2023-ųjų I ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2023 m. gegužės 10 d.
Vitalijus Gailius
2023-ieji mūsų eros metai nuo pat pirmo ketvirčio pasižymėjo muzikos įrašų gausa. Be to, pastebėjau, kad einant ketvirčiui link pabaigos, tų leidinių mistiškai ėmė daugėti. Sąrašas albumų kasdien plėtėsi, laikas bėgo ir vis nebuvau perklausęs visko, ko norėjau. O apžvalga, savaime suprantama, dūlėjo ir niekur nejudėjo. Na, bet galų gale teko susizgribti, nes jau gėda ėmė belstis į duris. Valios pastangomis prisivertęs save suimti į rankas, išskrebinau tą tradicinę albumų apžvalgą. Gero skaitymo ir klausymo!
Keista Bjauri Žuvis – Legs Are For Swimming
Spotify / Bandcamp / Deezer / Pakartot.lt
Šį duetą sekiau jau senokai, ne kartą gyvai girdėjau bei regėjau, ir velniškai laukiau, kada gi pagaliau pasirodys debiutinis albumas, nes Aistės Kalvelytės ir Juliaus Čepukėno tandemo skambesys man labai patinka.
Pagalvojęs apie „Keistą bjaurią žuvį“, iškart prisimenu prieš metus Vilniuje grojusį amerikiečių duetą „Battles“. Būtent jie, tikėtina, būtų arčiausiai lietuviškojo dueto – tiek savo skambesiu, tiek tuo, jog taip pat kliaunasi būgnais ir elektronika. Tiesa, skirtingai nuo mūsų tėvynainių, amerikiečiai panaudoja dar ir gitarą. Tačiau mūsiškas Aistės ir Juliaus tandemas nėra copy-paste projektėlis, o veikiau net gi kiek keistesnis ir su gerokai nemenka džiazo, plačiąja žanro ir pasaulėžiūros prasme, įtaka. Bet neverta išsigąsti besibaidantiems džiazo – albumas tikrai nėra džiazas par excellence. Jame pinasi krautrokas, pankrokas, IDM, šmėžuoja drum‘n‘bass‘o, metalo, improvizacinės muzikos rudimentai.
Skirtingi ritmai, plaukiojantys nuo griežtai struktūruotų iki bemaž improvizuotų intuityvių perkusinių žaidimų, sintezatorių generuojamos įvairiausių tonų, tembrų ar ilgių bangos maišosi tarpusavyje, maišosi ir kuria išankstinėms nuostatoms nepavaldžią ir greitai įtraukiančią muziką. Tačiau pastebėjau, kad skirtingai nuo gyvų pasirodymų, albume retsykiais išryškėja trečiojo instrumento poreikis, nes būgnai ir elektronika nebepajėgia užpildyti erdvės, ypač tai pasijunta kūrinyje „Back Floating“. Be to, albume „Keista bjauri žuvis“ skamba kiek lengviau nei gyvų pasirodymų metu, kuomet nuo scenos sklinda tokia energija ir jėga, kad maža nebūna, todėl norintiems pajusti pilną keistai bjaurios žuvies skonių paletę, neprošal būtų užsukti į koncertą.
Aortes – Devouring Gloom
Spotify / Bandcamp / Deezer / Apple Music / Youtube
Post-roko/metalo rėmuose kūręs projektas „Autism“ pakeitė kailį ir tapo „Aortes“ – gerokai sunkesniu hibridu, su akivaizdžiomis doom/slugde/hardcore žanrų įtakomis. Ką gi atnešė ši transformacija?
Įrašo prasme, turint omeny garsą ir visą apipavidalinimą, atnešė tikrai kokybišką leidinį „Devouring Gloom“, bet turinio prasme, deja, atnešė nusivylimą. Turime tiesiog lietuviškuosius „Amenra“. Ir kas iš to? Turbūt, kad nelabai kas. Geriau klausyti originalo nei kopijos. Pradžiai atsargiai brėžiau paraleles su sparčiai išpopuliarėjusiais belgais. Maža ką, gal čia tik man vaidenasi (ne)būti panašumai. Bet ilgainiui ne vieno artimesnio ar tolimesnio bičiulio paklausęs, ką mano apie „Aortes“, išgirsdavau lygiai tą patį – skamba kaip „Amenra“.
Devouring Gloom turi ne vieną kabinančią ir sugebančią emociškai supurtyti vietą, tačiau struktūros, instrumentų tembrai, vokalas – viskas dvelkia „Amenra“. Net akustinis „Nirvanos“ gabalo „Something in the Way“ koveris akivaizdžiai ima sietis su belgų albumu „Alive“.
Dar nuo „Autism“ laikų atrodė, kad šis projektas vis bando užšokti ant bangos. Pradžiai norėta sučiupti kylančią susidomėjimo post-metalu paukštę, o dabar, kuomet post-metalas vis labiau ėmė maišytis su hardcore/post-harcore, bandoma pajodinėti ant svetimo, t.y. amenriško, žirgo. Bet vargu, ar bandydamas nuolat kažką vytis ir pavyti būsi pajėgus išsiveržti į priekį.
Vilnius JJAZZ Ensemble – Saxcess
Spotify / Deezer / Apple Music / Pakartot.lt
Lietuvos džiazo padangėje – dar neregėtas pučiamųjų ansamblio pasirodymas. Penki saksofonai ir vienas trombonas arba Karolis Šarkus, Liutauras Janušaitis, Leonardas Pilkauskas, Donatas Petreikis, Simonas Šipavičius ir Jievaras Jasinskis. Šie nemenką krepšį patirties sukaupę ir ne tik Lietuvos džiazo fanams pažįstami muzikantai nusprendė parodyti pučiamųjų jėgą!
Šeši muzikantai, šešios kompozicijos ir šešios skirtingos pasaulėžiūros. Kaip jau supratote, albume po vieną kompoziciją sukūrė kiekvienas seksteto narys. Ir, jei bent kažkiek sekate kiekvieno iš šių muzikantų kūrybą, turbūt nutuokiate, ko iš jų galima tikėtis. Kiekvienoje Saxcess kompozicijoje galima ieškoti kiekvieno iš kūrėjų individualumo. Donato Petreikio kūrinyje „Source of Everything“ atsiskleidžia jam būdingas polinkis į folką, o chuliganavoto Simono Šipavičiaus kompozicijoje „*ick” – be galo daug žaismingumo, ironijos ir ėjimo prieš plauką. Taip pat ypač maloniai nustebimo Liutauras Janušaitis, sumanęs perinterpertuoti nuostabų grupės „Empti“ kūrinį „Gera mylėti(s)“, tapusį žaviu muzikiniu rebusu.
Šis pučiamųjų kombo pro pravertą langą įpučia šviežių ir labai harmoningų oro gūsių. Saxcess nerasite laisvajam džiazui būdingų įvairiausių žaidimų išplėstinėmis technikomis ir visokių kitokių radikalybių. Priešingai – albumas pasižymi aiškiomis struktūromis, harmoningumu, melodingumu, aiškia ritmika ir, kas netikėčiausia, viskas šiame albume atlikta penkiais saksofonais ir trombonu, kurie be didesnio vargo pilnai užpildo erdvę. Klausydamas net nepasigendi būgnų, kontraboso ar kitų ausiai įprastų instrumentų. Ka gi, vadinasi Jievaras, Karolis, Liutauras, Leonardas, Donatas ir Simonas puikiai atlikto savo darbą ir papildė Lietuvos džiazo kraitį išskirtiniu leidiniu.
Garbanotas – Kūnas dangaus
Spotify / Bandcamp / Deezer / Apple Music / Youtube / Pakartot.lt
„Garbanotas“ arba ex „Garbanotas bosistas“ tikrai galėtų pretenduoti į mūsų šalies roko klasikų titulą. Žinoma, gyvavimo metų prasme gal ir ankstoka, bet pagal grupės atpažįstamumą – klasikų etiketei tikrai ne per anksti. Turbūt daugelis išgirdę iki kaulų smegenų gerai pažįstamą romantinį psichodelinį roką ir su niekuo nesupainiojamą Šaruko vokalo tembrą, iškart pasakytų, jog tai „Garbanotas“.
Nusileidus Paskutinei saulei, naujosios saulės, t.y. Kūnas dangaus, pakilimo reikėjo luktelti penkerius metus. Kaupėsi bičai, brandino, ir galiausiai išleido dar vieną psichodelinio roko grynuolį. Kaip jau galima nuspėti, tektoninių lūžių „Garbanoto“ muzikoje nenutiko. Viskas vėlei plaukia svajinga upe, gitaros tirpsta, Šaruko vokalas ramina ir taip vėl ir vėl. Gal tik vis daugiau melancholijos smelkiasi į muziką, daugiau lyriškumo pradeda rastis. Matyt, su bėgančiais metais norisi rimties ir ramybės.
Kūnas dangaus iš pradžių labai pagauna: tas grožis, ramuma tarsi paima į delną ir neša klausytoją kažkur tolyn, bet ilgainiui vis ta pati nuotaika ir monotoniškas grojimas ima koreliuoti su mąžtančiu dėmesingumu. Vis tik antroje albumo dalyje sielą suvirpėti vėl priverčia platesniu dinaminiu diapazonu pasižymintis „Sapne“, minimalistinis „Valanda kai esi“ ar Pauliaus Širvio eilėmis prabylantis kūrinys „Tu tyra“, kurio eiles kadais yra puikiai sudainavęs Vytautas V. Landsbergis. Tik, tiesa, gerokai liūdniau.
Kūnas dangaus – gražus, svajingas ir tipiškas „Garbanoto“ albumas. Ir sakydamas „tipiškas“, neturiu neigiamų minčių. Veikiau šiuo žodžiu norėčiau pritarti Domanto Razausko mintims, kad grupė neieško kažkokių naujų estetikų, garsų, nesiekia parodyti naujo sintezatoriaus ar efekto, bet eina tiesiog gilyn, t.y. seka savo pačių linija ir gilinasi į jausmus. O tai, bent jau ištikimiems grupės fanams, net neabejoju, yra veikiau didelis pliusas, o ne minusas.
dadcap – Tvanas
Spotify / Deezer / Apple Music / Youtube
Prisipažinsiu: „dadcap“ – naujas vardas mano akiratyje. Iki Tvano pasirodymo šios vilniečių grupės įrašų nebuvau klausęs, bet visai nemenkas informacijos kiekis apie naująjį albumą privertė suklusti ir paklausyti. Beje, albumas įdomus tuo, kad užverčia vieną grupės gyvavimo lapą ir atverčia naują, nes grupę palieka nuo įkūrimo 2019 m. joje buvusi vokalistė Aurelija Avižinytė.
Pastebėjau, kad grupei kabinama alternatyvos etiketė, kuri mažai ką pasako. Ieškant detalesnių muzikinių terminų apibūdinti „dadcap“ kūrybai, būčiau linkęs sakyti, jog jie dreifuoja link indie/post-punk rokelio, su emo/grunge apraiškomis. Tam tikra prasme jų muzikoje susilieja 1990-ųjų ir 2000-ųjų roko tendencijos, skoningai susiliejančios su šių dienų roko skambesio bruožais. Tą puikiai atskleidžia Tvanas.
Tvanas, kaip ir priklauso, yra intensyvus, greitas ir nestokojantis gabalų, kurie tikrai suteiktų erdvės išsitaškymui. Nors grupė, paleidusi singlą „tau nauja“ sakė, kad nebenori groti sudėtingai, vis tik albumas nėra visiškai paprastas ir banalus. Ypač tai pasakytina apie gitarinę dalį, kuri pateikia visai malonių skambesių, tokių kaip, pavyzdžiui, pažaidimai su feedbackais. Gal tik kiek ima kliūti retsykiais nosį kyštelėti bandantis „ba“ vaibelis, kuris, tikėtina, susijęs su faktu, jog „ba“ narys Nikita Voitovas yra vienas „dadcap“ įkūrėjų. Nors „ba“ jis groja bosu, o „dadcap“ – gitara, bet matyt tam tikros estetinės gijos persmelkia ir „dadcap“.
Be to, kas jau parašyta, dar norėtųsi pridurti, kad Tvanas yra prisodrintas paaugliškos ar studentiškos bravūros. Klausant albumo, visą laiką galvoje sukosi mokyklos aktų salėje grojančios grupės ir besitaškančių paauglių vaizdai. Būtent tokį lengvabūdiškumą ir, tam tikra prasme, nuoširdumą transliuoja „dadcap“. Ar tai gerai? Palieku spręsti kiekvienam asmeniškai.
Marijus Aleksa – As They Are
Spotify / Bandcamp / Deezer / Apple Music / Pakartot.lt
Negaliu pradėti šio albumo apžvalgos niekaip kitaip, kaip tik savotišku ditirambu. Perklausęs naująjį Marijaus Aleksos albumą, jautiesi tarsi po kokybiškos fine dining vakarienės, kuri savo skonių deriniais, estetika ir kitais atributais pažadina toli gražu ne tik skonio receptorius, bet ir kitas jusles.
Na, o dabar apie tai kas čia taip fainai. Galima būtų lįsti į detales ir narplioti As They Are po kaulelį, pvz. analizuojant, kaip puikiai išnaudotas pučiamųjų arsenalas, kaip boso liniją praturtina tūba, kaip be-bopo atmosfera perteikiama sopraninio sakso dėka ir kokius viražus suka sintezatoriai. Bet tai užimtų turbūt ne vieną, o kelis virtualaus popieriaus lapus, tad tik pasakysiu, kad albumas – tikras saldainiukas mėgstantiems įvairialypes faktūras ir tekstūras.
Vienas fainai jau yra. Kas dar? Tėkmė ir jausmas. Viskas teka, bėga, pinasi ir viskas vyksta organiškai, atrodytų, be jokių pastangų. Be to, nebandoma visko susukti į perdėtai sofistikuotas formas, kaip neretai daro visokie avangardistai/laisvieji džiazistai, todėl albumas sutvertas ne tik specialų muzikinį išsilavinimą turintiems ar ypatingais konceptualumo supratimo gebėjimais apdovanotiems klausytojams, t.y. snobams, bet ir plačiajam ratui muzikos mylėtojų.
Kalbant apie įtakas, kurias galima girdėti albume – jų yra įvairių. Antai klausant trumpučio kūrinuko „it“, labai aiški Eli Keszlerio braižo įtaka, „Push Back“ kūrinyje ant tūbos pastatyta bosinė linija priverčia prisiminti britų naujosios bangos džiazo pažibos Shabakos Hutchingso projektą „Sons of Kemet“, kūrinys „Always Now“ išskleidžia afrikietiškos perkusijos tradicijos platybes. O ir pats albumo medžiagos konstravimas, t.y. kada pasitelkiamas platus muzikantų ratas, įrašinėjamos skirtingos sesijos, po to iš jų dėliojamas įrašas ir panašiai, primena Marijaus mėgstamo ir ypač sparčiai išpopuliarėjusio būgnininko Makaya McCraveno metodiką.
Turbūt šiais laikais muzikoje būti tabula rasa – tai misija neįmanoma, bet svarbu, kad įtakos nepereitų į kopijavimą. Marijaus atveju albumas net nedvelkia kažkieno mėgdžiojimu. Viskas čia pereina asmeninį Marijaus bei jo kolegų filtrą ir pavirsta naujomis garsinėmis patirtimis. Be to, lyginant su pirmuoju Marijaus albumu „MAPS“, As They Are perkusininkas atsiskleidžia dar plačiau, ir ne tik kaip tiesiog puikus instrumentininkas, bet ir kaip grupės lyderis, kompozitorius ir kūrėjas bendrai. Tikiuosi, kad daugelis jau girdėjo šį darbą, o jei to dar nepadarėte – marš taisyti klaidos. Tikrai ne veltui šio albumo kūriniai skambėjo „BBC 3“ radijuje ir pelno nemažai dėmesio užsienio rinkose. Tai – neabejotinai vienas tų albumų, kuris turėtų prisidėti prie Lietuvos scenos žinomumo užsienyje.
Santaka – Santaka EP
Spotify / Bandcamp / Deezer / Apple Music / Youtube
Kažkoks deja vu: paskutinėje savo apžvalgoje taip pat apžvelgiau „Santakos“, t.y. Marijaus Aleksos ir Mantvydo Bajelio, įrašą. O čia – šast ir dar vienas. Šįkart EP, kurį išleido suomių leiblas „Sakho Recordings“, naujam gyvenimui prieš ketverius metus prikėlęs nuostabų Vladimiro Tarasovo opusą ATTO IV.
„Santaka“, kaip jau esu rašęs, tai nei džiazas, nei rokas, nei elektronika – tai kažkas tarp šių žanrų. Lyginant naująjį EP su pernykščiu dueto debiutu, kuriam talkino ne vienas puikus Lietuvos scenos muzikantas, EP pasižymi platesne dinamika. Šiukštu tik nemanykite, jog EP dinamika tokio lygio, jog vieną minutę girdi Brian Enno ambieninį loopą, o po akimirkos patenki į Peterio Brötzmanno terorą. Ne, taip nėra, bet lyginant 2022 m. ir 2023 m. „Santakos“ leidinius, būtent pastarasis pasižymi ryškesniais kontrastais.
Be dinamikos, „Santakos“ EP savyje talpina daugiau laisvės. Sakydamas laisvė, turiu omenyje abstraktesnį komponavimą, kuriame, žiūrėk, kartais prasineša Pauliaus Vaško gitara, gustafsoniškai užriaumoja Simono Šipavičiaus plaučių tūriu užpildytas baritoninis saksofonas ar netikėtai kūrinyje „Love Kilimanjaro“ atgija Miles Davis fusion era (akivaizdu, kad kūrinio pavadinimas neatsitiktinis, tai aiški aliuziją į šio trimitininko albumą „Filles de Kilimanjaro“). Be to, mušamieji instrumentai šiame EP atrodo kiek labiau išryškinti nei debiutiniame albume, kuriame jie neretai būdavo šiek tiek pasislėpę už kitų instrumentų kuriamų sluoksnių.
Summa summarum, Marijaus ir Manfredo EP − eksperimentiškesnis nei pirmtakas, bet ne mažiau įtraukiantis, kokybiškas ir vingiuotas. Belieka tikėtis, kad Marijaus ir Manfredo santakos dar atneš ne vieną malonią muzikinę staigmeną.
Timid Kooky – Volcano Dragon
Spotify / Deezer / Apple Music / Youtube
Nežinau, ar esu tai sakęs pats, ar girdėjau tai sakant kažką kitą, bet „Timid Kooky“ yra lietuviškieji „black midi“. Ir, sprendžiant iš naujausio albumo, ne tik muzikine, bet vizualiąja puse. Pastarąją gal net labiau, turint omeny „black midi“ vizualiąją komunikacinę pusę, prasidėjusią su Cavalcade albumu.
„Timid Kooky“ nuo pat pradžių buvo tie, kurie nepaisė tradicinių kompozicinių formulių, maištavo ir grojo taip, kaip nori. Plakdami eksperimentiškai psichodelišką, progresyvų, o gal net regresyvų roką, buvo ir tebėra šiokie tokie scenos maištininkai arba, jei norėtume įnešti šiek tiek frankofoniškumo, galėtume juos pakrikštyti scenos enfant terrible etikete. 2018 m. pasirodęs Tanzen buvo kampuotas leidinys, bet nepaisant sunkiau suvirškinamo turinio, jis padėjo grupei išpopuliarėti. Vėliau pasirodęs mini albumas Baby be My Spiderman skambėjo kiek kitaip, t.y. struktūriškai įprasčiau ir su labai didele krautroko doze.
O kaip skamba Volcano Dragons? Chaotiškai. Būtent šis žodis atrodytų labiausiai tinkąs nusakyti naujausio „Timid Kooky“ leidinio turiniui. Albumas trunka vos pusvalandį, ir tik trys kompozicijos trunka ilgiau nei 4 minutes. Viskas labai staigu, įvairu, intensyvu ir iš dalies primena Tanzen girdėtą braižą, tačiau priešingai nei debiutinis albumas, Volcano Dragons atrodo kur kas palaidesnis. Vienintelis titulinis kūrinys Volcano Dragon, trunkantis kiek ilgiau nei 6 minutes, atrodo atskleistas pilnai, jaučiamas išbaigtumas. Kiti kūriniai labiau primena juodraščius, o ne pilnai išdirbtus kūrinius. Albume gausų motyvų, kurie galėtų būti puikiai vystomi toliau, tačiau viskas staiga nutrūksta, ir peršokama į kitą tokį pat juodraštį.
Galbūt gyvai šie kūriniai skambės visai kitaip, ir grupė juos ištąsys tarsi karštą gumą į visas puses, tačiau albume, skirtingai nei jau minėtoje „black midi“ kūryboje, stinga minčių išbaigtumo. Galbūt „Timid Kooky“ su šiuo albumu norėjo padaryti performansą ir paerzinti klausytojus tokiais pusiau kūriniais? Jei taip, ši užduotis jiems pavyko.
jautì – DŽIAUGSMAS
Spotify / Deezer / Apple Music / Youtube / Pakartot.lt
„Esame grupė jautì, grojam roko muziką“, – taip savo interneto svetainėje pristato ši grupė. Atrodo nepersistengta, bet nepaisant to, Lietuvos roko padangėje kolektyvas jau spėjo įsitvirtinti, o grupės vokalistas šmėžuoja ne tik portalų puslapiuose, bet ir televizijoje. Neretai šiai grupei kabinama math rock etiketė. Įtariu, kad šis stilistinis apibūdinimas prilipo dėl debiutinio albumo Too Fat To Run, nes pastaruoju metu matematikos jų kūryboje gerokai mažiau. Na, bet susirinkome pakalbėti ne apie skaičius, o apie Džiaugsmą.
O Džiaugsmas pasirodo esąs įvairialypis. „Atsipūtę“ dvelkteli dabartinės Jungtinės Karalystės pankroko scena, šiokio tokio popso prieskonio priduoda „Superstaras“, kas, matyt, koreliuoja su pavadinimu, „Karas“ atneša šiek tiek post-punk/post-rock garsais padabintos melancholijos, „Pavėsis“ padvelkia grime/hip-hop įtakomis, o kur dar aibės ganėtinai netikėtų dalykėlių, tokių kaip featas su DJ Nevykele, išnyrančių blastbeatų ar djent/groove stiliams būdingų gitaros rifų. Galima drąsiai konstatuoti, kad albumas nėra puritoniškas vieno žanro vėliavnešys ir, kaip jau tampa įprasta, esti susiųtas iš skirtingų muzikinių audeklų. Tačiau, nepaisant daugybės skirtingų įtakų, kompozicijų struktūros išlieka tradicinės − intro, uždainis, priedainis ir vėl tas pats, tad netikėtumų šioje plotmėje nedaug.
Kalbant apie tekstus. Būtent apie juos kalbu rečiausiai, nes visuomet labiau esu linkęs nukreipti dėmesį į muziką, bet šiuo atveju norisi pačiupinėti tekstinę albumo dalį. Dainų žodžiai, būkim biedni, bet teisingi, „Poezijos pavasario“ ar Maironio premijomis tikrai nekvepia. Rimai nuspėjami, žodynas siauras, todėl apdainuojamos temos, t.y. meilė, sociokultūriniai reiškiniai, vidiniai išgyvenimai, lieka tūnoti banalokoje ir blausioje šviesoje.
Džiaugsmas turi savyje ne vieną kabinančią vietą, tačiau galėtų būti apibūdinimas kaip singlų rinkinys, o ne konceptualiai vientisas albumas. Žaidimas skirtingais žanrais sulig kiekviena kompozicija kelia noro sugrūsti viską, kas populiaru į vieną vietą, įspūdį. Bet ar toks mikso padažo principas, padaręs revoliuciją kebabų industrijoje, veikia muzikoje? Regis ne, nes Džiaugsmas nuguls į vidutiniško neįpareigojančio rokelio lentyną.
Abii – Metanoiia
Spotify / Deezer / Apple Music / Youtube / Pakartot.lt
Prieš šešerius metus su albumu Vinegar nemažai dėmesio sulaukęs elektroninio roko ribose žaidžiantis Andriaus Šarkos ir Tautvydo Tomkaus duetas sugrįžo! Bent jau manajame informacijos burbule šis sugrįžimas vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni džiūgauja, o kiti nesupranta, kame čia džiaugsmas ir veria „Metonoiia“ kritišku žvilgsnius.
Asmeniškai iki šiol tvirtos nuomonės apie „Abii“ susidaręs neturėjau, giliau į jų kūrybą pasinėręs taip nebuvau, tad sentimentų, kurie galėtų kišti koją objektyvesniam naujojo dueto albumo įvertinimui, tarsi ir neturiu. Bet švaria galva prasukęs Metanoiia maloniai nustebau. Įdomu ir tai, kad albumą miksavo ir masteringą atliko gerai sunkiosios muzikos fanams žinomas latvis Gints Lundbergs, prikišęs nagus ne prie vieno Lietuvos metalo albumo.
Kuo gi mane maloniai nustebino Metanoiia? Visų pirma − skambesiu. Jis, lyginant su Vinegar, yra pakitęs. Į ausis krenta mažiau progresyvumo, tačiau daugiau jėgos ir sunkumo, kas išryškina „Abii“ muzikos emocionalumą ir smeigia į klausytojo jausmus gerokai stipriau. Be to, Metanoiia ypač stipriai dvelkia folk muzikai būdingomis harmonijomis, ritmais, vokalo manieromis ir liūliuojančia atmosfera. O kas dar puikiau, kad tas folkiškumas nėra pernelyg išryškintas, veikiau priešingai – jis subtiliai užmaskuojamas gotikinio roko, postroko ar kitų žanrų priemonėmis, ir tik pamažu jį pagavus, išryškėja.
Taip pat norisi pasidžiaugti tekstais, kurie nėra prifarširuoti nuvalkiotų frazių ir rimų. Priešingai – plaukiodami tarp prozos ir poezijos, tekstai yra labai eufoniški, demonstruoja išradingą žaidimą kalbinėmis struktūromis ir nebanalų minčių perteikimą. Be to, tekstai, nors ir nėra perdėm lengvi, labai gerai įsisėda į galvą: kūrinių „Tetonai“ ar „Eglė 1113“ priedainius galvoje turbūt dar ilgai girdėsite net ir po pirmos albumo perklausos.
Vienintelis ryškesnis Metanoiia minusas – retsykiais lėkštokais tembrais prabylanti elektroninė albumo dalis. Pavyzdžiui, kūrinyje „Aequo Animo“ girdimi įvairūs smulkūs sintezatoriniai motyvai skamba kiek juokingai. Nepaisant to, antrasis „Abii“ dublis – solidus ir įtikinantis, jog grupei netrūksta idėjų ir gebėjimų jas perteikti netrivialiai. Tai – neabejotinai albumas, turintis labai stiprų cinkelį!
Semănat/Oorchach – Ignis Fatuus
Du geri bičiuliai ir nekonvencinės elektronikos propaguotojai – Antonas ir Povilas – sugrįžta su savo projektais dar vienam splitui. Nežinau, ar sąmoningai, bet judviejų bendri darbai pasirodo kas trejus metus – 2017 m., 2020 m., o štai einant 2023-iesiems mūsų eros metams, rankose jau galime laikyti trečiąjį − „Ignis Fatuus“ kasetę.
Pirmą albumo dalį pradeda „Semănat“. Viena ilga, beveik 25 minučių trukmės kompozicija „Tebūnie“ nuo pirmų savo garsų prisijaukina klausytoją ramiomis vilnimis, lydimomis paukščių čiulbėjimo. Ech, grimztama į svajingą pavasario liūną. Tačiau pamažu garsynas įgauna šiurkštesnių bruožų, kuriuos paįvairina „Einstürzende Neubauten“ braižą primenantys bytai. Taip iš pavasario pamažu peršokama arčiau rudens, kuomet už lango saulės būna mažiau, o vėliau į speiguotą žiemą. Kompozicija „Tebūnie“ − tai tarsi garsinė Kristijono Donelaičio metų ciklo interpretacija, tik su ryškia Bela Tarro juostas persmelkiančia melancholija.
Tuo tarpu antroje albumo pusėje „Oorchach“ pažeria tris kompozicijas. Skirtingai nuo „Semănat“, „Oorchach“ dalyje ryškesnė industrial/noise žanrų įtaka. Nepaisant to, kūriniai nėra ypatingai radikalūs ir terorizuojantys ausis. Priešingai – kaip ir jau esu rašęs ankstesnėse „Oorchach“ leidinių apžvalgose, Povilas po šiuo projektu ima groti ne taip šaltai ir piktai, kaip tai darydavo anksčiau, bei skiria daugiau dėmesio ritminių struktūrų išryškinimui. Trys „Oochach“ kūriniai skamba labai organiškai ir puikiai dera ne tik tarpusavyje, bet ir su „Semănat“ dalimi.
Reziumuojant galėčiau tik pasakyti, jog tai hipnotiškas, klampus ir nenusakomai žavus dviejų bičiulių leidinys, priversiantis apmąstyti žmogiškuosius tobulumus ir netobulumus.
Julius Aglinskas – „blue dusk“
Pradėti norėčiau nuo prisipažinimo, kad nesu aktyvus šiuolaikinės akademinės/klasikinės muzikos sekėjas, tačiau kiek mane pasiekia jaunosios kartos Lietuvos kompozitorių darbai, pavyzdžiui Dominyko Digimo, Kristupo Bubnelio, Jutos Pranulytės, Andriaus Arutiunian ir kitų, visuomet lieku maloniai nustebęs, nes išgirstu paveikius, įtraukiančius ir savitus kūrinius. 2023-ųjų metų pirmąjį ketvirtį į manąjį grojaraštį įkrito taipogi naujosios kartos kompozitoriaus Juliaus Aglinsko kūrinys „blue dusk“.
Julius man nėra naujiena. Esu kadais rašęs apie jo albumą „Daydreamer“, taip pat esu girdėjęs jo kūrinius atliekant „Synaesthesis“ kolektyvą, ir, tenka pasakyti, kad mano ausims ir sielai patinka šio kompozitoriaus muzikinė filosofija, kurioje ryškų vaidmenį atlieka post-minimalizmas, su jam būdinga lėta, dinamiškai nuosaikia tėkme.
„Blue dusk“ kompozicija buvo įrašyta 2020 m., bendradarbiaujant su lietuvių kilmės kompozitoriumi ir violončelininku Antonu Lukoszevieze, kuris užsakė parašyti kūrinį jo vadovaujamo kamerinio ansamblio „Apartament house“ 25-mečio proga. Kūrinio premjera tais pačiais metais įvyko „BBC Radio 3“ eteryje, o dabar pagaliau šį kūrinį galima klausyti kiek nori, kada nori ir kur nori.
Užgrojus „blue dusk“, iškart erdvę užlieja harmoningos, minimalistinės styginių ir fortepijono tekstūros, kurias lydi sentimentalios, kiek melancholiškos nuotaikos. Juliaus muziką būtų galima apibūdinti kaip šiuolaikinę ambientinę klasiką ir, matyt, neatsitiktinai dėl polinkio į ambientinę estetiką, šis Juliaus darbas lyginamas su Maxo Richterio monumentaliu kūriniu „Sleep“. Tenka pripažinti, kad panašumo, vertinant nuotaiką, kompozicinį braižą, instrumentuotę, tikrai esama, tačiau styginių ir klavišų sluoksniavimas, jų santykis nėra identiškas. Be to, Julius nenaudoja elektronikos ir remiasi akustiniais instrumentais.
Lyginant „blue dusk“ su kitomis Juliaus kompozicijomis, ją laikyčiau išskirtine dėl styginių linijos. Altas, smuikas ir violončelė yra labiau nei įprastai iškeliami į pirmą planą, šiek tiek nuimant scenos šviesą nuo fortepijono. Kaip ir ankstesniuose Juliaus darbuose, čia dominuoja legato stiliuje grojamos partijos, kurios užliūliuoja ir priverčia viską aplink sulėtėti, o kartais akimirkai net sustoti. Gražus, jautrus ir gilus Juliaus darbas.
Dominykas Snarskis – I Do Ok
Besidomintys jaunosios kartos džiazo reikalais, būgnininką Dominyką Snarskį turbūt žino iš tokių grupių kaip „Brave Nosies“, „Quark Effect“ ar „Luvhurts“. Tai aktyvus ir jau gerai pažįstamas scenos veikėjas, šįmet pristatęs debiutinį solo albumą, kuriame pateikė aštuonis kūrinius, įrašytus su keturiais kolegomis – po du su kiekvienu.
Pernelyg detaliai išnarstyti I Do Ok nesiruošiu. Albumas pakankamai įvairus. Akivaizdu, kad su kiekvienu dueto nariu skleidėsi vis kitokios muzikinės idėjos bei patirtys. Su Mariumi Mockevičiumi iš „Chalat Jazz“ perkusija pynėsi su dzūkiška tarme atliekamais tekstais. Turbūt nenuostabu, kad iškart ėmė galvoje šmėžuoti Roko Kašėtos dzūkodelika. Žinoma, Dominyko ir Mariaus duetas, akcentuodami perkusiją, dzūkiškumą atskleidė kitaip nei Rokas. Vėliau vėl keliaujama per skirtingus laikotarpius ir žanrus. Su „Brave Noises“ kolega klavišininku Mantvydu Leonu Pranuliu išryškėjo pastarojo polinkis į La Mante Youngo braižą menantį minimalizmą, su saksofoninku Kazimieriu Jušinsku kompozicijoje „Brother Dolcino“ nueita į labai koltreinišką skambesį, o su gitaristu Justinu Daugininku pasinerta į džiazroką, primenantį veržlią Sonny Sharrocko kūrybą.
I Do Ok galima aptikti nemažai intriguojančių vietų ir, kaip jau buvo galima suprasti, jame telpa džiazas, folkas, rokas, minimalizmas ir kiti žanrai. Tačiau visi šie žanrai albume – labai atskirti, jaučiamas elektiškumas ir tam tikros viską apjungiančios idėjos stygius. Be to, pats Dominyko grojimas atrodo ganėtinai sukaustytas, atrodo, jog prieš kiekvieną smūgį lazdele yra galvojama, bet ne daroma viskas lengvai ir intuityviai. Galbūt klystu, bet klausant susidaro būtent toks įspūdis. Taigi, pasitelkiant į pagalbą paskutinėje albumo kompozicijoje kartojamą frazę, apie debiutinį D. Snarskio albumą galima pasakyti: jis yra ok, but not great.