Kalbino Vitalijus Gailius

Pasisukus kalbai apie Lietuvos metalo sceną, visuomet drąsiai ir užtikrintai sakau, kad viena iš unikaliausių mūsų šalies sunkiosios muzikos grupių yra „Nahash“. Tiek savo kaip metalisto karjeros pradžioje, tiek dabar, prabėgus ne vieneriems metams ir klausomos muzikos paletei išsiplėtus gerokai už metalo ribų, išgirdęs „Nahash“ visuomet pajaučiu kažką sodriai stipraus ir daugiau, nei tik nugara perskrodžiantis šiurpas. Ši grupė spinduliuoja nežemišką energiją. Daugiau nei tris dešimtmečius gyvuojanti „Nahash“ sukūrė unikalų skambesį, kuris gali būti drąsiai tituluojamas išskirtiniu ne tik lokaliu, bet ir pasauliniu juodojo metalo scenos atžvilgiu. Apie kūrybinius, fizinio ir metafizinio pasaulio klodus kalbamės su grupės vedliu, fiziku Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous arba Vytautu Stankumi. 

---

„Nahash“ gimė jums studijuojant Kauno technologijos universitete (KTU), po to, kai iširo grupė „Nemesis“. Kaip atrodė jūsų kelias į muziką ir metalą dar iki suburiant pirmąsias grupes? 

Mano kelias standartinis – įrašai iš draugų, vėliau koncertai ir t.t. Galbūt esminis skirtumas nuo dabartinės situacijos būtų pats laikmetis. Metalo klausyti pradėjau 1986-aisiais, kada pasaulyje metalo muzika buvo populiarumo viršūnėje – vyko milijonines auditorijas surenkantys koncertai. Po Gorbačiovo atėjimo į valdžią sovietų sąjungoje prasidėjo „atšilimas“, metalo įrašai užplūdo ir mūsų kraštus. Kas antras mano klasiokas/(-ė) klausėsi metalo. 

Žiūrint iš laiko perspektyvos, tai buvo tokia kurioziška situacija − klausyti „Iron Maiden“, „Accept“, „W.A.S.P.“, „Motorhead“, „Sex Pistols“ ir tuo pačiu tokias grupes kaip „Modern Talking“, „Pet Shop Boys“, „C. C. Catch“, „Blue System“ ir kt. buvo visiškai normalu. Taip pat ir man, bet iki tol kol neišgirdau „Metallicos“ albumo „Ride the Lightning“.  Sukau šį albumą kelis mėnesius kasdien po daug kartų ir supratau, kad pakliuvau į spąstus visam gyvenimui. Nežinau, gal lėmė ir tai, kad mėgau klasikinę muziką, o šis albumas buvo artimiausias jai, tik su didžiule doze agresijos, energijos, nerimo ir nustebimo dėl paties fakto – kaip įmanoma populiariosios muzikos fone groti tokią rimtą muziką? Atslūgus metalo populiarumo bangai, likau vienas metalistas Palangoje (aš iš ten kilęs). Klaipėdoje gaudavau „King Diamond“, „Testament“, „Kreator“, „Slayer“ ir kitų grupių įrašų. 

Esu ragavęs ir formalaus muzikos mokymosi – muzikos mokykloje baigiau saksofono ir fortepijono klases. Tiesa, gavęs diplomą (man tada buvo dvylika metų), saksofoną padėjau į dėklą, nuspyriau giliai po lova ir prisiekiau niekada neturėti reikalų su muzika. Bet gyvenimas dėl metalo pasisuko kita linkme – pradėjau mokytis groti akustine gitara. Įstojęs į KTU susiradau bendrakursių draugų metalistų, su kuriais pradėjome svajoti suburti metalo grupę. Būdamas studentu visą vasarą dirbau komerciniame kioske Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, tada nusipirkau savo pirmąją elektrinę gitarą, susiradome KTU bendrabūčio rūsyje patalpas (ten, berods, grupė „Orkus“ anksčiau repetavo) – taip prasidėjo mano, kaip metalo muzikanto, kelias.

Zine „Evisceration“ (Nr.2, 1994 m.) apie „Nahash“ tikslą sakėte, kad jis yra priartėti arčiau tamsos. 2005 m. portalui „Ferrum“ duotame interviu kalbėjote, jog žmogus yra laisvas ir, kad ieškote ir kuriate naujas realybes, o 2016 m. kalbėdamasis su Gedu iš „Audronašos“, sakėte, kad tikslas − kviesti diskutuoti, ieškoti ir atverti naujų perspektyvų. Ar galima sakyti, kad nuo 1994 m. jūsų suburtos grupės tikslas nuo tamsos perėjo prie ieškojimų? Ar vis tik tamsos siekimas neprieštarauja kvietimui diskutuoti ir atverti naujų perspektyvų?

Išsakydamas savo mintis apie diskusiją, ieškojimus, naujas ar prarastas, pamirštas realybes akcentavau, kad mes neperšame ideologijos ar dogmų. Meno tikslas yra komunikacija su savimi ir meno stebėtoju (mūsų atveju, klausytoju). Kartu patirti jausmus ir būsenas, kurios yra perduotos per meno kūrinį. Jei tai patiriame ne tik mes kaip muzikantai, bet ir klausytojai, galima pretenduoti į tų jausmų ar būsenų objektyvumą, nepriklausomą realybę. Galima manyti, kad tie jausmai ir būsenos yra archetipiniai, visiems potencialiai suprantami, tačiau dažnai yra neaišku, kodėl jie suprantami. Čia prasideda mistika – iš kur atsiranda rezonansas dvasioje tiems potyriams, kuriuos menininkas perduoda? Tai Platono filosofijoje vadinama anamnesis – teorija, teigiančia, kad žmogus turi giliai savyje atmintį iš laikotarpio prieš gimimą. Reikia tik tas patirtis sužadinti, ką mes ir darome. 

Kalbant apie tamsos siekimą ir kvietimą diskutuoti – prieštaravimo nėra. Gal anksčiau nemokėjome to įvardinti ir intuityviai vadinome Tamsa. Tamsos terminas turi daug definicijų ir viena iš jų yra nežinomybė, slėpinys, nerimo jausmas prisilietus prie kažko anapusinio. Žymus vokiečių filosofas ir religijotyrininkas Rudolfas Otto, tyrinėdamas mistikų patirtis, išskyrė skirtingas jų stadijas. Viena iš jų yra vadinama mysterium tremendum – išvertus arčiausiai skambėtų kaip siaubas ar klaikulys, prisilietus prie kažko nesuvokiamo, didingo, grėsmingo. Žmogus pasijunta tarsi dulkelė didingame kosmose, bet tuo pačiu ir jaučia, kad jis jau tai kažkada patyrė. Tas jausmas yra kažko labai artimo, bet kažkodėl tarsi pamiršto ar prarasto. Jis sukelia ilgesį, liūdesį, nostalgiją. Kasdieniniame gyvenime žmogus, įsisukęs į materialaus pasaulio voratinklį, jaučia tarsi jam kažkas neleidžia grįžti Ten. Sąmonė bando kovoti su tuo, kyla natūrali agresija, pyktis. Agresija prieš tikro šventumo (ne banalia prasme) išniekinimą, profanaciją. Tik tyloje, vienatvėje ir tamsoje galima užmegzti ryšį su savo giluminiu Aš, kuris atsimena daugiau, nei gyveno šiame gyvenime.

Tęsiant ankstesniojo klausimo liniją, asmeniškai jūsų muzikos negalėčiau įterpti į dualistinį tamsos/šviesos naratyvą, pvz., kūrinys „Marche Fúnebre“ man dvelkia pakylėtumu, didybe ir tarsi spinduliuoja viltimi. Galbūt „Nahash“ muzika iš esmės yra šviesi ir klaidinga ją matyti tik per tamsos prizmę?

Kaip ir sakiau – blekeriai Tamsos terminą interpretuoja kitaip. Tamsą galima vadinti anapusine šviesa, dvasine šviesa, kuri yra antipodas kasdienybės tuštumos šviesai. Taip, „Marche Funebre“ yra ir tavo paminėtų jausmų, bet yra ir grėsmės bei baimės aspektų. Apskritai, kai kuriu muziką, man įdomu kūrinyje lygiagrečiai perteikti skirtingus, kartais net priešingus jausmus. Tarkim, agresiją ir švelnumą, polėkį ir kritimą, ramybę ir aistrą, tylų džiaugsmą ir liūdesį, didingumą ir kartu trapumą. Tai sąmonėje atveria plyšius, kuriuos klausytojas turi užpildyti pats. Tų plyšių sukūrimas ir yra, manau, kiekvieno meno paskirtis – kitaip tariant, sužadinti vaizduotę. 

„Wellone Aeternitas“ kasetėje grupės nariai, įskaitant ir jus, pristatomi paprastai: Vytas, Pitas, Tadas ir Tironas. Tačiau vėliau, pasikeitus grupės sudėčiai, atsirado įmantrūs pseudonimai, pvz., jūs esate Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous. Kokia šio virsmo istorija? Kokias reikšmes neša šie grupės narių vardai?

Tai iki tol mes ir make-up‘o pasirodymuose nenaudojome. O dėl tų pseudonimų viskas vystėsi natūraliai. Keitėsi grupės nariai, koncepcija (ji tapo gilesnė), muzika, kito imidžas ir atėjo laikas paviešinti savo giluminius vardus. Jų reikšmių negaliu įvardinti – tai labai asmeniška. 

Skaitant anuometinę, t.y. 1990-ųjų spaudą ir jūsų paties interviu zinams, atsiskleidžia ypač ryškus black'as versus death’as naratyvas. Pusiau juokais, norėtųsi paklausti, kuris žanras/stovykla nugalėjo? Ar toks stovyklų pasiskirstymas buvo ypač ryškus tarpusavio metalistų santykiuose, ar veikiau tai buvo tarsi povyza, idant atrodytumei kiečiau zinuose, bet iš tiesų tiek vieni, tiek kiti sukdavotės tuose pačiuose draugų ratuose?

Niekas nenugalėjo. Keblus klausimas. Išties toji priešprieša buvo sukelta death metal komercializavimosi ir kai kurių Lietuvos death metal scenos veikėjų (neminėsiu jų vardų, tegul jiems tai „guli ant sąžinės“) pareiškimų, bandymų sumenkinti „Nahash“ ir patį black metal žanrą. Galbūt tai lėmė pavydas ir nesugebėjimas priimti naujų dalykų. Pamenu, kaip būdamas studentu,  dar prieš atrasdamas black metal, kursiokų trašistų buvau vadinamas deferiu, nors klausiau tiek heavy, tiek thrash metalo, o išgirdęs death metalą jį tiesiog pamėgau, o jie – ne.  Tik mano įsiūlyta „Sepultura“ juos išklibino iš sustabarėjimo – tada jau ir „Death“ ir kitos death metal grupės „suėjo“. 

Iki šiol klausau death metal – be klasikos yra užgimusių nuostabių komandų, grojančių tikrai tamsią ir įdomią muziką. Galbūt jos atsirado kaip pasipriešinimas komerciniam death metal. Kalbant apie komercializavimą, nepavyko to išvengti ir black metal stiliui, bet yra nemažai komandų, nešančių Tamsos vėliavą. Grįžtant prie Lietuvos death metalo muzikantų – su dauguma jų (išskyrus „minėtus“) buvome ir išlikome gerais draugais.

2005 m. portalui „Ferrum“ sakėte, kad „vienintelė mano gerbiama buvusi black-dark metal Lietuvos scenos atstovė – „ANUBI“. Nuo 2005 m. Lietuvos metalo scena pasipildė ne vienu nauju vardu. Galbūt šiandien prie „ANUBI“ pridurtumėte dar ką nors? Kaip, jūsų manymu, atrodo dabartinė Lietuvos metalo scena, kokie esminiai teigiami/neigiami poslinkiai įvyko, lyginant su 1990-aisiais? 

Jokiais būdais tuo pareiškimu nenorėjau sumenkinti kitų grupių, kurios nėra tiksliai priskiriamos prie black metal pagal savo nuotaiką ir koncepciją – ar tai būtų pagan black metal, ar trash black metal – su šiais žanrais viskas tvarkoje, bet jie nėra toji tamsa, jet mąstytume black metal kategorijomis. „ANUBI“ visa muzika dvelkia tamsa. 

Kalbant apie dabartinę sceną pridėčiau „Luctus“, „Au-Dessus“, „Sisyphean“, „Magyla“, „Anapilin“, „Haeiresis“. Nuostabios komandos. Na, o lyginant su 1990-aisias... Nežinau, 1990-iaisias, tiksliau devinto ir dešimto dešimtmečių sandūroje, kas keletą metų atsirasdavo nauji stiliai: thrash, death, black. Pasaulyje buvo milžiniška konkurencija ir kiekvienos grupės žūtbūtinis tikslas buvo skambėti kitaip, groti kitokią nei kiti muziką – tuo metu tai tapo standartu. Pavyzdžiui, death metal: „Death“, „Morbid Angel“, „Carcass“, „Obituary“, „Deicide“, „Pestilence“, „Entombed“ ir kt. – visos jos grojo death metal, bet kokios jos skirtingos ir savitos! Arba prisiminkime antrosios bangos black metal: „Darkthrone“, „Mayhem“, „Burzum“, „Emperor“, „Immortal“, „Necromantia“, „Rotting Christ“ – jos visos skirtingos ir turi labai ryškų savitą braižą. Pasiilgstu to originalumo radikalumo šiuolaikinėse grupėse.

Nukreipkime žvilgsnį nuo Lietuvos į pasaulinę metalo sceną. Kaip ją vertinate, kokios grupės jums pačiam labiausiai imponuoja? Savo interviu esate minėjęs, kad visos suicidinės temos muzikoje jums nėra priimtinos, taip pat skeptiškai žiūrite į itin dažnai black’o scenoje eskaluojamas mizantropijos, nihilizmo idėjas, jūsų požiūris į satanizmo temą taipogi esti kiek kitoks nei daugelio black'o scenos grupių. Todėl knieti paklausti, kaip vertinate tokias grupes kaip pvz., švedai „Shining“, kurie būtent bando demonstruoti savidestrukcinę, mizantropišką ideologiją, kurti skandalus (ypač praeityje), ar „Watain“, kurie, regis, gnosticizmą, satanizmą,  liuciferizmą kultivuoja tarsi įvaizdžio detales ir neneria į metafizinius klodus? 

Kaip vienas pažystamas pasakė apie „Shining“ – „jie atvėrė duris, bet man ten nepakeliui...“. Aš vertinu ir man savotiškai patinka pirmi „Shining“ ar „Lifelover“ albumai, bet giliau į jų sukeltus jausmus nenoriu veltis. Man nepriimtina savęs gailėjimosi, savižudybės siekio, tokio, sakykim, verkšlenimo pozicija. Ji net prieštarauja tikram, pirminiam black metal siekiui. Su „Watain“ viskas yra tvarkoje. 

Kalbant apie pasaulinę sceną išskirčiau čekų scenos grupes: „Inferno“, „Cult of Fire“, „Silva Nigra“; graikus „Acherontas“; amerikiečius „Nigthbringer“, „Akhlys“, „Black Funeral“, „Bestia Arcana“, „Rex Mundi“, „Profanatica“; prancūzų „Deathspell Omega“, „Aosoth“; australus „Portal“, „Impetuous Ritual“, „Ignivomous“, „Funebrarum“; vokiečius „Venenum“. Paminėjau originalias, tamsias ir gilias black metal grupes. Žinoma, klausau daug ir kitokios muzikos.

Nepabėkime dar nuo Vakarų temos. Susikūrus „Nahash“ bandėte išeiti į Vakarus, būta kontakto su „Misanthropy Records“, kurie išleido „Burzum“, vėliau „Daath“ demuškę bandėte siuntinėti leiblams, tačiau šuolis į Vakarų black'o elitą neįvyko, taip ir likote nišine grupe. Nepaisant to, „Nahash“ buvo viena pirmųjų metalo grupių Lietuvoje, išleidusi kompaktinę plokštelę užsienyje, po prancūzų leiblo „Drakkar Productions“ vėliava. Su šiuo leiblu dirbate iki šiol. Ar vis dar turite noro pabandyti išplaukti į platesnius vandenis?  

Taip, 1994-ais buvo užmegztas kontaktas su „Misanthropy records“ savininke Diamanda, kuri pati parašė mums, kai gavo mūsų siųstą demo „Nocticula Hecate“. Ji labai norėjo išleisti „Nahash“ EP. Mes tuo metu dirbome su albumu „Wellone Aeternitas“, keitėsi muzika, koncepcija išsivystė į gilesnę. Nežinau kodėl, bet jai nelabai patiko „Wellone Aeternitas“, gal norėjo daugiau romantizmo, kuris buvo albume „Nocticula Hecate“. 

Klausimas apie užsienio leiblus opus – po „Nocticula“ ir po „Wellone“ leidinių pasirodymo siuntinėjome įrašus keliems šimtams leiblų, visi gyrė muziką, bet atsisakė leisti. Nežinau, man susidarė toks įspūdis, kad jie prisibijojo rizikos leisti grupes iš postsovietinių šalių, gal nepasitikėjo, gal mūsų scena buvo maža. Vienintelis atsiliepęs buvo Noctu iš „Drakkar Productions“, kuris ir išleido „Wellone Aeternitas“, o vėliau – „Daath“. 

Grįžtant į devyniasdešimtuosius – mums trūko pinigų ir leidybos galimybių, buvome jau pakankamai žinomi underground’e, nes savo laiku teko susirašinėti su tūkstančiais zinų ir buvau paskelbęs begalę interviu. Bet mes buvome studentai, kuriems trūko pinigų net cigaretėms, o alų ragaudavome tik per šventes. Tuo metu labai skyrėsi pragyvenimo lygis Lietuvoje ir užsienyje. Mums nebuvo jokių prošvaisčių už savo lėšas pasidaryti gerą įrašą užsienyje (tuo metu tai kainavo nuo kelių iki keliasdešint tūkstančių eurų). Ir „Nocticula“ ir „Wellone“ įsirašėme susimetę savo santaupas, bet Lietuvoje tuo metu niekas nemokėjo įrašinėti metalo, todėl ir tų įrašų kokybė neatitiko standartų. 

Dėl veiklos horizontų plėtros – sunku pasakyti, su laiku supratau, kad norint eiti į plačius vandenis reikia tuo gyventi, t. y., tai turi patapti tavo profesija. Mes per tiek metų susikūrėme savo gyvenimus, turime profesijas, darbus, šeimas, o muzika užsiimame laisvalaikiu. Turime susikūrę geras technines sąlygas, o nepriklausymas komerciniams leiblams suteikia visišką kūrybinę laisvę. Gal kada išvažiuosime į kokį turą, bet šiuo metu dėl darbų tai atrodo sunkiai įgyvendinama.

Po „Daath“ išleidimo, 2017 m. prie grupės prisijungė gitaristas Dovydas Auglys („Luctus“, „Crypts of Despair“ ir kt.). Tai naujesnės kartos muzikantas. Ar jo įsiliejimas atnešė kažko naujo į grupės gyvenimą? Beje, teko girdėti šiek tiek komišką situaciją dėl Dovydo prisijungimo prie „Nahash“: vienas iš senųjų narių buvo nusprendęs trauktis iš grupės ir Dovydas tarsi turėjo jį pakeisti, bet tas narys galiausiai nusprendė likti grupėje, o Dovydo paslaugų atsisakyti irgi nebesinorėjo. 

Taip, istorija būtent tokia. Mūsų senasis gitaristas Giedrius nusprendė, kad po „Daath“ išleidimo jis jau viską gyvenime padarė ir buvo apsisprendęs palikti „Nahash“. Mes atkalbinėjome jį, bet tuo metu mums nepavyko. Tada susisiekiau su Dovydu (mes jau buvom pažįstami) ir pasiūliau jam groti „Nahash“. Jis sutiko. Tada Giedriui nuvažiavus į kažkurį black metal festą, prisikėlė visi jausmai ir jis nusprendė toliau tęsti veiklą, bet aš jau buvau sutaręs su Dovydu. Na, kebli situacija. Tada mūsų bosistas per pokalbį grupėje pasakė – Vytautai, tu gi jau seniai norėjai scenoje būti tik vokalistas, tai bus du gitaristai ir neliks nuskriaustų. Taip ir įvyko. Dovydo atėjimas kaip ir kiekvieno naujo nario atsiradimas įnešė pokyčių, jų daug, bet smulkių, todėl nemanau, kad įdomu tai būtų detaliau aptarinėti.

Po Dovydo prisijungimo, scenoje jus matome be gitaros. 1994 m. zinui „Lunatic Yowl“ sakėte, kad jaučiatės sunkiai kuomet tenka būti vokalistu be gitaros. Ar dabar jau lengviau būti scenoje be gitaros? Galbūt kaip tik jaučiate, kad galite kur kas labiau atsiskleisti scenoje būdamas tik vokalistas? 

Na taip – buvau taip susiliejęs su gitara, kad anksčiau net vokalą įrašinėdamas turėjau laikyti gitarą rankose. Bet paskui kažkaip labai greitai persilaužiau. Ir taip – vien tai, kad esi susikoncentravęs ties vokalu be grojimo gitara, leidžia kokybiškiau ir įdomiau atlikti vokalo partijas. O ir „atsirišo rankos“ scenoje – atsivėrė galimybės visai kitaip judėti, kūno kalba paryškinti muzikos dinamikos vystymąsi, galimybė naudoti aksesuarus, ritualinius veiksmus ir kt.

Black’e daug individualumo, ego dalykų, kurie neretai nuveda į tam tikrą elitizmą, t.y. kad vienas ar kitas muzikantas/grupė ima save suvokti kaip išskirtinius, ypatingus, skleidžiančius kažką, ką gali suvokti tik išskirtiniai žmonės. Tokį požiūrį neretai lydi tam tikra panieka/atsiribojimas nuo sociumo. Ar jūs pats ir „Nahash“ nebuvote susidūrę su tokia elitizmo dilema? Juolab, kad esate viename interviu minėjęs, kad „Nahash“ klausytoją laikytumėte tokiu žmogumi, kuris atitiktų gnostikų pneumatiko kategoriją, t.y. kuris perėjęs į dvasinį lygmenį, atsitraukęs nuo materialinių prieraišumų, kas tarsi referuoja į tam tikrą elitizmo kategoriją.

Skirtumai tarp žmonių − neišvengiamas ir akivaizdus dalykas. Įsigijau naują televizorių, kartais po darbų būnu taip pavargęs, kad galiu tik gulėti ir maigyti kanalus, pažiūriu ir tokias laidas kaip „TV pagalba“ ir pan. – kosmosas, kokių žmonių yra pasaulyje. Aš jų nesmerkiu ir nelaikau žemesniais, bet jie yra kitokie, jiems rūpi visai kiti dalykai. Ir tai yra kaip konstatuojamas faktas – žmonės yra skirtingi, įskaitant ir pagal savo dvasinį išsivystymo lygį. Yra žmonių, kurie paprasčiausiai neturi savyje priemonių pažinti atitinkamus dalykus, galima sakyti, kad jie neturi „čiuptuvų“, su kuriais pačiupinėtu tai, neturi estetinių „skonio receptorių“ suvokti atitinkamus menus, juose tie dalykai nerezonuoja ir yra nesuvokiami. 

Ir kodėl iš karto reikia vadinti žmones, kuriems rūpi dvasinės paieškos, kurie turi gilų estetinį suvokimą ir kuriuos kiti nesupranta, elitiniais? Mes savęs taip nevadiname. Yra žmonių, kurie nepriklausomai nuo šeimos, genetikos ir socialinės aplinkos jau nuo vaikystės ir paauglystės turi labai stiprų polinkį į filosofiją, aukšto lygio menus, dvasinius mokymus. Juos tai traukia tik prisilietus prie to. Be idealizavimo ir radikalizavimo, kaip tai darė senieji gnostikai, tokie žmones yra vadinami pneumatikais (pneuma – gr. dvasia). Ieškantys tų dalykų, bundantys, bet vis neužsikabinantys už kažko konkretaus ir esantys pastovioje sielos dramoje su savimi ir pasauliu, yra vadinami psichikais (psyche – gr. siela). O visiškai neturintys susidomėjimo dvasiniu pasauliu ir gyvenantys tik kūnišką ir kasdienį gyvenimą yra vadinami hylikais (hylos – gr. materija). Hylikai, beje, kaip priešą jaučia savo dvasinių kibirkščių atsiradimą, jiems viskas, kas neatitinka jų pasaulėžiūros, yra blogis. Tuose skirtumuose slypi kažkas giliau nei auklėjimas, šeima ar genetika. Tą gali paaiškinti hipotezė ir mokymas apie reinkarnaciją ir sielos amžių. Pagal šį mokymą yra skirtingo amžiaus sielos, vienos yra senos, kitos – jaunos, dar kitos – vidutinio amžiaus. 

Koncertuojant, neabejoju, tenka susidurti su įvairia publika, pvz., pamenu 2008 m. jūsų pasirodymą „Ferrum Rust” festivalyje ir momentą, kada atsirado publikoje tokių, kurie ėmė crowdsurfinti, kas atrodo ne visai atitinka jūsų atliekamą muziką. Ar jūsų pačių netrikdo tam tikri publikos elgsenos dalykai: šokinėjimas nuo scenos, minėtasis crowdsurfingas ar pan.? 

Anksčiau nervindavo ir trikdydavo, dabar nelabai – aš stengiuosi matyti klausytojus, kurie „medituoja“ per mūsų pasirodymą, o jei kitiems norisi išsilieti – tegul tai daro, gal tai irgi rodiklis, kad mūsų muzika turi ne tik gilumo, bet ir energijos.

Giliai domitės gnosticizmo, hermetizmo, kabalos ir kt. ezoterinėmis/misticistinėmis srovėmis, ką perkeliate ir į „Nahash“ muziką. „Forgotten Path“ žurnale kažkiek palietėte mokslo ir spiritualistinės sferos santykio klausimą. Atrodo, kad jūs nematote tarp jų priešpriešos, tačiau visuomenėje esti vis dar gajus dualistinis pasaulėvaizdis, grįstas mokslo ir metafizikos priešprieša. Tačiau mokslas, taip pat grįstas hipotezėmis ir turi tam tikras ribas. Man regis, Einšteino ir Boro disputas dėl kvantinio susietumo, t.y., ar Dievas žaidžia kauliukais, ar ne, pasibaigęs Boro šalininkų pergale – t.y., įrodžius atsitiktinumo egzistavimą, buvo tarsi pagrįsta metafizinės plotmės egzistencija. Gal tuomet galima kalbėti apie misticizmą kaip papildantį mūsų suvokimą ten, kur fizika susiduria su ribomis? O galbūt fizikai yra tik tie, kurie po kurio laiko sumokslina mistikų idėjas? 

Aš pats esu mokslininkas (Vytautas yra KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros docentas – V.G.), daug metų dirbu mokslinį darbą ir suprantu, kad ne mokslininkai visiškai neturi supratimo apie mokslą. Gal tai pozityvizmo įtaka, kurios dėka visuomenėje paplito požiūris, kad mokslas gali viską paaiškinti ir kad jis yra sustabarėjusi mechaninė dėsnių sistema. Iš tiesų mokslas nelabai skiriasi nuo meno – tai naujų idėjų ir hipotezių iškėlimas, naujų reiškinių paieška, kurie atveria dar daugiau klausimų ir nežinomybės jausmą. Dažnai mokslininkas jaučiasi kaip ieškodamas grybų didžiuliame miške ir dar naktį. 

Bet palikime mokslą mokslui, o metafiziką – metafizikai. Tai skirtingos paradigmos, sistemos, turinčios skirtingus tyrimo objektus ir skirtingas priemones jiems tirti. Fizika tiria materialųjį, fizinį pasaulį, kuris fizikui atrodo kitoks nei eiliniams žmonėms. Iš vienos pusės, daug metų dėstant klasikinę ir net šiuolaikinę fiziką, atsirado toks vidinis suvokimas, jausmas, kad fizikos dėsniai yra griežta gamtos įstatymų sistema, kuri žvelgiant iš matematikos pusės galėtų būti ir kitokia, bet yra vienintelė ir neįveikiama. Tai tarsi gnostikų Heimarmene – lemties ir likimo sistema, galiojanti materialiam pasauliui. Iš kitos pusės, astrofizika, kurią dėstau nemažai metų, elementariųjų dalelių  ir kvantinė fizika kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Vien tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos atradimas sukėlė moksle krizę, kuri laikoma didesne nei Koperniko laikais. Pasirodo, mes iš principo turėdami dabartines mokslo instrumentų ir pažinimo priemones, galime suvokti ir tirti tik 4 procentus visatos, o kiti 96 procentai kol kas yra paslėpti. Neatsakytas ir fizinio vakuumo struktūros klausimas, neatsakytas materijos prigimties klausimas, neatsakytas didžiojo sprogimo klausimas ir dar daug kitų. Mano manymu, šios dvi sistemos kažkada susilies į vieną, kas atvers visai kitas galimybes žmonijai.

Pastarojo klausimo problemą dar norėčiau paliesti kiek per kitą prizmę. Fizika tarsi bando paaiškinti mus supančią realybę, t.y., pagrįsti objektyvią realybę, tačiau gnosticizme, kuriuo giliai domitės, žemiškasis pasaulis suvokiamas kaip iliuzinis, o tikrasis gnosis egzistuoja metafizinėje plotmėje. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimus, t.y., ar egzistuoja objektyvi realybė? 

Kaip sakė vienas filosofas – jei du žmonės sutaria kažkokiu klausimu – tai jau galima vadinti realybe. Kalbėdamas apie realybę, aš neturėjau mintyje fizinės-materialios realybės, kurią galima laikyti objektyvia. Bet jei mes kalbame apie pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, vertybių sistemą, apie tai, koks turėtų būti gyvenimas, kokios filosofinės sistemos turėtų užimti žmonių protus, kokie menai turėtų būti aukštinami, koks gyvenimo būdas turėtų būti, mes, žvelgdami į šiandienos sociumo ir masinių informacijos priemonių peršamą realybę, matome apgailėtiną vaizdą. Žvelgiant iš gnostikinės – metafizinės pusės – viskas turėtų būti visai kitaip. Bet yra sistemos, mokymai, menai, kurie atveria visai kitokį pasaulio matymą, jis tarsi pereina ant kitų bėgių, pasikeičia pasaulėjauta ir tam subjektui pasikeičia realybė. Aš tik dažnai keliu klausimą, kad mentaliniame, suvokimo lygyje, sociumo lygyje realybių gali būti begalė, mes galime rinktis jas ir formuoti savo gyvenimą (kiek tai išgalime) taip, kaip norime, o ne taip, kaip mums peršama.

Pagrindinį dėmesį skiriate Vakarų misticizmo srovėms, kurias laikote artimesnėmis ir konceptualesnėmis nei Rytų. Atsigręžiant į lyginamosios mitologijos lauką ir turbūt vieną populiariausio šios krypties Josepho Campbello knygą „Herojus su tūkstančiu veidų“, Vakarų ir Rytų skirtis atrodo labiau tik formos, o ne turinio klausimas, t.y., archetipiniai modeliai/veikėjai tiek Vakaruose, tiek Rytuose yra tie patys, tik pavadinti kitomis sąvokomis.Galbūt ir su misticizmo srovėmis yra panašiai?

Taip, žinoma. Tikslai kaip ir Vakarų, taip ir Rytų sistemose, mokymuose yra tie patys – pasiekti dvasinius būties klodus, kuriuose rastum atsakymą, kas gi iš tikrųjų tu esi, atverti savo dieviškąją prigimtį ir „grįžti namo“. Čia galbūt reikėtų paminėti, kad šios dvi sistemos skiriasi forma, kryptimi ir tinkamumu. Rytų sistemos yra grindžiamos principu, kad tik sugriovus suformuotą sąmonės struktūrą, joje galima atrasti dvasinę-dieviškąją savęs prigimtį. Tai sistema, orientuota į atsiskyrimą, asketizmą, jogą, kūno ir proto paruošimą šiam paslaptingam procesui. Ji labai sunkiai pritaikoma mūsų – Vakarų gyvenimo būdui. 

Iš kitos pusės – Vakarų sistemos veikia imitacijos-transformacijos metodu. Gilindamasis į jau esamas senųjų mokymų tekstus, idėjas, savotišką jų perteikimo būdą, į atitinkamus menus, atitinkamus archetipus, naudodamas išorines magines priemones, patirdamas nušvitimus, Vakarų adeptas prikelia savyje potencialias dieviškąsias savybes. Ne naikina, o transformuoja sąmonės struktūrą taip, kad joje palaipsniui atgimsta jo tikrasis AŠ. 

Galima sakyti, kad Vakarų sistema, naudodama prarastos atminties sužadinimo metodus, „paruošia rūmus princesei“ ir, jei tie rūmai tinkami, tai pasiekia rezonansą su aukštesniais būties planais – princesė apsireiškia. Šios Vakarų sistemos yra labiau pritaikytos vakarietiškam gyvenimo būdui, mąstymui ir estetiniam suvokimui, nes naudojama daug išorinių priemonių – menai, dieviškų ir demoniškų archetipų panteonai, jų mąstymo būdų atspindžiai senuose tekstuose, romantizmas, teatrališkumas, ritualistika, verbaliniai užkeikimai, rūbai, smilkalai, sakralinė – maginė aplinka ir kt. 

2016 m. išleidote „Nahash“ magnum opus „Daath“, o kas toliau? Turite planų perlipti „Daath“ kartelę ir atverti naują „Nahash“ istorijos puslapį? 

„Daath“ buvo milžiniškas, konceptualus veikalas, ir po jo buvo sunku sumanyti, ką toliau daryti. Bet yra dar daug temų, skirtingų kelių. Šiuo metu ruošiame veikalą (ne tokį grandiozinį kaip „Daath“) alchemijos tema. Alcheminės vestuvės, vidinė transformacija, juodosios saulės aspektas ir kiti labai užkrečiantys dalykai.

---

Projektą „Mic.lt tekstai apie Lietuvos muziką“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.