Kalbino Faustina Dedūraitė

Taip jau yra, kad tam tikri įvertinimai meno pasaulyje tampa paskata, proga prisiminti kai kurias asmenybes ar atrasti naujus kūrybinius profilius. Šiuo atveju 2023 m. gegužės mėnesį vykusiuose Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamuose Metų kūrinių rinkimuose įteikta Jaunojo kompozitoriaus premija atveria galimybę plačiau susipažinti su jaunosios kartos kompozitoriumi, publicistu Jurgiu Kubiliumi. Nuo lemtingojo Gaetano Donizetti „Lucia di Lammermoor“ operos pastatymo Kauno muzikiniame teatre, tylios Vidmanto Bartulio įtakos iki diskusijų reikšmės visuomenei ir hermiškojo prado – tokia spalvinga pokalbio trajektorija atspindi gilią bei nuoširdžią J. Kubiliaus asmenybę, atsiskleidžiančią ir jo kūryboje.

---

Esi jaunosios kartos kompozitorius. Kaip prasidėjo tavo kelias į muziką? Galbūt juo eidamas ir pats save ne kartą nustebinai?

Pačiam buvo netikėta, kai pasirinkau muzikos kelią. Nuo vaikystės visada buvau nukreipiamas į humanitarinę sritį – istoriją, filosofiją, tekstų rašymą. Dalyvaudavau poezijos, prozos konkursuose, o būdamas 8-erių jau vesdavau koncertus. Žodis mane lydėjo nuo pat mažumės, tik vėliau atsirado muzika. Besimokydamas Kauno jėzuitų gimnazijoje lankiau ir fortepijoną, vėliau mokiausi klasikinio vokalo. Pirminė paskata sieti savo kelią su muzika susiformavo per dainavimą, solinius pasirodymus. Kiek vėliau atsirado ir kompozicija.

Pamenu, kad dar besimokydamas 10-oje klasėje nuėjau į muzikinį teatrą Kaune, kuriame rodė fantastišką Gaetano Donizetti „Lucia di Lammermoor“ pastatymą. Mane užkabino Donizetti muzikinės kalbos paradoksas – kūrinio pabaigoje išprotėjusi Lucia dainuoja apverkdama šį pasaulį, o skamba totalus neapolietiškas mažoras. Toks libreto ir muzikos paradoksas, grynai semantinis muzikos lygmuo mane ir atvedė į muziką.

Po tokio G. Donizetti operos patyrimo pradėjai nuosekliai kurti?

Komponuoti pradėjau 9-oje klasėje. Tada kūriau Frédérico Chopino ir Johanno Strausso stilių hibridu. Baisu net prisiminti, kaip tai skambėjo (juokiasi). Kiek vėliau kreipiausi į Vidmantą Bartulį, nes nebegalėjau nieko naujo parašyti. Jis man nurodė šešias natas – jomis remiantis turėjau sukurti kūrinį. Tuomet baisiai pykau, bet tuo pačiu ir džiaugiausi – tai mane išlaisvino. Bartulis ir pasiūlė stoti į kompoziciją. Ilgai dvejojau, nerimavau dėl tokio staigaus pokyčio, tačiau likus mažiau nei mėnesiui iki stojamųjų, galiausiai apsisprendžiau.

Atlikėjų studijas dar galima suprasti ir vertinti kaip tam tikro amato įgijimą, tačiau kalbant apie kompozicijos studijas iškyla klausimas – ką reiškia studijuoti kompoziciją, ir ar galima kūrybos išmokti?

Anksčiau galvodavau, kad kompozicijos studijos gali būti „tvarkingos“. Juk yra tam tikrų amatininkiškų disciplinų. Tai klasikiniai orkestruotės dėsniai, kontrapunktas, faktūros analizė. Tačiau nuo šių metų, kai turiu savo pirmąją kompozicijos mokinę, suabejojau, ar įmanoma sudaryti visiems tinkančią kompozicijos studijų sąrangą. Dėl to jauniesiems kompozitoriams gyvybiškai svarbu turėti laisvę rinktis teorinius, istorinius, skaitmeninius, net humanitarinius dalykus – kiekvienam pagal savo profesinius poreikius. Mes, ypač vadinamieji akademikai, turime siekti, kad laiko ir studijų kreditai nebūtų vien plytos statant tam tikrų paskaitų krūvį.

Kas yra svarbiausia mokantis kompozicijos?

Manau, kad svarbiausia yra dėstytojo asmenybė ir vidinė stiprybė. Turbūt didžiausias iššūkis kiekvienam kompozicijos mokytojui yra sugebėti įsiklausyti, pajusti studento prigimtį, kantriai išlaukti jo žvilgsnio pasikeitimo. Galiausiai kiekvienas kompozitorius pats išmoksta ir susiranda savąjį technikos portfelį – kur kas svarbiau, kai kažkas yra šalia ir palaiko.

Kalbant apie asmenybės svarbą studijose – ką tau reiškia buvę ir esami mokytojai, dėstytojai?

Kiekvienas mokytojas savu laiku padarė labai didelę įtaką ir puikiai tiko tam tikram kūrybos periodui. Šviesios atminties Vidmantas Bartulis buvo ideali asmenybė kūrybos pradžiai. Jis matė, kad einu sava vaga ir paprasčiausiai buvo šalia, nedarė jokio spaudimo. Manau, kad visiems mums, bartuliniams, kurie patyrėme popietes Kauno valstybinėje filharmonijoje jam rymant barokiniame krėsle ir klausant mūsų paaugliškų fantazavimų, tas laikas turėjo didelę reikšmę. Vis labiau imu suprasti tos tylos, pamažumo ir reikiamo žodžio reikiamu metu prasmę.

Vaclovui Augustinui, savo pirmam dėstytojui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, esu labai dėkingas už neįkainojamą chorinės muzikos rašymo patirtį. O Mārtiņšui Viļumsui – už refleksinio pobūdžio klausimus apie muzikinę faktūrą ir balansą, kuriuos dabar ir pats kaskart sau užduodu rašydamas. Kiekvienas mokytojas suteikdavo tai, ko tuo metu labiausiai reikėdavo.

Kaip vienas ryškiausių tavo muzikinės kalbos elementų iškyla rekompozicija. Ar šis raktažodis tinka ir naujausiems tavo kūriniams?

Taip, rekompozicija mano kūryboje neišvengiamai išlieka. Pastaruosius keletą metų ieškau sprendimo į iškylantį klausimą: ar verta šiais laikais generuoti naują muzikinę medžiagą? Galbūt į kūrybą galima žiūrėti ekologiškiau – yra daug medžiagos, kurią galima panaudoti savo kūriniuose. Taip susiformuoja palimpsestinis rašymas, o panaudojus praeities artefaktų semantinę prasmę, susikuria ne tik akustinis, bet ir asociatyvus kūrinio laukas. Bandymas perkurti, spėju, yra nesąmoninga reakcija į tai, kas vyksta aplinkui. Tai toks nenumaldomoje turinio srovėje besiblaškančio šiandienos žmogaus šauksmas – reikia sustoti, nebegeneruoti naujų statybinių medžiagų. Žodžiu, mintis visai kaip minimalizmo filosofijos, tik sprendimo kelias truputį kitoks (juokiasi).

Ar minėti aspektai tiktų ir kompozicijai „Night on the Red Couch“, kurios premjera ką tik įvyko Nidoje, Thomano Manno festivalyje?

Visiškai taip – eksperimentuodamas pamėginau sujungti visus ligšiolinius svarstymus. Šio kūrinio įkvėpimu tapo Sigmundo Freudo sapnų teorija. Nustebino, kad Freudo įvardijami sapno darbo metodai, t. y. kaip sapnas perdirba mūsų patirtis, atitinka kompozicines technikas: inversija, medžiagos sutraukimas, perprasminimas ir panašiai. Kaip sapnuodami patiriame pasyvaus ir aktyvaus miego periodus, taip kūrinyje derinau skirtingų tipų epizodus: vienuose galima grožėtis pačiu garsu, o kituose svarbūs citatų asociacijos laukai ir citatas deformuojantys procesai. Rašant buvo smagu ieškoti froidiškos psichoanalizės atitikmenų muzikoje. Pavyzdžiui, tarsi koks supresuojantis pavydus tėvas užčiaupdavau kadencijas (juokiasi). Galbūt ne visi sumanymai pavyks, bet ir neprivalo.

Šiais metais buvai įvertintas jaunojo kompozitoriaus premija. Ką tau tai reiškia?

Žavingai sutapo, kad premija paskirta tuomet, kai mano gyvenime užsibaigė tam tikras etapas. Supratau, kad tai yra puiki proga padėkoti žmonėms, kurie buvo šalia – savo dėstytojams, tėvams, bičiuliams. Tai yra esminis dalykas.

Kokį naują etapą žymi ši premija?

Kol kas norisi, kad tas etapas prasidėtų fiziniu lygmeniu. Liko dar nemažai tam pasiruošti.

Pereikime nuo kompozicijos prie kitų sričių, kuriose aktyviai reiškiesi. Juozo Gruodžio konservatorijoje dirbi muzikos istorijos mokytoju, turi kompozicijos mokinę, aktyviai rašai recenzijas, vedi koncertus. Galbūt kažkurioje iš jų save realizuoji labiausiai?

Turiu daug veiklų, kurios man yra svarbios. Prireikė laiko patirti ir suprasti, kad vien kurti muziką, vien rašyti tekstus negalėčiau. Jeigu viena veiklos šaka džiūsta – visas medis kenčia. Pavydžiu žmonėms, kurie savo karjerą veda viena kryptimi, tikslingai. Aš taip nepajėgiu, tad tenka savo energiją paskirstyti įvairioms sritims. Tai ypač svarbu, kai iš prigimties esi ne maratonininkas, o sprinteris: per trumpą laiką padarai daug, bet reikia ir ilgesnio etapo atsigavimui.

Pastebėjau, kad tavo kritikos straipsniai pasižymi inovatyvumu, gana aštriu, profesionaliu žvilgsniu. Juose svarbią vietą užima ne tik pasakojamoji, komentuojamoji dalis, bet ir siekis kelti diskusiją. Kodėl tau tai svarbu?

Skaičiuojant metais, teksto žodis su manimi yra ilgiau nei sąmoningai prisijaukintas muzikinis garsas. Tekstuose man svarbu ne tiek dokumentuoti įvykį, bet perteikti savo žvilgsnį ir paskatinti nevienareikšmius apmąstymus. Norisi, kad skaitytojas patirtų skaitymo malonumą, net jei jis ir nėra suinteresuotas recenzijoje aprašomu įvykiu. Jei jau investuoju savo laiką tokiems tekstams, stengiuosi juos sukurti konceptualiau.

Diskusijų kėlimas visada apima ir nepatogumo faktorių.

Tikra tiesa. O ypatingai tada, kai esi dvidešimtinių viduryje ir pradedi kūrybinį kelią. Prieš kiekvieno teksto publikaciją ilgai svarstau, kokia rizika už to slypi. Pliuralistinėje terpėje labiau artikuliuotas pasisakymas gali būti traktuojamos mažiausiai kaip diletantizmas, daugiausiai kaip pirštinės metimas. Kaip kūrėjas nesutinku su liaudies pasakymu – „o tu paimk ir pats padaryk, jei toks gudras“. Tuo pačiu pritarsiu minčiai, kad kūrėjams nereikia kritikų – jų reikia funkcionuojančiai bendruomenei. Ne vienas dabarties mąstytojas sako, kad Vakarų visuomenė nebegeba išeiti iš akligatvio, iškilusio viešajame mąstyme (public thinking) įsigalėjus politkorektiškumo inkvizicijai. Pagarba socialinėms grupėms yra labai svarbi, tačiau ir laisva diskusija yra vakarietiškos civilizacijos pamatas nuo pat Antikos laikų. Šiandien kalbant viešai atsiveria didelė rizika užkabinti tam tikrą visuomenės grupę, kurią gali įžeisti. Tačiau ar sveika viešai nediskutuoti? Manau, kad mandagiai, bet reikia.

Toks požiūris atsispindi ir tavo recenzijoje „Voxo“ premjeros ir profilaktinis „juventučio“ vizitas pas foniatrą.

Daugumoje gyvenimo situacijų renkuosi pabambėti privačiai. Kitaip yra tada, kai kažkas tikrai rūpi. Toje recenzijoje slypi kelerių metų apmąstymai, stebėjimai, pokalbių ir diskusijų reziumė.  Norisi pastebėjimus įvilkti į prasmingą formą, kad tai nebūtų vien pastebėjimų svaidynė, bet sisteminė apžvalga. Kita vertus, didelė prabanga yra tekstams skirti tiek laiko, kiek nusprendžiu.

Ką sieki perteikti savo veikla ir kūryba?

Antrojo karantino metu dirbdamas su koučere supratau, kad visose mano veiklose tarsi užkalbėjimas driekiasi savotiškas hermiškas pradas. Norėdamas to ar ne, natūraliai ieškau būdų įkvėpti žmones: atverti pasibuvojimą tarsi kitokioje būsenoje, kitokiame laike, plėsti jų akiratį. O muzikinis garsas, rašytinis ar kalbamasis žodis – tai tik mediumai.

Kalbant apie kūrybą, su kolegomis dažnai diskutuojame apie tai, kad kompozitoriaus kaip vienišo kūrėjo galimybė realizuotis dabar beveik išnykusi. Kita vertus, kūryba yra tapatybės dalis – jaučiuosi ne visai žmogus, jeigu to nedarau. Galbūt dėl to, kad dirbu su tekstais, muzikoje labiau patinka ne tokie apibrėžti akustiniai vienetai. Kol kas kūrybiniame muzikos meniu žvalgausi ne į dešreles ar burgerius, bet kruasanus ir lašišą (rimtai, visai nesijuokdamas).