Ieva Gudaitytė

„Jei muzika pasakočiau apie Vilnių, daryčiau tai per avangardo ir džiazo istoriją – tuo mes esame išskirtinis miestas“, – sako „Ži rekomenduoja“ platformos ir tokio paties pavadinimo festivalio organizatorė Živilė Jankutė Pivoriūnė. Vaizdo skambučiu su ja kalbamės apie erdves, kuriose vis dažniau ir drąsiau skamba įprastinėse žanrų ribose netelpanti gyva eksperimentinė muzika. Vienas iš tokių pavyzdžių yra J. Lelevelio gatvėje, buvusiame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro viešbutyje, įsikūręs „OPERA Social House“, kurio gyvos muzikos programą Živilė šiuo metu kuruoja. Mums besikalbant, ji įeina į pirmo aukšto baro erdvę, rodo man teatrališką apšvietimą ir margais kilimais dengtos scenos išdėstymą, sovietinę bohemą menantį baro dizainą, užsisako kavos. Įsineša mane iš kasdienių gatvių į naktinio gyvenimo užkulisius; į aplinkybes, formuojančias miesto muzikinę kultūrą; į ritualus, kuriuos ataidės vakaro auditorijos. Ką išsirenkame pirmiau: ko ar kur klausysime?

Į koncertų socialinės architektūros temą noriu pažvelgti iš dviejų perspektyvų: akademinės ir žurnalistinės (gal net poetinės?). Pirmąja bandau suprasti santykį tarp renginio vietos, joje atliekamos muzikos ir auditorijos tapatybės: kodėl būtent tokia kultūra tokiose erdvėse? Antrąja – apdainuoti Vilniaus mažąsias scenas ir perteikti berašant apėmusį jausmą: norą viską mesti ir eiti į vieną iš tų koncertų.

---

(Ne)apibrėžiamos kultūros ir jų apčiuopiama svarba

Kas slepiasi po kursyvu: apie kokią tokią muzikinę patirtį bandau rašyti? Su Živile sutariame, kad kalbėdamos apie improvizacinę, nepriklausomą, alternatyvią, eksperimentinę muziką ar bendruomenę, kurią praktiniais sumetimais bekalbant vis pavadiname džiazine arba džiazova, tinkamos vienijančios sąvokos nesurasime. Kolega Vitalijus Gailius šią kultūrinę sceną yra apibūdinęs kaip nišinę. Simboliškas žodžių žaismas čia ypač tinkamas, nes, kaip rašo Vitalijus, „niša“ yra visai ne muzikinis, o architektūrinis terminas. Panašiai nuo kanono į statybas bėgantis terminas yra ir „pogrindis“. Vieta (scena) gali būti vienas iš įrankių įprasminti muzikines išraiškas, provokuojančias sąvokų rėmus. Pastaraisiais metais tokios scenos sau vietą rado „Sode 2123“ (ir anksčiau ten veikusiame, o dabar migruojančiame „Empty Brain Resort“), „Studium P“, „Skylėje“, šio straipsnio atvejo analizės objektu tapusiame „OPERA Social House“, kartais „Kirtimų kultūros centre“. Tarp ilgiau gyvuojančių ir kiek rimtesnių (šią sąvoką vartoju ne vertindama, o apibūdindama stilių ir organizacinį braižą) erdvių svarbu paminėti „Menų Fabriką Loftą“, „Menų spaustuvę“, greta Kompozitorių namų Žvėryne įsikūrusią „MAMA Studios“, „Lukiškių kalėjimą“. Kas jas vienija, kas skiria? Ar šios scenos apibrėžia muzikinę nišą, ar nišos atgarsiai suteikia erdvėms jų balsą?

Klausimas retorinis, nes alternatyvi muzika ir jos (ne)oficialios scenos po miestą juda daug greičiau nei jas apibūdinantys žodžiai ar tekstai. Būtent šis aktyvus siekis likti neapibrėžtiems ir vienija muzikinius judėjimus, kurie nuo savo subkultūrinių (ar counter-kultūrinių) ištakų siekė atmesti komercinę vertę ir/ar tradicinę vertybinę sistemą. Klasikinis populiariosios muzikos sociologijos argumentas grindžiamas tokia logika: kylantis iš nepasitenkinimo dominuojančia kultūra, pasipriešinimas ar alternatyva kuria kitą socialinę ir meninę vertę už įprastinės rinkos ribų ir taip varo visuomenę į tolimesnius pokyčius ir naujus vaizduotės horizontus. Nagrinėdami mažųjų gyvos muzikos scenų svarbą, muzikologai kalba apie panašius mainus. Jie tiria socialinių ir emocinių investicijų reiškinius, kurių iš savo kūrėjų pareikalauja nepriklausomos erdvės; ir procesus, per kuriuos šios investicijos keičia miesto gyvos muzikos ekosistemas. Renginių organizatoriai čia ypač svarbūs, nes jie savo darbu įkūnija tiek kuratorių, tiek skonio formuotojų ir net verslininkų savybes. Tuo pat metu, būdamos dinamiškos ir pažeidžiamos, tokios muzikinės išraiškos palaipsniui tampa normalizuojamos arba komodifikuojamos, o jų saviraiškos vietos – gentrifikuojamos. Harlemo džiazas ir Camden Towno pankas yra tik keli istoriniai to pavyzdžiai.

Nepastebimi atlikėjai: miesto vietos ir erdvės

Šis nukrypimas skirtas kontekstualizuoti simbolinius procesus, kurie kartais nesąmoningai veda mus į vieną ar kitą erdvę, koncertą, vakarėlį. Grįžtant į Vilnių, grįžtant į „OPERA Social House“, grįžtama į kitas istorijas ir istorines vietas. Kaip minėjau straipsnio pradžioje, ši erdvė yra buvęs LNOBT viešbutis, tad, kaip sako Živilė, interjeras pats pasakoja apie buvusius lankytojus. Ji man primena apie „MAMA Studios“, kuri dieną veikia kaip įrašų studija, o vakarais platesnes auditorijas kviečia į „Improdimensijos“ koncertus. Nuo jų nenutolę tiek kultūrai, tiek architektūrai reikšmingi Kompozitorių namai, kaip ir LNOBT, turintys simbolinę ir praktinę reikšmę. Miesto kultūriniai centrai gali būti istoriniai. Gali būti ir subkultūrų atspindžiai, kaip, tarkime, „Skylė“, ar sutelkiantys žmogiškuosius išteklius per menininkų studijas, kaip, pavyzdžiui, „Lukiškių kalėjimo“ ar „Sodo 2123“ atvejai. Naktinei muzikinei kultūrai netrukdo ir baras: ŠMC (dar vienas istorinės architektūros kultūros įstaigos pavyzdys) „Vėjų“ terasa puikiai veikė kaip vienas iš alternatyvių vasaros muzikinių epicentrų.

Ir nors šie pavyzdžiai užmena prielaidą, kad tam tikros vietos yra imlesnės drąsesniems garsams, priešingi pokyčiai tikrai nėra retesni: muzika gali būti ir yra naudojama kaip miesto gaivintoja (svarbu nepamiršti ir gentrifikacijos rizikos). Nors apie Kauną ir jo skambančias erdves reikėtų rašyti atskirą straipsnį, kaip pastebi kauniečių triukšmautojų „Ghia“ vedlys bei eksperimentinės ir triukšmo muzikos kūrėjas (o, beje, ir architektūros mėgėjas) Algirdas Šapoka, „klausymasis triukšmo profesionaliose, didžiosiose scenose tarsi legitimuoja tai, kas buvo nuolat nurašinėjama“. Mažosios scenos, tuo tarpu, tampa šio legitimacijos proceso stotelėmis, reikalingoms vystyti platesnę miesto (muzikinę) kultūrą. Niša gali pakeisti erdvės įvaizdį (o gal įgarsį?). Tai tampa akivaizdu ypač netradicinėse erdvėse, kurių įgalinimu „Ghia“ tikrai gali didžiuotis: nuo koncertų Kauno tvirtovės III forto pusrūsiuose iki jau nebestovinčio legendinio Kauno vaiduoklio „Britanika“ stogų. Pastarasis, beje, vyko Kauno architektūros festivalio metu.

„OPERA Social House“ stogas, mano nuomone, irgi buvo prikeltas muzikos. Šią vasarą, anot Živilės, čia įvyko 30 gyvos muzikos koncertų, kuriuose pasirodė 115 skirtingų atlikėjų iš Lietuvos, Niujorko, Suomijos, Lenkijos, PAR, Graikijos, Bolivijos, Portugalijos. Ji stogą vadina stebuklingu, ir mes mintimis keliamės į šiltus vasaros vakarus, kai gyvų improvizacijų buvo galima klausytis virš Vilniaus senamiesčio stogų. Geras koncertas niekada nebūna patiriamas tik ausimis. Be to, kad disponuoja įspūdingais vaizdais, stogo scena „OPERA Social House“ erdvėje sumažina atstumą tarp atlikėjų ir klausytojų, suteikia galimybę rinktis sau tinkamą būdą priimti muziką. Fizinio barjero tarp muzikantų ir auditorijų nebuvimas, salių atvirumas, leidžiantis judėti tarp aktyvaus klausymo/šokio/pokalbio, net įėjimų ar tualetų lokacijos nurodo sąlygas „būti“ – kuria būdus žmonėms sąveikauti su architektūra. Santykis toliau tęsiamas per interjerą, smulkesnę jo estetiką. Živilė prisimena, kad apie viršutiniame aukšte esančią erdvę lankytojai atsiliepdavo: „čia kaip namie“, nes „nėra ribų, žmonės jaučiasi laisvi šokti, sėdėti ant grindų, o taip ir daugiau meno tave ištinka“.

Draugiškos draugų publikos

Etimologiškai „niša“ kyla iš prancūzų kalbos veiksmažodžio, reiškiančio „susisukti lizdą“. Šis lizdo jausmas, Živilės įvardintas kaip „kaip namie“, nurodo kitą esminį mažųjų scenų ir alternatyvių muzikinių kultūrų elementą: jų dalyvių socialinį artumą. Vilnius nėra didelis miestas, Lietuva nėra didelė šalis, todėl meno/muzikos ištiktieji sudaro gana siaurą ir lengvai atpažįstamą bendruomenę. Tai atsispindi ir darbo etikoje. Tiek Živilės pasakojimai, tiek kitos mano asmeninės ir profesinės patirtys leidžia tikėti, jog eksperimentinės muzikos kūrėjai ir globėjai vietoje konkurencijos renkasi tvaresnį, palaikymo, kelią. Viena iš puikiausių to iliustracijų yra šią vasarą „OPERA Social House“ vykusio „Kanalizacijos“ koncerto istorija. Renginio pabaiga kirtosi su „Skylėje“ vykusio Tony Scherro, Kenny Wolleseno, Jonathono Haffnerio ir Daliaus Naujokaičio pasirodymu. Susitarti netruko ilgai, ir auditorija nuo „OPERA Social House“ stogo buvo nukreipta į vakaro pratęsimą. Toks bendradarbiavimas, leidžiantis dalintis klausytojais, įgalina klestėti ir platesnę muzikos rinką. Pasak Živilės, „dar vienas nedidelio miesto pliusas yra tai, kad apie patirtis skirtingose vietose – jų privalumus ir trūkumus, – mes greitai pasidaliname su draugais, artimesniais kolegomis“. Gražiai sutarti verta visiems, ir tai justi net naujai užsukusiems į jau nusistovėjusį klausytojų ratą.

Živilė mini vieną iš „OPERA Social House“ vadovų aktorių Paulių Markevičių, kuris aktyviai palaikė gyvą muziką ir turėjo daug kantrybės laukdamas tokių koncertų sėkmės. „Žmonės, kurie įsileidžia tą muziką, supranta jos vertę ir sąlygas – gyvai muzikai reikia laiko ir kantrybės, meilės kuruojamai vietai ir geros komandos.“ Kitam tekstui panašius klausimus esu uždavusi minimose erdvėse dažnai girdimam fleitininkui Kristupui Gikui, kuris įvairiuose kolektyvuose žaidžia su triukšmo muzika. Anot jo, neįprasti garsai lengviau priimami vietose, jau turinčiose savo publiką; besitikinčią ir mokančią pasimėgauti netikėtais ir triukšmingais skambesiais. Jis pabrėžia garso technikos, akustikos svarbą. Panašias mintis randu ir anksčiau minėtame pokalbyje su Algirdu Šapoka. Vis dėlto, neišvengiamai grįžtame prie gal kiek banaliai skambančios, bet vis tik tiesos: erdvę kuria žmonės. Visgi, ko gero, dažnai pirmiausia išsirenkame ne kur ir ką, o su kuo klausysime.

Sociologai mano, kad viešais renginiais mėgaujamės būtent dėl kolektyvinio patyrimo elemento, galimybės į meninį renginio turinį reaguoti drauge, jausti kitų klausytojų reakcijas. Erdves tai veikia abipusiai: jų sienos įsigėrusios ne tik eksperimentinės muzikos disonansais, bet ir asmeninėmis istorijomis. Šis santykis tarp miesto vietų, jo erdvių ir muzikinių srovių yra kintantis ir kompleksiškas: kiekvienam iš mūsų asmeniškas, visiems drauge juntamas kaip kultūrinis zeitgeistas. Čia svarbūs ir istoriniai, ir architektūriniai, ir politiniai elementai (nors apie tai šiame tekste nerašiau, triukšmo įstatymai taip pat turi daug įtakos erdvės egzistavimui). Živilė į savo pačios klausimą „Kodėl kartais svarbu groti tokią neritmišką muziką?“ atsako: „Nes gal mes ir patys ne visada esam ritme“. Aš ją pratęsiu: kodėl kartais svarbu groti tokią neritmišką muziką šiose mažose, draugiškos scenose? Nes gal mes patys, būdami ne visada ritme, ten randame užuovėją.