Vitalijus Gailius

Remigijaus Kažukausko vardas Lietuvoje yra ganėtinai nišinis. Fleitininkas prieš penkiolika metų išvyko į Olandiją ir ten pasiliko. Tenykščiams jis geriau žinomas kaip Remi J. Edson, mat vietoje sunkiai ištariamos lietuviškos pavardės, jis nutarė naudoti pseudonimą, sudurtą iš dviejų žodžių. „Edvino sūnus“. Iš šio pseudonimo kilo ir Remigijaus suburto tarptautinio kolektyvo „Edson Ensemble“ pavadinimas. Su šiuo kolektyvu jis kelis kartus pasirodė Lietuvoje –„Sugrįžimų“ festivalyje. 

Bet šįmet Remigijos Kažukauskas nusprendė sudalyvauti Lietuvos muzikos informacijos centro rengiamos „Note Lithuania: Jazz 2024“ rinktinės konkurse, kuriam pateikė „Edson Ensemble“ kūrinį „Hydra“, iš 2023 m. pasirodžiusio debiutinio kolektyvo albumo tokiu pat pavadinimu. Klasikos, džiazo ir šiuolaikinės muzikos bruožais pasidabinusi kompozicija patraukė ausylų komisijos narių (tarp jų ir šių eilučių autoriaus) klausos organų dėmesį ir buvo atrinkta garbingai atstovauti Lietuvai minėtoje rinktinėje.  

Jau kuris laikas kalbama apie tūbos renesansą Lietuvoje, bet apie atgimimą galima kalbėti ir fleitos baruose. Vien ką išdarinėja eksperimentų nesibodintis kolektyvas „Fleitų 3” ir jo kaltininkai Kristupas Gikas, Salomėja Kalvelytė ir Mėta Gabrielė Pelegrimaitė–Kaupinė. Taip pat galima paminėti tiek solo, tiek su ansambliu „Synaesthesis“ grojantį fleitininką Vytautą Oškinį. Bet štai šiems kolegoms į pagalbą ateina dar vienas instrumento renesanso kaltininkas − R. Kažukauskas, siūlantis intriguojantį kamerinio džiazo fleitos vaidmenį. Apie gyvenimą Olandijoje, kūrybą, fleitą ir triūsą virtuvėje bei studijoje kalbamės su R. Kažukausku. 

Olandijoje gyveni jau penkiolika metų. Kas patraukė į šią šalį? 

Mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau – LMTA) pasinaudojau „ERASMUS“ programos suteiktu šansu ir išvykau į Olandiją. Atvykau būdamas trečiakursis. Labai patiko aplinka, kultūra, kuri davė ir tebeduoda nemažai inspiracijų. Galiausiai nusprendžiau pasilikti ir LMTA teko baigti pusiau nuotoliniu būdu. Grįždavau tik išsilaikyti egzaminų. Beje, pradžioje dar bandžiau stoti į Kopenhagos ritminės muzikos konservatoriją. Deja, manęs nepriėmė. Tuomet ten nebuvo džiazo fleitos. Taigi,  nusitaikiau į Utrechto konservatoriją, kurioje buvo galima mokytis fleitos. Iki tol LMTA mokiausi pas saksofonininką Janą Maksimowiczių, todėl grynosios fleitos studijų buvau ragavęs labai nedaug. Vis norėjosi nerti giliau į džiazo fleitos sritį ir Olandijoje tam susidarė puikios sąlygos. 

Utrechte pradžia nebuvo linksma. Atvykau studijuoti bet dėl sunkios ligos mirė man dėstyti turėjusi dėstytoja, kurios taip ir nepamačiau. Ją pakeitė kitas dėstytojas Mark’as Alban’as Lotz’as, vienas žymiausių fleitininkų Olandijoje. Labai džiaugiuosi, kad turėjau šansą pas jį mokytis. Juolab, kad džiazo skyriuje buvo labai mažai fleitistų, todėl mudviejų santykis buvo vos ne kaip tėvo ir sūnaus. 

Utrechto konservatorija bendrai turi labai stiprią klasikinės muzikos istoriją ir skaitlingą fleitininkų bendruomenė. Tad smagu, jog buvau to dalimi. Tai suteikė daug kontaktų ir inspiracijų. Taigi, tiek bakalaurą, tiek magistrą baigiau Utrechte, o vėliau persikėliau į Amsterdamą, kuriame gyvenu iki šiol. 

Vaikystėje dažniausiai visi svajoja apie gitaras, būgnus ar pianiną, bet pats pasirinkai fleitą. Kodėl?

Istorija apie fleitos pasirinkimą įdomi ir kiek komiška. Esu kilęs iš Šeduvos. Mokykloje turėjome orkestrą, kuriame grojo daug mano klasiokų bei mano penkeriais metais vyresnis brolis. Aš taip pat atėjau į šį orkestrą groti trimitu. Vėliau bandžiau stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Tuo metu Žemaitijoje ir Vakarų Lietuvoje buvo labai daug stiprių vaikų, kurie specializavosi būtent pučiamųjų instrumentų srityje. Mano lygis nebuvo toks aukštas, todėl neatlaikiau konkurencijos į trimito klasę. Tačiau dėstytojai, pastebėję, kad turiu gerą klausą ir kitus gabumus, pasiūlė stoti į fleitą. Grįžau pas brolį, kuris tuo metu jau mokėsi konservatorijoje ir repetavo su diksilendu. Sakau: „klausyk, manęs nepriima į trimitą, bet siūlo fleitą. Ką daryti?“. Tada jo kolega, diksilendo pianistas, sako: „imk tą fleitą, galėsi džiazą groti“. Tuo metu nežinojau net kas tas džiazas yra, bet labai norėjau groti, tad sutikau stoti į fleitą. Ir nesigailiu šiuo sprendimu. Būtent S. Šimkaus konservatorijoje užmezgiau pirmuosius kontaktus su džiazu. Nors konservatorijoje tuo metu nebuvo džiazo skyriaus, bet ten jutosi stipri džiazo įtaka. Matydavau kaip saksofonininkai Charlie Parkerio „Omnibook“ pasidėję grodavo ir pan. Sekantis mano žingsnis − džiazo studijos LMTA. 

Esi minėjęs, kad būtent Olandijoje atsiskleidė tavo polinkis į kūrybą. Kas tai paskatino?

Dar būdamas Lietuvoje buvau pradėjęs rašyti kūrinius. Gana stiprų pagrindą tam gavau S. Šimkaus konservatorijoje, tačiau išvykus į Olandiją kūrinių rašymas tapo kur kas dažnesniu užsiėmimu. Paskaitoms turėdavau rašyti kūrinius, lankiau aranžavimo užsiėmimus, nuolat tekdavo lankytis masterclass'uose ir t.t. Visa tai natūraliai paskatino ir įkvėpė kūrybai. Bet iki pat šiol nelaikau savęs kompozitoriumi. Reikėtų baigti tam skirtas studijas, kad galėčiau save juo vadinti. 

Olandijoje subūrei ir savo kolektyvą „Edson Ensemble“.

Šis kolektyvas egzistuoja seniai, tačiau ilgą laiką neturėjo aiškesnės formos. Buvo tarsi amorfiškas darinys. Viskas prasidėjo nuo to, jog studijuojant magistrantūroje reikėjo susirinkti ansamblio kreditų. Seniai norėjosi išbandyti klasikinį fleitos kvartetą arba kvintetą. Sukviečiau kelis draugus iš klasikinės muzikos skyriaus ir ėmėme groti klasiką. Man tuo metu norėjosi atsigręžti į kamerinę muziką. Laikui bėgant kelis kartus sugrojome Lietuvoje „Sugrįžimų“ festivalyje. Tačiau pajutau, kad noriu sukti į džiazą, todėl ansamblis ėmė keisti formą. Pakeičiau instrumentuotę. Įtraukiau bosinį klarnetą, kuris puikiai dera su fleita, taip pat praplėčiau pučiamųjų sekciją, kuri gerai suderėjo su styginiais. Per pastaruosius metus ansambliui ėmiau skirti kur kas daugiau laiko, tad jis įgavo kur kas aiškesnė formą ir kryptį. 

Susitelkimas virto ir debiutiniu albumu „Hydra“, kurį išleidote 2023 m. Klausant albumo jaučiasi klasikinės muzikos įtakos, kurios inovatyviai pinasi su džiazu. 

Manau, kad apskritai muzika tampa vis labiau taki. Sunku įvardinti stilius, žanrus. Žmonės tiesiog kuria ir nesilaiko labai griežtų stilistinių rėmų. Šio albumo pavadinimas „Hydra“ – mitinė būtybė, turinti vieną kūną, bet daugybę galvų, gerai iliustruoja tą stilistinį įvairumą. Beje, norėčiau pažymėti, kad albumo turinys nėra vien tik mano kūrybinis nuopelnas. Man labai daug padėjo geras mano draugas kompozitorius Quinnas Jacobsas, su kuriuo kartu mokėmės Utrechte. Parašiau jam po ilgos pertraukos ir pasiūliau bendradarbiauti. Jis svariai prisidėjo prie albumo medžiagos rašymo. Su juo aptardavome, kaip ir ką norėčiau girdėti, o jis padėdavo tai užrašyti. Kiti kolektyvo muzikantai taip pat atėję iš skirtingų laukų, su skirtingomis patirtimis ir įnešė savų niuansų į skambesį. Būtent todėl „Hydra“ išėjo stilistiškai įvairus albumas. Įdomu tik, kur dar nukeliausime su šiuo kolektyvu.

Ar jau yra idėjų, kokia kryptimi keliauti? 

Kolektyvas nėra susaistytas kažkokių rėmų, pvz., būtinai turi turėti styginių sekciją ar pan. Po „Edson Ensemble“ pavadinimu galime skambėti kaip tik norime, ieškoti pačių netikėčiausių formų. Vienintelis dalykas ko norėtųsi – išlaikyti unikalią sudėtį. Mes įdomūs tuo, jog grojame kamerinį džiazą be ritmo sekcijos. Didžioji dalis mūsų kūrinių yra griežtai komponuoti, tačiau visuomet paliekame šiek tiek vietos improvizacijai. Mano įsitikinimu, esame pakankamai išskirtinio skambesio kolektyvas, tad tokiais norėtųsi ir išlikti. 

Klausydamas „Hydra“ albumo asmeniškai net nepasigedau ritmo sekcijos. Medžiaga skamba labai organiškai. Man kur kas keisčiau, kad šis albumas Lietuvoje nesusilaukė didesnio atgarsio. Netgi aš pats, žmogus, kuris, regis, stengiasi sekti, kas vyksta ganėtinai akylai, deja, atradau jį gerokai vėliau. 

Matyt dėl to, kad esu šiek tiek už Lietuvos radaro ribų. Jau penkiolika metų gyvenu Olandijoje. Bandome albumą promotinti čia, bet tai taip pat nėra lengva. Sunku atrasti savo vietą po saulę vos išleidus pirmąjį albumą, tačiau bandome. Be to, „Edson Ensemble“ yra labiau tarsi projektas. Visus muzikantus samdau. Jiems apmoku už repeticijas, įrašus ir t.t. Nesame tas draugų bandas, kuris nuolat susibėga, groja, kuria ir leidžia laiką kartu. Tas irgi kiek apsunkina galimybes užsiimti projekto reklamavimu, nes viską darau pats vienas, tad po visų įrašų, repeticijų ir finansinių reikalų maratono laiko tam lieka mažiau. Bet, manau, su lauku viskas įsibėgės. Juolab, kad jau kirba mintys apie antrąjį albumą. Reikia tik atrasti visiems mums tinkamus laikus, nes kolegos velniškai užsiėmę. Jie groja su daug kolektyvų, taip pat dirba su savo projektais. Bet manau, kad šis projektas – kaip tik geras šansas pamažu sugrįžti į Lietuvą. Ėmiau kontaktuoti su kolegomis gimtinėje, ir jau rezgame planus apie koncertus Lietuvoje. Kol kas artimiausi koncertai numatyti Olandijoje, bet kitų metų balandį planuojame koncertuoti Lietuvoje. Bandome dairytis ir į festivalių pusę. Tik mes esame nei džiazas, nei klasika, tad reikia rasti tinkamą festivalį. 

Užsiminei, kad jau yra minčių apie antrą albumą. Tai kada planuojate jį leisti?

Kolkas viskas mano galvoje, idėjiniame lygmenyje, bet jau norisi judėti, nes šiek tiek užsibuvome su esamu albumu, kuri įrašinėjome dar 2022 m., o išleidome 2023 m. Jau metas imtis antro. Norisi tik planuoti viską kiek kitaip, nes dirbdamas su praėjusiu albumu viską buvau užkrovęs ant savo pečių, dabar norėtųsi procesą išskaidyti ir padaryti efektyvesnį. Šiuo metu dar koncentruojamės į artėjančius koncertus, kuriuose gyvai pristatysime „Hydra“, nes iki šiol buvome albumą paleidę tik į internetines platformas. Po koncertų bandysime kibti į konkrečius darbus. 

O be Olandijos ir Lietuvos, ar dairotės plačiau? 

Akys krypstą į Belgiją, Prancūziją. Pvz., pagal „Spotify“ perklausas mūsų albumas labiausiai klausomas būtent Prancūzijoje, o antroje vietoje – Belgija. 

Paminėjai, jog albumas išleistas tik internete ir dabar laukia koncertai. Laikaisi požiūrio, kad jei albumas tik internete – vadinasi, ne viskas padaryta?

Taip, gyvas koncertas yra gyvas koncertas. Tai nepakartojama patirtis, kuri kiekvieną kartą vis kitokia. Jo metu kuri ryšį su žmonėmis. Norisi tą stipresnę patirtį sukurti, ko negali padaryti tik įkėlęs albumą į internetinę platformą. Dabar muzikos kiek daug, tad reikia daryti koncertą, kuris padėtų sukurti stipresnę, unikalesnę patirtį. 

O kas tau pačiam yra geras koncertas? 

Geras koncertas glaudžiai susijęs su profesionalumu ir nusiteikimu. Jei esi profesionalas, turi užlipti ir padaryti viską kuo geriau, užgniaužti blogas emocijas ir nuvyti jas tolyn. Tiesą sakant, tada, kada pradedi groti, iš tiesų viską ir užmiršti, nebegalvoji apie erzinančius dalykus. Turi įvykti kažkas labai labai baisaus, kad negalėtum užsimiršti. 

Kokie albumai, atlikėjai tave šiuo metu labiausiai inspiruoja? 

Dabar išleidžiama tiek daug geros ir įdomios muzikos. Matau daugybę žmonių, kuriančių išties puikią muziką. Žinoma, didelę įtaką tebedaro senieji žanro klasikai tokie kaip Brad’as Mehldau, Pat‘as Metheny, Brian’as Blade’as, Donny McCaslin’as ir kt. Stebiu juos, seku ir stengiuosi perklausyti jų leidžiamus įrašus. Be to, Amsterdame yra tikrai gerų vietų, pvz., „Bimhuis“, kur senuosius vilkus (ir ne tik juos) galima išgirsti gyvai, tad stengiuosi eiti į koncertus. 

Kitas dalykas, dabar didžiąją dalį muzikos vartojame per platformas, tokias kaip „Spotify“, o su jomis atsiranda dilema – kiek leisti algoritmams daryti įtaką tavo grojaraščiui. Pats esu labiau senamadiškas ir labiau muzikos ieškau pats, nes žinau, kas man patinka. Pastebėjau, kad „Spotify“ netgi kiek neigiamą įtaką daro – albumus suki vieną po kito, bet pačios informacijos apie juos tarsi sugeri mažiau, nebeskaitai bukletų ar pan. 

Bet grįžkime prie konkretesnių įkvepiančių pavyzdžių. Tarp tokių galėčiau įvardinti norvegų kamerinio džiazo kolektyvą „Maridalen Trio“. Pastaruoju metu labai patinka lenkų pianistė Hania Rani – ji ne džiazo atstovė, bet aš renkuosi muziką pagal emocijas, nuotaiką. O šiuo metu jaučiu, kad galva užgrūsta ir nėra vietos naujoms idėjoms, tad reikia kažko lengvesnio, kas pravalytų ir H. Rani kūryba man padeda atlaisvinti stalčiukus galvoje. Ji mane įkvepia savo modernumo ir paprastumo derme. Labai mėgstu Walter Smith III – tai „Blue Note“ leiblo muzikantas, kurio darbai labai unikalūs ir malonūs ausiai. Ambrose Akinmusire albumas „Owl Songs“ –  fantastiškas reikalas. Tai poetiškas, susimąstymui tinkantis, labai daug erdvės turinti albumas. Vis tik A. Akinmusire, Bill’as Frisell’is ir Herlin’as Riley labai brandūs muzikantai, tad ir albume jaučiama branda. Dar galėčiau įvardinti trimitininką Mathias Eick’ą, kompozitorę Miho Hazama kaip tuos, kurie labai patinka. 

Nepaminėjai nei vieno fleitininko ar fleitininkės.

Studijų metais fleitos muzikos klausydavau dažniau. Dabar tiesiog nerandu to, kas labai įkvėptų. Žinoma, yra šio instrumento meistrų, kurie puikiai groja, Tačiau žvelgiant iš stilių, žanrų perspektyvos, neatrandu, kas mane sudomintų, būtų man pavyzdys. Žinoma, mano dėstytojas Mark’as Albon’as Lots’as labai man imponuoja ir jis leidžia daug albumų. Stengiuosi juos perklausyti.

O nebuvo kilę minčių bendrai atsitraukti nuo muzikos, pailsėti ir pasinerti į kitokias veiklas?

Ne, muzika man yra viskas. Tai milžiniška mano gyvenimo dalis. Jei nuspręsčiau pasitraukti, turėčiau atsisakyti dalies savęs. Muzika suformavo mane, mano skonį, mano mąstymą. Nors ir dirbu kitus, su muziką nesusijusius darbus, bet mesti nenorėčiau, priešingai, norėtųsi dar daugiau laiko skirti muzikai. Muzikos atsisakymas būtų tikrai prastas sprendimas. 

Atvykęs į Olandiją darbavaisi kepykloje ir turėjai ne tik mokytis, bet ieškoti būdų, kaip išgyventi. Kaip suprantu, šiuo metu muzika taip pat nėra vienintelis tavo pajamų šaltinis? 

Nuo pat atvykimo į Olandiją darbuojuosi virtuvėje. Neturiu etatinės vietos orkestre, dėstyti dar vengiu, nes jaučiuosi, kad turiu pats būti labiau pažengęs, tad papildomai darbuojuosi virtuvėje. Esu sukaupęs tikrai nemažai patirties šioje srityje. Man tai visai patinka. 

Muzika yra tarsi labiau mano gyvenimas, hobis, o maistas prisišliejo prie to ir tapo dar vienu mėgstamu dalyku, be to išmokiusiu naujų dalykų. Tai pakeitė mano požiūrį į maistą, supratimą apie skonių paletes ir t.t. Virtuvėje labai daug kūrybiškumo, tad tai gana artima muzikai. Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kokioje virtuvėje dirbi, bet man yra tekę dirbti prancūzų, italų restoranuose. Tai visi gauti įgūdžiai labai gerai praverčia kasdienybėje. Estetikos pojūtis kulinarijoje labai svarbu, ypač kai turi serviruoti lėkštes, jose sudėlioti maistą. Tam būtina turėti formų, spalvų ir kt. atributų pajautimą, kas artima ir muzikai.

Be abejo, norėtųsi išgyventi tik iš muzikos, tačiau Amsterdamas yra brangus miestas ir kitaip pragyventi būtų labai sudėtinga. Koncertai čia gerai apmokami, bet, kad pragyventum reikėtų jų turėti labai daug, o ir kiti groti nori, tad konkurencija didelė. Čia sukasi ne tik vietiniai, bet ir daugybė talentingų muzikantų iš užsienio.

Ir tas didelis kiekis muzikos turi tiek žavesio, tiek neigiamų aspektų. Kadangi vyksta visko labai daug, darosi sunku viskam skirti deramą dėmesį. Išeina tokia greito vartojimo muzika. Imi galvoti apie kūrybos prasmę. Su albumu „Hydra“ taip pat labai ilgai svarsčiau, net kiek bijojau, ar turėsiu ką pasakyti. Esu iš tų žmonių, kur ilgai viską šlifuoja, pergalvoja ir tobulina. Negaliu įrašyti ir greit paleisti kūrinio į internetą. Man muzika  –  kaip balta lėkštė restorane, kuomet ją turėdamas prieš akis galvoji, kaip ką dėliosi, kur ką puoši ir pan. Mėgstu ilgai dėlioti, galvoti, kurti, perkurti. 

Nebuvo nutikę taip, kad darbai virtuvėje, ten girdimi garsai įkvėptų sukurti kokią nors kompoziciją? 

Išplovus kelis puodus būna, kad juos padaužai vienas į kitą. Bet šiaip apie muziką ten labai negalvoji. Turi būti susikaupęs, susikoncentravęs, o ne skrajoti padebesiais. Tiek virtuvėje, tiek muzikoje turi būti profesionalas ir nesiblaškyti. Taip, kad kol kas dar nebuvo tokio įkvėpimo virtuvėje, kuris virstu kūriniu. 

Dažnai mini profesionalumą ir bendrai tarsi laikaisi labiau racionalistinio požiūrio į kūrybą, tad kiek, tavo manymu, sėkmės formulėje svarbu talentas, o kiek – darbas?  

Manau, kad darbas yra viskas. Jei nedirbsi, nieko ir nebus. Mums, instrumentininkams viskas ateina per kartojimą, per įdirbį, per tai galiausiai susiformuoja tavo paties unikalumas. Mes dirbame su mažais veido raumenimis, kvėpavimu, todėl turime nuolat palaikyti formą ir dirbti, kad būtume top class. Skirtis atsiranda tada, kai atsiranda žmonių, kurie skiria daugiau laiko darbui nei kiti, būtent tokie žmonės palieka ryškiausius pėdsakus. 

O koks tavo tikslas? Kur link norėtum nueiti kaip kompozitorius, instrumentininkas? 

Galutinio taško neturiu. Nėra tokios salos, kurią matyčiau kaip tokią, į kurią norėčiau nuplaukti. Labiau turiu siekį tobulėti, būti geresniu. Tobulėjimas būtų mano raktinis žodis. Norisi būti geresniu kompozitoriumi, geresniu instrumentininku, gerinti savo įgūdžius, o su šiuo siekiu pamažu atsiranka nauji projektai, galimybės ir pan. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.