito electro ar ambiento.

Dauguma grupių, kuriose dabar groju, šiuos dalykus kažkaip derina, bet manyčiau, kad didžioji dalis mano muzikos yra grynai akustinė kamerinė muzika. Žinoma, turiu ir elektroninių kūrinių. Šis kūrinys buvo sukurtas kaip elektroninis, bet jame yra daug akustinių garsų, iš lauko įrašų.

Kalbant apie tai, kaip pradėjau tuo užsiimti, tai buvo tiesiog natūralus muzikos studijų tęsinys. Paauglystėje studijavau bosinę gitarą (ir pradėjau domėtis elektronine muzika), grojau įvairiose grupėse, paskui išvykau į universitetą studijuoti orkestrinio kontraboso specialybės. Studijuodamas universitete perėjau nuo grojimo prie komponavimo ir pradėjau daugiau užsiimti elektronika – taip įkūriau elektroninį duetą „bunnyhug“, kuriame grojau penkerius ar šešerius metus.  

Iš tikrųjų niekada nebuvome išsiskyrę, ir vis dar kalbame apie tai, kad galbūt įrašysime dar vieną plokštelę ar vėl pradėsime groti, bet tai tiesiog logistiškai sudėtinga – dabar kiekvienas iš mūsų turime kitus gyvenimus.

Ž. K.: Kokiose vietose tenka groti? Ar tai formalios, akademinės erdvės keistai muzikai? O gal keistos erdvės keistai muzikai? O gal tenka groti vien šikšnosparnių olose, bet savo muzikos visiškai nelaikai keista?

J. K.: Groti tenka praktiškai visose paminėtose vietose. Iš tiesų nelaikau savo muzikos keista. Tikriausiai vien dėl to, kad jau tiek laiko į ją koncentruojuosi. Esu dalis bendruomenės, kurioje esu tik dar vienas toks. Kuomet visi aplink groja keistą muziką, ji nebėra keista.

Ž. K.: Kalbant apie keistenybes, ar nėra keista duoti interviu Kudirkai?

J. K.: Iš tiesų, truputėlį keista. Niekad nesu sutikęs Kudirkos, kuris nebūtų mano artima giminė. Kuomet studijavau Čikagoje, atradau kitą Kudirką kitame universitete (rodos, netgi kitą Joseph Kudirką). Nusiunčiau jam elektroninį laišką: „There can be only one”, bet jis neatrašė. Kaip gi pats? Panašu, kad esi kalbinęs ir daugiau Kudirkų. Kad jau augi Lietuvoje, ar sutinki Kudirkų už savo šeimos rato? Ar reikėjo pasistengti juos surasti?

Ž. K.: Yra keletas įdomesnių. Pavyzdžiui, Robertas Kudirka yra rimtas akademikas, parašęs žargono žodyną, kurį surinko savotiškomis method acting taktikomis – labai asmeniškai besibičiuliaudamas su visuomenės paraštėmis, kaip kad nusikaltėliais ar narkomanais.

Yra ir Raigardas Kudirka – įdomus tapytojas surrealistas, apsėstas amerikietiškų miesto kraštovaizdžių, nors gyvena Vilniuje. Tiesa, jis yra man artima giminė.

Genai genai genai. Ar neteko pastebėti paralelių tarp savo gyvenimo vingių ir Vinco? Pastebėjau, kad mano darbai įvairiuose žurnaluose, susidomėjimas poezija ar muzika tam tikra prasme persidengia su Vinco veiklomis. Žinoma, tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas. Vincas nėra mano Buda.

J. K.: Na patiko man, kad jis buvo maištininkas ir radikalas, norėčiau ir save tam tikra prasme laikyti maištininku ir radikalu. Neprieštaraučiau, kad mano veidas atsidurtų ant pinigo, net jei vėliau pakeistų Euras. Nors labiau mėgčiau pasaulį, kuriame pinigų nėra apskritai, ir visi banknotai būtų palikti muziejams ar kūrenimui krosnyse, šildytų namus žiemą. Galbūt juos galėtume susmulkinti ir pagaminti iš jų naujo popieriaus – eilėms ir muzikai rašyti!

Ž. K.: Ką manai apie Lietuvos himną grynai kaip kompoziciją? (kol kas palikime jo vienijančius aspektus, funkciją ir prasmę nuošalyje)

J. K.: Man labai patinka Lietuvos himnas! Manau, kad tai geras muzikos kūrinys. Viena vertus, pagrindinė melodija yra gana paprasta ir įsimenanti, tačiau joje yra daugiau harmoninio sudėtingumo nei daugelyje himnų, todėl ji išlieka įdomi. Manau, kad tai geras kūrinys / daina.

Ž. K.: Ar aukštinti Vincą, ar reklamuoti naujai gimusius Kudirkas?

J. K.: O, man patinka istorija. Patinka ir vaikai, bet nerūpi man, ar jie Kudirkos. Mano sesuo turi du vaikus, bet jie gavo tėvo pavardę. Mano abu pusbroliai, kurie yra Kudirkos, turi vien dukras. Nelabai ir reikia daugiau Kudirkų. Be to, jie tik nudžiautų mūsų užtaisą, Žygimantai! Galėtumėme būti paskutinė Kudirkų karta, ir nieko tokio. Istorijos knygos mus atsimins.

Čia tekstas galėtų ir baigtis… Bet! Pasirodė vertinga pasidalinti ir referencijomis turtinga pokalbio ištrauka apie muzikines įtakas ir kompozicijos principus.

Kudirka kalbina Kudirką apie muziką

Ž. K.: Kokia tavo klausytų muzikos žanrų chronologija – nuo pat mažens?

J. K.: Pradėsiu nuo trumpos mane sudominusios muzikos chronologijos: vaikystėje klausiausi to, kas skambėjo per radiją, bet iš esmės tai diktavo mano vyresnysis brolis, nes jis buvo vyriausias iš trijų vaikų. 

Tėvas klausėsi muzikos, kurios tuo metu nekenčiau, bet dabar man patinka didžioji dalis tos muzikos: Joan Baez ir Willie Nelson – tai du vardai, kurių nekenčiau labiausiai, o dabar labai mėgstu, ypač Willie Nelsoną. Nežinau, ar man ta muzika dabar patinka iš dalies dėl to, kad jos klausėsi mano tėvas, ar tiesiog užaugęs turiu geresnį muzikinį skonį.  

Taigi, aš klausiausi to, kas skambėjo per JAV radiją 80-ųjų pradžioje. Daugiausia tai buvo angliška muzika. Pamenu, kad man labai patiko „The Clash“, „Madness“ ir „Culture Club“, bet buvo ir kitų dalykų, kurie buvo tikras šlamštas, bet man taip pat patiko – tokios dainos kaip „Eye of the tiger“. Lengva peržvelgti savo asmeninę istoriją ir paminėti tik gerus dalykus, o gėdingas dalis ignoruoti. 

Kai įsigijau pirmąjį kasečių grotuvą, pirmosios trys kasetės, kurias turėjau buvo „Living Colour“, „Guns ‚n‘ Roses“ ir „Skid Row“ („Skid Row“ – iš tiesų gėdingas pasirinkimas, jei vertinate savo laiką). 

Tai buvo devintojo dešimtmečio pabaiga, man patiko hardroko ir sunkiojo metalo muzika, bet taip pat visada domėjausi klasikiniu roku, pavyzdžiui, „Led Zeppelin“ (kurių dabar nekenčiu už tai, kad jie yra nusikaltėliai kultūriniai imperialistai), „Pink Floyd“, „The Doors“, „The Who“, „The Rolling Stones“... Taip pat ir „Grateful Dead“, kurie buvo labai keistoki ir iš tikrųjų laisvai improvizavo ir panašiai.  

Tai atvedė į 9-ojo dešimtmečio pabaigą, kai susidomėjau jazz fusion, progresyviuoju roku ir panašia nerimta muzika. Man labai patiko „King Crimson“, daugybė 90-ųjų japonų ir švedų progresyviosios muzikos grupių, tokie dalykai kaip Richardas Pinhas/Heldonas... Buvau didžiulis „Ozric Tentacles“ gerbėjas. Turėjau visus jų albumus, marškinėlius ir pan. 

Taip pat vis dar domėjausi 80-ųjų grupėmis. Man labai patiko, pavyzdžiui, „The Cure“ ir „Depeche Mode“... Ir „Echo and the Bunnymen“. 

Turiu omenyje, kad, įsitraukęs į šiuos dalykus, pasineri į tokius keistus sąsajų ir žinių tunelius. Galbūt nusiperki 70-ųjų metų plokštelę dėl to, kas joje grojo bosu, ir ji yra puiki. Manau, taip atradau Brian Eno popmuzikos albumus, nors ir anksčiau žinojau jo pavardę – iš tiesų tie jo popmuzikos albumai yra daug geresni už bet kokią „ambientinę“ muziką. 

Taigi... Taip pat domėjausi klasikine muzika, ypač mėgau Alfredo Schnittke's, vėliau Arvo Pärto ir kt. kūrinius. Vidurinėje mokykloje grojau Henryko Góreckio muzikos festivalyje, kuriame dalyvavo ir pats kompozitorius, ir man tai atrodė puiku. Koledže tiesiog įsitraukiau į keistesnę klasikinę ir keistesnę popmuziką. Man labai patiko australietiškas „twee pop“ ir tuo pat metu man labai patiko Fluxus.

Galbūt pavyko susidaryti kiek aiškesnį vaizdą.

Ž. K.: Pastebėjau, kad ritminės elektroninės muzikos kūrėjai dažnai po kurio laiko pereina į drone ar ambient plotmes, nes tai padeda jiems erdviau mąstyti apie garsą. Kokia tavo patirtis?

J. K.: Nemanau, kad dauguma žmonių kuriančių tai, kas vadinama drone muzika, iš tikrųjų taip galvoja. Aš taip tikrai nemanau. Nemanau, kad apie garsą reikia galvoti kaip apie erdves ar panašiai. 

Manau, kad iš esmės taip yra todėl, kad ritmas turi labai mažai ką bendro su tuo, kas įdomu vakarietiškoje muzikoje, todėl ritmo atsikratymas yra tik būdas viską išgryninti – manau, kad substrakcija yra esminis eksperimentinės muzikos aspektas. 

Turiu omenyje, kad yra daug tikrai puikios muzikos, kurioje ritmas yra svarbus: Indonezijos muzika, indų muzika, Vakarų Afrikos muzika, šonų (šonai – Pietinės Afrikos tauta, gyvenanti Zimbabvėje ir gretimose teritorijose Mozambike, Zambijoje ir Botsvanoje – red. past.) muzika ir kt. Vakarų muzika tiesiog vystėsi kitaip, joje ritmas nebuvo pagrindinis akcentas. Kad ir kokie puikūs buvo Bachas, Mocartas ir Bethovenas, tai buvo ne dėl jų ritminio išradingumo. Pagrindinis dalykas, kuriame Vakarų muzika iš tikrųjų specializavosi, buvo harmonija, o antroje vietoje (nors pirmiausia, tikriausiai, žmonėms, susijusiems su šia „drone“ muzika) – tembras. Kurios kitos kultūros turi kažką tokio sudėtingo tembro kaip simfoninis orkestras? 

Žinoma, aš pernelyg plačiai kalbu – ypač šonų muzikoje yra fantastiškų tembrinių elementų, taip pat indoneziečių muzikoje, indų muzikoje ir t.t. Taip pat yra puikių ritminių Vakarų kompozitorių kūrinių. Tiesiog norėjau pateikti platų atsakymą į platų klausimą.  

Man asmeniškai neatrodo, kad kuriu drone kūrinį ar kūrinį, kuris nėra drone kūrinys. Kiekvienas kūrinys turi savo pagrindinį akcentą, o tada stengiuosi apnuoginti kitus elementus. Taigi, kai kuriuose mano kūriniuose yra daug tylos, kai kuriuose – garsų, kai kurie yra labai, labai trumpi, o kai kurie – labai, labai ilgi.  

Prieš tai paprastai užduodu sau klausimą per muziką, į kurį stengiuosi atsakyti su muzika – muzikos ontologijos svarstymas yra tarsi klausimas, o naujas kūrinys yra atsakymas. Tai, žinoma, vėlgi yra supaprastinimas.

Ž. K.: Taip pat groji kontrabosu. Koks kontraboso ir elektroninės muzikos kontrastas? Ar kompiuteris yra tik dar vienas instrumentas?

J. K.: Šiais laikais kontrabosas yra daug, daug didesnis už kompiuterį. Prieš kelis dešimtmečius kompiuteriai buvo daug didesni už kontrabosus. Taip buvo, kai mano buvęs mokytojas Jamesas Tenney pradėjo kurti kompiuterinę muziką.  

Aš tikrai nelaikau kompiuterio dar vienu instrumentu. Jis gali būti instrumentas, bet juo gali būti bet kas (daug koncertuoju su namų apyvokos ar gatvėje rastais daiktais). Kompiuteris yra tiesiog nuostabus įrankis, ypač dabar, kai turime internetą. 

Paskutinis mano atliktas kūrinys buvo styginių trio grupei Šveicarijoje. Tai grynai akustinis kūrinys, tačiau partitūra buvo sukurta kompiuteriu ir atsiųsta elektroniniu paštu kaip PDF failas. Dirbdamas prie kūrinio turėjau atlikti tam tikrus skaičiavimus garsams suderinti (galbūt šį kūrinį būtų galima laikyti drone kūriniu... juk visame kūrinyje tik ilgi garsai) ir aptikau kompozitoriaus Michaelo Norriso, kurį prieš daugelį metų buvau sutikęs Čekijoje, interneto svetainę. Jo svetainėje buvo keletas puikių internetinių įrankių su derinimo schemomis. Taigi, galbūt kas nors, kas klausosi šių žmonių, grojančių smuiku, altu ir violončele Šveicarijoje, girdi ir akustinį muzikos kūrinį, bet aš jį girdėjau tik kaip wav failą, ir nemenka dalimi jis atsirado dėl kompiuterio.  

Kai Jamesas Tenney buvo kompiuterinės muzikos pradininkas, kūriniai buvo kuriami naudojant juostą ir perforacines korteles, o juostos turėjo būti siunčiamos, kad žmonės galėtų išgirsti kūrinius.

Na ir pabaigai – dar vienas labai įdomus pokalbio fragmentas apie Kudirkas ir apie Lietuvą, įskaitant specialiai šiam pokalbiui Joseph Kudirka sukurtą garso kūrinį, kaip jis įsivaizduoja Lietuvą.

Kudirka kalbina Kudirką apie Lietuvą

Ž. K.: Kartais vietoje vardo prisistatau tiesiog kaip Kudirka. Man tai atrodo šmaikštu ir kiek provokuoja. Ar tau taip pat?

J. K.: Anksčiau savo partitūras pasirašinėdavau tiesiog „kudirka“, kas galbūt man atrodė šmaikštu ir provokatyvu, bet gal tiesiog man tai atrodė šiek tiek protinga ir minimalistiška – juk koks dar kompozitorius Kudirka galėjo būti?  

Dabar savo partitūras pasirašinėju kaip Joseph Kudirka. Pastebėjau, kad žmonėms šis vardas patinka. Viena mano draugė atkreipė dėmesį, kad daug mano draugų, kalbėdami apie mane su kitais žmonėmis, kreipiasi į mane visu vardu, užuot vadinę mane tiesiog Džo, Džozefu ar panašiai.

Ž. K.: Lietuviai neabejotinai iš karto atpažįsta šią pavardę. Ar savo gyvenimo kelyje esi sutikęs kitų lietuvių menininkų (pvz., Joną Meką)? Ar esi sutikęs kitų Kudirkų?

J. K.: Daug kitų lietuvių menininkų nesu sutikęs. Na, esu bendravęs su kompozitoriais Ryčiu Mažuliu ir Juste Janulyte, bet ne tiek daug, kad galėčiau pasakyti, jog juos pažįstu.  

Daugiau lietuvių sutikau, kai gyvenau Anglijoje. Pasakydavau jiems savo pavardę, tada kalbėdavomės ir girtaudavome. Tačiau dauguma jų nebuvo menininkai.  

Žinoma, žinau, kas yra Jonas Mekas ir, be abejo, Jurgis Mačiūnas, nes domėjausi Fluxus. 

Mano draugas, violončelininkas ir dailininkas Antonas Lukoševičius labai domisi lietuvių kompozitoriais ir dailininkais, jis man apie juos pasakoja ir groja jų muziką, bet aš jų tikrai nepažįstu.  

Norėčiau sužinoti daugiau. Be abejo, man įdomu, jei / kai žmonės nori pasisveikinti.

Ž. K.: Ar padidini garsą, jei naujienose paminima Lietuva?

J. K.: O taip, visada atkreipiu dėmesį, kai naujienose kalbama apie Lietuvą. Nuo mažens man buvo diegiama, kad mano šeima yra lietuviška. Tiesiog mūsų nėra tiek daug, kad tai kada nors taptų dideliu dalyku.  

Ten, kur aš užaugau, buvo daug olandų, vyko tulpių paradai ir kiti dalykai, o čia, kur gyvena mano brolis, jie rengia polkos šventę, daug žmonių turi lenkiškas vėliavas ir t.t. Čikagoje vyksta didelės meksikiečių ir vokiečių šventės... 

Lietuviai? Neprisimenu, kad pas mus būtų įvykę kas nors reikšmingo, susijusio su Lietuva. Kai 1991 m. per atostogas žiūrėjome tą CNN filmuotą medžiagą – tada apie Lietuvą buvo daug naujienų... Tada gavome „Grateful Dead“ remiamus krepšinio marškinėlius, o paskui... Na, deja, nuo to laiko nelabai. Galbūt turėčiau daugiau žinoti apie politiką, kultūrą ir pan. Pavyzdžiui, negalėčiau pasakyti, kokia partija yra valdžioje, ar kokie politikai yra opozicijoje.

Tačiau būdamas Jungtinėje Karalystėje vis dar atkreipiau dėmesį į šiuos dalykus, nes ten ilgai gyvenau ir turiu daug draugų – tai buvo didelė mano gyvenimo dalis. Kai vyksta olimpinės žaidynės, sergu už lietuvius. Norėčiau lietuvius dažniau matyti naujienose, bet tai ne mano valioje. 

Ž. K.: Kaip įsivaizduoji Lietuvą? Į šį klausimą atsakyki garsu.

J. K.: Taigi, į paskutinį tavo klausimą, bijau, kad atsakymas turi būti paprastas, nes Lietuva – be to, ką žinau iš faktų ir skaičių, kuriuos skaičiau, ir skaitydamas apie istoriją, mitologiją ir pan. – man tėra romantiška sąvoka.  

Realiai aš nežinau, ką tai reiškia. Taigi siunčiu tau šį įrašą, kuriame girdėti, kas vyksta, kai rašau atsakymą į šį klausimą – įsivaizduoju, kad jis daugiausia skambės kaip rašymas. 

Čia vėlyvas vakaras, sėdžiu brolio verandoje ir spausdinu savo atsakymus tau. Geriu alų ir rūkau cigaretes. Rytoj mano brolio gimtadienis, todėl jo žmona namuose klausosi muzikos ir kepa jam skanėstus. 

Įsivaizduoju, kad Lietuva skamba labai panašiai – galbūt naktiniai vabzdžiai skamba kitaip, bet įsivaizduoju, kad iš esmės tai tiesiog žmonės bendrauja tarpusavyje – net jei tik raštu – geria, rūko, gamina maistą, gyvena įprastą gyvenimą ir t.t.

Joseph Kudirka – „Lithuania“:

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.