Kalbino Rūta Giniūnaitė

Dažnai mėgstame svaidytis posakiu „žmogus orkestras“, kai kalbame apie daug mokantį arba viską suspėjantį kūrėją. Bet kito apibūdinimo Adui Gecevičiui nerandu. Panašu, kad kiti rašantys kolegos, irgi. Būgnininkas, prodiuseris, kompozitorius, multiinstrumentalistas ir dar daugybę talentų slepiantis menininkas ką tik išleido antrąjį savo albumą „Playground“. Jis, kaip sako pats Adas, geriausiai iliustruoja jo požiūrį į muziką: „Man tai –  žaidimas“. 

Kalbamės apie keistą plastmasinę lėlę ant viršelio, pasišildymą saulytėje, naują Ado skambesį ir muzikinį dialogą, kurį ne visi mokame palaikyti.

---

Kokia buvo tavo vasara, Adai? Prieš išleisdamas albumą, mums pirmiausia padovanojai singlą „Pasišildyti saulytėj“, o ar pats pailsėjai?

Atrodo, kad tiek vasarą, tiek dabar, viskas yra gerai, bet tuo pačiu turiu daug veiklos. Daug koncertų, įsivėliau ir į įdomius projektus: įrašinėjame naujus Alinos Orlovos, Jurgos Šeduikytės albumus, pats išleidžiu albumą. Jis jau buvo baigtas prieš gerus metus, o medžiagos turiu dar 3-4 albumams į priekį. Man patinka ramiai išleisti albumą savo tempu, nemėgstu gyvenime skubėti. Nes nėra kur.

Nėra kur skubėti; o nekyla noras kartais visai sustoti?

Nenoriu sustoti, nes turiu daug įvairių projektų ir nejaučiu rutinos – kiekvienas skirtingas patyrimas leidžia man mokytis iš kitų ir tobulėti. Man atrodo, pasaulis yra kupinas galimybių. Ir arba tu esi pavargęs ir jų nematai, arba imi ir darai.

Bet, kita vertus, dirbant su daug skirtingų žmonių atsiranda pavojus, kad nukentės kurio nors projekto kokybė, todėl reikia stengtis gerai paskirstyti savo laiką. Mano prioritetai gan aiškūs, nes veiklos vyksta gan protingu tempu. Streso nėra...

Panašu, kad nejauti to sekmadieninio jausmo, kad rytoj laukia daug darbo.

Ne. Nors ir esu laisvai samdomas menininkas, mano darbas prasideda ir baigiasi mano studijoje. Kasdien praleidžiu čia apie 7-8 valandas, tai kaip ir darbas, į kurį galiu kiekvieną dieną ramiai ateiti.

Neseniai klausiausi, kaip vieni jauni atlikėjai pasakojo, kaip jiems kūryba ateina sapnuose arba važinėjant automobiliu naktį. Man taip niekada nėra buvę. Muzika gimsta tada, kai sėdu ir kuriu, o ne laukiu įkvėpimo. Taip, kartais girdžiu melodijas, bet iš tiesų yra svarbu dažnai kurti ir vadovautis „everyday artist“ principu.

Iš esmės, neprofesionalas nuo profesionalo skiriasi tuo, kad pastarasis neieško įkvėpimo. Įsivaizduok, kuri serialą „Netflixe“ kartu su keliais šimtais žmonių ir garso inžinierius sako: „neturiu įkvėpimo“. Savikontrolė ir disciplina yra būtini kūrėjui. 

Dėl to suprantu, kodėl nemažai muzikantų turi matematinį ar kitokį tiksliųjų mokslų diplomą – pavyzdžiui, kanadietis Caribou, kuris į kūrybos discipliną žiūri taip, kaip tu – sukuria kelis šimtus kūrinių ar melodijų ir vėliau iš jų lipdo albumą.

Taip – aš įrašinėju, bandau, viską archyvuoju ir paskui traukiu „iš kišenės“. Ypač naudinga, kai naujas žmogus ateina į studiją dirbti kartu ir aš puikiai žinau, kaip mano įranga ir metodai veikia. Tik reikia nepamiršti, kad muzika yra jausminis menas, ir klausytojas nėra durnas. Tiek, kiek širdies į albumą įdėsi, tiek jos išgirs kiti.

Tavo naujausias albumas, kuris ir paskatino tave pakviesti pokalbiui, vadinasi „Playground“, lietuviškai tai reiškia žaidimų aikštelę. Papasakok apie jo fizinį pavidalą. Kodėl pasirinkai tokią įdomią nuotrauką?

Tokio vinilo dizaino aš pats nesu matęs, net ir mano draugas britas, turintis 45 000 vinilų, patvirtino tą patį. Albumo dizainas ypatingas, daugiasluoksnis – gali laikyti jį prieš saulę ir matysi viską kiaurai. Per tris sluoksnius matome keistą vaikišką lėlę, tačiau žiūrint tik į vieną sluoksnį, ji dingsta. Visas dizainas veikia tik žiūrint į visumą.

Albumo viršelis gimė netikėtai – buvome kartu su draugu prie jo vaiko baseino. Vidurys nakties, staiga įsijungė namo apšvietimas ir jis apšvietė patį keisčiausią baseiną su įvairiais dinozaurų žaislais ir įmesta ramiai plūduriuojančia vaikiška lėle. Nufotografavau, po to žiūriu ir galvoju – blemba, juk ir aš kartais jaučiuosi kaip tas plastmasinis beibis, plūduriuojantis skirtinguose muzikos ir garsų sluoksniuose.

Patį dizainą sukūrė nuostabi dizainerė Emilija Čepulė, iškart supratusi mano idėją paversti albumą interaktyviu, permatomu. Pakuotė su vinilu sveria pusę kilogramo. 

Albumo neįmanoma priskirti vienam žanrui ir netgi suprasti jo vientisos tėkmės ar temos. Atrodo, kad visus kūrinius jungiantis elementas yra žaidimas, eksperimentas. Kaip jis sulipdytas?

Albumo pavadinimas tiesiogiai sako, kad muzika man yra eksperimentas ir žaidimų aikštelė. Vieniems muzika – super rimtas menas, o man – originalus žaidimas. Visi kūriniai išties yra absoliučiai skirtingi. Vientisumą rasti galima tame, kad albumas kurtas remiantis post-mumble garsu. Pats nesu vokalistas ir nepretenduoju juo būti, bet kažkada pasidomėjau šio muzikos žanro istorija ir pagalvojau, kaip nuo to greito žodžių suplakimo būtų galima nueiti dar toliau? Gal galiu kartoti du žodžius ir aplink juos lipdyti muziką? Taip gimė pirmasis singlas „Pasišildyti saulytėj“, o vėliau ir kiti kūriniai, kuriuose dainuoju tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Iš pradžių labai gėdijausi savo balso, nes dauguma mane žino kaip džiazo būgnininką ir „rimtą muzikantą“. Bet „Pasišildyti saulytėj“ visi priėmė labai džiaugsmingai, „LRT OPUS“ ir Amsterdamo internetinis radijas paskelbė kūrinį savaitės daina.

Šis albumas yra kitas žingsnis į naujas teritorijas po „Mikroritmikos“ albumo. Pavyzdžiui, vienas kūrinys, pavadintas „5 In 1”, yra jam sesija su pačiu savimi, kuomet groju penkiais skirtingais instrumentais. Iš pradžių tikrai galvojau, kad darau visišką šūdą, bet kolegos muzikantai labai palaikė ir skatino lipti per save.

Ar tau svarbu, kur „Playground“ albumas skambės gyvai? Anksčiau esi minėjęs, kad privalu muziką klausytis taip, kaip kūrėjas ir norėjo.

Anksčiau buvau išrankus, kur groti, bet dabar esu daug atviresnis. Labiausiai noriu, kad koncertas būtų tikras vakarėlis. Ypač, kai skambės „Pasišildyti saulytėj“.

Linkiu tiems, kurie klausysis „Playground“ vinilo, turėti gerai sukalibruotą aparatūrą ir gerą vinilų grotuvą. Pats taip klausausi muzikos, todėl linkiu tą daryti ir kitiems. 

Leisti vinilą, ypač tokiu mažu tiražu, kainuoja beprotiškai daug pinigų ir laiko. Kam to reikia?

Man patinka kurti muziką, galėčiau kiekvieną dieną sėdėti studijoje. Turiu sukūręs gal kelis šimtus kūrinių. Ką man su jais daryti? Nenoriu jų visų sukelti į „SoundCloud“ ar „Spotify“. Kai įrašinėji albumą ir leidi vinilą su komanda, kuri palaiko ir puikiai supranta, kad tai nėra arenas renkantis ar popsinis dalykas, tai skatina judėti į priekį. 

Noriu būti ta sveika atsvara popmuzikai, kurioje dažnai pasigendu nuoširdumo. Bandau būti drąsus ir kuriantis tai, ką noriu. 

„Pasišildyti saulytėj“ turi ir klipą, kuriame tęsiasi tavo meilė liaudies motyvams – guli pievoje su Ingos Skripkos kurtais drabužiais su lietuviškais raštais. Su Vilte Ambrazaityte esi įrašęs ir visą albumą „Dėl žalio žolyno“, paremtą liaudies dainomis. Kodėl tau svarbu prikelti šiuos senosios kultūros elementus?

Man atrodo, lad reikia naudotis tuo, ką turime savito ir autentiško. Kodėl nepanaudoti to naujuose kontekstuose? Juk niekur kitur pasaulyje to neišgirsi. Man labai gražu, kai „Twin Dive“ savo koncerto metu Vasaros terasoje pasikvietė tautinių šokių kolektyvą, o fone grojo rokenrolas. O kodėl ne? Tai – mūsų palikimas, kurį mes turime stengtis išlaikyti arba atrasti jo vietą savyje. 

Panašu, kad popkultūroje atgyja liaudiškų elementų svarba – pavyzdžiui, „Beissoul ir Einius“ savo pasirodymuose ant scenos kviečiasi tautinių šokių šokėjus, neseniai kalbintas Pijus Opera irgi žaidžia Donelaičio motyvais ir „balta puta“, Jessica Shy apdainuoja geltonas rūtas. Ir nepanašu, kad mes tą naudojam ironiškai.

Reikia būti savimi, bet ne visi tą sugeba. O tai irgi yra didelis menas. Jeigu muzika gera ir turime tiek palikimo, kam bėgti nuo savęs ir dar dainuoti ne savo kalba? Kam įdomu, tas išsivers. Dėl to dabar tokia populiari ispaniška muzika, nors nesuprantame nei žodžio. Visi nori autentiškumo. „Oi, manęs nesupras“, sako kai kurie. Bet aš ne tam kuriu savo muziką; man kaip tik norisi, kad žmonės mano kūrinius suprastų ne iš pirmo karto (juokiasi).

Viename interviu minėjai, kad muzikantai per daug laiko skiria grojimui ir per mažai kitų klausymui. Ar tam, kad rastum savo skambesį, būtinai turi išfiltruoti tūkstančius kitų?

Muzika yra kalba, o kalba yra dialogas. Tam, kad dialogas vyktų, turi būti ir klausymas, ir kalbėjimas. Jei tik šneki, dialogas neįvyksta. Reikia tiek pat laiko skirti muzikos klausymui, kiek ir jos kūrimui ar grojimui. 

Klausydamas muzikos aš keliauju po pasaulį – ieškau kuo kreivesnės, keistesnės, autentiškesnės muzikos. Klausausi visko: nuo metalo iki Indijos eksperimentinių garsų. Klausausi ir britų „NTS Radio“, kur kas valandą keičiasi repertuaras. Vieną valandą girdi klasiką, kitą – filmų garso takelius, dar kitą – paukščių garsus ar piratines kasetes. Labai rekomenduoju atrasti garsus, esančius už komforto ribos ir leidžiančius panardyti giliau. Klausytis to, ko nepažįsti, keliauti nepramintais sau takais. 

Šiais metais pradėjai vesti ir kursą pavadinimu „Prodresija“, skirtą pradedantiems ir norintiems savo muziką įrašyti muzikantams. Vienas iš programos tikslų yra „lavinti muzikinį skonį“. Nuo to ir prasideda mokymas?

Taip – reikia klausytis ne to, ką žinai, o to, ko nežinai. Čia kaip kelionės – jei visuomet važiuosi į tas pačias vietas, nematysi, kas vyksta pasaulyje. Reikia pamatyti, patirti ir išgirsti kuo daugiau.

Kursas moko, kaip pačiam sukurti savo mini albumą nuo idėjos iki vokalo įrašymo, technikos suvokimo ir aranžavimo. Mokinys kas savaitę ateina, pasijungia savo kompiuterį ir dirba: aš tik pasakoju, kaip galima kurti geriau, bet niekada nesakau, ką kurti. Yra jau baigusių kursą žmonių, kurie sukūrė albumus. Jau trys mokiniai sakė, kad tai – geriausia jų investicija į muziką. Šiaip nemėgstu mokyti, nes tai reikalauja daug atsidavimo. Ypač nemėgstu mokyti groti būgnais, nes pamokos išdaužo galvą (juokiasi). 

Ir tai sako profesionalus būgnininkas.

Būtent. Bet pats prisimenu tuos laikus, kai tik pradėjau mokytis groti būgnais. Kai man buvo 16 metų, tėtis įdarbino mane į „Senukus“. Nešiojau prekes, valiau sandėlius ir taupiau būgnų pedalui, kurį nusipirkęs po darbo grodavau metalą su draugais. Ir dabar viską, ką užsidirbu, investuoju į muziką. Bet jaučiuosi labai gerai – kuriu su įdomiais šalies ir užsienio kūrėjais, turiu draugų Europoje, Pietų Korėjoje, turiu savo studiją ir man nereikia kasryt keltis į nemėgstamą darbą – čia yra viskas, apie ką svajojau.

Kūrei muziką ir šokių teatro „Low Air“ spektakliui „Žaidimas baigtas“. Įsivaizduoju, kad kuriant garsą judesiui procesas skiriasi nuo kūrinio įrašymo, skirto tik klausymui.

O taip. Teatras yra gyvas organizmas ir gyvybė tarp judesio ir garso yra reaktyvi. Su „Low Air“ viską kūrėme kartu – jie man rodė judesius, o aš su būgnais ieškojau tinkamų motyvų ir juos fiksavau. Sukūrėme struktūrą, pilną laisvės, nes spektaklį kaskart parodome vis kitaip. Rutina ir tobulumas įveda mus į lengvą atbukimą, todėl muzikoje visada palieku nešvarumų gerąja prasme – juk gyvenime nėra nieko tobulo. Smagu girdėti, kai žmonės įrašuose nusikosėja, ar girdisi grindų traškėjimas. Tai rodo, kad mes esame gyvi, nesterilūs, ne laboratorijoje. Reikia išlaikyti žmogiškumą muzikoje, leisti klausytojui pajusti studijos trapumą, gyvybę. Kartais besivaikydami tobulumo pamirštame esmę. Kartais reikia gauti ne dešimtuką, o devintuką, nes visada lieka langas progresui.

Nors topuose, kaip ir įprastai, vis dar karaliauja nušlifuotas, tvarkingas popmuzikos skambesys.

Taip, bet turime ir gerų pavyzdžių – pavyzdžiui, pirmasis „Bon Iver“ albumas, įrašytas kažkur Viskonsino trobelėje, visiškoje izoliacijoje su prasta garso technika, bet laimėjęs „Grammy“ apdovanojimą. 

Bet gero popso tikrai yra – myliu Lana Del Rey, jos albumas „Norman Fucking Rockwell!“ visada pravirkdo. Mėgstu visokius liūdno popso dalykus. Dar patinka Skrillex naujas skambesys. Bet nežinau, ar čia popsas?

Skrillex jau irgi popsas. Kaip ir ASAP Rocky ar Billie Eilish –  populiarioji muzika, nors techniškai yra priskiriama ir kitam žanrui savo skambesiu. O Lietuvoje turime gero popso?

Pats stengiuosi, kad Lietuva neatsiliktų nuo pasaulio muzikos. Bet nejuokaujant, tai Free Fingos daina „Anglys“ man labai patiko. Šaruko solinė kūryba man graži, daug kam patinka „Kamanių Šilelis“, bet dabar, po paskutinių jų pasirodymų, pervadinčiau juos „Techno Šileliu“. 

O ką manai apie nostalgijos grąžinimą į arenas?

Turi omeny Jovani?

Jovani, „Šeškes“, „Dinamiką“...

Manau, kad tai puikus verslo sprendimas. 40+ karta, turinti pinigų, pasiilgsta tokios muzikos. Ir reikėtų pastebėti, kad tos grupės grįžta ne su naujais, o senais gabalais. Tai nėra tų grupių ir atlikėjų grąžinimas, veikiau atgaivinimas. 

Visiems reikia pinigų, bet reikia daryti įdomią muziką. Man kol kas pavyksta – nors ir daug dirbu, bet esu laimingas. 

Dar ko nors trūksta?

Dar svajoju apie Europinį ir JAV turą. Esu atviras pasauliui, ir, noriu, kad pasaulis atviras būtų mano muzikai.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.