Kalbino Milita Lozoraitytė 

Įvardinti, kokio žanro muziką groja grupė „Kedrostubùras“, yra be galo sunku. To padaryti negali net patys grupės nariai: Matas Saladžius (vokalas, gitara), Pijus Grudė (būgnai, perkusija), Danielius Skeivelas (bosinė gitara), Maksim Leontjev (saksofonas, klavišiniai), Antanas Jurkevičius (trimitas, klavišiniai) ir Laima Plėšnytė (pritariamasis vokalas, vokalas). 

„Kedrostubùro“ kūryboje susipina alternatyvaus roko, džiazo, hiphop’o ir net balkanų muzikos stiliai. Tad prieš paskutinį sezono koncertą, kuris vyks spalio 17 d., susitikome su grupe aptarti praūžusio koncertų maratono, liežuvį laužančio grupės pavadinimo ir jų naujausio albumo „KUR SEA VAI“.

---

Kaip praėjo šių metų sezonas? 

Pijus: INTENSYVIAI. 

Maksim: Turbūt šiemet turėjome daugiausiai koncertų per sezoną. Jų buvo apie 28. Suprantu, kad kai kurios grupės groja daug daugiau, bet mums, kaip dirbantiems kitus darbus, čia jau buvo visai nemažai.

Patyrę pakankamai įtemptą koncertų sezoną, ar norėtumėte ateityje pragyventi tik iš muzikos? 

Matas: Tik iš muzikos – taip, bet tik iš grupinės veiklos – čia jau sunkiau. Manau, kad atsirastų daugiau vargo su viskuo: logistika, grupės narių trintis, reklamavimasis, vadyba. 

Pijus: Man atrodo, kad yra labai naudinga, kai yra šiek tiek daugiau projektų vienu metu. Tuomet pailsi tai nuo vieno, tai nuo kito. Manau, būtų puiku turėti 3–4 projektus, susijusius su muzika, o gal ir nebūtinai.

Prieš metus atviravote, jog grupės pavadinimas „Kedrostubùras“ – tai sudurtinis žodis, jums primenantis burtažodį. Neabejoju, jog su šiuo pavadinimu įvyksta įvairiausių kuriozų.

Matas: Taip, šis pavadinimas visuomet atneša labai smagių situacijų su žmonėmis, kurie ne taip išgirsta, perklausia ar keikia, koks blogas mūsų pasirinkimas. 

Pijus: Labai dažnai, kai pasakome savo grupės pavadinimą, žmonės mūsų dar kartą perklausia. Tas visai galbūt net yra naudinga, nes tuomet žmogus tikrai įsiklauso ir galiausiai pavadinimas nusėda pasąmonėje.

Maksim: Prisimenu, kad tuo metu, kai kūrėmės, buvo populiaru grupės pavadinimuose naudoti kirtį, kaip pavyzdžiui grupė „jautì“. Tą patį padarėme ir mes. Dabar kolegos ar vyresnio amžiaus žmonės, tarsi norėdami pamokyti, taiso mus ir sako, kad ne taip kirčiuojame (juokiasi). Aišku, koncertų metu dažnai mus pristatant įsivelia klaidų, o apie teisingą kirtį galime ir pamiršti. Tačiau visai smagu, kad kirtis ir pavadinimas tapo tokiu aspektu, kuris sukelia tiek daug klausimų. 

Laima: Kažkada rinkome mūsų grupės pavadinimo interpretacijas, kuomet žmonės tiesiog neišgirsta, o paskui neteisingai pasako. Įsimintiniausi kol kas: „Kedrostumbras“, „Keturios burės“, „Kas ten nugriuvęs“. 

Ar grupės pavadinimas atspindi jus kaip grupę? 

Matas: Bent jau dabar, taip. Arba mes prigijome prie pavadinimo, arba jis – prie mūsų. Man atrodo, jog mums patinka dainose kelti klausimus, o mūsų pavadinimas lygiai taip pat dažnai sukelia labai daug klausimų. 

Žodžių žaismas jūsų kūryboje – tai tarsi „Kedrostubúro“ vizitinė kortelė. Kodėl jums taip įdomu žaisti su žodžių reikšmėmis ir sandūromis?

Matas: Nes tiesiog linksma (juokiasi). Smagu kažką bandyti atrasti, kas galbūt dar nebuvo padaryta su lietuvių kalba. Panaudoti dalykus kitaip, nestandartiškai. Maždaug nuo 1990 m. lietuviai vis dažniau pradėjo vartoti anglų kalbą tiek šnekėdami tarpusavyje, tiek kurdami dainas. Tačiau šiandien po truputį atrandama, kiek daug galima padaryti su mūsų gimtąja kalba. Žaidimas man yra kaip paieškos forma, kuri padeda atrasti naują požiūrį į lietuvių kalbą.

„Keisk nerimą į nėrimą“, „Tapę paveikslus / Tapę paveikslais“ – tai keli fragmentai, kurie puikai iliustruoja, kaip jūs žaidžiat su žodžių reikšmėmis, sandūromis ir kirčiais. Iš kur semiatės tiek įkvėpimo, o gal visuomet po ranka turit lietuvių kalbos žodyną? 

Matas: Man visą laiką patikdavo literatūra ir skaitymas. Matyt turiu tą įgimtą žodžių nagrinėjimo gyslelę. 

Maksim: Matas turi tą įgimtą tyrinėtoją – tiek muzikoje, tiek žodyje ieškant ko nors naujo. Tai atneša labai daug savitumo mūsų bendrai kūrybai. 

Pijus: Matas taip pat labai gerai pajaučia ritminį žodžių skambėjimą. Būtent todėl „Kedrostubùro“ kūryboje yra labai daug vietų, kur ritmas ir vokalas yra labai stipriai sukibę. Dažnai tu net nesuprasi vieno ar kito sakinio esmės, tačiau būtent to sakinio žodynas labai gražiai skambės iš ritminės perspektyvos.

Matas: Kai klausydavau ar klausau amerikiečių reperių, aš nesuprantu, ką tiksliai jie sako, bet tas skambesys ir žodžių sudėliojimas primena perkusinius instrumentus. Lietuvių kalboje, man atrodo, irgi yra labai daug neišnaudoto potencialo, kur galima žodį panaudoti perkusiškai.

Kaip grupė susibūrėte dar besimokydami mokykloje. Kas paskatino ir suteikė galimybę kartu muzikuoti?

Maksim: Šioje vietoje turėtume būti dėkingi dramos būreliui ir vėliau atsiradusiam mokyklos ansambliui. Lankydami dramą mes gavome labai daug laisvės pasireikšti ir ieškoti. Ačiū mūsų vadovei Janinai Matekonytei, kuri kuria tą iš kartos į kartą persiduodančią terpę. Čia taip pat atsirado mums noro ieškoti, tyrinėti, atrasti. Kiek vėliau mokykloje buvo įsteigtas ir mus kaip grupę subūręs ansamblis, kurio vadovas Aurimas Galvelis taip pat suteikė mums be galo daug laisvės: leido būti savitiems ir kurti tai, ką mes norime.

Jūsų grupės gretas papildė trys nauji nariai – Danielius, Antanas ir Laima. Ar buvo sunki adaptacija ir susigrojimas su grupe?

Laima: Mano adaptacija buvo iš ties labai lengva. Matą ir Pijų pažįstu iš skautų stovyklų, todėl jie buvo mano artimi draugai. Kadangi man yra labai artimas folkloras, Matas pasiūlė prisijungti viename koncerte padainuoti kartu dainą „Strazde“. Po to koncerto labai natūraliai ir įsiliejau į grupę. Jaučiausi priimta ir saugi. Tiesą pasakius, iki dabar taip jaučiuosi.

Antanas: Mano prisijungimas nutiko labai keistai. Susipažinau su Pijumi ir Maksim studijuojant Vilniaus kolegijoje. Kartą važiuojant automobiliu ir klausant „Kedrostubùro“ draugei pasakiau, jog kada nors aš su jais grosiu. Taip sutapo, jog po savaitės Pijus paskambino ir paprašė pakeisti Maksim. Žinoma sutikau, tą kartą pakeičiau ir taip ir nebeišėjau. Iš pradžių turėjau baimės prisijungti prie grupės, nes reikėjo išmokti jau dviejų albumų dainas, taip pat vėliau sugalvoti ir savo partijas. Tačiau visgi čia yra ta erdvė, kur visi palaikys ir tikrai nebus priespaudos. 

Dar šį pavasarį išleidote trečiąjį albumą „KUR SEA VAI“. Apie ką ir koks jis? 

Matas: Pamenu, kai pradėjome kurti pirmą albumą, turėjau tokią viziją, jog visi albumai bus tarsi viena didelė žmogaus kelionė jūra. Iš pradžių žmogus išplaukia su tam tikrais iššūkiais, lūkesčiais. Šis albumas – jau trečias kelionės etapas, kai priartėji prie savo tikslo, kranto ar tarpinės stotelės, ir ten vyksta savęs ir savo būsenų atpažinimas, refleksija. Šis albumas yra apie mus, apie mūsų kelionę muzikoje ir galbūt asmeniniuose gyvenimuose. Nauji grupės nariai irgi atneša tų naujovių – atneša ramybės, tam tikrus dalykus sustato į vietas, kitus atmeta. Bet iš esmės – šis albumas yra apie būsenas ir jų atpažinimą. 

„KUR SEA VAI“ – tai trečiasis žmogaus kelionės jūra etapas. O kuo jums patiems artima jūra? 

Laima: Į ją labai daug kas sutelpa. Ji gali būti ir labai rami, ir tuo pačiu ji gali būti be galo audringa, žaisminga, pavojinga. Tas atspindi galbūt ir mūsų dainose – iš pradžių tu jautiesi ramiai, o paskui užeina kažkas, tarsi banga nuplauna. 

Pijus: Todėl mes turime pasakymą tiems, kurie klausia, kokį mes žanrą grojame – seawave. 

Matas: Nes grojame kaip užplauks (juokiasi).

O iš ko dar sėmėtės inspiracijos šiam albumui?

Laima: Gamta ir buvimas kartu. Vis pasidarome kūrybines stovyklas, kurių metu būname tik gamtoje šešiese. Labai daug bendraujame, improvizuojame, jamm’iname. Visa tai mums duoda labai daug įkvėpimo. 

Kaip į albumą reagavo klausytojai? Gal sulaukėte kokių komentarų, reakcijų ar šiaip įspūdžių iš koncertų? 

Laima: Atrodo, kad šis albumas sudomino platesnę auditoriją. Žinoma, dalis klausytojų dėl kiek kitokios muzikinės kalbos atkrito, tačiau atsirado ir nauja auditorija.

Kokių mėgstamų atlikėjų ar kūrėjų turite kaip grupė? 

Matas: Jų yra per daug. Turiu dabar tokią teoriją, kad tokių grupių kaip mes atsiras žymiai daugiau dėl „Spotify“ programėlės. Juk kiek ten daug galima rasti įvairių grojaraščių, kur yra sudėta skirtingų žanrų muzikos. Anksčiau, kaip savo mėgstamus grupės atlikėjus galėdavome įvardinti pavyzdžiui „Hiatus Kaiyote“ ar „BadBadNotGood“. O dabar atrodo yra tiek daug pavienių dainų, kurias rekomenduojame vieni kitiems, kur jau net kartais nebeatseki, kaip vadinasi visos tos dainos. 

Maksim: Dabar, kai esame pragroję jau pakankamai nemažai metų, ateina naujos, jaunesnės grupės ir sako, jog mes esame jų inspiracija. Tuomet pradedame suprasti, kad užsimezga tarytum grandinėlė ir mes savo tarpžanriškumu irgi galbūt sėjame pamatus kitoms grupėms. Apie tai net nesusimąstome ir to nesureikšminame, tačiau taip jau natūraliai vyksta.  

„Kedrostubúro“ koncertai – išties unikalus reiškinys su savomis tradicijomis. Kaip jums pavyko/pavyksta pasiekti tokį glaudų, šiltą ir smagų santykį su klausytojais ir išjudinti visus susirinkusius? 

Pijus: Čia jau jie patys taip sugalvoja. 

Laima: Visada klausytojai su savais šokiais nustebina. Mes net nežinome, kas vyksta tuose publikos formuojamuose rateliuose, moshpit’uose, šokių kovose. 

Matas: Kartais gauname video medžiagos, kaip tie visi reiškiniai atrodo iš vidaus. Tad galiu pasakyti, kad ir pats norėčiau būti publikos dalimi bei sudalyvauti juose. 

Maksim: Žinoma, mes ir patys įsijaučiame į tą būseną ir mums patiems tampa smagu. Mes dalinamės ta energija ir patys bandome užkurti publiką. 

Laima: Tiesa, mes irgi turime įvairiausių žaidimų, kuriuos žaidžiame koncertuose. Per repeticijas sugalvojame, kad kažkuris iš grupės turės kažką padaryti koncerto metu ir niekas daugiau to nežino, tik mes tarpusavyje. Pavyzdžiui, per vieną koncertą Matas turėjo padaryti roast’ą Pijui, kažkada Antanas turėjo garsiai sušukti arba Maksim turėjo paspausti ranką žiūrovui. Visada susigalvojame tokių užduočių, kad ant scenos nesijaustumėme per daug saugiai.

O jums asmeniškai kokiai publikai smagiausia groti?

Pijus: Tai auditorijai, kurią turime šiuo metu.

Maksim: Smagiausia groti tiems, kurie nebijo mūsų, nebijo prieiti arčiau ir neateina paklausyti tiesiog foninės muzikos, o nori būti kontakte su mumis. 

Ar šį sezoną turėjote labai blogą koncertą? Jei taip, koks jis buvo? 

Antanas: Koncerto pasisekimas ar nepasisekimas priklauso nuo mūsų pačių asmeniškai. Nėra dar taip buvę, kad koncertas nepatiko visiems grupės nariams. Dažniau tai nutinka atskirai kuriam nors vienam, nes tiesiog tą dieną nebūna nuotaikos. Jeigu mes ateiname su bloga nuotaika į sceną, tuomet yra dvi galimybės: arba tu norėsi tiesiog išmušti visą tą blogą emociją ir padaryti sau bei kitiems šventę, arba nieko dėl to nedarysi ir laikysi koncertą nepasisekusiu. 

Pijus: Tačiau jau dabar išmokome pajusti vienas kitą ir koncerto metu sugebame užkurti bei pralinksminti kitą. O kas svarbiausia, kad kartais užtenka tik susižvalgymo.

Tai tuomet gal prisimenate vieną geriausių sezono koncertų? 

Matas: Turime labai malonų santykį su viena šeima iš Karklėnų, kur jau trečius metus iš eilės važiuojame koncertuoti įvairių šeimos švenčių metu. Pamenu, šiemet grojome dvi valandas, nes negali negroti, kai dėdės, dėdienės, seneliai ir anūkai visi kartu šoka. Tuomet ir mums smagu. 

Kuriuos kūrinius ir kodėl šį sezoną buvo smagiausia atlikti?

Matas: Šio sezono koncertuose kaip paskutinį gabalą visuomet pasiliekame „Visai baika“. Man atrodo, tuomet atiduodame jau paskutinę energiją. Šalia paminėčiau „Kur syvai? (II dalis)“ – išties epinė daina, kuri tarsi viską uždaro, skamba didingai ir plačiai. Galiausiai albumo „NUX LUX“ daina „Jaupo10“ šiemet mums tapo labai puikia vieta daryti įvairiausius eksperimentus, ką labai ir mėgstame. 

Į koncertus visuomet įtraukiate ir savo žymiausią dainą „Praplaukiantys“. Ar nenusibosta jos groti vėl ir vėl?

Maksim: Nėra ko skųstis, mes kaip grupė dar tik 7 metus grojame, o kiti po 20 metų tuos pačius gabalus varo. 

Antanas: Tačiau matome, jog atsiranda ir antras fanų mėgstamiausias kūrinys – „Visai baika“. Dėl to labai džiaugiamės. 

Spalio 17 d. nusimato paskutinis „Kedrostubùro“ 2024 m. sezono koncertas. Ką veiksite po jo? 

Pijus: Pailsėsime, atsikvėpsime iki Naujų metų, o po to turime minčių naujienoms. Ir žinoma, laukiame naujo sezono. Nors šis sezonas išvargino, bet tuo pačiu ir pakrovė. 

Ačiū už pokalbį.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.