Kelių metų vaiką jau galima mokyti džiazo? Gajus mitas, jog blaškymasis tarp žanrų gali sukliudyti vaikui suformuoti gražų garsą, išsiugdyti pagarbų požiūrį į užrašytą tekstą ar išmokti dėmesingumo detalėms. Anot Andrejaus Polevikovo, jokio disonanso tarp klasikos ir džiazo pažinimo nėra, tačiau trūksta pedagoginio repertuaro mažiausiems. Todėl jis sukūrė leidinį pradedantiesiems džiazo pianistams „After School“. A. Polevikovo planuose – dar du, o gal ir trys nuosekliai didėjančio sudėtingumo kūrinių sąsiuviniai.

Dvidešimt dvejus metus pedagoginei veiklai paskyręs pianistas A. Polevikovas sukūrė įsimintinas programas su Giedre Kilčiauskiene („Blue in Bossa“, „Džiazo miniatiūros“), Vytaute Pupšyte („Ella Fitzgerald Tunes“), Kristina Žaldokaite, Daiva Starinskaite („Glorious Gershwin“), Girmante Vaitkute („Upės“) ir „Ethnic Mood“. Dalis šių sumanymų tapo albumais, skambėjo Birštono, Kristupo vasaros festivaliuose, taip pat buvo pristatyti ne vienoje Europos šalyje ir JAV.

Dvi reikšmingos A. Polevikovo veiklos – pedagoginė ir kūrybinė – susitinka pirmajame jo skaitmeninių natų leidinyje „After School“, kurį ką tik išleido Lietuvos muzikos informacijos centras.

---

Filosofinis klausimas: kas tu esi dabar? Ir kaip tai, kas tu esi, atsispindi tavo naujajame natų leidinyje?

Geras klausimas. Pastaruoju metu jį sau užduodu ir pats, nes mano muzikinė veikla vis banguoja. Kai daugiau dirbu su mokiniais, atrodo, kad esu pedagogas. Kai kuriu vaikiškas ir nevaikiškas pjeses, fiksuoju savo pedagogines įžvalgas – kuriu orientuodamasis ne į koncertinę veiklą, bet į mokinių rankas, nes tuo metu aš esu mokytojas. Bet tik susidaro intensyvesnis koncertų srautas, ir man tenka atidėti dėstymą. Deja, man nepavyksta suderinti abiejų veiklų vienu metu. Pastarasis mėnuo buvo kupinas koncertų ir kūrybos scenai. Ir viskas – aš vėl nebežinau, kas esu.

Detaliai užrašai savo muziką tik tuomet, kai ji būna skirta mokiniams?

Įprastai taip. Mokiniams skirtą kūrybą užrašau detaliai. Su kolegomis scenoje sau leidžiame daugiau improvizuoti, todėl muzikos notacija būna kitokio pobūdžio. Atlikėjai mane supras: tokiose natose – funkcijos, strėlytės, brūkšniai; pačių natų gali būti mažiau. Vaikai tokių ženklų nesupranta, todėl jiems viską užrašau tiksliai ir aiškiai.

Taikytis tikriausiai tenka ir prie vaikų techninių muzikos atlikimo galimybių bei muzikos supratimo plačiąja prasme. Dažnam kompozitoriui uždavinys kurti vaikams tampa spąstais: tenka rinktis tarp meninės kūrinio vertės ir techninio jo prieinamumo jaunam atlikėjui. Ar tau pačiam tenka save riboti ieškant balanso tarp muzikos kūrinio grožio ir įveikiamumo?

Muzikos kūrinys savyje talpina labai daug: ir grožį, ir meninę vertę, ir nuotaiką bei tam tikrą charakterį. Kurti ir išleisti natų leidinį vaikams norėjau seniai, ir turbūt visi mano išvardinti svarbūs ir reiklūs muzikos kūrinio kriterijai trukdė sėsti ir pradėti šį darbą daryti. Turiu prisipažinti, kad karantino situacija čia buvo naudinga, nes koncertinės veiklos intensyvumas jo metu gerokai sumažėjo. Turėdamas daugiau laisvo laiko nuo koncertinės veiklos, susirašiau daugybę punktų, braukiau, gryninau idėją, ir pamažu pasidarė kur kas lengviau tokį pjesių rinkinį įgyvendinti. Manau, turėčiau įvardinti, kokie yra pagrindiniai mano leidinio aspektai?

Būtinai!

Ne paslaptis, kad aš esu iš džiazo, kitaip tariant, ritminės muzikos pasaulio. Pedagoginį darbą dirbu jau gana seniai. Mokytis muzikos pas mane ateina paaugliai, jau gavę pradinį muzikinį išsilavinimą muzikos mokyklose. Matau, kokios problemos jiems kyla, ir kas trukdo jiems groti tada, kai ranka jau, regis, yra didelė ir išlavinta, pasirengusi atlikti techniškai sudėtingą kūrinį, bet džiazo jų muzikavime kaip nėra, taip nėra.

Kodėl taip nutinka?

Nes mokiniai ateina jau susiformavę specifinį frazavimą ir pulso suvokimą, kurį išugdo klasikinė mokykla. Ji nėra bloga – tiesiog kitokia ir vienintelė, kurią jie būna pažinę. Vaikai ilgą laiką mokosi groti pagal tam tikrus kanonus, tad jiems labai sunku persiorientuoti. Kai kuriems pavyksta greičiau, bet daugumai prireikia ne vienerių metų; nors ir labai nori, bet, deja, nepavyksta. Tuomet vyksta ir vaikų, ir tėvų dramos: noras yra, o galimybių – ne.

Man dažnai tenka vesti seminarus. Pastaruoju metu, ypač nuotoliniuose seminaruose, mokytojai dažnai klausia: kada mes galime pradėti groti džiazą su vaikais? Atsakyti visuomet prašau jų pačių. Dauguma būna linkę palaukti: „na, štai, išaugs, suformuos gerą garsą, ir mes pradėsime džiazuoti penktoje - septintoje klasėje.“ Vėliau girdžiu tokio požiūrio pasekmes: mokinys išeina į sceną su kokiu nors smagiu kūriniu, pavyzdžiui, D. Brubecko „Take Five“, bet džiazo jame nėra – jis neskamba. Tuomet pradedame gilintis, kas yra džiazas: alteruoto dominantseptakordo skambesys, disonansas? Ir prieiname išvadą, kad džiazas yra kur kas platesnis reiškinys – tai specifinis ritmo pajautimas ir ritminių figūrų atlikimas, visiems žinomas kaip svingas arba silpnosios takto dalies (bent jau klasikoje ji būna silpnoji) akcentas.

Mes dažnai įsivaizduojame, kad būtent natos ir tikslus muzikinio teksto atlikimas įrėmina muzikantą, trukdo jam džiazuoti. Bet tu remiesi priešingu požiūriu: tik grodami iš natų mokiniai gali ugdyti džiazavimo pojūtį, ir šiuo atveju natos tampa ne kliūtimi, o pagalbininku.

Kai tik sumaniau kurti šį natų rinkinį, norėjau, kad jo kūriniai turėtų aiškią užuominą į džiazo stilių, bet tuomet supratau, kad vis tiek jie keliaus į tradicinę muzikos mokyklą. Savo darbo praktikoje supratau, kad pristatyti vaikams klasikos ir džiazo muzikos pasaulius vienu metu tikrai nėra problematiška. Pavyzdžiui, pirmai ar paruošiamajai klasei skirta pjesė, kuri formuoja garso išgavimą ir kvėpavimą, gali būti grojama ir paprastai, ir su džiazui būdinga pulsacija; ir tai bus skirtingi, bet ne priešingi pjesės atlikimo būdai, nes toks kūrinys yra labai paprastas – sukomponuotas iš dviejų-trijų garsų, jame dominuoja mažoras.

Šis rinkinys skirtas ne tik vaikams, bet ir mokytojams, kurie, tikėtina, nėra labai įsigilinę į džiazo pasaulį. Todėl man suprantami jų pasakymai: „na, mes vėliau džiazo kūrinius pagrosime“. Kuo anksčiau bandai pristatyti vaikui naują dalyką, tuo didesnė atsakomybė, ypač jeigu būdamas mokytoju žinai, kad džiazo atlikimas nėra stiprioji tavo pedagoginių kompetencijų pusė. Bet, galbūt, situacija ims keistis tik tuomet, kai mokytojas nepabijos klysti.

Tokių kūrinių, kurie yra šiame rinkinyje, atlikimas tikrai nepakenks ir klasikinės muzikos atlikimo besimokančio vaiko įgūdžiams. Taip, džiaze garso išgavimas, nuotaika ir kvėpavimas yra kitokie, bet ši muzika mokymosi procese gali egzistuoti šalia klasikos. Mokinys nuo to tik praturtės, o vėliau bus laisvas rinktis, kokią muziką jis nori groti. Tad mokytojai su šiuo leidiniu gali mokytis. Noriu juos padrąsinti, kad nebijotų eksperimentuoti, juolab apie džiazo stilistiką papildomos informacijos šiandien galima rasti labai daug.

Atrodo, kad klasikos ir džiazo mokymas greta panašus į skirtingų muzikos istorijos epochų mokymą. Niekas ilgam neatideda polifonijos: nuo antros klasės jau skambinamos J. S. Bacho invencijos, klasicizmo epochos sonatos – taip pat. Romantizmas dažnai pristatomas pramaišiui su šiuolaikiškesnėmis pjesėmis, nors daugelis tokių kūrinių reikalauja jau labai išlavintos technikos. Džiazas galėtų užimti vieną iš pianizmo istorijos nišų.

Būtent! Vaikas, besimokydamas groti, dar ankstyvame mokymosi procese gauna labai daug žinių apie rimtąją muziką. Tai tik parodo, kad net ir penkių-septynerių metų vaiko galimybės nėra tokios ribotos, jis priima informaciją gerokai lengviau nei manome, tik reikia nebijoti jam suteikti galimybės išgirsti, parodyti, paprašyti pakartoti, pažaisti, leisti paklausyti. Bet jeigu vaikas negirdės, neturės galimybės susipažinti, vėliau jam bus sunkiau, nes vienos krypties muzikos suvokimas jau bus suformuotas.

Rinkinyje naudojai įprastą klasikinę notaciją be raidinio harmonijos žymėjimo ar įtraukei ir džiazui būdingą raidinį žymėjimą?

Notacija ir yra vienas aspektų, paskatinusių šio rinkinio atsiradimą. Čia pastebėjau trūkstamą grandį – bent pusė pedagoginių džiazo kūrinių, su kuriais man teko susidurti, yra užrašyti neteisingai. Kai tokias natas skaito vaikas ir jo mokytojas, stokojantis džiazo atlikimo patirties, kūrinys skamba taip pat painiai, kaip ir yra užrašytas, nes natos juk skaitomos pažodžiui, todėl ir skamba atitinkamai. Tad man norėjosi mokymosi procesui pateikti tokias natas, kuriose būtų kuo mažiau painiavos.

Susidaro įspūdis, kad šiandien fortepijono pedagogų tarpe žingeidumo daugėja. Ar situacija keičiasi iš tiesų, ar tebėra priklausoma nuo pavienių asmenų motyvacijos?

Be abejo, situacija keičiasi. Jauni žmonės ieško naujo repertuaro, nors jo pasiūla gali ir nuvilti. Nekokybiškų būna ne tik džiazo, bet ir F. Chopino kūrinių adaptacijų – pavyzdžiui, leidiniuose, skirtuose pradinukams, kartais jos būna supaprastintos iki primityvaus lygmens. Mokytojo uždavinys šiuo atveju yra suprasti, ką vaikas gali, ir jam padėti parenkant tinkamą repertuarą. Tai nėra taip paprasta. Mokytojo darbas yra pašaukimas.

---

Skaitmeninį natų leidinį „After School" sudaro 10 pjesių ir visą rinkinį, taip pat ir kiekvienos pjesės natas atskirai galima įsigyti musiclithuania.com. Leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.