Toma Vidugirytė

Su muzikos kūrėja ir komunikacijos specialiste Laura Kešyte–Mexeny susitinkame puodeliui kavos ir einame pasivaikščioti. Mums bevaikštant Laura dalijasi savo kelione nuo vaikystės su pirmaisiais kūrybiniais bandymais, iki dabarties – buvimo mama, komunikacijos bei muzikos kūrybos. Visa ši kelionė ir įkvėpė neseniai pasirodžiusį Mexeny pirmąjį studijinį albumą „Siaubo pasakos“. Pasak autorės, „Siaubo pasakos“ – 10-ies muzikinių kūrinių albumas apie vaikystę, meilę ir atstūmimą, susitaikymą ir svajones. O man šiame albume atsiskleidžia jos pomėgis žiūrėti siaubo žanro filmus, vaikystės ir šeimos istorijos, muzikinis išsilavinimas ir muzikinių patirčių spektras.

Susitikome su Laura pakalbėti apie kūrybą ir albumą, bet pakalbėjome daug plačiau.

Papasakoki, kaip susidomėjai muzika? Mokeisi groti smuiku – ar tai ir buvo pradžia?

Taip, smuiku groti pradėjau nuo aštuonerių metų 10-metėje Balio Dvariono muzikos mokykloje. Močiutė pasakojo, kad vieną dieną jai pasakiau, jog noriu groti smuiku. Nežinau kodėl – namuose niekas negrojo smuiku ar kitu styginiu instrumentu. Tėvas muzikavo vestuvėse. Jis grojo pianinu, akordeonu, saksofonu, bet vėliau nuėjo į finansinę apskaitą. Nebuvome muzikantų šeima.

Kai pradėjau mokytis groti smuiku, patekau į akademinę sistemą su solfedžio ir orkestru. Ten gavau muzikos pagrindus. Vėliau paauglystėje mokiausi groti ir gitara, atsirado šalia žmonių, kurie patys kūrė muziką ir grojo undergroundo grupėse. Taip ir aš gimnazijos laikais pradėjau kurti ir groti kartu su grupėmis. Man tai buvo išsilaisvinimas iš griežtos akademinės, klasikinės sistemos. Su savo pirmąją bliuzroko grupe nemažai koncertavome ir festivalius anksti aplankėme. Joje grojau elektriniu smuiku ir palaipsniui pelniau dainų autorės bei dainininkės poziciją. Tai buvo saviraiška ir patirtis, ką reiškia koncertai ir klubinis dainavimas, pirmos kelionės į gastroles…

Ar esi sau atsakius, kodėl būtent muzika, o ne, tarkime, vizualieji menai?

Ši kūrybinė linija buvo jau nuo pat vaikystės ir pirmąsias dainas pradėjau rašyti dar būdama vaikas. Man muzika visada buvo tai, kas išeina be pastangų. Jausmas, kai kažkas pavyksta be pastangų – labai geras. Juk dažniausiai gyvenime reikia įdėti labai daug pastangų.

Iki Mexeny buvai „Kiauras kibiras“ ir „Cats in cosmos“ narė, tavo kūrybinis kelias pakankamai ilgas. Kaip dabar tuos metus matai?

Pirmuosius savo solinės karjeros metus bandžiau atsiriboti nuo to, kas buvo tada. Daug sužinai, kai esi jaunas ir susitinki su žmonėmis, kurie irgi nori to paties – saviraiškos, kūrybinės laisvės, patirčių, auditorijos dėmesio... Tais 2000 m. Undergroundo scena buvo visai kita. Įgijau sceninės ir techninės patirties, sužinojau, kokios problemos gali nutikti scenoje. Žinoma, pamatai, kaip reaguoja žmonės, kokia emocija... Tai yra patirtys, ką išsinešiau. Nusprendžiau daryti kažką savo, nes mūsų grupė, tiesiog, nustojo egzistuoti, išsiskyrė interesai, žmonės, jų galimybės skirti laiko ir taip toliau.

Supratau, kad savo dabarties laike labiausiai noriu ramybės komandoje ir tokios komandos, kuri mane papildytų. Labai džiaugiuosi, kad albumo pristatymo koncerte ir buvo tokie žmonės.

Prieš išleidžiant albumą mokeisi elektroninės muzikos prodiusavimo ir kūrybos. Kaip vyko šis mokymosi procesas? Kaip sekėsi ir ką iš to išsinešei?

Kai su grupe laimėjome konkurse „GARAŽAS“, tada bene pirmą kartą dirbome su prodiuseriu. Atsimenu, kad iš entuziazmo padarėme įrašą ir prodiuseris parašė, kad yra blogai, uždavė daug klausimų, kodėl darėme taip ar kitaip... Nuvažiavau pas prodiuserį į studiją. Jis įjungė muziką, klausėsi ir pasakojo. Tada pradėjau girdėti įrašą visai kitaip, supratau, kas yra blogai ir kiek daug dar reikia dirbti. Mes to įrašo taip ir neišleidome. 

Supratau, kad noriu to išmokti. Tuo metu Lietuvoje jau dirbo daug stiprių profesionalų, patys atlikėjai buvo pramokę dirbti su DAW (angl. digital audio workstation – red. past.), įvairiais įrankiais. Buvo įvykęs ženklus kokybinis šuolis nuo to, kaip įrašai buvo daromi, tarkime, 2005 metais, kai įrašinėjau pirmuosius takelius. Pradėjau mokytis – suprasti, kas yra garso estetika, charakteristika, garso gylis, dizainas, kokie yra parametrai, kaip galima manipuliuoti garsu ir jį keisti... Kelis metus, tiesiog, klausiausi įrašų ir galvojau kaip padarytas garsas. Vėliau nuėjau pas žmogų, kuris labai gražiai tuos įrašus darė – Normantą Ulevičių. Jis mane pasisodino šalia ir rodė, kaip miksuoja, ir tuo pačiu perdavė ir dalį production'o žinių. Taip žingsnis po žingsnio mokiausi. Kadangi turiu kitus darbus, neskyriau tam viso savo laiko. Užtruko, bet šiandien labai džiaugiuosi. Dabar visiškai suprantu, kas vyksta bei galiu pakankamai techniškai suvokti procesus ir juose dalyvauti.

O kaip atsirado Mexeny vizija ir solo projektas? Kaip iki jos atėjai, radai tam laiko ir drąsos?

Mexeny atsirado 2017 metais, kartu su mano pirmaisiais elektroninės muzikos kūrybos bandymais. Dar nebuvau mama ir tada mano didžiausias rūpestis buvo vakarėliai. Kurti trukdė mano vidinis triukšmas, kuriame labai ilgą laiką gyvenau. Turėjau daug daugiau laiko, tik praleisdavau jį kažkur kitur. Daugiau buvo analitinių dalykų nei praktinės kūrybos, bet kai prisėsdavau, tai ilgam.

O garso paieškos prasidėjo nuo eksperimentų su muzikinėmis programomis, midi garsu ir pirmaisiais sintezatoriais, kuriuos nusipirkau. Man vis atrodė, kad yra tiek daug įrankių, bet kuris teisingiausias? Galvojau, kad yra kažkoks teisingiausias sprendimas prieiti prie kūrinio, bet šiandien suprantu, kad nėra. Tu prieini taip, kaip tau smagu prieiti. Gali susikurti garsą naudojant šablonus ar garsą nusisemplinęs gatvėje, gali tą padaryti su senoviniu ar nauju sintezatoriumi, su pigiu ar labai brangiu – tuo, kuo norisi tą akimirką.

Pirmą kūrinį „Better stop“ rašiau kažkur metus. Neturėjau aiškios vizijos, struktūros. Prisėsdavau, padarydavau ir visur automobiliu važiuojant klausiau. Taip įrašiau, sukūriau kažką, kas pasirodo yra deep disco house. Man grojusiai roką, tai buvo labai keista, bet tuo pačiu malonu, jog buvau vienas žmogus ir  dabar galiu būti kitas.

Yra smagu būti vis kitokiu. Man didžiausias džiaugsmas – eiti ir pas klasikus, ir pas džiazmenus, nueiti į techno tūsą ar pas rokerius ir sakyti: „Aš jus suprantu, žinau, kokias emocijas patiria jūsų auditorija“. Mano „Siaubo pasakose“  yra visko – nuo repo, parodijos,  klasikos, iki pop momentų.

Vieni daugiau per personažo prizmę pristato savo kūrybą, kiti – save scenoje. Kokią viziją tu turėjai Mexeny?

Pradžioje labiau galvojau apie personažą, bet man sunkiai sekėsi jį kurti, tad atsisakiau. Esu kas esu, tiesiog scenoje mano mintys ir jų raiška gali turėti dar kitą, naują dimensiją, kurioje net ir labai gerai mane pažįstantys žmonės pamatytų kažką naujo. 

Mexeny yra visų mano pusių visuma. Aš scenoje nesu tik atlikėja. Esu ir rašytoja, ir komunikacijos prodiuserė, ir laidų vedėja… Man faina būti visa spalvų palete, o ne bandyti kiekvienoje srityje rodyti tik vieną pusę.

Albume „Siaubo pasakos“ atsispindi tavo pomėgis žiūrėti siaubo žanro filmus, taip pat vaikystės/šeimos istorijos, jaučiasi tavo visų muzikinių patirčių bei kaip plačiai matai muziką stilių prasme įtaka. Kokius dar elementus sudėjai į albumą?

Manau, kad albumas, jausmine prasme, yra šiltas, netgi jaukus, nes tas siaubas turi lengvumo ir švelnumo. Kurdama bliuzroko grupėje gyvenau dramos žanre. Kaip rašiau pranešime spaudai, buvau labai rimta ir labai dramatiška, tada kažkuriame gyvenimo etape pradėjau juoktis ir atsisakiau to gyvenimo rimtumo, daug pamačiau per humoro prizmę. Kaip per koncertą sakiau, tai yra „Adamsų šeimynėlės“ humoras, kuriame – apokalipsė, bet šalia to yra labai daug nepakeliamo būties lengvumo.

Į šį albumą sudėjau savo gyvenimo filosofiją, kultūrines įtakas, emocines refleksijas, atleidimą ir meilę vaikams. Jeigu žiūrėtume iš muzikinės pusės kaip į muzikinį darbą, tai padariau eksperimentą, kolaboravau su daugybe kūrėjų. Pradėjau namie, parašiau partijas, o tada jas pratęsiau profesionaliose studijose, su gyvais muzikantais. Kadangi turiu daug bičiulių muzikos industrijoje, nuostabių muzikų, paprašiau jų pagalbos grojant įrašuose, tobulinant aranžuotę. Esu visiems jiems dėkinga – jų vardai puošia mano vinilinę plokštelę. 

Pradžioje turėjau labai daug atskirų gyvų instrumentų garsų ir man buvo nauja, kaip sudėti šią patirtį į įrašus. Kol negavau albumo final master'io, buvo sunku įsivaizduoti finalinį rezultatą. Buvo netgi tokių momentų, kai man skambino garso režisierius N. Ulevičius (ypatingai kalbant apie kūrinį „Raganą“, kuriame daug visko) ir sako: „Aš nežinau, čia visi groja. Kas svarbiausia?“. Atsakiau, kad nežinau ir visi yra svarbūs. Ėjau ir pas Vytautą Bikų, konsultavausi ir jo klausiau jau pabaigoje, ar turi kažkokių pastabų.

Man buvo nauja patirtis dirbti su daugybe žmonių, bet tai buvo labai teisingas sprendimas, nes daug išmokau. Taip pat supratau, kad gyvas garsas, žmogaus įdėtas jausmas ir žmogiškas netikslumas duoda kokybę. Išgauti elektroninėje muzikoje gylį ir kokybę yra labai didelė meistrystė. Aš labai žaviuosi, kaip Leonas Somovas moka tai padaryti, bet jei aš norėčiau parašyti kokybišką tik elektroninį albumą, man tektų labai daug mokytis.

Albume nemažai simbolių – ir albumo viršelyje, ir dainų žodžiuose. Kaip jie atsidūrė albume? Iš kur jie atkeliavo?

Ieškojau savo autentiško balso lietuvių kalba ir buvo nelengva. Visi, kurie pradeda kurti lietuviškai, susiduria su tuo, kad iš pradžių viskas skamba labai banaliai ir turi surasti savo kalbinį pasaulį. Kai aš parašiau dainą „Kolis“, kurioje pradėjau fantazuoti apie tą būseną, kaip iš to tyro vaikystės pasaulio žmogus suauga ir nustoja viskuo žavėtis, supratau, jog tai gali skambėti ir čia yra mano balsas, mano pasaka.

Tam tikrą laikotarpį domėjausi pasakomis, pasakų naratyvais, kalbėjausi su mitologais apie tai, kaip senovėje buvo rašomos pasakos, kokia jų kilmė, kokie personažai, archetipai... Bet nenorėjau kažkaip akademiškai prie to prieiti. Tiesiog domėjausi ir greta to natūraliai rašiau. Norėjau, kad teksto linija vestų žmogų... Kaip Haris Poteris yra ir Londone, ir paraleliniame magijos pasaulyje, tai lygiai taip pat yra ir mano kūryboje esantis žmogus – ir čia, ir pasakoje.

Tie simboliai atsirado iš pasakų, nes dainose yra ir pasakų herojai, ir šių dienų momentai, kaip kad žmonių priklausomybės nuo vaistų, raminamųjų... Nemažai jaunų žmonių turi gyvenimo būdą, kur savaitę vartoja alkoholį ar kitus kvaišalus, savaitę – geria vaistus ir dar savaitę – žalius kokteilius, ir pasportavę pajaučia, kad gali vėl išgerti, ir vėl viskas ratu.

Gyvename labai saturuotame laike, kur labai daug dirgiklių, daug visko. Šiame albume yra nuorodų į tas būsenas, ypatingai jaunų žmonių, kurie yra jautrūs, lengviau pasiduoda įtakoms, dažnai netausoja savęs ir ieško kažkokios „maldos“ naktiniame bare. Aš pati tai išgyvenau ir dalis simbolių yra iš to laikmečio paieškų. Gal tu nori šeimos, mylinčio žmogaus ir buities, bet tau nesigauna. 

Tu tiesiog atsibundi kalbėdamas apie savo didžiulius kūrybinius projektus, po kelių kokteilių trečią nakties sušalusiomos rankomis laikydamas cigaretę... Čia yra mūsų intelektualios ir kūrybinės kartos Achilo kulnas. Kažkaip nori vieno, bet eini į priešingą pusę – nori ramybės, bet eini į vakarėlį. Norėjau sudėti tą jausmą ir kartu skausmą į tekstus, nes jie yra tikri. Buvo labai įdomu, kai pasirodžius albumui žmonės rašė, jog buvo tam apdainuotame vakarėly ant ribos ir net gali įvardinti detales. Tada supratau, kad ne viena tai patyriau ir ne man vienai buvo sunku. 

Albumo viršelis taip pat simbolinis...

Mano teta, kuriai yra 95-eri, man skaitydavo pasakas kiekvieną vakarą tiek kartų, kiek norėdavau. Jos lova buvo prie pat krosnies, tad krosnis – man labai artimas simbolis. Bet visą idėją, be mano šių suponavimų, sugalvojo mano draugas, vaikų tėtis Dominykas. Aš pradžioje galvojau apie šiuolaikinę raganą, stovinčią prie grafičio sienos, tačiau jis sako: „Žinai, tie maginiai dalykai, stebuklai... Tu nežinai, gal jie vyksta čia pat, už sienos“, ir pradėjo braižyti šiuolaikinius baldus, tik į virtuvę įdėjo krosnį, kurioje ir verda tos „Siaubo pasakos“. Tai čia buvo autorinė Dominyko vizija, kurią jis pasiūlė, įgyvendino ir man labai patiko. Po to daug dalykų atsirado nuo jo sukurto kolorito – ryški plokštelės spalva, mano įvaizdis koncerto metu.

Pakalbėkim ir apie pristatymo koncertą. Kas tau buvo svarbu gyvame atlikime ir kaip planavai šį koncertą?

Man buvo svarbu, kad į koncertą atėjusiems žmonėms būtų įdomu, kad jie patirtų kažką seno ir kažką naujo, kad muzika būtų atpažįstama, bet kartu ir interpretuota naujai. Man buvo labai svarbu susijungti su publika toje pačioje dimensijoje. Tam, kad tai vyktų, aš turėjau jaustis saugiai  – būti gerai pasiruošusi, kad šalia būtų energetiškai pozityvūs, palaikantys ir profesionalūs žmonės bei kuo mažiau techninių kliūčių.

Baimė man atsiranda dėl nesaugumo momentų. Kai jautiesi nesaugus, tuomet išėjęs į sceną negali susitikti su žmonėmis ir jauti tarsi šnekėtumei į bedugnę. Žinojau, kad bus to jaudulio, bet kai pradėjau šnekėti, supratau, kad mes, kaip Hario Poterio filme, sėdome į nešyklę ir nusileidome tame skersiniame skersgatvyje. Matau, kad aš užduodu klausimą – jie atsako, ir yra santykyje su manimi. Buvo tikrai labai geras jausmas ir labai svarbu sau užfiksuoti tokias geras patirtis. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.