Parengė Domininkas Kunčinas

Laimėjus originaliausios grupės titulą ir pirmojo leidinio finansavimą jaunų muzikos grupių konkurse „Garažas‘20“, „Plié“ šio renginio komisija linksniavo kaip potencialią šalies alternatyviosios scenos varomąją jėgą, turinčią jaunatviškos arogancijos ir intensyvaus teatrališkumo. Netrukus pasitaikė galimybė apsilankyti viename pirmųjų grupės koncertų ir galiu patvirtinti, kad „Plié“ ryškiai išsiskyrė tarp tų metų jaunimo (reikia pažymėti, kad, pavyzdžiui, „Garaže“ grupė konkuravo su tokiais šiandien žinomais vardais kaip „Mėlyna“ ar „Akli“), o jų itin energingas ir intensyvus pasirodymas patvirtino ir viršijo visus lūkesčius.

„Itin kontrastingos muzikinės aplinkos – nuo pačio ekstremaliausio black metal iki šiuolaikinės akademinės – spektro paveikti, „Plié“ muzikantai, kartu siekia atrasti bendrus sąlyčio taškus tarp šių, rodos, iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų muzikinių polių.“ – taip karjeros pradžioje buvo pristatyta grupė. Jos narių spektras platus geografiškai: Panevėžys (Matas Linkauskas – vokalas, Kasparas Kaminskas – bosinė gitara ir Aistė Kalvelytė – būgnai), Šiauliai (Nedas Latovinas – saksofonas ir Matas Beržinskas – gitara) ir Vilnius (Vilius Daumantas – gitara). Taip pat plati ir muzikinė veikla: muzikantai dalyvauja įvairiuose klasikinės muzikos projektuose, Vilius groja grupėje „Motina“, Aistė – grupėse „Keista Bjauri Žuvis“ bei „Tureto Sindromas“.

2021-tųjų pabaigoje buvo išleistas debiutinis „Plié“ albumas „Never Took Place“ (liet. „Niekada neįvyko“), kuriame grupė klausytojams pasiūlė idėjiškai užkoduotus, avangardinius kūrinius, diktuojančius ryžtingus pirmuosius žingsnius į / iš pogrindžio. Pirmojo albumo žymės internete: alternative, experimental, electroacoustic, experimental rock, lgbt, meta-industrial, no wave, noise rock, post-industrial ir kt. 

Brandindama antrąjį įrašą, „baleto trupė sulaužytomis kojomis“ tobulino gyvą skambesį – pasirodė viename svarbiausių gitarinės muzikos renginių Lietuvoje „Devilstone“, taip pat – muzikos mugėse užsienyje: „Tallinn Music Week“ Estijoje, „MENT“ Slovėnijoje, „Eurosonic Noorderslag” Nyderlanduose.

Vieną 2024-tųjų rugsėjo vakarą Šv. Jono gatvėje Vilniuje praeivius stebino besiburiuojantys žmonės, ekranas, degantys prožektoriai ir tyliai grojanti muzika. Netrukus čia įvyko vieša naujojo albumo „We Know Exactly What We’re Doing“ perklausa ir Simono Šimėno bei Justo Gardžiulio sukurtų vizualizacijų peržiūra. Tai šiek tiek priminė senus laikus, kai albumų pristatymas būdavo kažkas daugiau nei jo skaitmeninės jo versijos paskelbimas internete. Įpusėjus renginiui, juo susidomėjo ir Vilniaus viešosios tvarkos skyriaus budėtojai, paprašę šiek tiek patildyti garsą. Antrojo albumo žymės internete: alternative rock, experimental rock, no wave, noise rock, post-industrial ir kt.

„Albumo perklausa, kaip renginio forma, yra itin ceremoniška. Norėjau tai pabrėžti pasirenkant netradicinę vietą, ne kino salę ir ne barą, kadangi tokios vietos klausytojus iškart specifiškai nuteikia“, – sakė vokalistas M. Linkauskas.

Pirmasis singlas „I’m That Bitch“ ir jo vaizdo klipas iškart atveria visas kortas, apie ką yra albumas, kas yra grupė „Plié“, kas yra klausytojai ir kas yra pats Matas kaip grupės lyderis. Atrodo, grupė nebesivaiko praeities fantomų ir jos naujoji kūryba gerokai labiau sulipusi į vientisą garso pliūpsnį, o struktūros nebelaužomos vien dėl laužymo. Ar naujų „Plié“ klausytis lengviau? Iš pirmų perklausų atrodo, kad taip, tačiau smelkiasi įtarimas, jog tai tik klasta, siekiant įvilioti klausytoją į gerokai pavojingesnius ir gilesnius vandenis.

Apie visa tai ir kitus dalykus kalbamės su vienu „Plié“ judėjimo ideologų – M. Linkausku.

Nuo debiutinio albumo „Never Took Place“ praėjo keletas metų. Kas per tą laiką įvyko grupėje? Kuo šiandien gyvena „baleto trupė sulaužytomis kojomis“?

Pagrindinis vidinis įvykis tas, kad visi grupės nariai savo gyvenimuose perkopė antro dešimtmečio vidurio metų slenkstį, simptomai – pasibaigusios studijos, paūmėjęs svarstymas apie tai, „kas toliau?“, kartais ir jaunatviškos „vidinės ugnies” silpimas. Kitaip sakant – įvyko „grupės jaunumo mirtis“. Pamenu, dar vasarą kalbėjau su Tomu iš „Timid Kooky“, juokais jis man pasakė: „Jums dar liko į kokius du showcase‘us nuvažiuot ir būsite senių grupė“.

Bet visa tai skamba pernelyg dramatiškai, šiaip – viskas gerai, tiesiog pergyvenu(-am), kad nebėra tiek laiko, kad jį būtų galima gaišti. Tačiau esame sau įvardinę, ko norime, ir to siekiame. Tiesiog atėjo naujas etapas.

Naujasis jūsų albumas vadinasi „Mes tiksliai žinome, ką darome“. Po to, kai išleidote albumą, kurio „nebuvo“, tai skamba užtikrintai ir ambicingai. Ką (at)radote, kad žinotumėte, kad darote?

Albumo pavadinimas savyje talpina kelias labai skirtingas interpretacijas. Kai kuriems jis gali atrodyti kupinas perdėto pasitikėjimo savimi, kai kurie tame perdėtame pasitikėjime gali užuosti ironijos kvapą, o dar kitiems iš tiesų gali atrodyti, kad tiksliai žinome, ką darome. Kaip yra iš tikrųjų?

Pavadinimas žymi tai, kad požiūrio taškas (šiuo atveju, požiūris į albumą, tačiau gali būti ir į bet ką) niekada nėra įsmeigtas į vieną vietą, o levituoja, nuolat keičiasi nuo pačių menkiausių klimato pokyčių.

Tikrai žinome, kad šiuo metu gyvename (arba mirštame, jei žiūrėtume iš apačios). Nors net ir apie tai kai kas galėtų pasiginčyti.

Muzikos industrijoje kalbama apie „antrojo albumo sindromą“, kada atlikėjams nepavyksta peržengti savęs, bijant palikti pirmojo albumo sukurtą komforto zoną. Kaip su tuo tvarkėtės jūs? Ar nepersekiojo pirmojo įrašo šmėklos?

Nepasakyčiau, kad „Never Took Place“ mums buvo komforto zona, ar kad jis tokią zoną mums kažkur sukūrė, tad nebuvo iš ko išlipti; tiksliau būtų sakyti – žengėm žingsnį pirmyn. Praėjus truputį daugiau nei pusei metų nuo „Never Took Place“ išleidimo, jau buvau pradėjęs rašyti „I‘m That Bitch“.

Tačiau įrašų šmėklos persekioja nuolatos; negali nepersekioti. Kuo daugiau galvoju apie tai, ką padarėme, tuo labiau praeities rūkas tankėja, tirštėja, kartais periferijoje pradeda ūbauti kažkokios figūros. Tačiau jos tik ką nors primena, pergyvena tai, kas buvo prieš tai. Stengiuosi per daug negalvoti apie praeitį, kad ateičiai nepritrūktų oro.

Įrašinėdami debiutinį albumą niekada negrojote vienu metu visi kartu gyvai. Kaip vyko „We Know Exactly What We're Doing“ kūrybos procesas?

„Plié“ kūrybos procesas dabar toks: sugalvoji – užrašai – (sugroji). „Sugalvoji“ gali būti pakeistas „sugroji“ arba „išgirsti“, po kurių tada įsiterpia „permąstai“. O „užrašai“ tai nebūtinai natytėmis ant popieriaus, išgirsta ir/ar įrašyta garsinė idėja dažnai būna per trapi, kad būtų efektyviai (t.y., su kuo mažesniu informacijos nuostoliu) ištransliuota į kitą, šiuo atveju notacijos, mediją. Kiekviename kūrinyje šis procesas vis kinta, tačiau išlieka labai panašus.

Ilgiausiai užtrunka galutinis taškas, „sugroji“, kai reikia kuo efektyviau tą (ne-)užrašytą idėją realizuoti. Nuo čia vadžias perimu aš (kartais ir Beržas (Matas Beržinskas – D.K.)), padarau, kad kūrinys veiktų.

Visi kartu vis dar negrojame kūrybos procese, tik per repeticijas koncertams ir rekreaciniais tikslais, ant bajerio.

Turbūt kiekvieno kūrėjo siekiamybė, padaryti, kad kūrinys veiktų. Kaip tai pasiekti?

Kiekviena situacija yra unikali ir neturinti vieno sprendimo būdo. Pirmiausia, reikia apskritai suvokti, kad kūrinys neveikia. Kad tai būtų įmanoma padaryti efektyviai, reikia klausytis labai daug ir labai įvairios muzikos (tiek laikmečio, tiek žanro prasmėmis), kuri veikia (arba neveikia) ir išsiaiškinti, kodėl taip yra (arba nėra).

Identifikavus kūrinio neveikimo problemas, jos yra sprendžiamos. Muzikinis išsilavinimas padeda, aišku, bet tik kaip pamatas, ant kurio stovint problemos sprendžiasi drąsiau ir efektyviau. Svarbiausia – kūrėjo mąstymas, estetinis pojūtis, gebėjimas nešališkai pasižiūrėti į savo kūrybą, ir, galų gale, patirtis.

Jūsų kompozicijos nuolat ỹra-byra, išsiskaido ir vėl susilieja. Nesistengiate patikti, tačiau būtent tai ir daro jus įdomiais. Kartais iš tikrųjų atrodo, kad sulaužote kūrinio stuburą vos jam pradėjus tiestis. Kas tai – vidinis poreikis ar išorės atspindys?

Pirmiausiai bandome padaryti, kad mūsų kuriama muzika būtų įdomi mums patiems. O tai jau yra ganėtinai sudėtinga, retai pasitaiko pasiklausyti tikrai įdomios muzikos. Kita vertus, galbūt būtent tai ir yra išorės atspindys; gal perteklinė informacija užtrombavo įdomumo gyslas?

„Never Took Place“ albume tokie staigūs pokyčiai dažniausiai vyko dėl to, kad per ilgai dirbome be pertraukų ir be perstojo klausėme to, ko dar nepabaigėme kurti. Dėl to klaikiai nusibosdavo ir bet koks pa(-si-)keitimas atrodydavo genialus. Kuo kontrastingesnis – tuo genialesnis. Galų gale, kai kurie iš jų tikrai gavosi įdomūs, dar iki dabar jie mane žavi, tačiau didžioji dalis „stuburui išsitiesti iki galo“ neleidžia.

„We Know Exactly What We’re Doing“ kompozicijos kur kas veržlesnės ir efektyvesnės, bet tai nereiškia, kad „stuburui tiestis” visada yra vietos. Šiuo aspektu, naujas albumas man panašesnis į kažkokią eksperimentinę „kineziterapijos” formą.

„We Know Exactly What We're Doing“ tyrinėjama roko mitologija, atlikėjo asmenybės kultas ir jam būdinga veidmainystė. Kur slypi didžioji rokenrolo apgaulė?

Tikėjime!

Kieno tikėjime kuo? Papasakok plačiau...

A magician never reveals his secrets… (liet. – Magas niekada neatskleidžia savo paslapčių...)

Žinomas sunkiosios muzikos žurnalas „Visions“ jus sugretino su grubiausiais Jeronimo Boscho paveikslais. Su kokiais meno kūriniais galėtų būti siejamas naujasis „Plié“ albumas?

Kartą sėdėjau bare su draugais, kurių didžioji dalis – tapytojai. Kažkuris kažkuriam pasakė: „Jei tu būtum tapytojas, tai būtum…“. Taip išėjo, kad visi prie stalo ėmė priskirti tapytojus vieni kitiems. Tik po nė vieno priskyrimo nebuvo aišku, „o kodėl?” – reikėjo pasiaiškinti. Viena mergina man priskyrė Anselmą Kieferį. Tačiau kažkaip neįsiklausiau, kodėl, ir po to pats pradėjau įžvelgti kažkokius panašumus. Gal dėl to, kad Kieferis man patinka. O gal ir dėl to, kad man jis yra kietas menininkas. Žodžiu, noriu pasakyti tai, kad pats nebūčiau galėjęs įžvelgti kažkokių sąsajų su juo, jei ne kito asmens įsikišimas. Taip pat ir tas palyginimas nebūtų malonus, jei man Kieferis nepatiktų.

Atsakant į klausimą, „We Know Exactly What We’re Doing“ – tas naujasis Karaliaus Čarlzo III portretas.

Pakalbėkim apie muzikinius palyginimus. Turbūt esate girdėję, kad jus kartais vadina „lietuviškaisiais deathgripsais“ („Death Grips“ – eksperimentinio hiphopo grupė iš JAV). Minėtasis „Visions“ deda jus į vieną lentyną šalia „Ditz“, „black midi“ ir „Swans“. Kur save matote patys?

Esame girdėję. Toks palyginimas atsirado todėl, kad pirmojo albumo singlas „Naked Man Fears No Pickpocket“ labai... deathgripsiškas. Bet tokia ir yra to gabalo esmė – „apsinuoginti“, kad tuometinis kūrybos etapas, virsmas (reikia pažymėti, kad „Garaže“ grojo visai kitokie „Plié“), ryškiausiai buvo įkvėptas „Death Grips“ kūrybos.

Tačiau, be minėto kūrinio, nebandome emuliuoti kažkokios konkrečios grupės ar taikyti į konkretų žanrą, todėl įsprausti mus į vieną nišą – sudėtinga. Atsakymas į klausimą „O tai ką grojat?“ vis dar prasideda „Nu, tai…“. Nenuostabu, jog pasufleravus vieną grupę, po jų skėčiu ir buvome nustumti.

Kiti palyginimai retai sutampa, gal tik „Swans“ esu girdėjęs daugiau nei kartą. Prieš savaitę vienam žmogui pasirodėme panašūs į Franko Zappa'os, „Nine Inch Nails“, „Slipknot“ ir Karlheinzo Stockhauseno mišinį.

Aš pats veidrodyje matau save.

Kalbant apie „Plié“ dažnai naudojamas apibūdinimas „eksperimentinis“. Mūsų pokalbyje prieš keletą metų eksperimentinę muziką prilyginai masturbacijai. Ką jums šiandien reiškia eksperimentas kūryboje? Kokie eksperimentai jus labiausiai domino įrašinėjant „We Know Exactly What We're Doing“?

Perspaudžiau dėl masturbacijos mūsų pokalbyje. Kiek pamenu, tuo metu pykau, kad galima kurti bet kokį šlamštą ir pavadinus jį „eksperimentine muzika“ iš karto susikuria kažkoks nebūtas intelektualinis krūvis. Dabar nebeskubu taip greit į viską numoti ranka.

Tiek tada, tiek dabar eksperimentai yra pats svarbiausias mūsų kūrybos katalizatorius. Kiekvienas kūrinys gimsta dėl kažkokios eksperimentinės idėjos/problemos. Net ir pats albumas gimė iš eksperimento – „O kas jei visas albumas būtų tiesiog vienas gabalas, bet iš vis kitos perspektyvos?”

Vienas gabalas iš skirtingų perspektyvų? Būtų įdomu sužinoti apie tai plačiau.

Sužinoti (ir, svarbiausia, patirti, suvokti) apie tai plačiau galima mūsų tinklapyje plievoid.com internete.

Sakoma, geriausia „Plié“ patirtis – gyvas pasirodymas. Taip pat juokaujama, kad jums gerai sekasi ištuštinti plotą priešais sceną. Ką gauna žmogus jūsų koncerte, ko nėra grupės įrašuose?

Juokaujama, bet šiaip jau tai – tiesa. Kol kas man dar sudėtinga bendrauti su publika. Spurda viduje kažkoks noras ar įsitikinimas, kad tai turi išeiti natūraliai. Tuo pačiu suprantu, kad natūraliai to daryti neįmanoma.

Nepadeda dar ir tai, kad kūriniai, dėl savo staigių pokyčių, „stuburo lūžių/traumų“, žmones koncertuose suglumina, išmuša iš vėžių. Ypatingai tuos, kurie mus girdi pirmus kartus. Taip pat, gyvą muziką žymiai sunkiau virškinti, kai vokalistas kažką dainuoja, bet ne iki galo gali suprasti, ką jis tau bando pasakyti savo žodžiais. Dėl to „We Know Exactly What We’re Doing“ didelį dėmesį skyriau žodžių skambesiui, ritmui.

Koncerte žmogus „čia ir dabar“ gauna gyvą mūsų muzikos atlikimą, gyvą garsą, energiją, emocinį krūvį, ko į įrašą sudėti tiesiog neįmanoma.

Užsiminei apie tekstus – kas šio albumo protagonistas ir apie ką jis pasakoja?

Priklauso nuo to, kas jo klausosi. Kai aš klausausi – protagonistas esu aš ir albumas yra apie mane. Kai klausosi kažkas kitas – protagonistas yra tas kitas ir albumas apie tą kitą. Kai niekas nesiklauso – albumas apie patį albumą.

Metų pradžioje pasirodėte didžiausioje Europos muzikos talentų konferencijoje ir festivalyje „Eurosonic Noorderslag“. Jums laimėjus originaliausios grupės apdovanojimą konkurse „Garažas“, sakėte, kad jūs originalūs tik konkurso kontekste, kurio imtis nebuvo didelė. „Eurosonic“ imtis dešimtis, jei ne šimtus, kartų didesnė. Kaip jautėtės ten?

Jautėmės gerai, buvome labai maloniai priimti. Aišku, visada galvoji, kad esi pats mažiausias peliukas tarp tūkstančio katinų, tačiau tokios mintys yra kažkokio kartkartėm sušmėžuojančio nepasitikėjimo savimi projektavimas. „Eurosonic Noorderslag“ kontekste buvome tiek pat originalūs, kiek „Garaže“, tačiau vien originalumas nėra sėkmės užtikrinimas tokio dydžio festivaliuose. Aišku, tai padeda, tačiau žymiai labiau padeda turėti pinigų, didelę komandą, kurti/groti paprastą, „gerą“ muziką, kurios lengva klausytis. Tačiau žmonėms, kurie atėjo į mūsų koncertą, palikome didelį įspūdį. Į renginį atsiskraidinome Tomą Verbaitį (daugelio grupių garso inžinierių – red.past.), tad ant scenos lipome drąsiai, žinodami, kad viską valdo žmogus, kuriuo visiškai pasitikime. Mūsų vadybininkė Marija Astromskaitė, užmezgė daug svarbių ryšių. Manau , kad viskas puikiausiai pavyko.

Jau šį rudenį turuosite po Europą (Lenkija, Čekija, Slovakija, Italija, Slovėnija, Vengrija), kitais metais grosite užsienio festivaliuose. Ką koncertai užsienyje duoda jums kaip grupei ir ko iš jų tikitės?

Iš koncertų, tiek čia, tiek užsienyje, tikimės, kad kam nors paliksime įspūdį ir kad sąlygos groti bus geros. Jeigu šie du punktai nusibraukia – groti buvo tikrai verta. Koncertavimas, ypač turavimas, grupėms yra vienas efektyviausių muzikos skleidimo būdų į aplinkines šalis, miestus. Aišku, visada smagiausia groti Vilniuje, nes susirenka daugiau žmonių, kurie žino, kas mes. Tačiau Vilnius – komforto zona, iš kurios reikia stengtis lipti.

Keletas koreguotų klausimų iš jūsų rengto vienetinio „This Is Not Normal“ podcast'o: ar turite kokių nors kvapo-vietos asociacijų iš savo grotų koncertų?

Šiaip, prieš koncertus stengiuosi neužuosti nieko, kad ištverčiau smarvę per patį koncertą.

Kaip manote, kiek „nenormalumo“ yra tiek jūsų kūryboje, tiek visuomenėje?

(Kodėl toks sirijus…). Nesu toks aukštas, tai sunku pasakyti. Bent penkiasdešimt penki vienetai. Gal penkiasdešimt? Yra dvi mąstymo mokyklos…

Kada suprantate, kad nenormalumo riba jau peržengta?

Kai reikia susimokėti.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.