Povilas Vaitkevičius

Pradėsiu nuo, atrodytų, paprasto klausimo, kuris tokiu galėtų vadintis, jei nekonvencionaliosios muzikos situacija Lietuvoje būtų kitokia. Pasirinkta tema (arba – problematika) yra apie aršesnių sąskambių muziką mūsuose. Galima tai įvardinti kaip noise garsyno bruožus, tačiau kadangi pastarasis gvildenamame kontekste itin nusekęs, aptariama aibė – stilistiškai platesnė, negu tik šis „kreivosios“ muzikos požanris. Todėl ir apklausiami asmenys/projektai nebūtinai yra atstovaujantys šį terminą kaip tokį. Jie greičiau inkorporuoja jo formas savo kūryboje. 

Akivaizdus faktas, jog noise/power electronics ir panašaus abrazyvumo muzika Lietuvoje atrodo atsitraukusi nuo savo pozicijų. Tai taikytina ne tik grojančiųjų atžvilgiu, bet ir paties susidomėjimo sumažėjimui. Tiesa, nežinia ar tas „sumažėjęs susidomėjimas“ yra išties toks, ar tai yra todėl, jog tokio tipo koncertų paskutiniais metais beveik nėra rengiama. Visgi manyčiau, jog tendencija – akivaizdi. Ypač lyginant su pirmuoju dutūkstantųjų dešimtmečiu, kuomet šio žanro renginių ir atlikėjų atrodė esant tikrai nemažai. Tad ir tas paprastasis klausimas skambėtų taip – kodėl dabartiniu metu tokių bruožų muzika yra susitraukusi iki minimumo, kas tai sąlygoja? Tai įvardinčiau viso straipsnio leitmotyvu, nevengdamas įbristi ir į platesnius vandenis – bendrai industrial/post-industrial/experimental (kiek ją galimą tokia laikyti) muzikos kiekio Lietuvoje tema. O gal man tik taip atrodo, gal šią nišą užpildo naujesni projektai, kurių išraiškos būdai pakitę, tačiau juos galima būtų kildinti iš panašios aibės?

Kad susidarytumėte platesnį vaizdą, nusprendžiau šiais klausimais kreiptis į vietinius muzikantus/atlikėjus, kurių muzikoje regėčiau abrazyvesnio sąskambio apraiškų ir kurių patirtis leistų sudaryti tam tikrą „nuomonių paveikslą“ aptariamu klausimu.

Pradedu nuo sąlyginio objektyvumo siekio, pasitikrindamas savo požiūrį į tai, „kas dabar yra“; klausdamas nuomonės, kodėl pastaruoju metu noise/industrial muzikos kiekis Lietuvoje yra (atrodo?) sumažėjęs, veikla sulėtėjusi? Ar tai – tik mano nuomonė? Galbūt ši niša dar laukia savo eilės, kad kas ją užpildytų? Nes juk užsienyje, ypač vakarų šalyse tokių muzikinių projektų yra ne vienas ir ne du, ir šie dar veiksnūs. 

Leonardas „Levas“ Marozas, karts nuo karto pasirodantis su savo noise projektu „Unpaved“ (taipogi keliskart pasirodęs ir kaip „Fulmar“) pripažįsta atoslūgio faktą, tačiau tuo pačiu turi kiek optimistiškesnių prognozių: „Sumažėjimas ir sulėtėjimas akivaizdus. Tokia nišinė scena turi gauti pakankamai dėmesio tiek iš žmonių organizuojančių renginius, tiek iš tų, kurie dalyvauja, – kad egzistuotų alkis triukšmui; tuo pačiu, kad pasisotintų juo iki kito išalkimo. Paskutiniu metu be pavienių veikėjų pastangų iš „Facial Tumor Booking“ ar ex-„Nekrokatarsio“ (koncertų rengėjų bendrijų pavadinimai – aut. past.), renginiai nelabai organizuojami, be to, noizo scena ant pastarųjų veikėjų stalo irgi nėra tas pagrindinis patiekalas. Bet tai, ko gero, natūralu – jei nėra, vadinasi, nereikia. Iš tų saujelės leiblų, kurie fokusavosi į noizą ir industrial, gyvas, ko gero, tik taviškis, (omenyje turima maža leidykla, pavadinimu „Apport!“ – aut. past.), nes vėlgi – nėra poreikio kažką leisti. Persėdome į pasyvaus klausytojo sėdynę arba išjudėjome dirbti darbų, pirkti namų, auginti šunų ir t.t. 

Kažkuriuo metu užsižiebs ta kibirkštis, nes atsiras koks vienas aktyvus jaunuolis/jaunuolė ar grupelė jų ir vėl noizas pasidarys įdomus ir bus tų renginių. Kol kas lieka džiaugtis užsienio scena ir esamais garsais. Kirba truputį mintis privesti šituos reikalus ir prie bendros situacijos pasaulyje – čia kovidas, čia karai visi, ruskiai už sienos, – gal pavargę laikomės įsitvėrę tos trapios, sąlyginai laimingos būties ir triukšmui vietos nebėra. O gal išties gana neblogai gyvename ir taip „plaukiame“. Visumoje manau, gerai taip, kaip yra. Yra žmonių, kurie naudoja tą garsą saviterapijai, tveria, dalijasi ir tas projektų kiekis nėra lemiamas faktorius. Norėčiau tik tikėti, kad nepraradome žingeidumo ir susidomėjimo gyvenimu.“

Taigi, išsakytose mintyse visgi gyva viltis, jog esama situacija – tik laikinas periodas. Įspūdžiui pagilinti Vilius Šiaulys, dueto „Tiese“ narys (turintis ir asmeninį projektą „Lys“), nors ir prisipažįsta pats esantis kiek atitolęs nuo intensyvesnio veiksmo, reziumuoja, vėlgi, viltingai: „Šiuo metu nesijaučiu objektyviai matąs situaciją. Neseku nei vietinių, nei užsienio scenų naujienų. Neturiu argumentų teigti, kad tau tik atrodo, jog vietinė scena sulėtėjusi, tačiau nenorėčiau scenai taikyti „mainstream“ muzikos rinkodaros standartų, kur, norėdamas sužibėti informaciniame triukšme, neišvengiamai jį tik stiprini. Mano požiūriu, jeigu tarp grupės albumų yra net ir dešimtmečio tarpas, grupė vis dar gyva. Todėl manau, kad ugnikalnis – snaudimo fazėje.“ 

Kitas dueto „Tiese“ narys (taipogi turintis savo asmeninį muzikinį projektą „Gana2“) Antanas Dombrovskij rutulioja mintį toliau: „Manau, šioje situacijoje įtakos daugiausiai turi padidėjusi pasiūla. Jeigu lygintume su dutūkstantųjų pradžia Lietuvoje, pastebėtume, jog ženkliai daugiau atsirado vietų, kuriose gali vykti ne tik „triukšmo“ koncertai, bet ir artimų tai scenai elektroninės muzikos, performanso ar kitokie eksperimentai teatro ar operos srityse. Besikartojanti radikalaus pasisakymo forma industrial/noise formatu po kurio laiko tapo nei nauja, nei revoliucinga, nei originali. Tai pavirto labiau prieskoniu festivalio programai, spektaklio mizanscenai, ar vienu iš „triukų“ dėliojant rock ar pop koncerto tracklistą (kūrinių sąrašą – aut. past).“

Jonas Matijošius, atsakingas už noise/dronoise projektą „Inwards“, taipogi itin nenutolsta nuo panašių minčių: „Dabar toks „tylesnis“ laikotarpis, bet manau, kad tai – tik cikliškumas ir ta veikla neilgai trukus vėl suaktyvės. Atsiras diskomfortas ir nepasitenkinimas tyla, kuris – reikia tikėtis – pavirs leidiniais, naujais projektais ar gyvais pasirodymais. Jei tai bus reikalinga auditorijai, viskas pamažu įsivažiuos. Jei ne – bus dar šiek tiek tylos.“ 

Kaip matyti, nemažai daliai pasisakymų būdinga nuosaiki pozicija, turinti omenyje esamų projektų galimybes ar netrukus būsimą aptariamo dalyko suvešėjimą. O štai Laurynas „Liukas“ Jukonis, tokių projektų, kaip „Vėlu“, „Girnų giesmės“, „Budrūs“ ir kt. dalyvis, reziumuoja situaciją taip: „Manau, tai tik toks įspūdis. Nebuvo šitokių garsų gausu nei anksčiau, nei dabar. Kalbant apie informacinę sklaidą – sulėtėjo radikalesnės muzikos leidyklų apsukos ir štai, – formuojasi įspūdis, jog nieko niekur nevyksta. Visgi vyksta, tik labiau uždarame rate, nesistengiant būti išgirstu viso progresyviojo jaunimo. Man tai tinka. Galima kaltinti, kad tai – neva elitizmas, bet kadangi šiais laikais yra susiformavęs patogaus pasiekiamumo stovis, reikėtų žaisti pagal dabartines taisykles. O tai, manau, veda į susiniveliavimą. Dabar scena nedidelė, tačiau labai skirtinga. Ir abejoju, jog tai kada nors taps didesnio dėmesio dalimi.“ 

Antonas „Zolo“ Zolotenkovas, kuriantis projektą pavadinimu „Semănat“ pažvelgia į klausimą iš, galima sakyti, istoriografinės pusės, sakydamas, jog „Kalbant apie dabartinį aktyvios „klasikinio“ industrial/noise scenos pagrindą Lietuvoje, mano galva, ją sudaro asmenys, vienaip ar kitaip prisidėję prie tos scenos formavimosi, kitaip tariant – jos pirmtakai. Šių projektų išsikristalizavimas įvyko palyginus ne tiek seniai (apytiksliai – prieš 30 metų), ir maždaug vienu metu. Scenos formavimasis sutapo ir su apskritai „naujesnės“ undergroundinės bei ne tik elektroninės muzikos „atsigavimu“. Industrial žanriškai sparčiai plėtė savo ribas, tuo metu tokia muzika buvo šviežia ir provokatyvi. Šiomis dienomis, manyčiau, bendroje visos aktualios post-žanrinės eksperimentikos gausoje anas „tradicinis“ 90-jų/2000-jų industrial yra praradęs savo pirmapradę gaivą, nors iš esmės tiesiogiai ir įtakojęs minėtų „aktualiųjų“ stilių atsiradimą. Šiuolaikinio jaunesnio žmogaus, besidominčio muzika, akyse jis galbūt užima garbingą „kietų“, bet dabar jau labiau istorinių žanrų vietą. Visgi norėčiau tikėti, jog šioje vietoje klystu.“  

Ganėtinai griežčiau šia tema pasisako atlikėjas, naudojantis pseudonimą „McKaras“, atitardamas: „ Ar tikrai? Ar šių projektų Lietuvoje kada nors buvo tikrai daug? Tai kontrkultūra, todėl pagal nutylėjimą, tai – nišinis reiškinys. Daugelis ilgamečių triukšmadarių iki šiol vienaip ar kitaip aktyvūs, ko negaliu pasakyti apie publiką. „Nesiseka“ įsitvirtinti nebent kartas nuo karto pasirodančiai „šviežienai“. Bet tai jau kompleksiniai dalykai. Kartų kaita, suinteresuotos publikos ir kritikos nebuvimas, socialinė media ir jos brukamos taisyklės bei vertybės, vartotojiškumo įsigalėjimas, cenzūra... Galima vardinti be galo, be krašto, bet ar yra tame kokia prasmė? Kuomet pasirodo jaunieji visažiniai akiniuočiai ir bando šį reiškinį iškelti į viešumą (pagal savo supratimą), ir tai komercializuoti – ar gali iš to išeiti kažkas gero? Pažaidžia kelis metus, pamato, kad rimtais pinigais ar apčiuopiamomis perspektyvomis čia nekvepia ir šuoliuoja toliau propaguoti kitų, jų naujai „atrastų“ dalykų, nežinodami nei jų istorijos, nei paskirties, nei tikslų. Karaliauja paviršutiniškumas. Štai tokiai neišsilavinusiai šutvei groti nebesinori, daugeliui dažnai tenka atsitraukti šešėlin ir užsiimti tik savais garsiniais reikalais. Pogrindis turi likti pogrindyje, tame jo esminė stiprybė ir bent jau mane ši „stagnuojanti“ situacija pilnai tenkina. Kalbant apie užsienį, aš pastebiu lygiai tas pačias tendencijas, tik ten veiklos mastelis didesnis ir pats reiškinys senesnis, todėl situacija atrodo, kiek linksmesnė.“ 

Užkabinus ankstesniame klausime Išryškėjusį faktą apie naujesnius projektus, norisi klustelti, kodėl šie atrodo linkę nebetiražuoti to abrazyvaus skambesio estetine prasme. Didžioji dauguma jų linksta į švelnesnius, labiau plaukiančius sąskambius. Ar tai – saugumo paieškos, sąlygotos dabartinių laikų konteksto, ar tai – kažkas kito? 

L. Marozas mano, jog „greičiausiai nėra poreikio provokacijai ar aštrumui, nes vėlgi, nurodant į atsakymo dalį pirmame klausime – gyvename pakankamai gerai ir šūdinokus pedalus (garso keitimo priedėlius, naudojamus tokio tipo muzikoje – aut.past.) galimai pakeitė įdomesni „tiririri moduliaro“ (modulinio sintezatoriaus – aut. past.) garsai, atsirado daugiau  melancholijos (tam tikrai turi įtakos tai, kad dabar ruduo ir atsakinėju į klausimą vis pasižiūrėdamas kaip gelsta klevas už lango), o jauni žmonės turi tokį kiekį informacijos, kad gal toks grūdas kaip noise ir neprasiskverbia pro informacinį šydą. Tiktok’as pats nepersižiūrės, laikai patys nesusidėlios ir širdelės neišsisiųs. Nėra projektų, nėra terpės, kur galėtumei lengvai rasti informaciją apie tai, o savo emociniam krūviui išleisti naudoji priemones, kurias supranti egzistuojant. Lygiai taip pat gabber (šokių muzikos atmaina, pasižyminti itin agresyviu, greito dažnio ritmu – aut. past.) egzistuoja tik pavienių žmonių širdelėse, kaip ir breakcore ar drum‘n‘bass. Pavienės tėra black metal apraiškos; death metal, įtariu, Lietuvoje išvis nebeegzistuoja, nes traukia ramybės link. O gal ir sėdėjimas „ant“ visokių medikamentų turi tam įtakos.“  

Šią elegišką atsakymo natą Laurynas Jukonis papildo konkrečia nuomone: „Apskritai tai – ne problema, jei iš to formuojasi savitas stilius ir bendra nuotaika. Man labiau kliūva šabloniški sprendimai, nesvarbu, šiurkštūs ar plaukiantys. Štai čia gal labiau ir yra saugumo paieškos.“ 

J. Matijošius papildo, jog „gal čia pasireiškia drąsos trūkumas ir noras pasiekti nors kiek didesnę auditoriją. Šiurkščiau grojančiam atlikėjui sunkiau sekasi su auditorijos pripažinimu ir validacija, kas tikriausiai svarbu dar būnant naujoku scenoje.“ 

A. Dombrovskij viską reziumuoja gana lakoniškai: „Vėlgi, jeigu atsuktume laiką atgal, pamatytume, jog dabar įrankiai muzikai kurti itin atpigo ir jų asortimentas – bemaž neaprėpiamas. Sintezatoriai, efektai, kompiuterinės programos siūlo „pilnas vitrinas“ kokybiško garso. Ir vien distortion (garso iškraipymo būdas, paverčiant šį „šiurkštesniu“ – aut. past.) pagalba – atmetant kitas galimybes – kurti šaižumą atrodo nebeprasminga.“ 

V. Šiaulys turi ir labiau sociopsichologija grįstą atsakymą: „Gal todėl, jog turėjome ilgą karantiną, kuomet nebuvo renginių, kuriuose galėjai pajusti muziką fiziškai. Stadioniniam rokui reikia stadiono. Triukšmui reikia gyvo koncerto su galinga garso sistema ir nors kelių klausytojų. Sąmoningai ar ne, žmonės pasirinko saugų kelią – muzikos klausymą namuose, per ausines. Tokiose situacijose aštrus, abrazyvus skambesys nėra itin malonus, linkstama prie ramesnio, mąslesnio skambesio.“  

A. Zolotenkovas nevengia išties plataus atsakymo pastaruoju klausimu: „Jei kalbėtume konkrečiai apie tam tikrų aštresnės muzikos „stilių grynumą“ ar panašius dalykus, tuomet kai kurias bendras tendencijas galima įžvelgti. Bandant objektyviau jas paaiškinti, yra sunku išvengti asmeninių simpatijų, skonio „prisirišimų“ ir savo „pažiūrų lauko“ įtakos, tačiau pamėginsiu. Matyt, tai yra susiję su klasikinių abrazyvaus skambesio muzikos (mikro)stilių (visų pirma, power electronics, harsh noise wall, noise ir pan.) tam tikra stagnacija, kuomet per porą dešimtmečių jų formavimosi, po labai sąlyginio „klestėjimo“ požemyje buvo pasiektas tas taškas, kuriame garsinis šviežumas virto beveik aiškiai susiformavusių formalių atributų bei klišių rinkiniu. Gan klasikinė istorija, kuomet netikėtumas, naujoviškumas bei tam tikras radikalumas virsta suragėjusiu kiautu. 

Iš kitos pusės, kai kurios šių stilių apraiškos integravosi ir į kitus paralelinius ir besiplečiančius žanrus. Manyčiau, kultūrinės apropriacijos ir pan. reiškinių dėka anksčiau neregėtas garsinis aršumas šiuo metu yra gan aktyviai eksploatuojamas (kad ir kiek sušvelninta forma) alternatyvaus hip-hopo, šiuolaikinio džiazo, įvairiuose alt-pop kontekstuose, klubinėje, gitarinėje muzikoje ir t.t. Paprastai tariant, atsirado krūva alternatyvių (aktualesnių? saugesnių?) variantų jaunam (ar nelabai) žmogui patriukšmauti. 

Tuo pačiu „švelnesnė“, ambientinė muzika pasiekė savo loginį vystymąsi įvairiose kitose srityse (visu pirma, šiuolaikiniame mene ir kine), kur įgavo šiokį tokį funkcinį, dekoratyvinį/pridėtinį vaidmenį. Manyčiau, toji ambientinės muzikos gausa, tapusi „normalumu“, kurią neretai galima aptikti pačiose netikėčiausiose žmonijos veiklos srityse, vis dar skatina naujesnius kūrėjus išbandyti save ir tokiame amplua.“ 

McKaras tuo tarpu išlaiko savo ganėtinai griežtesnę poziciją aptariamu klausimu: „Švelnesnis“ visuomet bus komerciškai patrauklesniu produktu. Mus neišvengiamai supa vartotojiška visuomenė, tad nesunku suvokti, kur taiko visa ta moderni „šviežiena“. Dar vienas rimtas visa ko žudikas – MADA. Tai bandos principu grįstas reiškinys, su kuriuo galima labai daug ką „prasukti“ ir po to sėkmingai kontroliuoti. „Abrazyvus“ garsas į dangų, šiuo atveju į jokį rimtą eterį, nepatenka. Tuo tarpu pramoninis gaivalas dažnai grįstas grynai individualiu ir nekomerciniu principu, kuris naujai kartai retai kada suvokiamas. Užtenka užmesti akį į degeneratyvų TV eterį ir viskas akimirksniu tampa aišku. Normalių kūrėjų ar vertybių ten dieną su žiburiu nerasi. Kiekvienam savo.“

Kadangi rašinio pradžioje minėta, jog domesys kryps ne tik į siauriau suvokiamą noise muziką, bet ir susijusius, tačiau nebūtinai šiai srovei priskirtinus garsynus, atsisuku į formos klausimą. Štai struktūriškai skirtingi, tačiau emociniu krūviu panašūs ambient, drone ir noise žanrai, – kokias įmanomas bendrybes galima būtų regėti tarp šių, kartais, galima sakyti, netgi priešybių formos atžvilgiu? 

„Minėti stiliai nesunkiai gali būti sugretinami grynai techniškai – nėra apčiuopiamos melodijos, nėra apčiuopiamo ritmo. Ypač jeigu turime omeny radikalesnį ambientą,“ – sako „Vėlu“ projekto autorius L. Jukonis ir tęsia: „Viso to suvirškinimui reikia įdirbio. Kiek didesnio jautrumo ar, drįstu teigti, intelekto. Kad pajustumei minimalius pokyčius iš pirmo žvilgsnio statiškame garse. Tame, manau, ir yra minėtas bendrumas. Ir jei jau netyčia, nesvarbu kokiomis priemonėmis, perkandamas „Sunn O)))“ (drone/doom muzikos projektas iš JAV, pasižymintis garsiais, garso mase pribloškiančiais pasirodymais – aut. past), tikėtina, „Vėlu“ albume kažką sau irgi galima rasti.“

„Manau, kad žmonės, kurie mato šiuose žanruose bendrystę, nėra praradę gebėjimo jausti natūralių reiškinių grožį. Jie žino, kad išganingas lietus gali būti ir žudančiu potvyniu,“ – pasisako užduotu klausimu V. Šiaulys. Tuo tarpu „Inwards“ autorius J. Matijošius teigia: „Bendrybę tarp šių žanrų regiu panašiose kūrybos galimybėse, temų ir garsų gausoje. Man pačiam aptariamų stilių magija glūdi ten, kur šie persikloja tarpusavyje.“ 

Taigi, grojantys pastebi viduje esantį ryšį, kuris nėra apribotas žanrinių skirtumų. „Man pastarieji stiliai siejasi per emociją,“ – tęsia mintį L. Marozas – „Vos tik prasideda ruduo, pradedu sukti „Bell Witch“ (doom metal grupė iš JAV – aut.past.), iškrenta sniegas ir jau, žiūrėk, laikas kokiam „Satanic Warmaster“ (black metal grupė iš Suomijos – aut.past.). Atitinka sezonus, nuotaikas, būsenas. Bendrybė yra ir dirgiklis žmogaus/tavo, kaip klausytojo fantazijai. Štai Jessica Shy daro, ko gero, visai gerą muziką, bet paklausęs jos, matyt, nepareflektuoji, jog „nu dabar p****ec kaip dvasiškai praturtėjau“. Nepareflektuoji ir po noizo perklausos, tačiau kažkas sąmonėje vis tiek įsijungia. Gal, žiūrėk, pamąstai apie kažkokį egzistencinį beviltiškumą, o gal paklausai Lasse Marhaug (noise/experimental muzikos autorius iš Norvegijos – aut. past.)  ir trumpam užeina noras paslidinėti. Ko gero, dar viena bendrybė yra tai, kad žmogus, kuriantis garsą – tebūnie tai ambient, drone ar noise – yra atsakingas už ištransliuotas spalvas bei nuotaikas.

Jeigu turėdami albumą be žodžių iš bet kurio minėtų žanrų duosime jį paklausyti trims grupėms žmonių, tuomet vienu atveju albumo pavadinimas bus – „Aš noriu nusižudyti, nes labai pavargau“, kitu atveju – „Saulėlydis ant pagodos sienos“, trečiu – „Balerina skeitparke prie Baltojo tilto“. Garantuoju, jog trys grupės žmonių, išklausę tą pačią muziką ištransliuos vis kitokias nuotaikas. Tai – tarsi istorijos kūrimas kiekvienam sau per savo jusles su muzikiniu gidu.“ 

McKaras tai papildo savo mintimis: „Man visa tai – garsas, sklindantis iš tamsiosios mėnulio pusės, kaip kas tai besuprastų. Estetika, atmosfera, chaosas, nakties triukšmas, energija... Aš jau nekalbu apie elektrinę visų šių reikalų pusę ir esmę. Garsas be jokių ribų ar taisyklių, kur tik kūrėjo fantazija nušviečia horizontą.“ 

„Semănat“ autorius A. Zolotenkovas toliau rutulioja mintį, teigdamas, jog „panašybių galima įžvelgti daugiau, negu priešingybių. Garsine prasme pirmosios kylančios asociacijos – aptakokas, sunkiai erdviškai įrėminamas ir pagal savo dydį identifikuojamas „audiokūnas“, būdingas tiek švelnesnio sąskambio ambientui, tiek šiurkščiam harsh noisui. Asmeniškai sau išskirčiau kai kurias bendras fiziologines savybes, pasireiškiančias klausant visų minėtų stilių kūrinių – tai specifinis tarsi pakibimo ore, nesvarumo jausmas drauge su tiršto, „sustingusio“ oro pojūčiu; kai kuriais atvejais – įvairaus greičio judėjimo priekin iliuzija (priklausomai nuo kūrinio pobūdžio). Be jokios abejonės, tokie fantominiai pojūčiai yra individualesni, tačiau turintys savyje labai panašų technologinį „aptakaus, nekonkretaus“ garso išgavimo pagrindą. Muzikinio konteksto prasme viskas lyg dar aiškiau – visą tai galima sąlyginai, bet sėkmingai įtalpinti į „atmosferinės“, arba „eksperimentinės“ elektronikos Prokrusto lovą.“ 

A. Dombrovskij atsako gana žaismingai: „SPA komplekso pirtyje gali klausytis ambient žanro kompozicijų; muzika meditacijoms, įvairius poreikius patenkinantis ASMR (ang. Autonomous Sensory Meridian Response – atpalaiduojantis pojūtis, sukeliamas specifinių garsinių ar vizualinių dirgiklių, tokių kaip švelnūs garsai ar švelnūs judesiai, kuriantys  ramybės ir gerovės jausmą), garsovaizdžių gausa nuo „balto triukšmo“ iki „rudos natos“...

Visi šie žanrai realizuojami naujų bei senų medijų nišose. Būti originaliu ir tuo pat metu atitikti „stiliaus grynumą“ pasidarė sudėtinga.“
Regint išsakytas mintis, tariuosi kai kuriuose atsakymuose girdįs elegišką susitaikymą su esama padėtimi. Ganėtinai ryškus „filosofinis“ požiūris į esamą situaciją ir neapibrėžta viltis, jog  status quo gali keistis. Nepaisant bet kokių aplinkybių, apklaustųjų projektų autoriai vis tik dar kuria muziką, tveria garsynus. Todėl natūraliai iškyla klausimas, kas gi šiuo atveju yra varomoji jėga? Juk kad ir kokiomis spalvomis dabartis besitapytų, vis tiek projektai yra aktyvūs, vadinasi, turi būti priežastis, mintis, idėja ar nusiteikimas, vis dar palaikantis ūpą veikti. 

Vieną atskaitos tašką pamini V. Šiaulys: „Mane motyvuoja gyvi pasirodymai. Jų metu, jeigu viskas pavyksta, trumpam laikui galima transformuoti laiką ir erdvę.“  Čia galima įžvelgti netgi tam tikro demiurgiško momento bruožų. Tačiau J. Matijošiaus iš „Inwards“ atsakyme atsigręžiama ir į vidinius klodus: „Mano projekto varomoji jėga visada buvo vidiniai išgyvenimai ir nepatogumas būti su savimi pačiu. Tai – neišsemiamas energijos šaltinis visai kūrybai, kuris palaiko ieškojimą tinkamam minties ištransliavimui. Šiuo metu niekur nesinori skubėti ir niekam nieko įrodyti, bet ieškojimas neužbaigtas ir todėl projektas lieka veiksnus, kad ir kiek sulėtėjęs. Varomosios jėgos netrūksta, nepasitenkinimo tyla taip pat – tereikia tik dėmesio sukaupimo.“  

Antroji dueto „Tiese“ pusė A. Dombrovskij atsako trumpai drūtai: „Kurti motyvuoja noras, jog tai, ką darau, „vežtų“ mane patį.“ A. Zolotenkovas išdėsto jau plačiau: „Sunkoka išskirti iš bendros motyvuojančių kūrybai reiškinių, inspiracijų, aplinkybių ir t.t. gausos tuos raktinius individualius požymius, skatinančius vis grįžti prie muzikavimo. Drįsčiau teigti, kad tiesiog pati muzika, kaip personalinės iškrovos, arba per tam tikrą laiko periodą susikaupusių minčių „pertransliavimo“ akto forma, man yra simpatiškiausia bei nuoširdžiausia, tapusi „sava ir įprasta“. 

Šiame kontekste nesinorėtų abstrakčiai išsiplėsti apie savirealizacijos, saviterapijos ir kitų pusiau medicininių aspektų reikšmę, kadangi analizuoti ar spekuliuoti šia linkme įmanoma išties ilgai. Kalbant konkrečiai apie projekto „Semănat“ vykdomą/tęsiamą veiklą, man yra tiesiog smalsu vystyti savo pasirinktą garsinio naratyvo tėkmę, bandant išvengti pasikartojimo. Savitas malonumas bei azartas yra ir pats „garsų kūrimo čia ir dabar“ procesas, kuomet nevalingai tiek stebi, tiek ir lemi konketaus garsinio siužeto evoliuciją. Toks tuo pačiu žavintis, nors ir išskirtinai techninis momentas.“ 

McKaras atsako: „Organizmo fizinės būties galutinė fazė yra visa ko variklis. Garsas (visomis savo formomis) – mano gyvenimo būdas ir aš jau turbūt niekur nuo jo nebepaspruksiu. Per jį aš tobulėju, patenkinu savo žingeidumą/smalsumą, perprantu aplinką ir save.“ 

Levas, savo ruožtu, tęsia minčių seką, kurioje suskamba gal net kiek budistinio požiūrio tonai: „Ko gero, pagrindinis variklis man yra „pažaidimas“ su garsu, instrumentais, (efektų) pedalais ir žiūrėjimas, kur tai nuves. Neturiu kažkokių stiprių idėjų, ką pasakyti; o gal ir nenoriu. Tiesiog – garsai ir buvimas su jais teikia džiugesį. Ir to užtenka. Kartais tiek ir tereikia – nuvažiuoti iki studijos, susijungti, paspausti vieną klavišą ir, žiūrėk, už poros valandų tu jau visai kitas žmogus, nei buvai. Susifokusavęs visas sukinėji knobus (aparatų rankenėles – aut.past) ir jauti, kaip širdelė džiaugiasi. Tad gal toks ekspedicijos jausmas į ten, kur nieko nežinai labiausiai džiugina ir varo į priekį.“ 

Laurynas Jukonis plėtoja atsakymą, sakydamas, kad „na, jei visiškai „banaliai-paprastai“ – kitaip negaliu. Yra intriga ir azartas apibrėžti neapibrėžiamas koncepcijas, yra inspiruojantys potyriai, kuriuos galima įrėminti garse. Pagaliau, yra ir techninė dedamoji, kuri mane domina. Apskritai man patinka garsas visokiausiais būviais. Visgi pagrindinis įdomumas tikriausiai yra atidaryti „vidinę Šriodingerio dėžę“.“

Taigi, apžvelgus visus šiuos atsakymus, peršasi mintis, jog dabartinės situacijos apklaustieji kūrėjai nelinkę kaip nors tragizuoti ar apibūdinti šią itin neigiamai. Daugelyje atsakymų vyrauja nuomonė, jog šioji yra tokia, kokia yra, o darantys darys ir toliau – tai patvirtina ir pačių čia aptartų muzikantų veikla. Aišku, neišvengiama ir kartesnių momentų, ypač kalbant apie lengvo pasiekiamumo sąlygotą emocinį ataušimą aptariamoje muzikoje. Ne vienoje vietoje iškyla kartų skirtumo faktas, kuris tuo pačiu sąlygoja ir kiek kitokią naujesnių projektų vystymosi kryptį. Tai skamba logiškai, kadangi tikriausiai būtų netoliaregiška įsivaizduoti, kad kiekvienu kartu atitinkamos muzikinės scenos „progresas“ vyktų identiškai. Dabartinių šios senbuvių padėtį nemaža dalimi lėmė ir istorinis kontekstas, ribotas informacijos pasiekiamumas. Dabar gi, šiai esant laisvai prieinamai, tai atliepia ir garsinėse formose. Ganėtinai plati paletė nuomonių, išdėstančių savo požiūrį, kodėl naujesni projektai vengia abrazyvumo, labiau linksta į plaukiančius ar persiklojančius su labiau šokių muziką sąskambius. Ambientinės ir triukšmo muzikos bendrybės, vyraujančios apklaustųjų atlikėjų kūryboje, taipogi paaiškinamos gana formalistiškai, nepamirštant ir estetinio įtaigumo momento. Na, o varomosios jėgos klausimas susilieja į norą perteikti savo vidinius išgyvenimus garso pagalba, arba tiesiog mėgavimąsi procesu, siekiu kad tai, kas daroma, „vežtų“. Pagaliau, tokia būsena ir lemia tai, jog visi aptartieji kūrėjai vis dar karts nuo karto išleidžia kažką naujo, tokiu būdu palaikydami nekonvencionaliosios muzikos aktyvumą Lietuvoje.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.