Vitalijus Gailius 

Uh, intensyvus pirmasis metų pusmetis buvo. Daug muzikos pažėrė mūsų kūrėjai. Teko nemažai laiko praleisti jos klausantis. Bet šįkart velnioniškai daug pastangų pareikalavo perklausų rezultatų perkėlimas į virtualaus popieriaus lapą.

Jau kuris laikas fokusuojuosi ne į rašymą apie muziką, bet į  gyvenimo kūrimą Šveicarijoje, į kurią nubloškė nemuzikiniai karjeros vingiai. Na, bet galiausiai pakankamai stiprios valios pastangomis pavyko susimobilizuoti ir kelis savaitgalius parymojus vakarais prie kompiuterio, užbaigti tai, ką pradėjau. Jūsų dėmesiui – pirmojo 2024 m. pusmečio derliaus ataskaita. 
 

---

Free Finga – Plastika

„Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ /

Iki „Plastika“ išleidimo nebuvau nei „Free Finga“, nei ankstesniųjų Tomo Narkevičiaus reinkarnacijų, pvz., „Fingalick“, gerbėjas. Tiesa, „Free Fingos“ rokavi singlai „Pavydas“ (su „Abudu) ir „Tūžis“ mano ausytėse teigiamų emocijų sukėlė ir jau kaupiausi tokio stiliaus naujam albumui. Bet Tomas šiek tiek paerzino publiką ir ją apgavo. Apgavo, žinoma, sakau ironiškai, nes jei apgavystės būtų tokios kaip „Plastika“ – leisčiausi apgaunamas kur kas dažniau. 

Muzikos kritikų ir klausytojų liaupsių žiedlapiuose besimaudanti „Plastika“ iš ties to verta. R&B, soul, hip-hop ir net senosios populiariosios muzikos scenos, kurią neretai vadiname estrados vardu, aromatais dvelkiantis darbas žavi savo kokybe ir vientisumu. Nors kūrinių stilistika varijuoja, bet perėjimai tarp jų bemaž nepertraukiami, albumas tampa vientisa istorija ir leidžia pajusti flow būseną. 

Klausant „Plastikos“ dažnai lydėjo žodis – paprasta. Regis, naujasis Tomo leidinys nesispjaudo įmantriomis poliritmikomis ar sofistikuotomis kūrinių struktūromis. Priešingai, viskas pagaunama gana lengvai, tačiau šis paprastumas savyje slepia daug stebinančių detalių, pvz., teksto susiejimas su garsais kūrinyje „Chemija“, kuriame frazę „žvilgsnį stiklinės dugne“ palydi vandens tekštelėjimo garsas, Colino Stetsono braižą primenantis saksas „Grubiai“ pabaigoje ar rytietiški skambesio prieskoniai „Lipale“. 

Albumas „Plastika“ galėtų būti apibūdintas kaip nuoširdžiai paprastas nepaprastumas. Man regis, Tomas, išgyvendamas puikų savo gyvenimo etapą, visą tai perkėlė į muziką ir sukalė įspūdingą odę meilei. Meilei, kuri būna visokia, kartais verčianti pamesti protą ir palaimingai (ačiū už šio nuostabaus žodžio panaudojimą kūrinyje „Beržas“) skęsti srauniose jausmų upėse, o kartais verčianti padirbėti, idant tos jausmų upės neišsektų! Taurinantis albumas, padedantis suprasti, kas yra svarbu, kuomet tu vienas pasilieki. 

LLAKI TRIO – Not Sorry

„Bandcamp“ 

„LLAKI TRIO“ pavadinimas daugeliui nėra artimai pažįstamas, bet šios trijulės kaltininkai – saksofonininkas Arminas Bižys, bosistas Aurelijus Užameckis ir būgnininkas Ignas Kasikauskas,  neabejotinai neretam muzikos mylėtojui yra puikiai žinomi. Juos išvysti galima įvairaus skambesio, sudėčių ir stilių kolektyvuose, tai bičai, kurie mėgsta sudrumsti ramybę.  

Albume „NOT SORRY“ trijulė tvatija išties smarkiai. Pankovas džiazas veržiasi pro kraštus tarsi putos iš ant dujinės viryklės be priežiūros palikto puodo su makaronais. Žinoma, retsykiais ugnis primažinama ir putos aprimsta, bet apskritai „NOT SORRY“ išlieka greitas, garsus, net kiek tulžingas darbas.

Bet greta pankiško džiazo retsykiais prasikala ir mažiau ausiai įprasti sprendimai, pvz., kūrinys „Banshee“, įrašytas kartu su fleitininke Flavia Huarachi. Jame pankiškumas nustelbiamas labiau world muzikos motyvų, bet su gana ryškia free džiazo/improvizacinės muzikos įtaka, kas priverčia prisiminti „Art Ensemble of Chicago“ palikimą.

Viskas šiame albume, kaip ir teigia patys nariai, netobula ir jie dėl to nesiparina. Klaidos ir kiti netobulumai turi teisę egzistuoti. Dėl jų nereikia savęs graužti. Iš idėjinės pusės viskas su šiuo albumu ok, bet ar šis pankovo džiazo albumas tampa kažkuo daugiau? Nesu tikras. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje pankova prieiga prie džiazo nėra naujiena ir gana plačiai išplitusi, bei vis labiau užleidžiantį vietą kitokioms skambesio paieškoms. Net ir vietinėje scenoje pankovą džiazą šauniai virina  kolektyvai „Kanalizacija“ ar „Džiazlaif“, todėl „LLAKI TRIO“ albumas veikiau atrodo kaip smagus savalaikis pašėliojimas be didesnės ambicijos kurti kažką tvaraus bei inovatyvaus. 

Šalna – So Low

„Bandcamp“  / „Spotify“ / 

Džiazo, improvizacinės ar elektroninės muzikos bei šiaip visokių keistenybių fanai, neabejoju, jog yra girdėję apie Mėtą Gabrielę Pelegrimaitę-Kaupinę. Ši it vijurkas įvairiuose projektuose besisukanti fleitininkė, bosistė ir šiaip gabi kūrėja nutarė apsigobti šalna ir pateikti itin asmenišką albumą „So Low“. 

Jei sekate Mėtos kūryba, šiame „So Low“ albume rasite dalelę „Ambulance on Fire“, dalelę jos instrumentinių fleitai skirtų darbų ir, žinoma, šio to kitokio nei iki šiol girdėjote. „Šalna“ įvairiais metodais minko skirtingus žanrus, garsus ir išgauna labai margą albumą. Nepaisant margumo, neretai vedančio į pertrūkiais pažymėtą eklektiškumą, savo atmosfera, dinamika, „So Low“ išlieka pakankamai vientisas darbas. Jis netampa išbarstytų skirtingų dėlionės detalių kratinių. 

„So Low“ vis tik turbūt išlieka panašiausias į „Ambulance on Fire“ kolektyvo, kuriame Mėta groja, kartu su Jūra Elena Šedyte, estetinę kryptį, tačiau atkloja kur kas platesnį spektrą įtakų ir naujas žongliravimo žanrais galimybes. „So Low“ turinys svyruoja tarp trip-hop, dub, minimal techno, glitch, spoken words ir daugelio kitų žanrų. Visą tai gromuliuojama tarpusavyje, išgaunant eksperimentinės muzikos vardo nusipelnantį garsyną. Mėta net netikėtai pasirodo, kaip ganėtinai elektroniška kūrėja, nors bent jau šių eilučių autorius iš šios kūrėjos tikėtųsi daugiau akustinio garsyno. Taigi, išties stebinantis šios kūrėjos amplua, kuris užduoda daug mįslių apie tai, kur toliau pasuks Mėta, o krypčių posūkiams –  apstu. 

Tekstinė albumo pusė – atrodo labai asmeniška ir koncertuota į sunkius išgyvenimus arba tuos momentus, kuomet savo gyvenimo kreivėse pasiekiame žemesniuosius tašku. Albumui tai suteikia stiprų emocinį krūvį. Dėl šios priežasties tai nebus albumas, kurį norėsite sukti dažnai. Bet albumo paveikumo, jo formų ir kt. atributų tai neigiamai nepaveikia. Klampi, kampuota, nenuspėjama muzika puikiai iliustruoja gyvenimo akimirkas, kada tenka pakovoti su savimi pačiu. Be to, „So Low“ nėra iščiūstytas iki krištolinio skambesio, jame slypinti lo-fi estetika tarsi simbolizuoja gyvenimo tikrumą. Muzikaliai ir konceptualiai stiprus darbas! 

P.S. Mėta, sveikinimai su jungtuvėmis. Lai low keičiasi į high! 

Vilnius JJAZZ Ensemble – Rave‘n‘Jazz

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ /

Nežinau, kiek dar formų įgaus džiazas, ar dar yra kontekstų, kur nebūtų vartojamas džiazo vardas, bet „Vilnius JJAZZ Ensemble“ atvertė pakankamai šviežią lapą džiaziuko pasaulyjeeee. Na, bent jau Lietuvos džiaziuko. Ir kas gi čia tokio įvyko? 

Įvyko smarkaus rave‘o ir džiazo sutuoktuvės (tiesą sakant, pastarasis veselės dalyvis labiau prisišliejo idėjine prasme, bet ne griežtąją muzikologine). Lietuvos aranžuočių magnatas Jievaras Jasinskis, džiazo pankas ir standartų laužytojas Simonas Šipavičius bei būgnų ir perkusijos profas Domantas Razmus suvienijo savo intelektualinius išteklius ir sukūrė rave‘o albumą. Pasikinkę saksofonus, trombonus, trimitus, sensorinius būgnus, jie įrašė tokią muziką, su kuria drąsiai galėtų drebinti ne tik džiazo muzikos festivalius, bet ir užkurti žiauriai karštą pirtį vakarėlių liūtų pamėgtoje Ibizoje ar nuodėmingajame „Berghaine“. 

Paryžiečių trio „Bada Bada“, Berlyno techno ir džiazo muzikantus apjungianti platforma „Tech o Jazz“, galų gale artėjant 2010-siems debiutavę „Trio VD“ – visi jie turi ar turėjo kažką dreifuojančio reivo link, tačiau lietuviška trijulė išsiskiria savo nuožmumu. Jie tikrai esti arčiau piktos, agresyvios technuškės, kurią kadais galėjai girdėti legendiniame „Vault“, ypač pvz., kūrinys „Doom“, nei visi kiti aktai, ką iki šiol teko girdėti, ir kurių žanrų aprašymuose būdavo bandoma įterpti žodį „reivas“ ar „techno“. Žinoma, šiame albume nemažai žaismingumo, kurį galima girdėti pvz., solinėje Simono kūryboje, kas praskiedžia reivo brutalumą žiupsneliu valiūkiškumo. 

Albumas intensyvus, greitas ir kupinas netikėtumų. Kartais atrodo, kad čia kažkoks Ginto K, „Prodigy“, „Pet Shop Boys“, „Kraftwerk“, Jeffo Milso ir dar bala žino ko sambrūzdis. Lenkiu galvą už šviežią požiūrį į žanrą ir drąsą eksperimentuoti. Nenustebčiau, jei netrukus ši trijulė paserviruos trapjazz albumėlį.

Skafandras – Pelenynas 

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ /

Post-roko projekto „Skafandras“ dantračiai nenustoja suktis. Instrumentinės muzikos fanams šių metų pradžioje šis kolektyvas pateikė antrąjį albumą „Pelenynas“. Įdomus pavadinimas. Nežinia, ar grupė referuoja į istorinį Klaipėdos miesto priemiestį, ar į vietą, kur pilami pelenai, ar turi savo nuosavą žodžio prasmės išaiškinimą. Beje, kūrinių pavadinimams panaudoti žodžiai „Skilimas“, „Plynė“, „Atolas“ taipogi nedažnai sutinkami muzikos pasaulyje. Džiugu, jog bandoma kapstytis po gilesnius gimtosios kalbos klodus. 

Bet grįžkime prie turinio. „Pelenyne“ grupė tęsia tai, ką pradėjo 2022 m. albume „the šra i & ii“ – klajones po ilgomis kompozicijomis papuoštus post-roko laukus. Albumas ramus, atmosferiškas, kaip ir jo pirmtakas. Vietomis išnyra vėlyvųjų „Earth“ palikimas, antai pirmojo kūrinio „Skilimas“ antrojoje dalyje ima vaidentis „Bohren and der Club of Gore“ pamėklės. Ir netgi žvilgtelėjus kiek arčiau mūsų, „Skafandro“ muzikoje galime aptikti „Delchios“, vėliau virtusios „Sraigės Efektu“, tąsos, ar dar apie 2005 m. savo kelią pradėjusių latvių „Mona De Bo“ užuominų. Kaip galima suprasti, albumas atidengia daugybę post-rokinių atminties klodų. Perklausęs iš trijų kompozicijų sudarytą darbą, supranti, kad pats žanras ganėtinai išsemtas, tad ir „Skafandras“ netampa kažkokiu revoliuciniu reiškiniu.

Nepaisant to, skafandrais pasipuošusi chebra sugeba išgauti malonų ausiai ir širdžiai garsyną, leidžiantį ramiai ir palaimingai skęsti apmąstymuose. Juolab, kad kompozicijos, nors ir ilgos trukmės, nėra nuobodžios. Priešingai, jos pakankamai dinamiškos ir įtraukios.  

Skeldos & Teahouse Radio – Night Moss

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ /

Išvydus naujienas iš „Skeldų“ stovyklos, visuomet užplūsta vaikiškas džiugesys. „Skeldų“ vedlio Vytenio Eitmanavičiaus rankomis, protu ir širdimi tveriama muzika visada pralaužia krioklius jausmų. Pamatęs, kad „Skeldos“ apsijungė su ambient/industrial scenos senbuvio Päro Boströmo alter ego „Teahouse Radio“, suklusau ir ramų vakarą leidausi į kelionę su Vyteniu ir Päru. 

Pandemiją pergyvenęs Päro ir Vytenio bendradarbiavimas virto itin subtilia, asmeniška kelione. Nors Päras žinomas labiau iš darkambientinių kūrybinių klonių, t.y., „Kammarheit“ ir „Cities Last Broadcast“ projektų, bet su Vyteniu jis apjungė kiek nuosaikesnę bei šviesesnę/svajingesnę savo pusę − „Teahouse Radio“, kurios estetinė pusė artimesnė „Skeldoms“. Tatai šis duetas, apsijungęs į vienį, išgavo katarsį garsu sukeliantį tvarinį. 

Drone‘išku ir kanklių garsais ataidinčiu „Plummering“ prasidedantis albumas išskraidina į tokius dieviškai plačius išgyvenimų slėnius, kuriuos aprėpti nepajėgtų niekas! Atrodytų, tos akordeono kilpos, tapusios „Skeldų“ vizitine kortele, niekada neišbluks ir lydės amžinybėje! 

Bet albume − ne tik akordeono kilpos. Nenusakomai žavu matyti, kaip dviejų bičiulių mintys virsta garsais, sąveikauja, tirpsta, liejasi, susijungia sukurdamos melancholijos dulksna apsigobusią ramybę. Šios ramybės horizontuose išnyra dvi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Ramybės“ akelės, kurių skvarbus žvilgsnis klausiamai žvelgia į klausantįjį ir, lydimos plačiausius prasmių klodus atveriančios Vytenio ir Päro poezijos, sukelia neapsakomai stiprius vidinius išgyvenimus. 

Nuostabus ambient/drone albumas! Tai kelionė, kuri nereikalauja važiuoti, skristi, bėgti ar plaukti; tai kelionė tirpstant garse ir pamažu aplankant esmines lankytinas vietas, kurių nėra jokiuose kelionių giduose! „[...] šaknų jokių netraukt / neskinti uogų kur sirpsta / ir taip lengvam panert / į būtį kitą [...]“. Būtent šiomis eilutėmis norisi pabaigti šį jausmingą apmąstymą apie „Night Moss“.  Ženkite į būtį kitą su Vyteniu ir Päru. 

Castor Stetson – Homemade EP

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / 

Gitaristo Deimanto Balio vedamas kolektyvas gyvuoja jau aštuonerius metus. Išlaikę tvarumo egzaminą, „Castor Stetson“ šįmet pristatė trečiąjį savo albumą „Homemade“, kuriame kvintetas įvirino keturias naujas kompozicijas. 

Pradėję nuo fusion džiaziuko debiutiniame albume „Captured Music“, vėliau Deimantas ir kolegos pasuko kiek laisvesnio džiazo takeliais ir nemenkai paeksperimentavo antrajame albume „Moksha“. O štai su „Homemade“ „Castor Stetson“, mano ausimis vertinant, bando sugrįžti prie debiutinio įrašo krypties, mažiau eksperimentuoti ir veikiau toliau bandyti narplioti fusion jazz‘o minkles. 

Minklių minimo kelyje akivaizdu, jog kolektyvas buvo sutikęs kultinio gitaristo Johno McLaughlino suburtą „Mahavishnu Orchestra“, kurio pėdsakais dalinai bandoma eiti. Tiek grupės skambesyje glūdinčiais užmanymais, tiek paties Deimanto grojimo stiliumi. Be abejonės, čia esama ir daugiau pažįstamų draugų iš praeities:pvz.,, 8-ojo dešimtmečio Herbie Hancock‘o eros funko užuomazgos ar „Weather Report“ nutrūktgalviškumas. 

Tačiau svarbiausia, kad „Castor Stetson“ įneša į savo muziką ne tik artefaktų iš praeities, bet ir modernesnių sprendimų. Vienas tokių − būgnų sekcijos darbas kūrinyje „No More Dreams“, kuris atrodo veikiau artimesnis ne fusion džiazui, bet šių dienų roko muzikos scenai. Taipogi, norisi išskirti K. Jušinsko sopraninio saksofono partijas bei Vainiaus Indriūno bosą. Judviejų valdomi instrumentai itin ryškūs prieskoniai kvinteto kūryboje ir įneša gerokai daugiau spalvų į kolektyvo skambesį, paversdami jį ne tik dar vieną bespalve fusion džiazo reinkarnacija. 

Augustė Vickunaitė – Dance Alone

„Bandcamp“ 

Eksperimentikos fanams, tarp Berlyno ir Vilniaus juostomis kurianti Augustė, neabejoju, yra labai gerai pažįstama. Tiesą sakant, jos kūryba net skambėjo kultinėje Londono vietoje „Cafe OTTO“. Augustės žaidimai juostomis ir garsais jau seniai perkopę vietinę Lietuvos sceną. 

„Dance Alone“ − naujausiais menininkės darbas. Jį būtų galima apibūdinti kaip ritmišką triukšmų šokį. Būtent ritmiškumo šiame albume netrūksta. Naudojami juostų loopai pateikiami ritmingai, nuolat atkartojant tam tikrą frazę, apie kurią po to susispiečia papildomi garsiniai sluoksniai. Kartais ritmą pavyksta pagauti gana greitai, kartais − užtrunka. Albume girdimi ne tik garsai, bet ir vokalinės frazės, kuriomis manipuliuojama keičiant tempą ir kitas detales. Lygiai tas pats vyksta ir  su nevokalinėmis kompozicijų dalimis. 

Iš pirmo žvilgsnio „Dance Alone“ medžiaga gali pasirodyti, švelniai tariant, keistoka, ypač toms ausims, kurioms ne itin pažįsta garso meno, fieldrecordingo, musique concrete ir pan. sričių. Tačiau, labiau į kreivybes linkusioms ausims, kaip ir šių eilučių autoriui, šis albumas klausysis sklandžiai, maloniu potyriu ar net gi galės lydėti kaip foninė muzika darbuojantis prie kompiuterio ar sode. Žinoma, įdėjus pastangų ir nepalikus šokio tik fonui, glichy garsyne atsivers daugiau įdomybių, plonybių ir subtilybių. Nepaisant to, šis darbas vis tik yra labiau subalansuotas šokti vienam, nes rasti partnerių, kurie bus pasiryžę šokti pagal naujausią Augustės opusą, spėju, nebus lengva. O iš tiesų ir nereikia. Šokti su Augustės kuriamais garsovaizdžiais vienumoje − labai geras užsiėmimas! 

Griefgod – Deteriotion

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / 

Metas stverti metalo muziką už gerklės! Vilniečiai „Griefgod“ išleido debiutinį mirties metalo albumą „Deteriotion“. Bet prieš einant gilyn į mišką, vertėtų paminėti, kad „Griefgod“ nėra jau tokie visiškai debiutantai. Šios grupės priešistorinė prasidėjo dar 2016 m., susikūrus kolektyvui „Nuclear Truth“, vėliau tapusiam „Gilzeh“,  o pernai įvyko dar vieną metamorfozė ir „Gilzeh“ virto „Griefgod“. Beje, būtent „Griefgod“ šįmet atstovavo Lietuvai kultinio, legendinio ir visokio kitokio statusą (teko matyti jį tituluojant sunkiosios muzikos Meka) turinčiame „Wacken Open Air“ festivalyje. Grupė laimėjo nacionalinę atranką ir buvo išsiųsta į Vokietiją parodyti mūsų šalies sunkiosios scenos. Bet, grįžkim prie albumo.

„Deteriotion“ techninė pusė sukalta bemaž be priekaištų. Viskas įrašyta, suvesta, iščiūstyta ir skamba įtikinamai bei kokybiškai. Intensyvus, pakankamai techniškas gutural vokalo lydimas mirties metalas su užmačiomis į progresyvumą. Grupės skambesys tvoskia labiau į techniką nudreifavusios JAV death metal mokyklos aromatais, tačiau taip pat esama ir labiau į melodingumą atsisukusios europinės death metal mokyklos įtakų. Klausant iškart galvoje ėmė suktis tokie vardai kaip „Immolation“, vėlesnieji „Kataklysm“, „Deicide“, vidurinės kartos „Pestilence“, „Crytopsy“ ir t.t. Lietuvos scenoje man vienareikšmiškai radosi panašumų su uostamiesčio deatheriais „Anomaly“. 

Deja, bet be galvoje ėmusių suktis dešimčių grupių, kurias galėčiau įvardinti kaip panašias, vardų, kažko išskirtinio „Griefgod“ kūryboje išgirsti nepavyko. Antai kadais nemenkai mūsų sceną sudrebinę techniško ir brutalaus deatho grupė „Paralytic“ sugebėjo kiek dinamiškiau, ypač vokalo prasme, ir inovatyviau pažvelgti į žanrą. „Griefgod“ atveju turime kokybišką, tačiau tik dar vieną iš daugelio albumų, paskęsiančių tarp aibės kitų death metalo leidinių. Nepaisant to, džiugu, kad grupė atrodo rimtai žiūrinti į savo kūrybą ir belieka tikėtis, jog ateityje turėsime ne tik kokybę, bet unikalų turinį, kurį norėtųsi klausyti ne vieną kartą bei tapti įdomesniais užsienio klausytojų ausims.

Ambulance on Fire – TOTEM

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ /

Kvieskit greitąją – naują albumą paleido vienas kiečiausių merginų duetų ant lietuviško sodžiaus. Jūra Elena Šedytė ir Mėta Gabrielė Pelegrimaitė kviečia atsigręžti į totemą. Prieš porą metų pasirodęs Elenos ir Mėtos ryte medituoti raginęs albumas „Morning Yoga Meditation“ neblogai prasisuko daugelio melomanų grojaraščiuose, o duetą ištempė pakoncertuoti ne tik Lietuvoje.

Tatai saulė iš už mūsų piliakalnių atnešė naująjį Jūros ir Mėtos darbą „TOTEM“. Atsikvėpus po šito albumo, visų pirma, šmėstelėjo žodis „branda“. Nuostabu girdėti tokį brandų albumą, trykštantį pasitikėjimu savimi. Jei „Morning Yoga Medidation“ savo skambesiu alsavo lo-fi estetika, kurioje tarsi glūdėjo nedrąsus bandymas parodyti savo kūrybą, tai dabar Jūra ir Elena žengia į sceną pilna koja ir parodo, kas čia šeimininkas.

„TOTEM“ siūlo, atrodytų, eklektišką įvairiausių elektroninės muzikos žanrų kokteilį, tačiau techno, IDM, acid house ir dar bala žino kas šiame albume suka tokius viražus, jog tas eklektiškumas dingsta ir viskas sugula į labai dinamišką ir įvairialypį albumą. Lyginant su debiutiniu įrašu, šiame galima išgirsti daugiau pop muzikos aidų, kurie nukelia tiek į 9 ar 10 praėjusio amžiaus dešimtmečius bei 2000-ųjų pradžią. 

Albumas siūlo daug netikėtumų, pvz., perėjimą iš pakankamai banalios boso partijos į netikėtai šiurkštų elektroninį garsyną kūrinyje „Ice Cream“, kurį vėliau keičia akustinės gitaros partija arba, jei ausys nemeluoja, savęs pačių citavimas pasitelkiant kiek pagreitintą fleitos motyvą iš debiutiniame albume esančio gabalo „Flute In Da Hood“ kūrinyje „What's The Point“. Kalbant apie lyriką, matome pamažu dueto vizitine kortele tampančią prieigą. Nuolat žaidžiama trumpomis, įsimenančiomis frazėmis, neretai ištirpstančiomis ir įgaunančiomis naujas prasmes, pvz., frazė „Ice Cream“, tokio paties pavadinimo kūrinyje, virsta į „I Scream“.

Džiugu, kad iš akademinio pasaulio atėjusios Jūra ir Mėta imasi drąsiai kurti tokią muziką, kuri gali džiuginti tiek avangardo mylėtojus, tiek priversti šokti klubinės kultūros fanus. Visa ši akademikų įsiliejimo į labiau pop mūsų šalies muziką pastaruoju metu duoda labai gerų rezultatų ir „TOTEM“ yra vienas chrestomatiškiausių to pavyzdžių! 

Donatas Bielkauskas – INDIGO

„Bandcamp“ 

Vis dažniau teatre girdimas Donatas Bielkauskas-Donis vieną savo teatrinių darbų − garso takelį Šeiko šokio teatro pastatytam spektakliui „Indigo. Das Schliemann Projekt“, įkvėptam XIX a. verslininko, poligloto, istorinės Trojos atradėjo Heinricho Schliemanno spalvingos ir kontrastingos biografijos, įamžino vinilinėje plokštelėje. 

Kaip tik šįmet su Donatu buvome prisėdę pasikalbėti. Pokalbio metu jis užsiminė, kad su „Indigo“ tarsi apsuko kūrybinį ratą ir atsigręžė į savo albumą „Alexandrea“. Be kita ko, vienas  šio albumų kūrinių cituojamas „Indigo“. Kuris? Pabandykite išsiaiškinti patys.  

„Indigo“ prasideda gana nuosaikiai, naudojant gana platų perkusinį, ir ne tik, garsyną, kuris išties vizualiai kuria senovinio miesto jausmą. Ilgainiui išsigrynina aiškios ritminės struktūros ir girdime graikiškai deklamuojamą tekstą. Vėliau kūrinys keičia rūbus, kaip ir pridera teatre, dramaturgija kinta, kad atlieptų scenoje vykstantį veiksmą, todėl šiame albume aiškiai jaučiamos dramaturginio kismo vietos, kurios nebuvusiam teatre leidžia suprasti, kad būtent dabar scenoje turėtų vykti pokyčiai. Iš muzikinės pusės tai sumažina malonumą klausyti, nes atsiranda gana ryškus dinaminiai/dramaturginiai pokyčiai, neretai pakeičiantys bendrą kūrinio nuotaiką gana radikaliai. Kita vertus, nemačiusiems spektaklio tai leidžia įdarbinti fantaziją, vizualizuojant savo galvose procesus, kurie, anot garso takelio, turėtų vykti scenoje. 

„Indigo“ gana talpus savo garsynu. Nuo industrinių garsų, iki minimalizmo klasikos ar net užbėgimo į IDM lauką (turiu omeny fragmentą tarp 20-22 minutės) ar to, ką būtų galima patalpinti į minimal house/techno (nuo 44 min.). Net gi atsižvelgiant į platų Donio muzikinį akiratį ir praeities darbus, toks stilistinis įvairumas garso takelio formoje tikrai stebina. Be to, albume gausiai naudojami balsai įvairiomis kalbomis: lietuvių, prancūzų, vokiečių, graikų, anglų ar lenkų. Beje, lenkų kalbos fragmentą apie Troją įskaitė pats Donis. 

„Indigo“ – tai albumas, slepiantis daug nuotykių, tačiau patirtį jį pilnai kaip muzikinį albumą trukdo minėtieji dramaturginiai lūžiai, kurie numuša vientisumo jausmą. Nepaisant to, vertinant kaip garso takelį, „Indigo“ tikrai nusipelno į viršų pakeltų nykščių! 

Palmės žiedas – Istorija apie Užuškarą – drakoną, kuris valgo žmones

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ / 

„Palmės žiedas“ arba Jonas Matusevičius man buvo žinomas kaip kiek kreivokos elektronikos kūrėjas. Bet šįmet šis kūrėjas pražydo dar neregėtais žiedais pristatydamas savo epą „Istorija apie Užuškarą – drakoną, kuris valgo žmones“. Šio tvarinio garsai vilnijo ne tik kamerinėse salėse, bet ir Lukiškių kalėjimo scenoje bei dažnai vaidenosi muzikos apžvalgininkų ir mylėtojų ratuose.

Tad ir manieji garsų receptoriai ėmė ir suvirškino šį patiekalą. Prisipažinsiu labai nustebino tai, ką išgirdau. Jonas į savo, nepabijokim to žodžio, magnum opus (tikiuosi ateityje bus dar labiau mangum darbų) sudėjo labai daug ir, atrodytų, diametraliai priešingų dalykų. Nuo klasikinės ar operos užuomazgų iki pankroko ar metalo, jau nekalbant apie Jono mėgstamą elektroniką. Klausant kūrinio „Drakonas Užuškaras“ atrodė, jog iš už kampo vis žvilgčioja Scotto Walkerio dvasia, užgrojus „Perkūnui“, išniro pagoniško metalo scenos reminiscencijos. Vau! Čia visko labai daug. Keisčiausia, kad ši mišrainė kažkokiu stebuklingu būdu tampa klausoma ir neatgraso. O kur dar per visus kūrinius einantis vientisas pasakojimas, priartinantis šį darbą prie radijo pjesių ar garso meno laukų. Už tokį plačios medžiagos suvaldymą tikra privalu nukelti virtualią kepurę prieš „Palmės žiedą“. 

J. Matusevičius su naujuoju savo albumu atsiskleidžia kaip labai universalus kūrėjas, galintis operuoti gerokai plačiau nei tik elektroninės muzikos instrumentarijumi. Įtraukdamas akustinius instrumentus, tokius kaip trimitas, trombonas, klarnetas ar smuikas, Jonas išplėtė savo garsyną dar toliau, o be to ypač atskleidė savo vokalo spektro galimybes, kurios albume skamba išties gerai. „Palmės Žiedas“ atvertė labai kokybišką naują savo karjeros lapą, kuris įpučia šviežio oro visai Lietuvos scenai. Ir labai smagu dėl šio netikėtumo, nes iš „Palmės žiedo“ kažko panašaus turbūt mažai kas tikėjosi.

Baraboro – Spring Mass EP

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ /

Gintė Preisaitė mano akiratyje atsidūrė senokai. Pamenu dar jos, Jūros Elenos Šedytės ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės trio pasirodymus. Galų gale, Gintė taip ir liko Kopenhagoje, kurioje jos kūryba skleidžiasi tarptautiniame lygmenyje. Gintė užsuko „Baraboro“ projektą. Su šiuo soliniu amplua šįmet ji išleido antrąjį leidinį – mini albumą „Spring Mass“. 

Kaip ir ankstesniajame savo albume „Coatlicue's dreams“, Gintė tęsia elektroakustinius tyrinėjimus, išlaikydamą polinkį į lo-fi estetiką, lydimą kilpiškumo ir sapniškos atmosferos. Naudodama loopus, gyvus instrumentus, elektroninius garsus, ji kuria eksperimentinį garsovaizdį, kuriame susilieja ambientas, akademinės muzikos užmojai ir Arthur Russel‘ą primenanti kreiva art-pop nostalgija. 

„Spring Mass“ labai tekstūriškas, plaukiantis darbas, kuris veikiau atpalaiduoja, išjungia, o ne verčia mąstyti apie pačios muzikos niuansus. Bet pasistengus pavyksta žvilgtelėti į tai, kaip ir kas čia padaryta. Ypač nustebino antrojo kūrinio „March“ motyvas – atrodo kaip labai akivaizdi super faino saksofonininko Joe McPhee dar labiau super faino kūrinio „Cosmic Love“ citata. O antai  „Lamen“ kūrinyje nustebti verčia polifoniniai sakso sluoksniavimaisi su referencijomis į sutartines. 

Gintė daug žaidžia garso aukščiais, tonais, dirbama su mifrofrazėmis ir pan. Atrodo, vieną vertus, labai matematiškas albumas, tačiau tuo pačiu metu turintis daug intuityvumo. Komponavimas kūriniuose toks, kad tarsi vieno instrumento frazė kalbasi su kita, viena pasako, kita atsako. Daug pučiamųjų akcentų. Na, o baigiamoji „Stochastic Meditation“ kompozicija palieka be žado, – klausydamas jos tarsi junti, kaip esi apraizgomas vijoklių. Leiskitės į šį sapną su „Baraboro“ – bus gražu, jauku ir šilta! 

Domas Žeromskas − Meditations on Providence and Perseverance, Vol. 1

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ / 

Nepabijosiu pasakyti, kad Domas Žeromskas – tai vienas ryškiausių ir perspektyviausių Lietuvos džiazo pianistų. Išvykęs į studijuoti į žvaigždžių kalvę – Berklio muzikos koledžą, jis tęsia savo epopėją už Atlanto ir tuo pačiu neapleidžia gimtųjų kraštų, nors koncertuoja čia tikrai rečiau. Bet skųstis tuo tikrai nevertėtų, džiugu, kuomet mūsiškiai skinasi kelią platesniuose vandenyse. 

Šįmet Domas pristatė antrąjį savo albumą „Meditations On Providence And Perseverance, Vol.1“. Su kolegomis iš užsienio (vienintelis lietuvis be Domo šiame albume yra saksofonininkas Karolis Šarkus) įrašytas albumas atverčia naują lapą Domo biografijoje. Šio pianisto kūryboje juntama amerikietiškos džiazo tradicijos dominantė, o ypač be-bop, post-bop ir Johno Coltrane’o spiritual jazz dėmenys. Tačiau net atsispirdamas nuo atrodytų pakankamai konservatyvaus pamato, D. Žeromskas ieško naujų būdų praturtinti džiazo kalbą. „Meditations on Providence and Perseverance, Vol. 1“ albume jis savo kompozicijas gausiai papildo Karibų regiono, gospelo, klasikinės muzikos detalėmis, meistriškai jas aprėdydamas džiazo rūbais. 

Albume daug dėmesio skiriama perkusijai, ryškų vaidmenį įgauna smuikas, atskleidžiama dinamiška ir stipriai akcentuota pučiamųjų sekcija. Domas atsiskleidžia ne tik kaip puikus pianistas, bet ir kaip kūrybingas kompozitorius, gebantis rašyti aukščiausios prabos kompozicijas ir suvaldyti platų instrumentų spektrą, atskleisdamas kiekvieno jų stipriąsias puses.

„Meditations on Providence and Perseverance, Vol. 1“ pelnytai gali būti laikomas puikiu modernaus tradicinio džiazo albumu. Klausant šio albumo toli gražu nebegali kalbėti apie lietuvišką džiazo mokyklą ar kitus lokalius procesus. Tai tiesiog profesionalus pasaulinio lygio džiazas. Žinoma, Domas nepamiršta gimtinės ir duoklę savam kraštui atiduoda su Giedriaus Kuprevičiaus kūrinio „Kregždutės“ aranžuote. Joje girdime puikius Gregory Tardy klarneto ir Nadje Noordhuis trimito solo bei meistrišką kolektyvo nardymą tarp pagrindinės temos motyvų ir laisvesnių formų, o tai paragina kregždutes skristi dar aukščiau ir toliau! Domas su naujuoju albumu užkėlė kartelę labai aukštai ir įrodė, kad stiprus debiutinis albumas „Infinite Itinerant“ nebuvo atsitiktinumas. 

Romowe Rikoito – Uka

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ /

Tiesioginį kontaktą su šia grupe pirmą sykį užmezgiau šįmet. Taip jau nutiko, kad muzikiniai ieškojimai nuvedė į Naująją Vilnią. Šiame rečiau lankomame Vilniaus rajoje vyko toks gana slaptas koncertukas, kurio viena grupių buvo būtent „Romowe Rikoito“. Jiems grojant, sutemos ėmė gobti dangų ir koncerto vietos langus ėmė ryškėti Vileikos daugiabučių šviesos, su šimtais atskirų gyvenimų kiekviename bute. Tokia muzikos ir vaizdo simbiozė paliko didelį įspūdį, tad nusprendžiau pabandyti „Romowe Rikoito“ paklausyti namų sąlygomis.

Šio kolektyvo istorija išties įdomi. Grupė gimė dar 1995 m. Karaliaučiuje. Vėliau grupės lyderis  Glābbis Niktorius atsidūrė Lietuvoje. Čia jis gyvena jau ne vienerius metus ir šiuo metu kuria muziką kartu su Lietuvoje įsikūrusiais britu Adamu Ormesu, kanadiečiu Ianu Campbellu ir lietuvaite Agota Zdanavičiūtė. Tačiau albumas „Uka“ buvo įrašytas dar su Alwārmija (Karina Rode) ir Aleks Āulaukis (Alexey Popov). Intriguojantis tarptautinis kolektyvas, kuris dainas atlieka prūsiškai! 

Kaip sekėsi patirti „Romowe Rikoito“ namų sąlygomis? Galiu pasakyti, kad efektas buvo netolimas tam, ką pavyko patirti gyvai. Labai meditavus, įtraukiantis patyrimas. „Romowe Rikoito“ visų pirma užkabino savo ciklinėmis kompozicijomis, kurių pagrindas – nuolat atsikartojantis motyvas, kas priartina jų atliekamą muziką prie mantrų. Tie keli paprasti kolektyvo gitariniai akordai, lydimi minimalistinės perkusijos, vokalų, kanklių ir saikingos elektronikos, įsuka į save. Be to, prūsiški tekstai taipogi labai unikalus reikalas ir ausims tai duoda nemažai darbo, bandant suprasti, kas čia dainuojama, ieškant panašumų su kitomis kalbomis. Žinoma, nė velnio aš nesuprantu prūsų kalbos, bet tai netrukdo tam, jog pajusdtum šios kalbos dainingumą ir tinkamumą tokio pobūdžio muzikai. 

Muzikaliai tai pakankamai paprastas albumas, netrunkantis prisibelsti į klausytojo širdį, nes alsuoja labai stipria atmosfera. Ir, lyginant su ankstyvąją kolektyvo kūryba, kurioje jutosi „Dead Can Dance“ įtakos ir polinkis į tamsesnio kolorito folk subžanrus, gerokai šviesesne ir tai daro šį kolektyvą kiek išskirtinesnį bendrame post-folk/neo-folk kontekste. 

FUME – Mass

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ /

Audiovizualiniuose, tarpdiscipliniuose kūrybiniuose verpetuose besisukantis Maximilianas Oprishka muzikos gurmanų ratuose jau seniai užsitarnavęs respektabilią aurą. O jo projektas „Fume“, klaidžiojantis tarp mokslinių slėpinių ir transformuojantis juos į garsą, tapęs sofistikuoto (naudoju šį žodį be kažkokių neigiamų kanotacijų) muzikinio skonio ženklu.

Šviesos fenomeną apmąstė „Luminance“, technologijų ir žmogaus santykį narpliojo „Data Sapiens“, o štai 2024-aisiais mūsų eros metais „Fume“ diskografiją papildė visatos atsiradimo teorijų įkvėptas „Mass“. 

Dar vienas šiuolaikinės klasikos pėdsakais sekantis darbas. Šiame albume M. Oprishka koja kojon dirbo su Vaclovo Augustino vadovaujamu choru „Jauna muzika“. Chorinė muzika „Mass“ turinyje tampa ašimi, apie kurią sukasi visata. Be to, choras šįmet pasirodžiusio albumo muziką užkloja sakralios muzikos vualiu. O tai, žvelgiant iš konceptualiosios pusės, tarsi kontrastuoja su moksline albumo užmačia. Bet kontrastai ir papildomi prasmių sluoksniai, šiuo atveju, tik į naudą. 

Be subtilių chorinių ekvilibristikų, „Mass“ kupinas preciziškų detalių, subtilių tonų, pustonių, kurie reikalauja atidos, susikaupimo. Bet įžengus į „Fume“ mišias ir jas pilnai išgyvenus – potyris tikrai nekasdienis. Savo monumentalumu, o šiek tiek ir braižo prasme, „Mass“ primena didingus Žibuoklės Martinaitytės kūrinius. 

Labai įdomi albumo dinaminė kreivė. „Mass“ sprogsta ties kūriniu „Atom“. Nuo šio momento vis raiškiau, garsiau ima skambėti choras, pamažu keldamas intensyvumą kūriniuose „Ether“ ir „A Great Step Foward“. Bet galų gale, paskutiniame kūrinyje „Mass“ vadelės atiduodamos bene pilnai į choro rankas ir albumas užbaigiamas sakralios muzikos triumfu. Gal tai žinutė, jog visatoje slypi tai, ko negalime paaiškinti? 

Egzistencinius klausimus užduodantis „Mass“ – tai skrupulingas darbas, kuriuo nesižavėti būtų pakankamai sunku. Be to, turint omeny kolektyvo „Melos“ veiklą, taip pat choro „Vilnius“ albumą „Circle Ending“ atrodo, kad „Mass“ iliustruoja augantį susidomėjimą chorine muzika ir jos formomis moderniojoje muzikoje. 

Abudu – Vietos Pasauly​!​!

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ / 

„Abudu“ vardas šįmet mirgėjo daugelyje apžvalgų, „Facebook“ postų ar kitokio pobūdžio žinučių. Daug kas jau kabina šiam kolektyvui medalius už geriausią metų roko albumą, ploja ir meta gėles į sceną. Tai belieka tikrinti, kiek gi tos vietos pasaulyje „Abudu“ užpildo.

Ankstesniuose grupės albumuose „Akys žvyro pilnos“ ir „GAISRAS“ kur kas ryškiau jutosi retro nuotaikos, sintezatorių tembras primindavo 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmečius, o gitaros irgi skambėdavo lyg iš tų „Fillmore East“ festivalio laikų. Naujas albumas skamba šiek tiek moderniau, galbūt tam įtakos turėjo ir masteringą pirmą kartą grupei atlikęs Jaime Gomezas Arellano. Nepaisant to, tam tikros aliuzijos į praeitį išliko. Tik jos tampa labiau lokalios. Poetiški lietuviški tekstai, kurių dalis paimti iš V. Mačernio kūrybos, pakankamai švelnus Domanto Starkausko vokalo tembras man išsyk primena Lietuvos bardų tradicijos tąsą. Tik tas bardiškumas naujajame albume ima pintis su indie/artrock sluoksniais, taip sukurdamas naują ir modernią minėtosios tradicijos formą. 

Žinoma, artrokas čia nėra toks kaip „Genesis“, „Jethro Tull“ ar „Emerson, Lake & Palmer“, vis tik „Abudu“ prašydami vietos pasaulyje ima gvieštis kiek modernesnių įtakų iš dabartinės britų roko scenos, bet turbūt, bent jau mano ausims, daugiausiai paralelių rasčiau su didžiąją dalį Kanados muzikos eksporto generuojančio Kvebeko pažibomis „Arcade Fire“. „Vietos Pasauly!!“ būtent ir galėčiau apibūdinti kaip Lietuvos bardų ir pastarojo penkmečio-dešimtmečio roko scenos tendencijas apjungusią „Arcade Fire“ reinkarnaciją Lietuvos žemėje. Pakankamai išskirtinis kokteilis, bet ar geriausias šįmet? Palaukime dar metų galo. 

Marts – Vilkolakiai 

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ /

Kadais esu rašęs apie Marts, t.y. Martyno Juchnevičiaus, kuris kadais grojo šiauliečių „LygiaiLyja“ grupėje (beje šįmet buvo perleistas šios grupės albumas „Still Alive“), albumą „Šv. Roko Šuo“. „Marts“ seku Bandcampe, ir galiu pasakyti – tai gana produktyvus kūrėjas, vis įkeliantis savo kūrinių; ir po šiokios tokios pertraukos ilgėliau stabtelėjau prie naujo albumo „Vilkolakiai“. 

Albumas tiek idėjine, tiek muzikine prasme seka „Šv. Roko Šuns“ paliktais pėdsakais. Vėlei Martynas mezga dialogą su tėvo Eduardo Juchnevičiaus palikimu – dainų tekstams naudoja būtent savo tėvo paliktas eiles. Eilės primena simbolistų kūrybą ir žavi savo minties vingiais bei kalbos turtingumu. Be to, toks sūnaus ir anapusybėje gyvenimą tęsiančio tėvo dialogas per kūrybą atrodo išties žavus procesas, virstąs į ne tik juos abu, bet ir platesnį ratą žmonių paliečiančiomis dainomis. Ir džiugu, kad tėvo ir sūnaus santykis šiuo atveju yra šiltas ir konstruktyvus, skirtingai nei dailininko Lino Leono Katino ir jo tėvo Lino Katino, kurio drobes sūnus mėgo ne visai pagarbiai „papuošti“ savo autoriniais potėpiais. 

Martynas yra žmogus-orkestras ir viską albume daro pats vienas. Žanrų ir įtakų čia – nors kibiru semk. Pirmasis kūrinys „Buldozeris prieš Vilkolakį (1979)“ prasideda sodriu, seną gerą Sietlo grunge‘ą primenančiu bosu, na o vėliau jau klausytojas keliauja per daugybę skirtingų roko ar net gi elektronikos žanrų palikimą, kas bendrai galėtų būti įvilkta į artroko rūbą, ką jau esu minėjęs kalbėdamas apie „Šv. Roko Šunį“. 

Išvedant bendrą albumo vardiklį – „Marts“ lietuviško roko kontekste skamba išskirtinai, turi gana atpažįstamą skambesį ir vienus turtingiausių savo žodynu dainų tekstus. Tačiau ar „Šv. Roko šuo“, ar „Vilkolaikiai“, ar pavieniai „Marts“ singlai, viskas labai labai panašu. Taip, čia visko daug ir atrodo neturėtų būti nuobodu, bet nuolatinis žongliravimas skirtingų žanrų estetinėmis detalėmis galų gale tą išties didelį įvairumą paverčia ganėtinai nuspėjamu ir net ima šiek tiek pabosti. „Marts“ atveju norėtųsi girdėti labiau išgrynintą kryptį, o ne tirštą, kupina skirtybių, tačiau kiek prėsku tapusį kokteilį.

IXOJI – Traxedia EP

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ /

„IXOJI“ – naujas vardas mūsų šalies muzikiniame gyvenime. Tačiau už šio vardo tūno toli gražu ne naujokai. Tai eksperimentinės elektro-akustinės muzikos laukuose išsikerojęs, su MC Mesijumi dirbęs Pijus Džiugas Meižis ir klasikinės muzikos lauke besireiškianti, bet vis drąsiau į eksperimentiką nerianti smuikininkė Rakelė Chijenaitė. 

Turbūt jau supratote, kad „IXOJI“ ir „Traxedia“ – tai klasikos ir eksperimentinės muzikos susijungimas. Patys kūrėjai yra sakę, kad šiam albumui ypač svarbu vizualinė pusė, todėl savo koncertuose jie tam skyrė daug dėmesio. Vis tik, šį muzikos įrašą vertinsime be vizualiosios, bet, užbėgant įvykiams už akių, galima konstatuoti, kad „Traxedia“ vien garsu sugeba įsibrauti į kinematografijos lauką ir suaudrinti vaizduotę.

„Traxedia“ organiškai savyje jungia klasikinės, šiuolaikinės, elektroninės muzikos pradus. Klausant galima girdėti Pijaus kūrybos bruožus, t.y. kilpiškumą, lo-fi‘aiškumą, ką galima būtų pavadinti tąsiu, amorfišku sapniškumu, ir visa tai puikiai dera su Rakelės stipriu, sodriu smuiku, kuris atveria albumo dualizmą, t.y. tarsi pokalbį tarp akustinio ir elektroninio garso, tarp gyvo ir negyvo, sukuriant Mortono Feldmano estetinių ir kompozicinių viražus prisiminti verčiantį albumą. „Traxedia“ kokybiškai papildo sparčiai platėjantį Lietuvos šiuolaikinės/moderniosios klasikos lauką, kuriame kuria tokie vardai kaip „Synaethesis“, „Fume“, Domas Strupinskas, „Twenty Fingers Duo“, „Fluoroscence“ ir kt. 

Blank – Žiurkių lenktynės EP

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ /

Šios vilniečių šutvės antrasis albumas „Identity Fair“ buvo dažnas svečias mano grotuve. Rašydamas apie jį net nepabūgau 2021-aisiais pasakyti, jog tai vienas solidesnių lietuviškų albumų. Tatai tikrai nudžiugau pamatęs naujienų „blank“ stovykloje. Ką gi, žiūrime, ką tos lenktyniaujančios žiurkės atnešė.

Na, o pasuko „blank“ laivelis jei ne visais 180 laipsnių, tai bent kokį 90 laipsnių posūkį tikrai įraitė. Jei nuo debiutinio „Black Medicine“ ir vėliau per „Identity Fair“ grupė ryškiai ėjo eksperimentinio roko kryptimi, kurios vizualioji pusė labai jau priminė „black midi“, tai dabar grupės šturvalas suktelėjo šonan ir nusigrėžė nuo to, ką galėtume sieti su eksperimentika. „Žiurkių lenktynėse“ galvą kelti ima senas geras pankrokas. Ir štai čia jau turime dilemą, ar tikrai tas senas pankrokas yra gerai? 

Jei esate žanro fanas, sakysite, kad taip, jei ne – turbūt džiaugsitės mažiau. Tai va, esu prie pastarųjų. Mano manymu, „Žiurkių lenktynės“, kad ir pilnos staigių posūkių, netikėtų tramplinų ir besikeičiančių kelio dangų, vis tik ima skambėti banaliau lyginant su tuo, ką girdėjome „Identity Fair“ ar „Black Medicine“ albumuose. Žinoma yra tikrai smagių dalykų, kaip kad keleto vokalo linijų išnaudojamas, fleitos pasažai ir pan., kurie padaro šį pankrokinį leidinuką įdomesnį nei daugelis kitų. Vis tik norėtųsi, jog pankrokas neimtų dominuoti, nes grupė turi daug potencialo ir tai jau yra parodę ankstesniuose albumuose. 

In a cloud – Aidi Aidi EP

„Apple Music“ / „Spotify“ /

Pirmą kartą girdintiems „In a Cloud“ vardą, reikia būtinai atkreipti dėmesį, jog už jo slepiasi Klaudija Indriliūnaitė ir Ina Kovaliova. Gražiai susuktas jų vardų viražas ir štai – turime „In a Cloud“, dviejų gitarisčių duetą. Apsiginklavusios gitaromis ir efektų pedalais, šios merginos ieško įdomių sąskambių. Duetas šmėžuodavo „Soundcloude“ ar nišiniuose koncertukuose, bet pagaliau išleido šį tą labiau apčiuopiamo – debiutinį EP! 

EP sudaro keturi kūriniai ir visi jie paremti lietuvių liaudies motyvais. Ir nuo to iškart darosi tik įdomiau. Dvi eksperimentinės, improvizacinės, džiazo muzikos laukuose besireiškiančios gitaristės sumanė padirbėti su liaudies muzika.  

Daugelio gyvenimuose girdėti kūriniai „Saula Motula“, „Alaus alaus“ ir kt. judviejų leidinyje suskamba visiškai šviežiai ir stogą raunančiai. Girdėti savitas šių dainų interpretacijas, besimaudančias reverbo, delay‘jaus ir kitais efektais papuoštų gitarų bangose, kelia didžiulį džiaugsmą. Pagaliau ne tik pabodęs liaudies dainų atlikimas roko muzikos stiliumi ar koks jau n-tasis elektronizuotų sutartinių bandymas, o kažkas šviežio. Dvi gitaros, dvi merginos, du pedalboardai ir sluoksniai garsų, kurių dėka liaudies dainos suskamba šviežiai, nebanaliai ir jautriai. Pasirodo, Klaudijos ir Inos bendradarbystė sunokino labai skalsaus skonio vaisius.

Gitaristų soliniai albumai mūsuose nėra naujiena. Galima prisiminti Roką Jurkų, Algį Fedejavą, taip pat norintį atsikratyti mokėjimo groti Juozą Milašių. Bet šių gitaristų kontekste Inos ir Klaudijos duetas skamba neabejotinai išskirtinai. Be to, liaudies dainų perkėlimas į eksperimentinės muzikos lauką vėlgi atneša naujų perspektyvų į pačios liaudies muzikos daržą. Šis „In a Cloud“ albumas išplečia liaudies dainų interpretavimo galimybes ir garbingai turėtų stovėti greta prieš dešimtmetį Johno Zorno leidybinės kampanijos „Tzadik“ išleisto Dariaus Naujokaičio ir kompanijos albumo „Rasa Rasa“, taipogi esmingai išplėtusio folkloro muzikos suvokimą. 

Summa summarum, originalus, naujus klodus eksperimentinėje ir liaudies muzikos atveriantis albumas. Tikiuosi, jis susilauks daugiau deramo dėmesio ir bus įvertintas plačiau nei tik saujelės nišinės muzikos fanų.  

Jimmy Joyride – A Step Backwards

„Bandcamp“ / „Apple Music“ / „Spotify“ / „Youtube“ /

Roko grupių Lietuvoje – gyvas velnias. Jau net pasiekiame tą tašką, kuomet klausydamas naujas roko grupes randi ne tik globalių įtakų, bet girdi, jog naujoji karta ima sekti mūsų pačių scenos žymūnais, pradedama imituoti „ba.“, kurių iškilimas ženkliną lietuviško roko renesansą. Bet „Jimmy Joyride“ neseka „ba.“.

O kuo jie seka? Seka bene akivaizdžiausiai – „My Bloody Valentine“, bet atsigręžę plačiau į noise, post-punk ir shoegaze klasikus, čia jų aptiksite nemažai. Grupė tarsi bando kažkiek eksperimentuoti ir negroti tiesmuko post-punk’o ar tiesiog punk‘o. Ieškoma, kaip išnaudoti noise roko atributus, kad pasunkintų, pašiurkštintų grupės skambesį ir nenukeliautų svajingais shoegaze‘o klasikų „Slowdive“ takais. Lietuvos scenoje „Jimmy Joyride“ debiutinis albumas vienareikšmiškai stovėtų arčiau kitų eksperimentuojančių vardų, tokių kaip „Plié“, „Timid Kooky“ ar „Akli“.

Kurį laiką šis „My Bloody Valentine“ aromatu dvelkiantis kokteilis tikrai veikia, ypač pradžioje. Vėliau jo poveikis išsivadėja. Kompozicijos, deja, tampa gana nuspėjamos ir nudreifuoja neretai žanre naudojamų ritminių klišių ir kitų elementų link. Vis tik „A Step Backwards“ iki galo neįtikina ir neleidžia už jo užsikabinti kaip už kažko konceptualiai ar muzikaliai unikalaus. Turint omeny žanro kontekstą, tai nėra žingsnis atgal, bet ir nėra žingsnis į priekį. Veikiau tai stovėjimas vietoje. 

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.