Beata Juchnevič

Naktį, kuomet įprastai triukšmas kiek aprimsta, susitikome su juo ir kalbėjomės apie garsų prigimtį bei jo paties būtį. Ilgai diskutavome, tačiau jokios išvados taip ir nepriėjome. Net atsivertėme kelias knygas, tačiau jos tik nuliūdino mano pašnekovą, ir taip likome nieko neišsiaiškinę. Kas yra muzika? Kas yra tyla? Kas yra triukšmas? Atsakymo nėra (nors tiksliau būtų sakyti, kad yra net keli, tačiau jie tik dar labiau klaidina). Galbūt nebereikia kelti klausimų, ar triukšmas yra muzika, ar tyla yra muzika? Verčiau paklausti, ar muzika yra muzika?

Triukšmas kone per ašaras skundėsi, kad jį žeidžia visi žodynuose užrašyti apibūdinimai: neva jis bjaurus, nepageidaujamas, „neneša jokios prasmingos informacijos“ – negi skaitytojo nežeistų tokie apibrėžimai? Kai kur net teigiama, kad triukšmas nėra garsas, nes garsas yra visiems suprantamas reiškinys, savyje talpinantis informaciją, kurią gali apdoroti žmogaus ir gyvūno klausa, o triukšmas tėra kažkokia neaiški garsų makalynė. Mano manymu, triukšmas ir muzika egzistuoja darniame santykyje, tai tik žmonės sugalvojo juos supriešinti. Muzika ir triukšmas sukuria garsų visatos darną; jie negali egzistuoti vienas be kito. Galima sakyti, kad muzika be triukšmo yra kaip balta be juodo, kaip gėris be blogio (arba atvirkščiai) – nesužinosi, kas yra muzika, jeigu nebūsi susipažinęs su triukšmu. Tai, kas vieno žmogaus ausims yra muzika, kitam yra triukšmas, arba kas vienam yra triukšmas, kitam yra muzika. Būtent todėl nėra vieno atsakymo į šį klausimą – kiekvienas atsakys savaip. Paprasčiausiai triukšmą ir toną apibūdina žmonių kalba: visos balsės yra tonai (a, e, o, u), o visos priebalsės yra triukšmai (š, s, p, f). Štai ir viskas.

Kaip triukšmauja gamta ir miestas?

Niekam ne paslaptis, kad tikriausias triukšmas aptinkamas gamtoje. Pasaulis niekada nebuvo tylus. Tie, kurie teigia, kad triukšmai atsirado kartu su mašinomis ir fabrikais, gerokai klysta – taip atsirado tik kitoks triukšmo pavidalas, tačiau ne triukšmas savaime. Iškreiptas triukšmo suvokimas susijęs ir su neteisingu triukšmo kaip nemalonaus ir dirginančio reiškinio apibūdinimu. Būtent todėl miestus užtvindžiusius automobilių ir žmonių eismo garsus mes vadiname triukšmu, o miške atsidūstame su palengvėjimu, sakydami: „Ak, kokia tyla...“ Tačiau juk ir gamtoje girdimi triukšmai: vėjo šnarėjimas medžių šakose, kakofoniškas paukščių choras, krintantis lietus, griaustinis – visa tai irgi triukšmas. Vienintelis skirtumas tarp šio triukšmo ir miesto triukšmo yra garsumas ir tembras – gamtos triukšmai veikia raminančiai, meditatyviai, o miesto triukšmai gali dirginti, yra stiprios dinamikos.

Gamtos triukšmas yra priimtinesnis klausai dėl per amžius kurto gamtos garsų santykio su muzika. Tikriausiai nereikia vardinti klasikinės muzikos kūrinių pavyzdžių, įkvėptų gamtos garsų ir buvimo gamtoje (A. Vivaldi „Metų laikai“, L. van Beethoveno Simfonija Nr. F-dur „Pastoralinė“, C. Debussy „Jūra“, M. K. Čiurlionio „Miške“ yra vos keli minėtini). Tokiu būdu klausa lengvai gamtos garsus susieja su muzikiniais garsais. Žymus smuiko virtuozas Fritzas Kreisleris taip apibūdina gamtos klausymosi patirtį: „Vėjas yra pagrindinis tonas (...), gilus kviečių šnarėjimas gali mums priminti žemą bosą, miežių tonas panašus į sopraną, o avižos skamba kaip tenoras, tačiau saldžiai (...).“ Taigi, tokiu būdu klausa priskiria gamtos garsus prie mums gerai pažįstamų muzikinių garsų ir sukuria darnos iliuziją.

Vienas taikliausiai tikrąjį gamtos triukšmą perteikiančių muzikinių kūrinių yra prancūzų kompozitoriaus Oliviero Messiaeno opusas simfoniniam orkestrui „Paukščių pabudimas“. Šiame kūrinyje, nenaudodamas jokių muzikos instrumentais išgaunamų triukšmo artikuliacijų, O. Messiaenas atkuria miške girdimą paukščių balsų kakofoniją – kiekvienas instrumentas čia turi savo partiją, kurias kompozitorius stropiai užsirašė klausydamasis įvairių paukščių čiulbėjimo. Muzikiniame kontekste tokia medžiaga suskamba visai kitaip. Šis kūrinys yra pavyzdys, kaip iš tikrųjų chaotiškai ir triukšmingai skamba gamta.

Išsiaiškinę, kaip triukšmauja miškas, trumpam sugrįžkime ir į miestą. Miesto triukšmai yra viena pagrindinių triukšmo muzikos kūrėjų inspiracijų: būtent automobilių garsai davė pradžią šio žanro vystymuisi. Egzistuoja nemažai pavyzdžių, kuomet ne tik kompozitorių ir garso menininkų įrašyti ir sumontuoti miesto garsai virsta muzikos kūriniu, bet ir miestas arba triukšmaujanti miesto technika tampa atlikėjais. Vienas pirmųjų tokių pavyzdžių yra vokiečių kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno kūrinys „Helicopter Quartet“. Jame atlikėjai, įsodinti į sraigtasparnius, atlieka kompozitoriaus natomis užrašytą muziką. Sraigtasparnių skleidžiami triukšmai čia tampa sudedamąja kūrinio dalimi. 2015 m. amerikiečių kompozitorius Todas Machoveris pavertė Detroito miesto garsus simfonija: kūrinyje „Simfonija in D“ kompozitorius sukvietė Detroito gyventojus išgauti virš 15000 įvairių miesto garsų – fabrikų triukšmų, chaotiško vietinių poetų deklamavimo, įvairių trenksmų gatvėse ir kitų. Visa tai apjungė Detroito simfoninio orkestro atliekamas kūrinys.

Kaip triukšmauja žmonės ir instrumentai?

Triukšmo muzikos istorija siekia jau daugiau nei šimtmetį, tačiau šiame tekste nenoriu leistis į nuoseklų pasakojimą, kas kada buvo sukurta ir kaip vystėsi ši tradicija, visa tai galima paskaityti ir Wikipedijoje, į paieškos lauką suvedus raktažodį Noise music. Kur kas įdomiau pasidomėti, kaip perkelti triukšmus į muzikinę erdvę, kaip perteikti miesto ir gamtos garsus muzikiniais instrumentais. Triukšmo muzika skyla į du atskirus muzikinius pasaulius – akademinę ir elektroninę muziką. Elektroninėje muzikoje viskas ganėtinai aišku ir paprasta – triukšmai išgaunami įrašius miesto ir gamtos garsus, juos visaip montuojant ir neretai modifikuojant (kaip garsovaizdžio ir konkrečiosios muzikos atveju) arba suteikiant sintezatorių tembrui triukšmo kokybę; taip pat jungiant abu principus ir išgaunant įvairias šių parametrų variacijas.

Akademinėje muzikoje viskas kiek sudėtingiau. Čia turime įvairius triukšmo išgavimo būdus, kurių du pagrindiniai – garso masės (klasteriai) ir triukšmo artikuliacijos (išplėstinės garso išgavimo technikos). Triukšmo artikuliacijomis paremta muzika vertinama prieštaringai – neretai tokie kūriniai marginalizuojami kaip turintys mažesnę meninę vertę, nors norint tokį kūrinį sukurti, reikia turėti ir nemažai žinių apie instrumentų garsines galimybes, ir vaizduotės, padedančios visa tai sukomponuoti į logiškai suregztą kompozicinę struktūrą. Kuomet kuriant nelieka įprastų muzikinių parametrų, tokių kaip melodija, harmonija ir ritmas, kompozitoriai išryškina kitus – tembrą, erdvę, laiką.

1913 metais, rengdamas triukšmo koncertus, Luigi Russolo eksperimentavo remdamasis neurobiologine teorija, teigiančia, kad egzistuoja viršutinė ir apatinė laiko intervalų ribos, nuo kurių priklauso, ar ausis suvokia garsus kaip suvokiamus modelius. Pavyzdžiui, esant 50 milisekundžių intervalui tarp dviejų garsų, prarandamas tvarkingos sekos įspūdis, tad ausis suvokia tik tembrą. Tokiu principu rėmėsi ir vėlesni kūrėjai – pavyzdžiui, György Ligeti kūrinyje „Atmosferos“. Tembro, laiko ir erdvės principas svarbus ne tik akustinėje, bet ir elektroninėje triukšmo muzikoje. Tai yra svarbiausi parametrai kuriant tokio pobūdžio kompozicijas, o patys garsai jau yra kiekvieno kūrėjo vaizduotės padarinys. Norintiems plačiau susipažinti su akademinio triukšmo artikuliacijomis grįsta muzika, rekomenduoju atidžiai pasiklausyti Krzysztofo Pendereckio 5-ojo dešimtmečio kompozicijų (tokių kaip „Rauda Hirošimos aukoms“, „Polimorfija“, „Fluorescences“), vokiečių kompozitoriaus Helmuto Lachenmano kūrybos (pavyzdžiui, „Pression“ solo violončelei arba „Intérieur“ perkusijai), prancūzų kompozitoriaus Gerardo Grisey kompozicijos „Partials“.

Kaip triukšmaujama Lietuvoje?

Grįžtame triukšmo ieškoti į Lietuvą. Iš tikrųjų  jo čia yra daug. Užsukus į bet kurią šiuolaikinės muzikos erdvę, egzistuoja 70-ties procentų tikimybė, kad išgirsite bent minimalias triukšmo užuomazgas. Triukšmas čia persismelkęs į įvairius žanrus; jis užgrobia daugelio kūrėjų galvas. Priėjus prie šios teksto vietos, teko net ilgam stabtelėti – susidaro įspūdis, kad Lietuvoje daug kas integruoja triukšmus į kūrybą, tačiau tai daro labai slaptai ir gudriai, slėpdami triukšmus po sluoksniais harmonijų, melodinių motyvų ir ritmų.

Lietuvoje reziduojantis graikų kilmės kompozitorius Yiorgis Sakellariou vienareikšmiškai gali būti vadinamas triukšmo menininku (nors pats, kiek teko su juo kalbėti šia tema, nemėgsta šios etiketės). Vienas ryškiausių šio kūrėjo darbų – 2021 metais LMIC išleistas albumas „Fons et Origo“ – elektroakustinė kompozicija, sudaryta vien iš Neries upės garsų. Man teko girdėti šio albumo premjerą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos erdvinio garso sferoje, kuomet, panardinti į visišką tamsą, klausytojai leidosi į kelionę po upės skleidžiamų triukšmų pasaulį. Elektroninės muzikos kūrėjas „Fume“ nuolat keičia savo muzikos atspalvius, tačiau neretai jo kūryboje girdėti ryškūs triukšmo atgarsiai. Triukšmus kūrėjas derina su industriniais ritmais, sintezatorių tembrais ir aplinkos garsų įrašais, įtraukdamas klausytoją į neretai intensyvų garsinį vyksmą. Norint susipažinti su triukšmine „Fume“ muzikos puse, rekomenduoju perklausyti jo 2018 m. išleistą albumą „Luminance“. Čia ryškiausiai girdima triukšmo muzikos įtaka – kituose darbuose kūrėjas pasuko įvairiomis kitomis kryptimis.

Akademinėje Lietuvos muzikoje taip pat nestinga triukšmų. Jauni kūrėjai vis aktyviau domisi triukšmo artikuliacijomis ir ieško būdų, kaip juos sumaniau panaudoti. O pasimokyti jie galėtų (ir mokosi) iš Lietuvoje daug metų reziduojančio latvių kompozitoriaus Mārtiņš Viļums. Savo kūrybą jis įvardija kaip mikro-sonoristinę – dėl iki visiško mikro lygmens ištobulintos faktūros ir artikuliavimo pobūdžio bei priemonių. M. Viļums kompozicijose gausu triukšmo artikuliacijų, kurias jis sumaniai apjungia į vientisą muzikinį darinį, reflektuojantį jo įsivaizduojamus ar kadaise matytus vaizdinius. Ryškiausias triukšmo artikuliacijomis paremtas opusas yra „Tvyjoraan“ kameriniam orkestrui, taip pat kūrinys chorui „Le temps scintile“.

Kompozitorius Andrius Maslekovas tiek savo moksliniuose, tiek muzikiniuose darbuose gilinasi į garso esmę ir tiria skambesio kokybę. Jo tyrimus vainikuoja tiriamasis projektas apie sonorinės muzikos komponavimo aspektus. Muzikos kūryboje A. Maslekovas gausiai naudoja išplėstines instrumentų technikas, jas įpindamas į spalvingas instrumentines faktūras. Kompozitoriaus kūriniuose kiekvienas garsas traktuojamas tarsi subtilus siūlelis, įaustas į kone permatomą drobę. Norint susipažinti su A. Maslekovo triukšmo interpretacija muzikoje, rekomenduoju paklausyti 2012 m. sukurtą opusą simfoniniam orkestrui „Sand Paintings“.

Lietuvoje intensyviai triukšmauja ne tik elektroninės muzikos kūrėjai ar akademiniai kompozitoriai, tačiau ir alternatyviosios muzikos atlikėjai. Vieni ryškesnių tokių triukšmaujančių atlikėjų yra neseniai į Lietuvos muzikinę sceną prasiveržusi grupė „Plié“. Tiems, kas seka lietuviškąją alternatyvios muzikos sceną, šios grupės pristatinėti tikriausiai nereikia. O tiems, kurie vis dar nieko nežino apie šiuos penkis vaikinus, patariu tiesiog perklausyti jų debiutinį albumą „Never Took Place“. Nuo pat pirmojo kūrinio išgirsite, kaip reikia triukšmauti.