Kalbino Kotryna Lukšytė

Jau labai greitai prasidės 40-tasis jubiliejinis festivalis „Druskomanija“. Gegužės 24 – birželio 2 dienomis Vilniuje, Druskininkuose ir Liškiavoje nuvilnys gausybės šiuolaikinės muzikos koncertų ir performansų banga, kurią palydės jubiliejiniai festivalio renginiai. Per beveik 4 dešimtmečius jauniausi Lietuvos kompozitoriai šoko ir šokdino vieni kitus įvairiais būdais, todėl šventiškai nusiteikusios „Druskomanijos“ programą vienija bendra tema – „Kompozitorių šokiai“. Apie tai pasikalbėjome su druskomanais (o galbūt – druskomaniakais) – vienu iš festivalio įkūrėjų kompozitoriumi Ričardu Kabeliu, „Kompozitorių šokių“ idėjos festivalyje pradininku muzikologu ir kompozitoriumi Linu Paulauskiu bei šių metų festivalio meno vadove kompozitore Gintare Valionyte. 

---

Šiemet festivalio tema – „Kompozitorių šokiai“, tad pirmiausia – ar patys planuojate pašokti per festivalį? 

Gintarė Valionytė. Aš ir planuoju, ir laukiu, kada galėsiu pašokti, nes festivalio organizavimo metu tai daryti yra labai sudėtinga. 

Linas Paulauskis. Gal ne – turbūt turiu ir tai, kas prastam šokėjui trukdo. Be to, autobusui staigiai stabdant, smarkiai susitrenkiau koją, tai neaišku, ar iki festivalio visiškai sugis.

Ar kompozitoriai mėgsta šokti?

G. V. Žinoma, kad mėgsta, kitaip nebūtų šios temos. Man atrodo, kad kompozitoriai yra labai laisvos, nutrūktgalviškos ir kūrybiškos asmenybės – to tiesiog reikalauja profesija, negali nešokti. 

L. P. Mėgsta. Dar ir atlikėjus pašokdina – pavyzdžiui, Ieva Parnarauskaitė liepia jiems judėti barokinių šokių žingsneliais, o Lukas Butkus užkuria reivą ir liepia scenoje „išsitaškyti“. Beje, pastarojo muziką atliko ansamblis „Artisans“, kurio nariai – kompozitoriai, taigi čia – konkrečiausias „kompozitorių šokių“ pavidalas. Dar beje, jo mokytojas Vidmantas Bartulis kažkada irgi scenoje šoko savo „Pas de deux“ kartu su Juliumi Vilnoniu.

Ričardas Kabelis. Šokiai nesisieja su muzikos komponavimu, bet šokio judesiu išreikšti tai, ko nepavyksta pasakyti muzikos kūriniais – įdomi galimybė. Vis dėlto, kompozitoriams šokti patartina atsargiai: iš Švento Rašto žinome, kaip baigėsi Dovydui, kas vyko XIV a. Vokietijoje šokių maro metu ir XX a. laisvos meilės judėjimuose. Nutinka ir baisesnių dalykų: siautulingo šokio metu pernelyg įsismarkavusius tarsi griaustinis nutrenkia aukštesnįjį suvokimą skaidrinantis katarsis, pažadinantis mintis apie gyvenimo prasmę ir vertybes. 

Šiemet festivalio tema – „Kompozitorių šokiai“, o festivalio ašimi taps būtent Jūsų, Linai, pradėta tradicija – groti žinomų kompozitorių kūrinių remiksus. Kaip gimė ši idėja?

L. P. Pradėti reikėtų nuo 1987 metų: Panevėžyje vykusiame festivalyje „Kūrybinio jaunimo dienos“ vieną vakarą vyko jaunųjų kompozitorių diskoteka, kurioje jie šoko pagal vieni kitų originalių (neremiksuotų) kūrinių įrašus. 1995 m. Druskininkų festivalyje (tada dar nesivadino „Druskomanija“) gavęs pasiūlymą prisijungti, prisiminiau šią diskoteką (nors pats joje nesilankiau) ir pagalvojau apie Ryčio Mažulio „Čiauškančią mašiną“. Antroji kūrinio dalis man atmintyje suskambėjo visai kaip Detroito techno, taigi sukūriau jos remiksą. Linas Rimša buvo iš anksto paprašytas pagroti improvizacinį solo armonikėle, o pasirodymo metu netikėtai prisijungė ir pianistas Daumantas Slipkus.

1997 m. festivaliui „Jauna muzika“ jau parengiau visą ciklą kūrinių remiksų, kurie pavyko kur kas menkiau. Vis tiek šioje srityje buvau (ir esu) diletantas – aš juk ne Monikaze, kuri, atėjusi į klubinę elektroniką iš akademinės muzikos pusės, pabandė, išmoko, tapo profesionale ir žvaigžde.

Kokie gi dar šokiai jums įsiminė per 40 „Druskomanijų“? 

L. P. Be jau minėtų L. Butkaus ir I. Parnarauskaitės, būtų galima daug pasakoti apie tuos kartus, kai „Druskomanija“ padovanodavo miestiečiams ir poilsiautojams populiaresnės muzikos atstovų pasirodymus aikštėse ar klubuose, dūzges iki penkių ryto ir t. t.

R. K. Praėjusio dešimtmečio viduryje Druskininkuose viena šokio kompozicija įsikūnijo trikampės formos mantroje, ją kartojo visi šokantys: 

aš
šoku 
greičiau, 
negu moku

Ričardai, „Druskomanija“ pirmąsyk vyko 1985 m. kaip koncertas, kuriame Jūs kartu su keliais bendraminčiais kompozitoriais atlikote savo kūrybą. Kokia tuo metu buvo renginio vizija? 

R. K. Festivalio sėkmės istorija – išskirtinė. Retai nutinka, kai realybė pranoksta ne tik drąsias vizijas, bet ir suformuoja savaime besiskleidžiantį ypatingą reiškinį. Kaip tik toks yra šio festivalio atvejis. Net jei kam nors 1985 metais po pirmojo koncerto M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje žvaigždėse būtų pavykę įskaityti, jog festivalis sulauks keturių dešimtmečių brandos, o po jo skliautais įvyks šimtai kūrinių premjerų, renginių, susitikimų, afterparty vakarėlių ir, žinoma, šokių akcijų – argi būčiau patikėjęs? Festivalio ilgaamžiškumą tiesiogiai lėmė jo vadovų išmintis, o netiesiogiai – palankios aplinkybės, rikiuojamos festivalio įvairių kartų vadovų išminties... 

Kuo Jūsų akimis festivalis yra reikšmingas ir unikalus Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenoje šiandien? Ar galėtumėte keletu žodžių apibūdinti festivalio esmę, jo dvasią?

L. P. Ogi tai, kad festivalį rengia jauni ir nerimastingi Lietuvos muzikos profesionalai – kompozitoriai, muzikologai, atlikėjai, renginių organizatoriai. Tai buvo, yra ir bus debiutuojančiųjų kartų estafetė, kūrybinė laboratorija ir mokykla.

G. V. Žvelgdami į festivalio istoriją matome, kad nuo pat pradžių jis buvo išskirtinai laisvas bei pasižymi kūrybine jaunyste ir atvirumu. „Druskomanija“ yra atvira žanrų atžvilgiu, jauniems menininkams atidaro duris ir tampa tramplinu į tolesnę muzikinę karjerą. Kompozitoriai „Druskomanijoje“ jaučiasi saugūs, festivalio organizatoriai stengiasi būti atviri ir ateinanti publika irgi yra laisva.

R. K. Šis festivalis – tai:

metafora, kuri tikrovėje didesnė už tikrovę
protu nesuvokiama tiesa ir šviesa
tolstantis vėjas, paliekantis šešėlį
naujojo amžiaus skaitymai
ateities veržimasis į dabartį
nostalgijų žiedlapiai
gydomojo purvo raštai
vienu sparnu tolumoje plasnojantis paukštis
auksinių minučių skandinimas
nesibaigiantis lengvumo jausmas
veidrodis, kuriame pamatai tai, ką turi savyje

Pacituosiu piktoką Virginijos Apanavičienės pasisakymą 1990 m. „Jaunos muzikos“ leidinyje: „Ką jūs konkrečiai darot <...>, ko jūs siekiat, žaidžiat <...>, paaugliai iki 40-ties.“ Dabar jau ir festivalis 40-ties. Norėjau pasiteirauti – ar jis vis dar paauglys? Kaip tai pasireiškia ir kas išlaiko jaunystę? 

L. P. Taip, paauglys, kartais ir su „hormonų audromis“. O būdavo, kad šio „paauglio užaugę tėvai“ pamurmėdavo: ką dabar čia jaunimas daro, mes irgi niekų pridarydavome, bet mokėdavome juos teisingai pateikti, įpakuoti. Linkiu, kad „užaugę“ nežiūrėtumėte priekabiai į jaunesnes kartas, o kol „nepasenote“, neklausykite tokių kalbų, neabejokite ir darykite tai, kas patiems yra svarbu ir įdomu.

G. V. „Druskomanija“, kaip mes mėgstame sakyti, yra amžinai jauna, nes joje pasirodo patys jauniausi, kūrybinį kelią pradedantys kompozitoriai, atlikėjai ir tarpdisciplininio meno kūrėjai. Be to, nuolatos keičiasi organizatorių komandos, o su jomis ir pats festivalis – tai iš esmės padeda jam palaikyti „pirštą ant pulso“, jis yra toks, kokia yra kūrybinė aplinka. Festivalis garsėja atvirais kvietimais rašyti kūrinius. Kadangi pati dar neseniai buvau kompozicijos studentė, žinau, kad tai labai reikšminga jauniesiems kūrėjams – jie ne tik gali išgirsti savo kūrybą atliekamą profesionalių muzikantų, bet ir pamatyti savo vardą programoje, nusilenkti, nusifotografuoti. Tai padeda skleisti žinią apie save ir pasijusti solidžiu menininku.

R. K. Mano manymu, festivalio paslapties ir sėkmės gralis – besąlygiškas tikėjimas jaunatviška viltimi ir amžina jaunyste.

Kalbant apie „Jauną muziką“, 1987–1990 m. festivalio proga buvo leidžiamas tokio pavadinimo leidinys, inspiravęs bent iš dalies atgaivinti šią tradiciją „Druskomanijos“ žurnaluose. Ričardai, gal galite plačiau papasakoti apie „Jaunos muzikos“ leidinius?

R. K. Pirmasis „Jaunos muzikos“ leidinys man primena dramą su laiminga pabaiga. Kai Lazdijų spaustuvės dažais kvepiančią knygelę parodžiau savo mokytojui prof. Juliui Juzeliūnui – 201 auditorijoje – jis, netardamas nė žodžio, pasidėjo ją ant stalo prieš akis ir ilgai žiūrėjo. Vėl paėmęs į rankas ėmė skaityti. Po gerų dešimties minučių, kurios, atrodė, niekada nesibaigs, profesorius tyliai pasakė: „Jei tai būtum padaręs prieš penkerius metus, ne tik tavęs, bet ir manęs būtų laukęs Sibiras.“ Tik vėliau supratau, kad profesorius sakė tiesą. Šiandien, matydamas drąsiai provokuojančias druskomanų menines akcijas, tapusias festivalio savastimi, pagalvoju – kokie mokytojai, tokie ir mokiniai!

Ar per keturiasdešimt metų pasitaikė panašių leidinių, žurnalų? Galbūt apie muziką kalbėta kitokiais būdais?

L. P. Jokių panašių žurnalų nebuvo leidžiama. Kiek kitoks yra Lietuvos muzikos informacijos centro įstabusis žurnalas „Lithuanian Music Link / Lietuvos muzikos link“, pradėtas leisti tais pačiais 2000 metais, kai festivalis įgavo dabartinį „Druskomanijos“ pavadinimą. Anksčiau klausėte apie paauglius – tai šitokiu būdu visi mes savotiška Z karta.

Kokias pastebite tendencijas, į „Druskomaniją“ ateinančių kompozitorių požiūrį? Žinoma, kiekviena karta ir meno vadovas į festivalį atsineša savitą estetiką, tačiau galbūt pastebite ką nors, kas išlieka?

G. V. Labai sunku pamatyti vieną tendenciją, kuomet turime skirtingų estetikų „mišrainę“, susirenka daug skirtingo amžiaus kūrėjų iš skirtingų vietų, turinčių skirtingą patirtį. Tačiau tai ir yra „Druskomanijos“ žavesys. Kituose festivaliuose matome kažkokią stilistinę kryptį ir atėjęs į koncertą žinai, ko galima tikėtis, o čia, ypač atvirų kvietimų metu kurtų kūrinių koncertuose, gali nutikti bet kas! Tai yra labai svarbu ir kompozitoriai tai žino ir nebijo tuo naudotis, ir (tikiuosi) nebando įsisprausti į stilistinius rėmus. 

R. K. Festivalio visų kartų siekius vienija jaunatviškos vertybės, ypatingas laisvės jausmas ir jo autorių rezistencija – jaunystėje.

---

Visa festivalio programa ir informacija apie renginius