Domininkas Kunčinas / Ore.lt

Jei prieš 30 metų jaunam būgnininkui Marijui Aleksai kas nors būtų pasakęs, kad jis akompanuos žinomiems vardams ir koncertuos visame pasaulyje, muzikantui iš Lietuvos tai būtų atrodę kaip utopija. Jis visa tai pasiekė, tačiau šiandien šis muzikantas ir prodiuseris ieško savo skambesio ir nori eiti savo keliu. Su juo susitinkame prie klubo „Tamsta“ Vilniaus senamiesčio pakraštyje. Kovo 16–18 dienomis čia vyks M. Aleksos kuruojamas „Tamsta Jazz Weekend“, kurio metu Marijus su keliolika muzikantų gyvai pristatys savo naują solinį albumą „As They Are“ – garse užfiksuotas sesijinio būgnininko patirtis ir virsmą muzikos kūrėju. Dešimt metų praleidęs Londone, prieš kelis metus M. Aleksa grįžo į gimtąjį Vilnių, kur džiaugiasi pagaliau atradęs ramybę ir... rutiną.

Mano pirmoji neakivaizdi pažintis su Marijumi įvyko prieš gerus 15 metų, kai jis palaikė projekto „Dublicate“ ritmą. Jau tada Lietuvos scenoje sklandė gandas apie šį mušamųjų grynuolį. Vėliau Marijus dingo iš vietinės scenos akiračio tam, kad su nauja jėga išnirtų Londono naujojo džiazo scenoje. Pasirodymai su tokiais atlikėjais kaip Keyon Harold, Bill Laurance, Joe Armon Jones, Ashley Henry, Dennis Rollins, China Moses, Ben Marc, Anthony Joseph, Femi Temowo, Oscar Jerome ir kitais įrašė M.Aleksos vardą tarp patikimų sesijinių muzikantų.

Ilgai buvę kitų muzikantų šešėlyje, pastaruoju metu būgnininkai vis dažniau patenka į dėmesio radarus. Lietuvos perkusininkų ištakose randame legendinį džiazmeną Vladimirą Tarasovą, pradėjusį groti dar 7-tojo dešimtmečio pabaigoje, o vėliau pripažintą vienu geriausių būgnininkų Europoje. Niujorko avangardinėje eksperimentinėje scenoje distiliuotas perkusininkas Dalius Naujokaitis Vilniuje vėl įpūtė laisvojo džiazo ugnį. Savo skambesio ieško šiuolaikiniai būgnininkai Gintautas Gascevičius, Vladas Dieninis, Adas Gecevičius ir kiti.

Nusprendęs po truputį baigti muzikanto-darbininko karjerą, pastaruoju metu M. Aleksa tiesiog spindi kūrybiškumu. 2018-taisiais išleidęs savo debiutinį albumą „Maps“, pernai Marijus su ilgamečiu kūrybos partneriu Pauliumi Kilbausku įrašė „Music For Non Existent Movie“, o su žinomu elektroninės muzikos prodiuseriu Manfredu – projekto „Santaka“ albumą „No Rivers Here“, netrukus pristatys ir savo solinį darbą „As They Are“, o rudenį žada savo būgnų solo albumą.

Susėdame nedidelėje jaukioje studijoje šalia minėto „Tamsta“ klubo – čia Marijus su savo ritmo mokyklos studentais dalinasi grojimo būgnais technika ir filosofija. 2022-tųjų pabaigoje įvyko pirmasis Ritmo mokyklos auklėtinių koncertas, kurio jauniausiam dalyviui buvo vos 5-eri. Neabejoju, visi šie pradedantys būgnininkai dalyvaus savo mokytojo albumo „As They Are“ pristatyme kovo viduryje, o pokalbį pradedame nuo nuotraukos, kurioje laimingas paauglys sėdi už svetainėje pastatytų būgnų...

Riešutinio sviesto būgnai

Vienu metu tėvai sugalvojo parduoti butą, tą patį padarė ir seneliai bei teta ir visi kartu nusipirko namą. Iki 10-ties metų augau Naujininkuose, o tuomet persikraustėme į Naująją Vilnią.

Mano šeima – labai muzikali. Mama baigė LMTA, dirbo mokslo darbuotoja M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune, fortepijono mokytoja B.Dvariono mokykloje Vilniuje, o vėliau tapo muzikos terapeute – pati dėstė, įkūrė Lietuvos muzikos terapijos asociaciją, sukūrė universitetinių programų, todėl yra viena iš muzikos terapijos pradininkių Lietuvoje. Tėvas – fizikos mokslų daktaras, bet kurį laiką grojo bosine gitara ir rašė dainų tekstus roko grupėje „Veidrodis“. Tais laikais buvo toks „Kultūros traukinys“, kuris visą mėnesį važinėjo po Tiumenės sritį, supažindindamas su lietuvių kultūra. Tėvas iškeliavo su „Veidrodžiu“, o mama – pristatyti M. K. Čiurlionio. Pilnas vagonas visokių kultūrininkų. Tame traukinyje mama su tėvu ir susipažino. Be to, mamos sesuo dar grojo bosine gitara grupėje „Sexual Giant“ iš Jonavos. Tą gitarą teta vėliau perdavė broliui Domantui, su kuriuo iki šiol grojam ir kuriam kartu.

Vėliau tėvas roko nebegrojo, nes visą laiką paskyrė mokslui, bet namuose akustine gitara mums visokias daineles kurdavo. Nežinau, iš kur ir kodėl tie būgnai atsirado, bet jau nuo 5-erių sėdau prie... Tuo metu giminės iš Amerikos siųsdavo į Lietuvą siuntinius, kur įdėdavo didžiules „bankes“ riešutinio sviesto. Kiekviena tokia atsiųsta „bankė“ tapdavo mano būgnu. Kurį laiką jomis ir grojau. Negyvenom labai pasiturinčiai, todėl mamos kolega, terapeutas iš Norvegijos, davė man pinigų, kad nusipirkčiau pirmuosius savo tikrus būgnus. Nuo tada ir pradėjom su broliu namie repetuoti.     

Ritmo bendruomenė Londone ir ritmo mokykla Vilniuje

Esu baigęs „Kelpšą“ (Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija – D.K.). Vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet išvažiavau į „Erasmus“ studijas Vokietijoje. Trumpam grįžau į Lietuvą, išvažiavau į Londoną ir daugiau jau niekur nesimokiau. Studijas pakeitė jam sessionai Londone, vėliau tapau kelių muzikos klubų house band nariu.

Dažnai lankydavausi juodaodžių gospelo būgnininkų rengiamuose drum sheduose, kurie vykdavo vietinėse bažnyčiose. Ten susirinkdavo keliasdešimt būgnininkų ir kartu jammindavo. Dažnai ateidavo pagroti muzikantai, kurie kitą dieną koncertuodavo su žvaigždėmis tūkstantinėse arenose. Labai stiprus bendruomenės jausmas. Tiesiog žiūrėdavau ir mokydavausi. Po truputį iš visų tų skirtingų patirčių susidėliojo savotiška metodika, kurią naudoju savo pamokose, ir matau, kaip ji veikia.

Prieš 4 metus, grįžęs į Lietuvą, pradėjau mokyti groti būgnais. Iš pradžių ateidavo profesionalai ir labiau patyrę, o vėliau amžius ėmė jaunėti. Mano jauniausiam mokiniui – 5-eri, o amžiaus vidurkis – apie 12 metų, yra ir merginų. Smagu, kad būgnai nebėra macho instrumentas.

Patirties perdavimas yra nesibaigiantis kelias. Per pamokas pagrojam, jei pasidaro nuobodu, pereinam prie moduliarinių sintezatorių, kuriam, įrašinėjam, prodiusuojam – norisi mokyti taip, kaip šiandien daroma muzika. Lietuvoje įprastos muzikos mokyklos turi griežtas mokymo programas, todėl kiekvieną vaiką moko panašiai. O aš manau, kad negali vienodai visų mokyti ir vertinti, ypač kalbant apie kūrybines studijas. Kartais ateina vaikai, kurie, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad neturi imlumo muzikai ar ritmui. Bet, surandus tinkamą priėjimą ir kontaktą, neužilgo tie vaikai pradeda groti dar įdomiau nei kiti.

Muzikinis išsiblaškymas ir savęs išsijojimas

Kaip sesijinis muzikantas, ilgą laiką buvau muzikiniame kompromise – kuo toliau, tuo jo norisi mažiau. Su laiku pradėjau suprasti, kaip pats norėčiau kurti. Pasijutau savotišku turistu kitų žmonių kelionėse. Kai kurie žmonės visą gyvenimą tęsia sesijinio muzikanto karjerą, o aš supratau, kad nebenoriu, nes jaučiuosi kažkoks netikras.

Sugrįžimas į Lietuvą ir karantinas buvo labai geras dalykas. Nebereikėjo tiek daug keliauti, daugiau laiko skyriau kūrybai. Vėliau „Radio Vilnius“ pakvietė vesti kasmėnesinę laidą. Dabar suprantu, kad man ji tapo labai geru savęs išsijojimu. Laidoje groju tai, kas man tikrai patinka. Savo „Spotify“ paskyroje dedu šią muziką ir jaučiu, kad formuojasi savitas muzikinis laukas. Pusę veiklos dabar skiriu mokymui, o likusį laiką praleidžiu studijoje, ieškodamas savo skambesio.

Daug grojau su labai skirtingais muzikantais: iš pradžių su P. Kilbausku vieną muziką, vėliau Londone – kitą, su Anthony Joseph grojau world, paragavau ir nemažai popmuzikos, džiazo, net turėjau roko grupę „Cortes“. Bet paskui pradėjo erzinti blaškymasis tarp daugybės stilių. Po viso to užtrunka, kol supranti, kas esi. Labai svarbu nepasiduoti pirminiam banaliam įkvėpimui. Taip dažnai nutinka jauniems atlikėjams: kažką išgirsta ir tiek juos įkvepia, kad patys nejučiomis tampa to, ką išgirdo, kopijomis.

Suprantu, kad man jau ir metų nemažai, bet nesiorientuoju į popsceną, todėl amžius nėra aktualus. Vienas mėgstamiausių, gal net mėgstamiausias mano kūrėjas Jon Hassell (rodo į nuotrauką ant studijos sienos – D.K.) pirmąjį savo albumą išleido 40-ties ir grojo iki pat savo mirties, kai jam buvo virš 80-ties.

Naujas lietuviškas skambesys ir (ne)suplanuotas laikas

Su savo vyresniais mokiniais, 17–18-mečiais, grojančiais fainose indie grupėse, padiskutuojame, kad gal pagaliau lietuviškoje muzikoje atsiras daugiau savęs ieškojimo. Nepriklausomybės pradžioje, kai dar beveik nebuvo interneto, nei kas galėdavo išvažiuoti į užsienį, nei čia pas mus kas nors atvažiuodavo, užtekdavo padaryti „kaip užsienyje“ ir tai būdavo visiems nauja ir labai gerai. Nebuvo supratimo, kad jei nori būti įdomus pasauliui, turi ieškoti, kas yra čia, kas tu esi ir to nebijoti, nesigėdyti savęs. Atrodo, kaip čia gali būti kietas, būdamas iš Lietuvos.

Baigęs mokyklą nepatyriau rutinos, iškart pradėjau muzikanto gyvenimą, o pastaraisiais metais labai aiškiai žinau, kad darbo dienomis nuo tokios iki tokios valandos mokau vaikus, kitą laiką praleidžiu studijoje, o vakarais ir savaitgaliais ilsiuosi, nieko neveikiu. Nebent koks koncertas pasitaiko. Taip viską susidėliojau, kad būtų laiko, kai nieko nesuplanuota, ir dabar džiaugiuosi harmonija ir geru ritmu. Patinka, kad Vilniuje, priešingai nei Londone, gali sau leisti lankytis teatre ar operoje. Ir dėl laiko, ir dėl pinigų.

Sesijinio būgnininko veiklą gal net visai uždarysiu, nors vis dar kviečia – važiuosiu su pianistu Bill Laurance į europinį turą, Brazilijoje darysim kūrybines dirbtuves ir grosim keliuose festivaliuose. Norėčiau, kad pagaliau mane kviestų ne profesionaliai atlikti kažkieno kito muziką, o dėl mano paties stiliaus ir kūrybos. Taip norėčiau projektuoti savo tolimesnę karjerą.

Kūryba madoje ir perkusija Paryžiaus mados savaitėje

Mados dizainas, iš esmės, įdomus dalykas. Vizualiniame mene, kaip ir muzikoje, labai svarbus meistriškumas ir konceptas. Neįdomu, jei yra vien konceptas arba vien meistriškumas. Dar vienas labai svarbus dalykas, be kurio neišnersi – skonis, kai tiesiog jauti, kas tinka, kas netinka. Nežiūriu į madą kaip į kažkokį tuščią puošeiviškumą, jei žmogus moka gražiai apsirengti, tai tiesiog kūrybiškumas. Ir tam nereikia daug pinigų. Turtingas žmogus gali taip neskoningai apsirengti, kad... 18–20-mečiai Vilniuje drąsiau ir kūrybiškiau atrodo.

Lapkritį gavau emeilą iš turbūt žinomiausios Japonijos klasikinės ir džiazo pianistės Hiromi: Labas, aš Hiromi, mano vyras drabužių dizaineris, Mihara Yasuhiro, dalyvaus Paryžiaus mados savaitėje, ar norėtum jo kolekcijos pristatyme sugroti būgnų solo? Iš pradžių negalėjau patikėti, kad čia ta pati Hiromi. Pasirodo, mane rekomendavo vienas pažįstamas iš Londono, kuris žinojo, kad įrašiau solo albumą. O Mihara Yasuhiro ne viename savo kolekcijos pristatyme naudojo kokią nors perkusiją.

Vienu metu dažnai klausydavau Vladimiro Tarasovo „Atto“ solo albumų ir galvodavau, kam nuolat ieškau naujų atlikimo būdų, juk daugiau nei 30 metų groju būgnais – reikia pabandyti sukurti būgnų solo. Kokius 3 mėnesius iš eilės ėjau į studiją ir kūriau. Praėjusią vasarą įrašiau savo būgnų solo albumą, jis turėtų pasirodyti šį rudenį. Taigi taip būgnų solo sugrojau ir Paryžiaus mados savaitėje.

Tradicijos ir baltas popieriaus lapas

Grįžęs į Lietuvą pradėjau galvoti apie savo šaknis. Grojau su muzikantais iš Nigerijos ar Trinidado, jie iš tikrųjų iki šiol klauso savo liaudies muzikos, kurios klausė ir jų seneliai. Juos tai veža, o mes juk savo folkloro kasdien nesiklausom, tuo negyvenam. Galbūt kartais paklausom sutartinių, bandydami suprast savo identitetą. Negali išspaust to, ko nėra. Mums, iš vienos pusės, tenka šiek tiek sunkesnis kelias, nes turime gerokai pasikapstyti, norėdami save surasti, bet, iš kitos pusės, gerai, jog turime... baltą popieriaus lapą. Pasaulyje yra dvi muzikantų stovyklos. Vieni laikosi tradicijų ir tuo didžiuojasi, džiazo scenoje labai ryški ta respect the ancestors linija, socialinės ir politinės sąsajos. Kiti muzikantai nuolat ieško skambesio, maišo skirtingas tradicijas, bando naujas priemones ir technikas. Manau, mums labiau tiktų antrasis variantas. Nors... Tarkim, „Merope“ su Indre Jurgelevičiūte – įdomūs visam pasauliui. Ji buvo mano kursiokė ir jai tai visada patiko. Indrė tuo gyveno ir tai girdisi. Tai yra tikra.

Man įdomesnis tas švarus puslapis, gal todėl naudoju daugiau elektronikos. Hiphopas, džiazas, rokas, lotynų muzika ir kiti žanrai turi savo aiškias šaknis, o elektroninė muzika atsirado ne iš kokio nors regiono, o iš technologijų progreso. Turint omeny, kad džiazas kažkada buvo labai inovatyvus ir progresyvus, man šiandien džiazas yra elektroninė muzika kaip daugiausiai beieškanti ir besikeičianti muzika.

Tokie, kokie jie yra

Dažniausiai albume girdi ne tai, koks atlikėjas yra šiandien, o tai, koks jis buvo prieš keletą metų. Mano atveju, kūryba ir įrašai užtruko apie metus, po to buvo pandemija, užtruko leidybiniai reikalai. „As They Are“ yra to laikmečio garsinė „fotografija“, tam tikro mano etapo, sesijinio muzikanto patirčių, uždarymas. Pereinamasis albumas iš muzikanto-darbininko į muzikantą-kūrėją. Per paskutinius 10–15 metų grojau su įvairiais muzikantais. Buvo etapas su poetu Anthony Joseph (šiemet apdovanotu T. S. Eliot'o prizu už „Sonnets for Albert“ – D.K.), kurio metu gerai įsisavinau Karibų ritmus. Su Femi Temowo iš Nigerijos keliems metams pakliuvau į afrobeat aplinką. Grojau ir su naujojo džiazo atlikėjais – Joe Armon Jones, Ashley Henry ir kitais. Elektronika mane visada domino, dar nuo „Dublicate“ laikų, kai man tebuvo 19-ka. Neseniai pradėjau kolekcionuoti būgnų mašinas, samplerius, moduliarinius sintezatorius ir kitą „elektroniką“. Grodamas su įvairiais muzikantais, iš jų „pasiėmiau“ man patinkančius dalykus: iš vieno – ritmiką, iš kito supratau, kad man tiesiog patinka vargonai, kitur užsikabinau už bosinio klarneto ir fleitų, su dar kitu atradau tam tikrus afrikietiškus būgnus, elektroninius skambesius ir sekvencijas. Galvoje formavosi šių įtakų koliažas, prie kurio prisidėjo ir tai, kaip būtent kai kurie muzikantai groja.

Šis albumas prasidėjo nuo vieno jamo. Per karantiną, kai trumpam buvo leidžiama keliauti, į Vilnių iš Londono atskrido mano draugas pianistas Sam Crow, kad jo grupei „Native Dancer“ įrašytume albumą. Viską padarėme per keletą dienų ir liko laisvo laiko. Paskambinau P. Kilbauskui pasakiau, kad yra atvykęs labai fainas klavišininkas. Paulius atvažiavo su visomis savo „velnio mašinomis“. Dėl užsitęsusio karantino, išbadėję grojome 6 valandas ir viską įrašinėjome. Po kurio laiko studijoje atsidariau failą – klausau, čia perliukas, čia perliukas, kažką atsikirpau. Žinai, tarsi nukerti medį, jį apgenėji, skaptuoji, skaptuoji ir žiūri, gal čia reikėtų padažyti kokia spalva. Nusiunti garso eskizą ir klausi – gal galėtum įrašyti partiją? Pavyzdžiui, kubietis Yelfris Valdés įrašė trimito partiją. Taip po truputį atsirado melodijos. Iš pradžių sukarpiau tą įrašų sesiją, o tada sudėliojau koliažą. Albumo įrašuose sudalyvavo net 23 muzikantai.

Pradėdamas neturėjau jokios muzikinės vizijos, viskas vyko as you go principu. Turėdamas gerą karkasą, kai kurias melodijas pats parašiau. Bet supratau, kad kitame albume norėčiau viską, net mažiausias detales, sugalvoti pats – per tą laiką dar labiau išsigryninau savo skonį. „As They Are“ truputį pats save nunešė: kažkiek tą laivelį vairavau, bet jis vis tiek nuplaukė pavėjui. Jei būčiau pats viską daręs, gautųsi tik tai, kas mano galvoje, o čia vis permesdavau kamuolį kažkam kitam ir jis nuspalvindavo taip, kaip pats galbūt nedaryčiau. Kita vertus, buvo įdomių netikėtumų – pavyzdžiui, kartais iš pradžių tamsiame gabale atsirasdavo šviesos. Tebūnie, nesinorėjo skalpuoti muzikantų, todėl toks ir pavadinimas – tokie, kokie jie yra. Noriu atskleisti geriausias muzikantų ar jų grupių savybes.

---

AS THEY ARE
Vinilinę plokštelę ir skaitmeninį albumą „As They Are“ iš anksto užsisakyti galite čia, o nuo kovo 17 dienos – „MusicLithuania.com“ ir „Discogs“. Taip pat plokšteles bus galima įsigyti klube „Tamsta“ albumo pristatymo koncerto metu. Daugiau informacijos ir bilietai čia.

TAMSTA JAZZ WEEKEND
Festivalio programa ir daugiau informacijos
Bilietai