Domininkas Kunčinas  

Pankroko scena dažnai yra terpė, kurioje gimsta naujos muzikos ir kitų meno krypčių idėjos. Radikali ir nuolat taisykles laužanti, ji aukoja kokybę vardan saviraiškos laisvės ir idėjos. Pankroko scenoje gimsta įvairios politinės ir socialinės idėjos: iš pradžių šokiruojančios, bet ilgainiui priimamos kaip progresyvios. Ši gyvybingai nestabili subkultūra jau yra neatsiejama Lietuvos populiariosios kultūros dalis: klubą „GreenClub“ galima rasti specialiai MO muziejaus parodai „Vilniaus pokeris“ nupieštoje iliustracijoje; Craigo O'Haros knyga „Pankų filosofija. Daugiau nei triukšmas“ ir kiti artefaktai demonstruojami Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje „Roko rifai: muzika sovietmečiu 1960-1990“, Šiaulių fotografijos muziejaus parodoje „Apie muzikinės scenos maištininkus“ taip pat yra nemažai pankiškų akcentų. Toks gausus pastarojo meto pankrokiškų artefaktų demonstravimas viešumoje paskatino šiuo tekstu bandyti nubrėžti subjektyvius lietuviško pankroko punktyrus. 

Turbūt pirmą kartą pankrokas Lietuvos žiniasklaidoje buvo paminėtas 1978 metais, žurnale „Nemunas“: „Nauja popmuzikos banga – riksmas: jaunimo generacijos, neturinčios ateities. (...) Tai – PUNK ROKAS, socialinis reiškinys, apėmęs nemažą dalį Vakarų jaunimo, neturintis nieko bendro su muzika“. Palyginimui: tuo metu žinomiausi šio žanro atstovai „The Sex Pistols“ jau buvo sugroję paskutinį koncertą ir nutraukę savo veiklą, o žiniasklaida dairėsi naujo populiariosios kultūros taikinio. Sovietinio sąstingio apimtoje Lietuvoje skiauterėtų pankų nuotraukos pirmiausiai atsirado... lenkiškuose mados žurnaluose. Kiek vėliau atkeliavo ir pirmieji įrašai – kovingas „Hate & War“ suskambo žymiai aktualiau nei hipių „Love & Peace“.

Pirmieji pankai grojo pankroką, tačiau patys to nežinojo. Dabar daug kas groja pankroką, tačiau nebūtinai yra pankai. Pankas nelygu pankrokas; tai – ne vien grubus ir agresyvus muzikos stilius, bet ir sąmonės būvis bei socialinis reiškinys su savo etika-estetika ir (sub)kultūriniais artefaktais. Pankais dažnai vadinami žmonės, pasižymintys netradiciniu mąstymu, įprastų taisyklių laužymu; jų gyvenimuose gausu situacionizmo, dadaizmo ir fluxus bruožų. Pankroką praėjusio amžiaus 8-tojo dešimtmečio pabaigoje supakavo ir pardavė, tačiau jis iki pat šių dienų nuolat prasiveržia įvairiomis formomis.

Nuo „Mind's Disorder“, „Sa-Sa.“, „WC“ ir „33% Kiaulių pakeliui į Vatikaną“, „Erkė maiše“ ir „Turboreanimacijos“ iki „Tureto Sindromo“, „Manacles“ ir „Lapkričio 20-tosios orkestro“; nuo „Bombiako“ iki „Supuvusios skylės“; nuo fanzino „Mūsų ašigalyje“ iki www.hardcore.lt; nuo kraštutinės dešinės iki kraštutinės kairės; nuo tada iki dabar.

„Proto netvarka“ sovietinėje Lietuvoje

1972 m. Kauno miesto sode, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir susidegino Romas Kalanta. Jo laidotuvės sukėlė masinius neramumus mieste, po kurių KGB ir milicija ėmė ypatingai griežtai sekti ir dusinti hipius bei vėlesnes jaunimo subkultūrų apraiškas Lietuvoje. Švietimo institucijose buvo prievarta kerpami plaukai ir siaurinamos kelnės, cenzūruojamas kultūros renginių turinys.

Tokioje atmosferoje keturi Vilniaus 22–osios vidurinės (dabar – Vilniaus Mikalojaus Daukšos gimnazija) moksleiviai įkūrė grupę „Mind's Disorder“. Norėdami šokiruoti „valstybinės“ estradinės muzikos gerbėjus bei geriau išreikšti save, vaikinai pasirinko tiems laikams drąsius estetikos pagrindus – ironiškai saldžios, ausiai malonios melodijos nuosekliai užleidžia vietą triukšmo ir pašėlusio ritmo grožiui.

Tuo metu muzikantai visame pasaulyje ieškojo muzikos intensyvumo ir tekstų aktualumo – priešingybės tuo metu vyravusiam sofistikuotam progrokui. 1969-aisiais grupė „The Stooges“ su pernai Vilniuje koncertavusiu Iggy Popu priešakyje įrašė savo debiutinį albumą, tapusį proto-punk klasika. Vieni po kitų JAV, o netrukus ir visame pasaulyje, atsirado naujojo skambesio sekėjai: „New York Dolls“, „Suicide“, „Modern Lovers“, „Devo“, „Electric Eels“, „Neu!“, „The Saints“ ir kiti.

Kaip prisimena vienas „Mind's Disorder“ narių Arvydas Makauskas „Makys“, daug įtakos padarė noras groti kitaip nei mokyklos šokiuose: „Bet kad nelabai mokėjom, tai ir gavosi kažkas tarp noizo ir panko su lyriniais nukrypimais. Įprastų muzikos taisyklių nesilaikymas atspindėjo to meto vidinį poreikį išreikšti save protesto prieš „sutvarkytą“ gyvenimą formą.“

Nepaisant to, kad grupė sugrojo tik vieną pareigūnų nutrauktą koncertą, nuo 1973 iki 1983 metų „Mind's Disorder“ išleido 20 albumų. „Išleistas“ – per skambus žodis, nes dažniausiai tai būdavo keliais egzemplioriais įrašytos juostos su savadarbiu viršeliu. Albume „Electric Castle's War“ buvo naudojami sumiksuoti plojimai iš Kremliaus suvažiavimų rūmų, o „The Comsomoles“, sulaukė saugumiečių dėmesio dėl savo pavadinimo.

Vėliau pankroko scenoje išplitusi koncepcija „pasidaryk pats“ „Mind's Disorder“ nariams buvo artima nuo pat pradžių. Visi įrašai vyko ne specialiose studijose, bet garažuose ir butuose, pasitelkiant juostinį magnetofoną. Instrumentus vaikinai gamino patys, nes visi keturi gerai išmanė fiziką ir įgytas žinias sėkmingai panaudodavo muzikinių prietaisų gamybos sferoje. Pasak pačių muzikantų, ši grupė buvo daugiau dvasinis, o ne siaurai muzikinis reiškinys. „Mind's Disorder“ išsiskyrė savo pavadinimu, novatorišku skambesiu, intensyvumu ir angliškais tekstais. Patys to nežinodami, „disorderiai“ padėjo pamatus lietuviškam pankrokui. Pasak „Makio“, jis pats apie pankroką išgirdo apie 1979-uosius: ...ir tai buvo „The Stranglers“, o ne „The Sex Pistols“.

Per 10 metų grupėje grojo daug narių, tarp jų – žinomas pianistas Gintautas Abarius, viename albumų grojęs ...būgnais: „Garaže buvo labai šalta, tai negalėjo klavišais groti”. Pats „Makys“ ir jo kolega iš „disorderių“ Gediminas Simniškis „Gedson“ šiuo metu groja legendinėje grupėje „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“.

Atsitiktinės žinios ir nihilizmas: 1979 – 1985 m.

Sovietų Lietuvos spaudos kioskuose buvo platinama ir socialistinio užsienio periodika. Taip lenkų madų žurnale „Kobieta i žycie” įvairenybių skiltyje lietuviai pirmą kartą pamatė „The Sex Pistols“ nuotrauką.

Koncertų organizatorius ir pirmosios nepriklausomos Baltijos šalyse įrašų kompanijos „Zona records“ įkūrėjas Dovydas Bluvšteinas prisimena: „Kaip bebūtų keista, apie pankroką sužinojau iš mamos. Ji parodė man žinutę viename lenkiškų žurnalų, kuriuos tais laikais skaitydavo. Mokykloje, kurią baigiau 1977 metų vasarą, keisdavausi su bendramoksliais plokštelėmis. Ypač nustebino „The New York Dolls“. Vėliau išgirdau ir „The Stranglers“. Tokių įrašų mieste buvo nedaug, didžioji dalis melomanų vis dar svaigo nuo art ir hard roko.“

Kai kurie pankroko herojai, tokie kaip Sid Vicious ar Siouxsie Sioux, kartais dėvėdavo svastikas, todėl Sovietų saugumas nusprendė, kad visas pankrokas – fašistinis. Nepaisant to, kad dauguma pankų buvo gana aršūs antikapitalistai ir kairuoliai. Iš dalies dėl to, iš dalies dėl R. Kalantos susideginimo, visas rokas Lietuvoje buvo gniaužiamas iki pat 1987-88 m.

1978 m. Estijoje susikūrė „Propeller“ – viena pirmųjų pankroko grupių Sovietų sąjungoje. Tiesa, šiuo klausimu duomenys ne visada sutampa – kai kurių šaltinių duomenimis, pirmoji Estijos pankroko grupė buvo „The Rebels“, ir susikūrė ji 1979 m. 1980-aisiais „Propeller“ koncertas, įvykęs po futbolo rungtynių, buvo uždraustas ir sukėlė neramumus, kurių metu tūkstantinė minia surengė eitynes Taline. Tik 1995 metais buvo išleistas archyvinis grupės įrašas.

Pankroko grupių „WC“ ir „Už Tėvynę“ lyderis Nėrius Pečiūra „Atsuktuvas“ pasakoja: „Apie pankus nuolat pradėjau girdėti maždaug nuo 1980 metų. Akivaizdžiai pankuoti pradėjome po metų – skutome smilkinius, nešiojome „bermudus“, galifė kelnes, sandalus bei basketkes (kinietiškus arba „Inkaro“ sportbačius – D.K. past.), senus tėvų lietpalčius ir paltus, dujokaukių krepšius. Vasaromis mados susimaišydavo su spalvingesniais naujosios bangos ir breikerių aprėdais. Kas yra pankrokas – nemąstėme. 1980-tųjų pradžioje buvau Sporto Rūmuose, „Kabareto tarp girnų” koncerte, kur Vytautas Kernagis nuo scenos pasakė: „Kadangi Lietuvoje dabar itin gausu pankų, tai specialiai jiems sugrosime pankrokenrolėlį”. Ir trenkė, jei neklystu, „Naują ūkio mazą” (tikrasis kūrinio pavadinimas – „Oi Žiba Žiba (Sveikas, Linksmas, Nedidukas Mūsų Šis Rokenroliukas" – D. K. pastaba). Mes tribūnose pašokome nuo kėdžių ir ir raitėmės ekstazėje. O kažkokie civiliais apsirengę asmenys iš tribūnų kraštų „sėmė“, išvedinėjo šokančius žmones, nes sovietyne šokti koncerte buvo viešosios tvarkos pažeidimas.“

Viešai niekas savęs pankais nevadino, nes patys aiškiai nesuvokė šio judėjimo ir jo filosofijos, be to, sovietinėje valstybėje buvo pavojinga atvirai deklaruoti savo pažiūras. Kaip ir kitoms subkultūroms, pankams buvo būdingas pogrindinis uždarumas, nenoras dalintis savais įsivaizduojamais „vidiniais turtais“.

Būsimieji „Sa-Sa.“ nariai Vilniaus 27-tosios vidurinės mokyklos ansamblyje pradėjo repetuoti ir groti koverius nuo 1979 metų. Pirmasis „Sa-Sa.“ koncertas VU Medicinos fakultete įvyko 1983 m. rudenį. Skirtingai nei „Mind‘s Disorder“, jie vadino save pankroko grupe. Nors pats „Sa-Sa.“ lyderis yra sakęs: „Visiems buvo patogu manyti, kad tai ne pankrokas, o humoristinė agitbrigada“. Grupės išskirtinumas buvo dūzgiantys sovietiniai klavišiniai, greitas tempas, nihilistiniai, depresyvūs dainų tekstai, dažnai išreikšti lozungo forma. Savotiškas Samuelio Becketto absurdo pjesių ir grupės „The Stranglers“ įtakos pasaulis. „Vokalinis, instrumentalinis, fekalinis ansamblis“ specialiai vengė perdėto viešumo ir savo kūrybą pristatinėjo tik pogrindyje. Nors grupės pavadinimas buvo beveik nežinomas, jos dainų tekstai gana plačiai pasklido paskutinio sovietmečio dešimtmečio Lietuvos pogrindyje.

Vytas Kubilius, grojęs su grupe gitara festivalyje „Purvinoji Žiema“, prisimena, kaip vyko legendinio albumo įrašai: „Iš pradžių [įrašinėjom] Profsąjungų rūmuose ant scenos po „Vilnius Jazz“, po to – dar vieną dieną „Žalianamyje“ Antakalnyje. Valdas Karpuška įrašinėjo į du kanalus viską kartu. Dar buvo ten Džo Volkovas su gitara, po to išvažiavo į JAV. O tą įrašą vėliau dviese su Petru Asminavičiumi tvarkėm studijoj virš „Lango“ klubo. Dviejų kanalų įrašą pervedėm į „Betacam“ ir tada tiesiog pjaustėm tembrus, kad kažkiek iškelti, pvz., bosą. Balansuoti nebuvo kaip.“

1990 metų vasarą „Sa-Sa.“ lyderis Nerijus Rėza dalyvavo radijo stoties „M-1“ laidoje, kur pristatė 1989-tųjų rugsėjo mėnesį įrašytą albumą „Paskutinės dainos“. N. Rėza žinojo, kad tuo metu klausytojai dažnai įsirašinėdavo radijo laidas dėl alternatyvios muzikos įrašų stygiaus, todėl skambant „Sa-Sa.“ dainoms, jis paprašydavo įjungti mikrofoną ir pats pasakydavo kokį nors trumpą komentarą. N. Rėza buvo teisus – žmonės tikrai įsirašė minėtą radijo laidą. Ilgą laiką tai buvo vienintelis „Sa-Sa.“ įrašas, „sugadintas“ paties vokalisto balsu. Tik 1994 m. oficialiai buvo išleista grupės kasetė „Paskutinės dainos“. Šiuo metu vienintelis likęs gyvas grupės narys gyvena JAV. 

2019 m. Nėrius Pečiūra pristatė dokumentinį filmą „Sa-Sa.". Slapta viena audiokasetės istorija“. Viename jo epizodų pasakojama, kaip 9-tojo dešimtmečio pabaigoje kultūros namuose Antakalnyje lietuviško pankroko pradininkai inscenizavo Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymą – šį teatrinį performansą lydėjo pankiška muzika.

Panašiu metu savo pirmuosius albumus įrašė vėliau išgarsėjusios grupės, tokios kaip „Bix“ (albumą „Rats City“,1982) ir „Antis“, kurios 1994-aisiais išleistame „punkminialbume“ „Bjaurioji antis“ surinkti grupės įrašai, daryti 1985-86 metais. Nors šiuose įrašuose ir buvo pankroko užuomazgų, vis dėlto tai buvo veikiau post-punk ir kitų stilių paveikta kūryba nei grynas pankrokas. 

Tuo metu pankai Lietuvoje klausėsi gana įvairios muzikos. Elektroninė naujoji banga (new wave) klestėjo greta pankroko: Gary Numanas, „Madness“, Nina Hagen, „Devo“, „Blondie“, „Trio“, „Talking Heads“, „Trans-X“, „Visage“, Joachimas Wittas, Peteris Shilingas ir kiti. Mokyklų ir studentų diskotekose kartais nuskambėdavo „The Sex Pistols“, „The Clash“ ar „The Stranglers“. Tai buvo tipiška to laikmečio muzika, o juk lietuviški pankai taip pat buvo savo laikmečio produktas. Įrašų buvo mažai, tad visi juos persirašinėdavo vieni iš kitų juostiniais ar kasetiniais magnetofonais. Tokiame gana eklektiškame fone pankroko idėjos buvo nelabai aiškios, ne iki galo suformuluotos: vietiniame pankų judėjime lydėsi skurdžios sovietinės buities bei vakarietiško pankroko ir naujosios bangos elementai. Nenuoseklumo į lietuviško pankroko kontekstą įnešė ir tai, kad pirmoji pankų banga Lietuvoje buvo save neigiantis judėjimas – kitaip tariant, pankai neprisipažindavo, kad yra pankai.

Fanzino „KoksNorsKelias“ leidėjas Jonas Oškinis „Gonzikas“ prisimena: „Pinigų gal kas ir turėjo, bet nebuvo ko pirkti: nei instrumentų, nei įrašų, nei drabužių. Pankrokas buvo nihilizmas ir „taupus“ gyvenimo būdas, nuolatiniai konfliktai su „auksiniu jaunimu“. To meto filosofuojantys pankai, mano nuomone, mažai skyrėsi nuo 1970-tųjų Rimo Buroko potipio valkatos poeto ar Venedikto Jerofejevo „Maskva – Petuškai“. Tipiškas to „palikimas“ – 1985 metų Kęstučio Zuikos romanas „Pankas“, kurio herojus net neklauso pankroko; čia nėra jokių užuominų į kokius nors pankų tekstus ar idėjas. Visą laiką tik „nusispjaut". Užkliūna ir ženkli aguonų virimo scenos įtaka.“

Pankroko sprogimas: 1985 – 1990 m.

Maždaug 1985-aisiais Vilniuje pradėjo formuotis kitoks pankroko suvokimas. Ryškėjo idėjos, kurias deklaravo britų grupės iš rinkinio „Back Stage Pass“: „Cockney Rejects“, „UK Subs“, „The Exploited“, „Stiff Little Fingers“ ir kitos. Pradėjo formuotis britiškas panko įvaizdis: sunkūs kareiviški batai, siauros kelnės, grafkėmis (žiogeliais) nusagstytos odinės striukės su įvairiais užrašais, išskustos skiauterės. „Atsuktuvas“ prisimena, kad 1986-aisiais amerikietės panos iš Vasario 16-tosios gimnazijos Hiutenfelde, Vokietijoje, atvežė į Lietuvą kasetes su tuometiniu amerikietišku pankroku: „Black Flag“, „Dead Kennedys“, „The Butthole Surfers“, „Minor Threat“ ir kitomis. Po metų Kristina Bielskus iš Čikagos atvežė kelis zino „Maximum Rock’n’roll” numerius. Tarp Lietuvos pankų pasklido žinia, kad pankrokas nemirė kartu su „The Sex Pistols“, o įvairiais būviais pasklido visame pasaulyje.

Vienas išskirtinių lietuviškų pankų bruožų buvo ryškios patriotizmo ir nacionalizmo idėjos – pankai vieni pirmųjų pradėjo naudoti tuo metu dar uždraustą trispalvę ir kitus Lietuvos simbolius. Jeigu tuo metu jie būtų susitikę savo kolegas iš Vakarų, greičiausiai būtų kilę ideologinių nesutarimų. Jau tada minėtieji „Dead Kennedys“ dainavo „Nazi Punk Fuck Off“, o pankų susirėmimai su fašistuojančiais skustagalviais buvo niūri kasdienybė.

1986-aisiais du Vilniaus pankai „Atsuktuvas" ir „Varveklis" sukūrė grupę „WC“.  Pirmasis jų kūrinys vadinosi „Aš nuplikau nuo peroksido“. Netrukus jie susitiko su Vilniaus Jaunimo Muzikos Klubo (JMK) atstove Margarita Starkevičiūte: pareiškė, kad yra repertuarą turinti pankroko grupė ir paprašė suorganizuoti koncertą. Po kelių mėnesių, pasibaigus „Anties” koncertui Vilniaus VRM kultūros ir sporto rūmų scenoje, toje pačioje scenoje pasirodė ir „WC“. 

Kaip rašoma Nėriaus Pečiūros knygoje „Aš ir Atsuktuvas“, repeticijos vykdavo pas „Varveklį" namuose, o po jų, nešini pilnais krepšiais alaus butelių, iš miesto suvažiuodavo „Kablys", „Čiumas", „Grūzdas", „Londonas" ir kiti pankai.

1987 metų pavasarį Vilniuje, Lengvosios atletikos manieže, turėjo vykti „Vilniaus Roko Klubo“ atidarymo koncertai. Vienas organizatorių „WC“ nariams sakė bijantis jų pavadinimą spausdinti oficialioje programėlėje, plakatuose ir organizacinėse paraiškose. Organizatoriams tada tekdavo dokumentus derinti oficialiose institucijose – LTSR Kultūros ministerijoje, komjaunimo komitetuose ir panašiai. Tie dokumentai keliaudavo ir į KGB. Todėl organizatorius pasiūlė vienam koncertui sovietus apgauti konspiraciniais tikslais pakeičiant grupės pavadinimą. „Varveklis" pasiūlė pasivadinti „Komanda V“, tad vėlesniuose šaltiniuose „WC“ kartais minimi kaip  „Komanda V“. 

Kitas JMK atstovas Giedrius Klimkevičius (vėliau „Bomba records“ vadovas ir pirmojo open air festivalio Lietuvoje „Be2gether“ organizatorius, dabar – Pakruojo dvaro valdytojas) 1987-ųjų rudenį grupei suorganizavo įrašų sesiją Valstybinės televizijos ir radijo studijoje. Šis demo išties stebina savo kokybe: kartu su pankų duetu studijoje grojo profesionalūs muzikantai – gitaristas Nerijus Sabaliauskas ir būgnininkas bei bosistas Romas Bilevičius iš „Hilda Blues Band“. Nepaisant perrašinėjimo iš juostos į juostą, tuo metu neišleistas įrašas išsiskiria iš to meto lietuviško pankroko konteksto. Tiesa, beveik po 10-ties metų šie kūriniai buvo įtraukti į rinkinį „Pankrokas“.

Įsitvirtino pankų ir jiems prijaučiančių „sėdėjimo“ vietos: „Vaiva“, „Čiobrelis“, „Rotonda“, „Šunparkis“ Vilniuje, „Laumė“ ir „Menai“ Kaune, „Teatrabaris“ Klaipėdoje ir panašios vietos kituose miestuose. Grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ apdainuotas „Šunparkis“ buvo apleistas parkas šiandieninėje Prezidentūros teritorijoje. „Rotonda“ ir kitos to meto vietos atkurtos pusiau biografiniame grupės „Šiaurės kryptis“ vokalisto Kristijono Vildžiūno meniniame filme „Senekos diena“.

1987-aisiais sovietinės perestroikos ir glasnost fone įvyko pirmasis viešas pankroko festivalis „Punk popietė“ Alumnato kiemelyje. Sekančiais metais ten pat organizuojami festivaliai „Vilnius Punk – 88“ ir „Vilnius Underground – 89“. Kaune įvyko „Purvinoji Žiema“. Šiuose festivaliuose pasirodė ne tik vietinės grupės, tokios kaip „SMB“, „Dustas Nuodai“, „Už Tėvynę“, „GRI“ (Genocidas Raudonajam Interventui), „33 % Kiaulių Pakeliui į Vatikaną“, „Pionieriaus Garbės Žodis“, „Nėščios Rupūžės“, „Erkė Maiše“, „Auka“ (vėliau – „Turboreanimacija“), bet ir svečiai iš „plačiosios tėvynės“, tarp jų – Rusijos pankroko legendos „Graždanskaja Oborona“. Šiuose renginiuose lankėsi šimtai žmonių, kurių daugelį šie koncertai įkvėpė įkurti savo grupes. Festivalių gausos kontekste „Atsuktuvas" net pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką punk fanziną „Mūsų ašigalyje“. Kiek vėliau pradėjo vesti ir to paties pavadinimo radijo laidą radijo stotyje „M-1“.

Galų gale, 1988 m., pankroko grupė „Už Tėvynę“ (ex-„WC“/ „Komanda V“) pateko tarp lygiaverčių „Roko maršo“ dalyvių ir koncertavo tūkstančiams visoje Lietuvoje. Tais pačiais metais į festivalį „Lituanika“ atvyko žinomi pankrokeriai „Die Toten Hosen“ iš Vokietijos, griežtesnės pankroko atmainos hardcore atstovai „Kädävérbäk“ iš Olandijos, taip pat estai „J.M.K.E.“, kurių daina „Tere Perestroika“ tais metais buvo nr.1 Suomijoje. Skirtingai nei anksčiau, šiuo laikotarpiu (kad ir, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės romanuose) pankai jau vaizduojami kaip romantiški ir dvasingi personažai. 

Įdomus ir netikėtas buvo kinematografininko ir fotografo Giedriaus Burkšaičio ir Nijolės Stabingytės projektas „Hidroelektra“. Šis duetas ant sovietų išleistų pasaulio hitparadų įrašų uždainuodavo savo tekstus ir publikai pateikdavo tai kaip postmodernią kūrybą.

Šį etapą apibendrina 1988 metais Kaune susikūrusi pankroko grupė „DAAP“, vėliau pervadinta į „33% Kiaulių Pakeliui į Vatikaną”. Jos lyderis Vaidas „Iškrypėlis” pasižymėjo spalvingais sarkastiškai ironiškais tekstais, kuriuos puikiai papildė minimalios, bet taiklios muzikinės aranžuotės. Grupė dalyvavo visose to meto pankroko šventėse, o jų albumas „The Greatest Love Songs“ (1989) iki šiol daugelio vadinamas vienu geriausių lietuviško pankroko pavyzdžių.

„Pankų filosofija“, Nepriklausomybė ir internetas: 1990 – 1998 m.

Kaip jau minėta anksčiau, pankai aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo procesuose. Juos dažnai būdavo galima sutikti prie Seimo barikadų ar Vilniaus televizijos bokšto. Vienas ryškiausių Lietuvos pankroko veikėjų Vikintas Darius Šimanskas „Varveklis“ internete pristatomas kaip Lietuvos neformalaus jaunimo pasipriešinimo sovietams judėjimo dalyvis. Kartu su tėvu ir kitais savanoriais, „Varveklis“ 1991-ųjų sausio 13-tosios naktį saugojo Gedimino pilies bokštą – ten prabuvo daugiau nei mėnesį.

Atgavus Nepriklausomybę, įvairiai veiklai atsivėrė neribotos galimybės. Atsirado daug tuščių erdvių, niekas neberibojo saviraiškos, įsigalėjo laisva informacijos sklaida. Net amžini priešai „mentai“ virto policininkais ir buvo užsiėmę organizuoto nusikalstamumo tramdymu. Nemaža dalis jaunimo tuo metu kaip alternatyvą pankrokui rinkosi grupes „Kino“ ir „Nirvana“. Pankrokas jiems atrodė pernelyg nuobodus ir atgyvenęs, tačiau pogrindyje šio judėjimo gyvybė vis dar ruseno. Pavyzdžiui, 1992-93 metais, tuometinio Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjaus aktų salėje, būsimieji programuotojai suorganizavo keletą festivalių pavadinimu „Durnių laivas“. Daugeliui grupių tai buvo pirmieji pasirodymai, o kai kurioms – ir paskutiniai. Festivaliuose grojo „Vieversėliai“ (Vilnius), „Orfanai Citadelėje“ (Kaunas), „Marichuana“ (Vilnius), „WC News“ (Vilnius), „Kančia“ (Panevėžys), „Žamba“ (Kaunas), „Alaus Alaus“ (Vilnius), „Lietuviai Kiaulės“ (Varėna), „Defloracija“ (Kaunas), „SC“ (Vilnius), o paskutiniame pasirodė veteranai „Turboreanimacija“ ir net „Teritorija“ iš Latvijos. 

Tuo tarpu Antakalnyje, taip vadinamame „Žalianamyje“, susibūrė gana uždara ortodoksinių pažiūrų bendruomenė, iš pradžių nedalyvavusi jokiuose laisvamaniškuose „durnių laivuose“. Įvaizdžio ir muzikine prasme grupės „Erkė Maiše“, „SKAT“, „Pilk“, „16 oborotų“ ir kitos buvo keliais žingsniais priekyje.

1993-aisiais, fanzino „KoksNorsKelias“ kolektyvo pastangomis, 1000 egzempliorių tiražu bus išleista „Pankų filosofija. Daugiau nei triukšmas“ – amerikiečio Craigo O'Hara diplominis darbas, kuriame apžvelgiamos ne tik šios subkultūros ištakos ir istorija, bet ir tuometinė situacija su visais nukrypimais. Šios knygos vertėjų į Lietuvių kalbą įžanga gerai atspindi požiūrį į pankus: „Punk kaip reiškinys per 15 metų gerokai pasikeitė, šokiruojančiai pasikeitė, tuo pačiu įrodydamas, kad rėmų jam nėra, o jų kūrimas nereikalingas. Ši knyga yra tokia jauna, ji žadina mintį, verčia skaitytoją galvoti ir tyrinėti. Pankas neturi vienodos, visų priimtos sampratos, jame yra daugybė krypčių. Craig O'Hara parašė vienaip, o tu gali ir turi galvoti savaip. „Galvok pats!“ – štai kame visas šioks toks pagrindas.“ Šis leidinys praplėtė požiūrį į pankų subkultūrą ir padarė didžiulę įtaką tolimesniam lietuviškos pankų scenos vystymuisi. „Pasidaryk pats" tapo viena varomųjų koncepcijų, ėmė ryškėti autonomijos, straight edge (alkoholio, tabako ir narkotikų atsisakymas, kas tuo metu pankroko scenoje skambėjo kaip oksimoronas), veganizmo, gyvūnų teisių idėjos.

Vis tik koncertų tuo metu buvo mažai: studentų šventės (tarkime, „FIDI“ dažniausiai būdavo atskira pankroko scena; pankus taip pat mėgo matematikai ir gamtininkai), Pačių blogiausių grupių festivalis ir dar keletas. Pankroko bendruomenę ypač sutelkdavo išvykos į susibūrimus provincijoje, kur vietiniai entuziastai nesunkiai gaudavo kultūros namų raktus. Tai visada būdavo ne tik linksmos, bet ir pavojingos išvykos – „kaimiečiai“ į atvykėlius žiūrėdavo kaip į priešus, konfliktai būdavo įprastas dalykas. Tokių ekspedicijų preliudija tapo renginys Vievyje, pasibaigęs skraidančiomis būgnų lėkštėmis ir kėdėmis. Pasak liudininkų, vienas atvykėlių „pasiuntė“ vietinį, tas supyko ir pasikvietė draugų iš Vievio ir Elektrėnų. Milicija atvažiavo neva visų skirstyti, tačiau susivienijo su „urlaganais“. Pankai susirentė barikadas iš visko, ką rado po ranka. IštrūktI galėjai tik nešdamas kokį instrumentą, arba tave galėjo išsivesti mergina.

Iš festivalių „Nulis sveikų“ Papilėje, „Crazy House“ Levaniškėse, „Wegga“ Ventoje ir panašių, išsiskyrė 1993-aisiais Varėnoje vykęs „Kiaulių miestas“. Čia susirinko beveik visi to meto Lietuvos pankai ir jų draugai – nuo geležinkelio stoties pagrindine gatve nusidriekė kelių šimtų žmonių eisena. Vietinis laikraštis „Merkio kraštas“ rašo: „Beveik visi jie buvo girti ir siautėjo pakeliui į Žemės ūkio mokyklą, kur turėjo būti roko muzikos festivalis. Šūkavo, keikėsi, vartė šiukšlių dėžes ir stendus, daužė degtinės ir alaus butelius, užplūdo į „Saulutės“ gastronomą, graibstė nuo prekystalio šiltųjų kraštų vaisius (neužmokėjo), pagrobė svarsčius, stiklainį su aliejumi.“ Kitame leidinyje rašoma: „Gatvėje pasigirdo bliovimas, maurojimas, kriuksėjimas, tuos garsus lydėjo stiklo dūžiai, tarptautiniai keiksmažodžiai. (…) Išsipaišę, gaidžių skiauteres primenančiomis šukuosenomis vaikinai ir pasišiaušusios merginos traukė gatve. O ne, tai nebuvo sapnas, gatve traukė didžiulė laukinių minia.“ Vėliau paaiškėjo, kad stiklainis buvo pasisavintas galvojant, kad ten – degtinė. Keturiems vietiniams policijos ekipažams suvaldyti minios nepavyko, todėl į pagalbą buvo pasitelktas SKAT būrys ir transporto policija. Po ilgų derybų, festivalis buvo nutrauktas, atvykėliai sugrūsti į atskirą vagoną ir, profilaktiškai pavaišinant ašarinėmis dujomis, išgabenti į Vilnių.

Griuvus „geležinei uždangai“, Lietuvoje pasirodė pirmieji vietinius „papuasus“ tyrinėjantys piligrimai – Donny The Punk, Lukas Haasas, vėliau – ir Mykelis Boardas. Jų dėka užsienyje išleistos pirmosios lietuvių plokštelės, taip vadinami „epakai“: grupių „Turboreanimacija“, „Silvija & Izvrašcencai“, „Invazija“, „Marichuana“ albumai. Pastarosios ir grupės „Depresija“ nariai šiandien sudaro žinomiausios Lietuvos hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ branduolį. Latvijoje gyvenęs australas Simonas The Butcheris paskelbė atvirą kvietimą ir išleido bendrą Baltijos šalių pogrindžio scenos plokštelę „Peasants with Pitchforks“. Beje, šis leidinys buvo puikiai įvertintas fanzine „Maximum Rock'n'Roll“, kurį dar prieš 10 metų taip godžiai vartė „Atsuktuvas“ ir „Varveklis“. Į Lietuvą pradėjo važiuoti šiuolaikinės pankroko grupės iš užsienio. 1996-aisiais „Kablyje“ koncertavo viena žinomiausių pogrindžio grupių „NoMeansNo“ iš Kanados.

Scenos bendruomenę klijavo ir platus leidžiamų fanzinų tinklas. Kopijavimo aparatais dauginti „pasidaryk pats“ leidiniai pasiekdavo vos kelių dešimčių vienetų tiražą, tačiau buvo svarbi komunikacijos ir saviraiškos priemonė. Be tokių kaip „KoksNorsKelias“ iš Kauno ar „Decibelai Offensive“ iš Vilniaus, fanzinai buvo leidžiami net ir tokiose atokiose vietose kaip Švenčionys („Gatvės vaikai“) ar Papilėje („Provincija). Pastarojo leidėjas Gytis Skudžinskas šiandien yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas. Pankai prasiskverbė ir į radijo eterį: Alytaus radijuje veikė laida „Nors persiplėšk“, o eksperimentinėje Lietuvos radijo 3-ojoje programoje (vėliau tapusioje „LRT Opus“) linksminosi „Pliurpalų pliūpsnis“.

1995-taisiais metais fanzino „Decibelai Offensive“ surengtoje apklausoje gauti tokie rezultatai: geriausia grupė – „Turboreanimacija“ ir „Erkė Maiše“; geriausias fanzinas – „KoksNoKelias“ bei „Raganos ir Alus“; geriausias stimuliatorius – alkoholis ir „žolė“; įdomiausias įvykis – „Durnių laivas nr.5“ ir koncertai „Latake“; už ką balsuosi Seimo rinkimuose – už nieką ir (!) už konservatorius.

1996 m. „Turboreanimacijos“ vokalistas/gitaristas Kastis kuravo, o „Zona records“ išleido kasetę „Pankrokas“ su prierašu „Lietuvos pankroko klasika“. Joje skamba: „WC“, „Turboreanimacija“, „Dustas Nuodai“, „33% Kiaulių Pakeliui į Vatikaną“ ir „Erkė Maiše“ kūryba. Tik pirmųjų dviejų grupių įrašų kokybė atitiko kokybės standartus, visi kiti perrašė savo dainas profesionalioje studijoje. Ypač keistai skamba būgnų mašina perdaryti „33%“ hitai.

Apie 1996-uosius vienoje Antakalnio civilinių slėptuvių, kitaip sakant „Bombiake“, pradėjo rinktis pankai. Po vieno susidūrimo su pareigūnais buvo suimti visi klubo lankytojai, todėl nuspręsta kreiptis į savivaldybę, kad klubas būtų įformintas teisiškai. Pankams pasisekė: surinkę apie 300 parašų, jie gavo ne tik leidimą patalpoms, bet ir finansavimą komunalinėms paslaugoms apmokėti. Taip maždaug 100 kvadratinių metrų erdvė po žeme aštuoniems metams tapo nuolatine Vilniaus pankų buveine.

Klubo įkūrėjai prisimena, kad naktis „Bombiake“ dažnam lankytojui trukdavo 72 valandas, mat užsukę penktadienio vakare, žmonės pradėdavo skirstytis tik sekmadienio naktį. Klubo veikla neapsiribodavo vien koncertais. Sekmadieniais ten dažniausiai vykdavo įvairaus pobūdžio turgeliai, veikė minimali sporto salė, buvo biliardo stalas, leistas naujienlaiškis „Bombiakas news“. Įdomu, kad 2000-aisiais čia lankėsi tuometinis miesto meras. Dienraštis „Respublika“ rašė: „Vilniaus meras, lankydamasis Antakalnyje įsikūrusiame vieninteliame mieste neformalaus jaunimo klube „Bombiakas“, su jo vadovais kalbėjosi apie narkomaniją. Susitikimas įvyko mero pageidavimu. Rolandas Paksas sakė žinąs, kad „Bombiakas“ yra ta vieta, kur griežtai draudžiama vartoti narkotikus ir kad klubo vadovai su narkomanijos problema puikiai susitvarko.“

Iš pradžių ši patalpa buvo grupių „S.K.A.T“, „Punktas“, „Erkė Maiše“ ir kitų repeticijų vieta. Šiame kontekste norisi tarti keletą žodžių apie vieną jų: kadangi grupės „Punktas“ vokalistas dirbo taros supirkimo punkte, visi šios grupės dainų tekstai buvo skirti šiai specifinio kvapo vietai. Dauguma dainų buvo kuriamos pankiškai aranžuojant žinomus šlagerius, o albumas vadinosi „Tarmenų giesmės“. Vėliau grupės vokalistas pradėjo dirbti statybose. Šiandien jo grupė vadinasi... „Armatūra“. Grupė dainuoja, žinoma, apie statybas. Atskiro paminėjimo verti ir „Bombiako“ rezidentai „Toro Bravo“. 2021-aisiais albumą „Mes Tokia Karta“ išleidusi grupė šią vasarą festivalyje „Rock na Bagnie“ Lenkijoje pasirodė vienoje scenoje su oi!punk herojais „Cockney Rejects“ ir kitais žinomais pankroko vardais. 

Praėjus vos keliems metams nuo viešo world wide web pristatymo, Lietuvos pankai jau turėjo savo namus internete. 1995 metais tie patys „Durnių laivų“ organizatoriai paleido iki šiol veikiantį portalą www.hardcore.lt. Čia savo profilius galėjo kurti visos scenos grupės, buvo skelbiama apie renginius, publikuojami įvairūs tekstai, tačiau didžiausio populiarumo susilaukė forumai – socialinių tinklų pirmtakai. Juose buvo aptarinėjamos visos aktualios temos. Įdomu, kad ilgą laiką šis puslapis „kabėjo“ LR Muitinės departamento serveryje.

„GreenClub“, „Darom“ ir antiglobalizmas: 1998-2008 m.

1998 m. muzikos žurnale „Ausis“ rašoma: „Ska-punk stiliaus grupė „dr. Green“ pristatė savo debiutinį albumą „Ska’n’go“. Koncertas vyko „visiškai slaptame sostinės klube“; dalyvavo ne tik pankai ir rastamanai, minioje pasitaikė ir vienas kitas kostiumuotas veidas. Artimiausią dešimtmetį rūsyje po didžiąja „Kablio“ scena įsikūrę „Grynai“ tapo besiplečiančios scenos epicentru. Apleistame pastate kelios grupės įsirengė repeticijų patalpas, čia veikė nedidelis „infošopas“, sekmadieninė veganiška valgykla. Skirtingai nuo betoninio „Bombiako“, naujajame klube aplinka buvo „naminė“: sienos išklijuotos tapetais ir plakatais, grindis dengė kiliminė danga. Beveik 10 metų „Grynai“ veikdami nelegaliai, įkvėpė panašių vietų atsiradimą kituose miestuose: Šiauliuose, senoviniame vandens bokšte, įsikūrė „Bendradarbiai“, o Šalčininkuose vietiniai aktyvistai atidarė... garažo vartus. Verta paminėti ir pirmuosius pankų skvotus. Apie 2001-2002 metus vienas jų veikė pastate, esančiame prie įėjimo į dabartinį Bernardinų sodą. Šiandien čia, „Barboroje“, planuoja įsikurti Vilniaus muziejus, o tuomet kieme būdavo rengiami atviri „Barbora squat party“, čia nakvodavo ir pravažiuojančios grupės. Vėliau skvotas kurį laiką veikė antrajame „Kablio“ aukšte.

Sulig šiomis erdvėmis gerokai prasiplėtė ir pankroko sąvoka: „Invazijos“ įtakoje atsirado galinga hardcore scena, kur su „Bora“ (čia gitara grojo Ugnius Gelguda, šiemet atstovaujantis Lietuvą Venecijos meno bienalėje kaip šiuolaikinio meno kūrėjų dueto „Pakui Hardware“ narys) priešakyje, „dr.Green“ išpopuliarino ska/punk žanrą, „Lipnūs Maharadžos Pirštai“ į sceną įnešė regio ritmus, „Spički“ ir „Vonia“ – folko motyvus, „Per Kryžių ir Kančią ir Tavo“, „Karma Jawless“ ir „Disforija“ malė ekstremalų crust/grindcore. Lietuviškos grupės pradėjo groti ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir visoje Europoje. Savo ruožtu užsienio grupių koncertai Lietuvoje tapo malonia rutina.

Amžių sandūroje pasaulyje išplito daugelį įvairių radikalių kairiųjų subkultūrų apjungęs judėjimas, nukreiptas prieš politinę ir ekonominę globalizaciją. Pankai taip pat aktyviai įsitraukė į kovą „prieš sistemą“. Jos kulminacija tapo G8 susitikimas Genujoje, kur demonstracijose dalyvavo apie 200 tūkstančių žmonių, vienas jų buvo nušautas karabinierių. Po šio įvykio buvo surengta protesto akcija prie Italijos ambasados. Kiek anksčiau, 2001-ųjų gegužę, įkvėpti antiglobalizmo judėjimo, Vilniaus pankroko scenos atstovai Rotušės aikštėje surengė nesankcionuotą demonstraciją prieš Lietuvos ketinimus stoti į NATO. Tuo metu atrodė, kad ką tik atsikračius vienos sąjungos, nereikia skubėti jungtis prie kitos. Po šio demokratijos testo, organizatoriais susidomėjo jau nepriklausomos Lietuvos saugumas. 

Pankai aktyviai reiškėsi ir kitose socialinėse sferose. Būtent šios subkultūros branduolys, pasitelkę Vakarų šalių patirtį, suorganizavo pirmąją dviračių „Kritinę masę“ Vilniuje 2005-aisiais. Šios scenos aktyvistai protestavo prie „Nijolės" kailių salono Gedimino prospekte dar tuomet, kai gyvūnų teisių idėjos dar nebuvo gentrifikuotos.

2005-aisiais įsikūrė pankroko futbolo klubas FK „Vova“, startavęs Sekmadieninėje futbolo lygoje, o šiuo metu besivaržantis Lietuvos III lygoje. Šios komandos emblemoje įrašytas šūkis: „Love Football x Hate Rascism“. Norinčių žaisti netrūksta, todėl radosi ir „Vova Juniors“ filialas. Per šį laiką komandos atstovai spardė kamuolį visame pasaulyje: Brazilijoje, Argentinoje, Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje ir kitur.

Šio etapo apogėjumi tapo „GreenClub“ ir draugų pastangomis surengti pasidaryk pats idėją atliepiantys open air jam „Darom“ 2005-2006 metais. 2000-aisiais Latvijos mieste Kuldygoje įvyko pirmasis nekomercinis festivalis „Tabūns“. Po 5 metų latviai „pasidaryk pats" idėjos renginio estafetę perdavė lietuviams, taip ir gimė „Darom“, kurio pavadinimą vėliau „pasisavino“ švarinimosi akcija. Nuošalioje sodyboje prie Širvintų iš senų pirties rastų buvo suręsta scena, iškasti lauko tualetai, klojime įrengti baras ir šokių aikštelė. Tai buvo ne tik pankroko, bet visos to meto alternatyvos šventė, kurioje dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Deja, dėl vietinės policijos neįgalumo bei tam tikrų organizacinių klaidų, iniciatyva greitai nutrūko. Tiesa, ją mažesniu formatu pratęsė festivaliai „paDarom“ ir „Operatorinė“.

2005-taisiais metais pirmą kartą surengtas miesto festivalis „Vilniaus gatvės“. Jo iniciatoriai – „Čiubas“ iš „Toro Bravo“ ir „G.“ iš „Pasidaryk Pats records“ – nusprendė suburti geriausias Vilniaus oi!, ska, punk stilių grupes vienoje scenoje, o tuo pačiu skleisti gatvės kultūrą bei jos vertybes. Bėgant metams, festivalis plėtėsi: ant scenos lipo jau ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos grupės bei draugai iš kitų šalių. Pernai šis renginys vyko jau 11-tąjį kartą.

Diena, kai mirė pankrokas ir „Supuvusi skylė“: 2008 m – dabar

Apie dieną, kai mirė pankrokas, pasakoja buvęs „SC“ muzikantas, dabartinis „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ vokalistas „Micius“: „Lietinga vėjuota 2007-ųjų lapkričio 20-tosios popietė. Ką tik užsidarė klubas „Intro“ (dabartinėse VDA „Titaniko“ patalpose – D. K.), kuriame koncertuodavome. Atvažiuoja dvi grindo grupės iš Italijos. Sukrauname garso aparatūrą į „dr. Green“ busiką ir varom į apleistą namą Drujos gatvėje, iš kurio rūsio prieš savaitę iškuopėme šiukšles. Kraunam aparatą, DJ Gonzales punktualiai atveža generatorių, slapčia pasiskolintą iš darbovietės, užkuriam, paklausom – nuo gyvenamųjų namų nieko nesigirdi. Atvažiuoja italai, susirenka koks 100 žmonių, sukviestų SMS’ais iš lūpų į lūpas. Baigiam reivuką be jokių blogų nuotykių. Ryte forumiukas (hardcore.lt forumas – D. K.) plyšta nuo patenkintų lankytojų žinučių, tačiau yra ir ne tokių patenkintų – ne visi gavo SMS. „Pasižymėkit kalendoriuje – lapkričio 20-toji – diena, kai mirė pankrokas“, – rašo Rytis. Čia mes griebiam bajerį ir bėgam su juo.“

2008 m. už sudegusio „GreenClub” sienos duris atvėrė nauja erdvė „XI20” (dažnam lankytojui geriau žinoma „Supuvusios skylės” ar tiesiog „Skylės” vardu). Senojo klubo patalpos iki šiol naudojamos pogrindžio grupių repeticijoms ir poilsiui.

Šiandien „geriausia Vilniaus skyle“ vadinamoje vietoje ryškiausiai jaučiamas pogrindinės kontrkultūros pulsas. Pankrokas čia suprantamas plačiąja prasme – ne vien kaip muzikinis žanras, bet ir kaip požiūris į kūrybą. Galbūt todėl šį rūsį pamėgo įvairių stilių muzikantai, tarp jų – elektroninės eksperimentikos ar džiazo. Pavyzdžiui, 2010 m. išleista vinilinė plokštelė „Kablys: Live At 11:20“, kurioje – šiame klube vykusio Liudo Mockūno, Eugenijaus Kanevičiaus ir Daliaus Naujokaičio ‎pasirodymo įrašas. Čia reguliariai koncertuoja įvairios grupės iš užsienio: „Handsome Furs“, „Inner Terrestrials“, „Tragedy“, „Algiers“, „Rotten Sound“ ir daugybė kitų.

Tuometinis scenos dalyvis Kipras Dominas, dabar grojantis „Lapkričio dvidešimtosios orkestre“ gitara ir dirbantis savo garso įrašų studijoje „Jūsų grindys mūsų lubos“, prieš 10 metų rašė: „Dalinuosi 2010-2012 metų retrospektyva iš mūsų mažytės scenos. Siekdamas pagyvinti praeitį, primenu apie dar negentrifikuotą Naujamiesčio kvartalą, Jablonskio bufetą ir vagenburgą, okupavusį J. Ivanauskaitės skvero kraštinę, katinus Vincą ir Zalgo, atimdavusius šviežiai smalsios auditorijos dėmesį iš koncertuojančios grupės, „Salos“ festivalius, kurių tradiciją vienaip ar kitaip tęsia „Swampfest’as“, maršrutą Klaipėdos g. infoshop’as – „Supuvusi skylė“. Šiame kontekste minėtinos grupės: „Ruberoidas“, „Žmogėdra“ ir „Zageron“ (pastarosios inspiruotos projekto „Žiurkės“, į lietuviško pankroko sceną jos atnešė ekstremalaus crust, black ir death metal skambesį), „ZLP GNR“, „The Analfists“, „The Soldouts“, „Smegenų Sutrenkimas“, „Spengimas“, „Avarinis Įėjimas“, „Wasted Bullets“ ir kitos.

Hardcore.lt veikia iki šiol – čia galima sužinoti apie visus svarbiausius pogrindžio renginius. Su „Lapkričio dvidešimtosios orkestru“ priešakyje, pankroko scenoje skamba „Tureto Sindromas“, „Sloga“, „Netvarkoi“, „Manacles“, „Degra“, „Atrabotkė“, „Padugnės“ ir kitų grupių kūryba. Radijo stotyje „StartFM“ braižomi „Punk-tyrai“, o „RadioVilnius“ internetu sklinda „Solomon sukis greičiau“.

Veiksmas sutelktas daugiausia Vilniuje, tačiau, pavyzdžiui, Kaune jau daug metų veikia socialinis centras „Emma“, kuriame įrengta nedidelė biblioteka, vyksta filmų peržiūros ir diskusijos. Laikinosios sostinės vietos „O kodėl ne?“ kieme socialinė, muzikos ir tech bendruomenė kuria savo kooperatyvą „Garazhhh". 

Liepos 7-9 dienomis į Lavysabalę kviečia visų ankstesnių „pasidaryk pats“ festivalių reinkarnacija darbo ir poilsio stovykla „Swamp 2023“. Prieš 10 metų buvęs grupių „Bora“ ir „Analfists“ narys, vieno populiariausių lietuviškų fanzinų „Kablys“ ir muzikos įrašų leidyklos „Kablio muzika“ įkūrėjas „Krilas“ inicijavo pirmąjį „Swamp'ą“. Renginys vyksta durpyne netoli Varėnos, kur „Krilas“ persikraustė gyventi iš miesto. „Swamp“ kviečia praleisti laiką laisvoje ir kūrybingoje bendruomenėje be reklaminio triukšmo, grubių apsauginių ir beveidės masinės kultūros.

Samprotauti apie „tikro“ ir „netikro“ panko sąvokas beprasmiška, nes tai – platus judėjimas su įvairiausiomis srovėmis ir požanriais. Vieni menininkai yra vienokie, kiti – kitokie; jų pažiūros dažnai prieštaringos ar net priešingos. Vieni judėjimo atstovai scenoje rėkė „destroy“, daužė butelius ir šukėmis pjaustėsi pilvą, kiti sakė „create“ ir „do-it-yourself“, būrėsi į komunas, ūkius gamtoje, rinkosi straight-edge filosofiją ar domėjosi vedų kultūra ir kartojo „Harė Krišna“.

Pogrindyje esantis lietuviškas pankrokas nuolat žeria anglių, o popkultūros lokomotyvas juda į priekį ir parduoda šią energiją kaip savo. 

           

---

Padėka ir pagarba: Arvydui Makauskui „Makiui“, Nėriui Pečiūrai „Atsuktuvui“, Jonui Oškiniui „Gonzikui“, Dovydui Bluvšteinui, Vytui Kubiliui, Rūtai Paitian, Andreikai ir visiems pankams.

***

Straipsnis parengtas pagal paskaitą „Lietuvos pankrokas ir pankų subkultūra“, kuri buvo skaityta 2023 gegužės 17 d. Šią paskaitą ir visą renginių ciklą, iliustruojantį parodą „Roko rifai: muzika sovietmečiu 1960-1990“, inicijavo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.