Rūta Giniūnaitė

Kiekvienu savo grupės „McLoud“ albumu kino ir teatro aktorius, atlikėjas ir scenos provokatorius Lukas Malinauskas kalba apie pūliuojančias pasaulio problemas. 2021-iais grupės rinkinys „Red Flags“ pranašavo karą – intuicija neapgavo. Dabar Lukas su grupės draugais naujame albume „God is Overrated“, išleistame rugsėjį, teigia: „dievas yra pervertintas ir mes nebemokame remtis faktais dezinformacijos pasaulyje“. Teiginys drąsus, bet Lukas niekada eterio nepildė tuščiais žodžiais – tiek savo kūryboje, tiek viešoje erdvėje jis tiesiai smeigia tiems, kurie mūsų pasaulį daro tamsesniu. 

Rudenėjant „McLoud“ studijoje Lukiškių kalėjime 2.0 kalbėjomės apie karą, dievo mirtį, provokacijas, Niujorką ir net šiek tiek „SEL“, kol geras Luko draugas ir grupės „Akli“ vokalistas Kristijonas Valančius tyliai ant kitos sofos brazdino gitara.

---

Kai tarėmės dėl šio interviu, sakei, kad dabar tau – laisvesnis laikas. Rudenį neprasideda intensyviausias teatro sezonas?

Dabar kasryt keliuosi 6 ryto ir filmuojuosi televizijos seriale, o po pietų tvarkau studiją, kurioje dabar kalbamės. Praėjusius porą metų atidaviau teatrui, porą prieš tai – kinui, ir tarpuose bandžiau skirti laiko muzikai. Dabar dvi vasaras pavyko gyventi iš „McLoud“ veiklos ir viso to vaisius yra ši studija, kurią dalinamės kartu su „Akli“.

Šiuo metu mano prioritetas – muzika. Jei visos trys mano karjeros kryptys (teatras, kinas, muzika) neštų man vienodus pinigus, rinkčiausi muziką. Jau dešimt metų profesionaliai sukuosi visuose trijuose pasauliuose, bet muzika yra didžiausias menas iš visų. Jei matematika – mokslų motina, tai muzika –  meno.

Jei internetas nemeluoja, „McLoud“ skaičiuoja jau 16 metų. Jauteisi laimingesnis tada ar dabar?

Dabar, net neabejoju, nes galiu skinti savo kūrybos vaisius, į mane pagaliau žiūri kaip į tikrą muzikantą ir aktorių. Kai buvau jaunas, nors ir kūriau iš didžiulės meilės, būdavo sunku kitiems įrodyti, kad mano kūryba reikalinga. Tuo metu, kai subūrėme „McLoud“ ir pradėjome groti, metalistai mus laikė popsiniais, mes save, nežinia, kuo laikėme. Beje, vienas iš mūsų grupės pavadinimo variantų buvo „Nekviesta meilė“. 

Lietuva dar nebuvo pribrendusi tokiai muzikai. Dabar perspektyvos daugiau. Tuo metu „Kelias į žvaigždes“ atlikėjams buvo atiduotos geriausios aikštelės. Vienintelis geras dalykas iš tokių projektų buvo tai, kad tų šūdinų vogtų dainų koverių dėka išgirdome daug vakarietiškos muzikos. O dabar pažiūrėk, kiek turime areninių ir net stadioninių atlikėjų! Bet ne visi jie geri. Kai kurių klausosi žmonės, nemylintys muzikos. O į „SEL“ arenas išvis vaikšto žmonės, kurie nemyli nei muzikos, nei savęs. Sako, galima atskirti kūrybą nuo kūrėjo. Atskirkime: Egidijus Dragūnas yra labai blogas žmogus ir jo muzika labai bloga. Nors tada, kai Justas Mamontovas jam rašė dainas, „SEL“ muzika ir chuligano įvaizdis buvo geras ir reikalingas. 

Pakalbėkim apie „McLoud“ chuliganus. Naujausias jūsų albumas pavadintas „God is Overrated“ ir tiesiogine ta žodžio prasme kalba apie dievo pervertinimą. Apie tikėjimą savo muzikoje kalbi tikrai ne pirmą kartą. Kodėl nori judinti šią temą?

Kiekviename albume kalbame apie pagrindines to meto problemas. Menininkas – žmogus, kuris kitų darbo metu gali leisti sau domėtis tokiais dalykais. Ankstesnis mūsų albumas „Red Flags“ pranašavo karą ir jis prasidėjo. Pajautę tą nuovokos svorį ir mūsų įtaką auditorijai, pradėjome dar labiau pasitikėti savimi. „God is Overrated“ pasakoja apie esminę šių laikų bėdą – gyvenimą informacijos epochoje, kurioje žmonės nemoka atskirti tikėjimo nuo žinojimo. Dievas nebėra gyvas, jis nebekalba su mumis. Žmonės sugeba tikėti dievu, bet nesugeba pasitikėti patikrinta informacija ir ekspertais tam tikromis temomis, ypatingai karo akivaizdoje. Tikėkite kuo norite, bet linkiu visuomenei kuo greičiau išmokti remtis faktais, o ne tik intuicija. 

Religija gal ir padėdavo įveikti sunkumus mūsų močiutėms, bet jos konceptas paseno. Mes juk turime psichoterapiją, kuri iš tiesų veikia. Visomis albumo dainomis norėjosi paremti argumentą, jog dievas yra pervertintas, o gal net miręs. „God is Overrated“ sudėtas iš garsiausių dievo paieškos istorijų. Pavyzdžiui, „Serrano song“, yra įkvėpta ispanų menininko Andres Serrano, kuris Jėzaus nuotrauką paskandino savo šlapime ir kūrinį pavadino „Piss Christ“. 

Albume yra ir daina apie Brutą, išdavusį Cezarį. Kodėl pasirinkote šią istoriją?

Tai daina, skirta rusams. Mūsų dainos dažnai rašomos iš tamsuolio, būro, kvailelio perspektyvos, todėl „Brutas“ buvo parašyta ruso akimis. Jis galvoja, kad yra nenugalimas Cezaris ir stebi mus, lietuvius, kurie nori įdurti iš nugaros. Ir gerai, tegul galvoja. Tai neapykantos daina, kuri yra mažiausia, ką galime sukurti matydami, kaip rusai elgiasi su ukrainiečiais ir anksčiau elgėsi su Baltijos šalimis.

Viešoje erdvėje nemažai kalbi apie karo baisumus ir paramą Ukrainai. Žinoma, geriau būtų, kad blogis neegzistuotų, bet tokios temos ir įvykiai juk duoda tam tikros kūrybinės naudos?

Deja, bet taip. Ir kol Putino, Žemaitaičio, Puidoko ar Gražulio veidus matysiu televizijos ekrane, tol turėsiu apie ką kurti. Dabar pasaulyje – uždegimas, ir mes esame baltieji kraujo kūneliai. Ir jei nutiks taip, kad pasaulis pasveiks, mes jau būsime išmokę groti, bendrauti su publika ir grosime jums gražią, ramią, gal net šiek tiek infantilią muzikėlę.

Viename interviu sakei, kad netiki dievu – tiki žmonėmis. Kai aplink vyksta tokie baisūs žmonių sukelti dalykai, vis dar tiki jais?

Tikiu dar stipriau žmonėmis, nes matau ukrainiečius. Nežinau, ar pats turėčiau tiek drąsos ir herojiškumo, kiek turi jie. Tik žodžio „tikėjimas“ atsisakyčiau. Visa tai kritikuoti galiu todėl, nes pats esu profesionalus ir diplomuotas tikėtojas – privalau patikėti kiekvienu savo vaidmeniu teatro ar koncerto scenoje. 

Ar kūrėjas, turintis eterį ir didelį skaičių gerbėjų, privalo būti socialiai aktyvus?

Su apolitiškais menininkais viskas gerai, bet jei kas nors pasako, kad nereikia maišyti meno su politika, tą žmogų noriu siųsti rusų laivo kryptimi. Nekalbu apie laikus, kai tik atgavome Nepriklausomybę, nes tuo metu kalbėti skaudžiomis temomis niekas dar nemokėjo. O dabar mes tą darome jau neblogai. Man atrodo, „Skamp“ daina „Padaryta Dar Viena“ buvo geras proveržis 2001-iais – pradėjome kalbėti apie tai, kad pas mus itin aktyvus sekso turizmas iš Vakarų. Ta daina net skambėjo per radiją! Prieš tai turėjome tik Vytauto Kernagio „Kolorado vabalus“ ir kitas dainas, kuriose daug užslėptų metaforų. Atrodo, kad atgavus Nepriklausomybę muzikantams kraujyje trūko geležies. Tik dabar atgauname spalvą veiduose.

Su reperiu IYE įrašėte dainą „Merlot“, kuri atsidūrė albume. Jos skambesys labai skiriasi nuo likusios sunkios albumo stilistikos. Kaip gimė jūsų duetas?

Ši daina – pirmasis „McLoud“ prisilietimas prie trepo muzikos. Po vieno vakarėlio „Platformoje“ su IYE-Pauliumi Janušoniu juokavome, kad šiandien jau sekmadienis ir mes tikrai nebūsime bažnyčioje. Taip gimė pirmoji ir pagrindinė dainos eilutė. Boso partiją įrašiau Berlyne, kai skyriausi su mergina. Grįžęs į Lietuvą parvežiau melodiją, kartu su Pauliumi sukūrėme žodžius, Vytautas Franukevičius uždėjo beatą, tada nufilmavome klipą „Salento“ klube ir kitų legendinių klubų tualetuose. Įamžinome laiką prieš karantiną ir prieš karą. Jaučiau, kad ta daina puikiai uždaro mūsų albumą ir jo temą.

Dalis albumo buvo įrašyta Niujorke su legendinės grupės „Gojira“ įkūrėju Joe Duplantieru. Kaip užmezgėte su juo santykį?

Praėjusią vasarą „Gojira“ pakvietė mus apšildyti jų koncertą Taline. Jau tada Joe užsiminė, kad savo įrašų studijoje „Silver Cord“ įrašinėja gyvus grupių pasirodymus – buvome pakviesti ir mes. Nusivežėme savo medžiagą į Niujorką, o ko trūko, sukūrėme kelyje. Joe ateidavo į studiją ir mums patardavo – be jo patarimų albumas tikrai būtų sausesnis. 

Amerikiečiai kūryboje mėgsta eiti tiesiai prie esmės, o mūsų lietuviškos smegenys išmokę slėptis už visokių metaforų. Jaučiuosi labai dėkingas būdamas lietuviškos muzikos industrijos dalelyte šalia tokių vardų kaip „Skamp“, Marijonas Mikutavičius, „Katedra“ ar „FOJE“, bet toks jausmas, kad sovietmečiu mums buvo atlikta muzikinė lobotomija. Egzistuoja tokia Romo Kalantos sąmokslo teorija, kad po jo mirties Lietuvoje buvo sunaikinta daug muzikinių studijų, nebeliko ilgaplaukių hipių ir visi buvo priversti groti tvarkingą estradinę muziką. Tapome visiškai iškastruoti. O dabar lietuviškos muzikos scena yra atgijusi ir reikia tą palaikyti. 

Pastaruoju metu Lietuvoje daug naujos sunkesnės muzikos. Ką norėtum matyti ant didesnių scenų?

„Brokenchord“, „Twin Dive“, jie tikrai turi tam potencialą. Nei vienos natos pro šalį, lengvai klausomi. Jei norime ir toliau lygiuotis į skandinavus, pripraskime, kad roko ar metalo gabalai gali skambėti didžiausiuose šalies radijuose. Ir man labai džiugu matyti, kad roko kultūra Lietuvoje tik stiprėja. Čia reiktų padėkoti Benui Aleksandravičiui, nes jis per pastarąjį dešimtmetį parodė, kad iš roko Lietuvoje galima gyventi. Per tą laiką tiek daug visko atsirado! Lietuvoje jau galime spausti vinilines plokšteles, turime šimtus muzikinių studijų. 

Ateinantį dešimtmetį Lietuvos muzikantai turi dvi misijas: suklausyti, ką esame išleidę ir prasimušti į užsienį tiek, kiek pavyko lietuviškam kinui per paskutinius 10-15 metų. Naiviai tikiuosi, kad galime užsieniui parodyti daugiau nei tik Dynoro ar Manfredas, kad gitarinė, sudėtingesnė akademinė muzika vėl sugrįš į topus. Mums vėl tampa svarbūs įgūdžiai, ne vien idėjos. Viskas vyksta ciklais – būna, klausomės chaoso, tada vėl grįžta „tvarkinga“ muzika. Tik svarbu, kad ta tvarka netaptų fašistine. 

Bet ne visi nori ieškoti laimės užsienyje, ypač, jei kuri tik lietuviškai, kaip kad „ba.“ ar Jessica Shy.

Lietuviškoje popmuzikoje, deja, neturime tokių žvaigždžių, kurios kuo nors skirtųsi nuo pasaulinių. Taip įvyko dėl to, kad Lietuvos popscenos tikslas buvo tapti profesionalais, o ne menininkais. Neužtenka būti tik talentingu, geros komandos išdirbtu produktu ar surinkti areną. Kaip kad Donatas Montvydas – puikus atlikėjas, bet jis ne menininkas. Pasaulinei popscenai to neužtektų.

Pirmą kartą pamačiusi „McLoud“ pagalvojau, kad lietuviškoje scenoje galima valdyti ne tik balsą ir kūną, bet ir provokuoti klausytoją. Kodėl tau svarbu tą daryti?

Norisi atkreipti dėmesį į pasaulio problemas. Kartais būna, kad prieš koncertą kruopščiai suplanuojame provokacijos elementus, pavyzdžiui, kariame Putino lėlę ir ją daužome beisbolo lazdomis, skambiname Artūrui Orlauskui prieš atlikdami dainą „Aš juokingas“, kuri pašiepia visą humoristų kartą. 

Bet visai kas kita yra improvizacija scenoje. Man regis, daug Lietuvos muzikantų neišnaudoja visų scenos galimybių. Kadangi augau „Keistuolių teatre“, stebėjau teatro ir muzikos sintezę, vėliau pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išmokau teatrališkumo ir pradėjau užsiimti muzikinės scenos ribų plėtimu. Dėl to esame geri kūrybiniai partneriai su Olegu Šurajevu. Jis mėgsta nejaukų humorą, o „McLoud“ pasirodymuose daug tikros baimės ir nepatogumo. Tai yra šiokia tokia tąsa iš commedia dell’arte, kuomet Renesanso laikotarpiu Italijos teatrai keliaudavo po miestus, baruose išgirsdavo vietines intrigas ir jas integruodavo į spektaklį.

Ir kaip publika priima „McLoud“ provokacijas?

Šią vasarą bandžiau klausytojų baimės ribas miesto šventėse. Labai norėčiau sugroti Širvintose ir papasakoti istoriją apie Živilę. Pakutenti tą vietos nejaukumą, stebėti publikos reakciją, gąsdinti ir tuo pačiu prajuokinti. Kartais šie intarpai tampa didesni už patį koncertą. Už mano nugaros stovi profesionalūs muzikantai, todėl man taip lengva tuo užsiimti. 

Aš atėjau ne iš tradicinės vaidybos mokyklos, o iš fizinio teatro studijų, kur teko mokytis akrobatikos, kovos menų. Kiekvienas triukas, kurį dabar atlieku scenoje, būna griežtai apgalvotas. Nors jis atrodo pavojingas žiūrovui, aš puikiai žinau, kad nieko nenutiks. Todėl apie „McLoud“ nespręskite neatėję į gyvą mūsų pasirodymą. Koncertas yra finalinė gėlytė mūsų puokštėje.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.