Kalbino Ona Jarmalavičiūtė

Stebint bepriekaištingai besiveržiančią Asmik Grigorian karjerą, kasmet atrodo, kad jai jau nebėra kur kilti. Stratosfera buvo palikta dar 2016-ais, kai Tarptautiniuose operos apdovanojimuose lietuvių solistė tituluota geriausia metų operos scenos naujoke. Po poros metų Zalcburgo festivalio scenoje kultinis Salomėjos vaidmuo R. Strausso operoje „Salome“ jos karjerą iššovė virš termosferos ribų. Metų operos dainininkės titulas 2019-aisiais žiniasklaidoje suskambėjo kaip kosmosas. Sekė „La Scalos“, Vienos operos, „Teatro Real“ Madride ir kitų garsių pasaulio teatro scenų žvaigždynai. Nesitiki, kad už to egzistuoja dar kažkas toliau. Tačiau Asmik – amžinai auganti begalybė. Jos karjera nenustoja plėstis ir šįmet – 2022-aisiais, – peržengti net keturi pirmieji kartai. Pirmasis įrašas „Dissonance“ su lietuvių pianistu Luku Geniušu. Pirmąkart sudainuoti trys vaidmenys Zalcburgo festivalyje. Svaiginantis debiutas Tokijuje, kur koncertinis „Salome“ atlikimas įvertintas kaip pranokęs lūkesčius. Taip pat šie metai – pirmieji, kai Asmik scenoje dainuoja be paniką slopinančių vaistų.

Interviu solistė dalinasi savo įžvalgomis apie šias tris naujas viršūnes ir dar šį bei tą: mirtį, paradoksus, taip pat Lietuvos ilgesį ir galiausiai mamos Irenos Milkevičiūtės išugdytą sceninę intuiciją. Iš esmės šis pokalbis – apie galimybių ribas ir begalinį jų peržengimą.

---

Trigubas įsikūnijimas

„Dangiškai buvo sudainuota” – apie jos pasirodymą šių metų rugpjūtį rašė vokiečių kritikas Hansas Gärtneris. Po to, kai ji nulipo nuo scenos tą kepinantį vasaros vakarą Zalcburge, Austrijoje. Kai prieš tai keturias valandas nardė vokalinėmis kilpomis, išsinerdama iš vienuolės, žmonos ir fatališkos moters rolių. „Turiu išbandyti savo ribas“ – tuomet sakė Asmik. Jos pasirodymas ir vėl tapo vakaro ašimi, aplink kurią sukosi visos trys G. Puccini operos „Il Trittico“ dalys. Jos orbitoje dirigentas Fanzas Welseris-Möstas savo paties žodžiais „ėjo prie reikalo iš karto, nuo pirmos natos“. Spauda į tai atsakė žodžiais „triumfas“, „charizma“, „sensacija“ ir „transformacija“. Žemiau – Asmik vasaros įspūdžiai.

Ona Jarmalavičiūtė (O.J.): Kaip jautėtės jau šeštą vasarą grįžusi į Zalcburgą?

Asmik Grigorian (A.G.): Šeši metai iš tiesų yra gana didelis laiko tarpas. Zalcburgą vadinu savo jėgos vieta. Kad ir kaip sunkiai bedirbčiau, čia jaučiuosi lyg atostogaudama. Puikios sąlygos, kurias vasaros festivalis suteikia dainininkams, leidžia daryti darbus aukščiausiame lygyje.

Anksčiau galvodavau, jog taip Zalcburgo festivalis man suteikia laisvę. Bet šiandien suprantu, kad ne. Jis suteikia labai didelę ramybę. Juk laisva aš buvau visada, tik anksčiau reikėjo už tai labai stipriai kovoti, savo laisvę ginti ir saugoti. O šiandien man to daryti nebereikia. Ir už tokią galią esu be galo dėkinga Zalcburgui.

O.J.: Esate minėjusi, jog į vaidmenis įsijaučiate betarpiškai. Kaip sekesi „Il Trittico“ metu savyje sutalpinti tris labai skirtingas moteris?

A.G.: Yra nueitas ilgas kelias. Turiu daug patirties kurdama skirtingus vaidmenis, į juos įeidama ir iš jų išeidama. Dėl to šiandien aš jau niekur nebeeinu, tiesiog jomis būnu. Remiuosi ir asmeninėmis patirtimis. Matydama vaidmenį, jame matau žmogų. Jaučiu, ką jaučia jis.

Su metais išmokau, kaip teisingai išreikšti muzikos ir žodžio prasmes, kaip jas interpretuoti. Techniškai vaidmenį stengiuosi išpildyti kiek įmanoma tiksliau, tačiau scenoje vadovaujuosi intuicija. Už tai esu dėkinga savo mamai. Ji mane to mokė labai daug metų, iki kol supratau. Intuicijos kelias nėra lengvas, jis reikalauja be galo daug atsidavimo, jėgų ir drąsos. Norėdama intuityviai paleisti muziką, scenoje turiu būti šimtu procentų atvira savo siela. Tapti labiau ne atlikėja, o laidininke to, kas užkoduota muzikoje, tekste. Jau paprasčiau išeiti į sceną nuogai!

O.J.: Kas šiame operos iššūkyje Jums buvo sunkiausia?

A.G.: Triptiką jau esu dainavusi prieš dešimt metų. Šiemet mano didžiausias uždavinys buvo nekartoti senų klaidų. Gaila, kad kūnas turi tokią gerą atmintį. Trys vaidmenys per vieną vakarą taip pat buvo didelis uždavinys, nes techniškai visi jie parašyti gana skirtingiems balsams.

O.J.: Esate sakiusi, jog kolegos Zalcburge yra jums artimi ir brangūs žmonės. Kokia vyravo atmosfera kūrybinio proceso metu?

A.G.: Kūrybinis procesas buvo geriausias, kokį atlikėjas gali įsivaizduoti. Visa komanda – išskirtiniai žmonės, kuriuos vadinu savo šeima. Jie mane pažįsta, ir aš juos pažįstu, šimtu procentu vieni kitais pasitikime, nebereikia kalbėtis, aiškintis. Tai yra didelė dovana, o ir procesas vyksta žymiai greičiau bei prasmingiau.

2022-ieji Asmik buvo pirmieji scenoje be paniką slopinančių vaistų. Apie šias patirtis solistė taip pat atvirai dalinosi dokumentiniame filme „Fuoco Sacro: A Search for the Sacred Fire of Song“ (rež. Jan Schmidt-Garre, 2022), kurio premjera buvo dar viena jos karjeros naujiena. Paklausta apie pasikeitusius pasirodymus Zalcburge, dalinasi:

A.G.: „Apie mano panikas galima rašyti atskirą straipsnį, tai yra viso gyvenimo kova. Sakiau, jei vieną dieną išeisiu į sceną rami, tai man bus pati didžiausia dovana! Bet tuo pačiu esu dėkinga šiai ligai, nes dėl jos labai daug visko apie save išmokau. Iki šiol kiekvieną dieną mokausi, judu į priekį. Negaliu pasakyti, kad šiais metais įvyko kažkas išskirtinio mano panikų atžvilgiu. Jos visada su manimi".

Vilniaus gatvių prisiminimai

Šiandien kosmopolitė, nepaliaujanti keliauti ir dainuojanti visam pasauliui, Asmik vis tiek pasiilgsta Lietuvoje likusių draugų, šeimos narių, o „kartais ir šiaip, tiesiog pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis". Jos dainininkės kelias prasidėjo Gedimino prospekte, kur Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji baigė savo mamos ir lietuviškos operos scenos primadonos Irenos Milkevičiūtės klasę. Asmik pabrėžia, jog akademijoje „pedagogai dėsto tikrai skirtingus dalykus, vienoje vietoje turime labai daug skirtingų vokalinių mokyklų". Irena Milkevičiūtė dukrai perdavė savąją, pabrėždama muzikinės intuicijos ir natūralaus balso svarbą. „Kai nešioji vaikelį, jis visko, kas yra tavyje, mokosi.“ – interviu lietuvių spaudai dalinosi pedagogė. – „Perima net tokius dalykus kaip talentas, dainavimo technika. Užtat vėliau atrodydavo, jog jai pavykdavo tai, ko norėdavau, net nepasakius daug žodžių.[1]“ Prisiminusi šias ankstyvasias patirtis Lietuvoje, Asmik išskiria svarbiausias išmoktas pamokas:

A.G.: „Čia atskira tema, labai daug ką galėčiau vardinti. Pagrindu visgi išlieka intuicija, apie kurią jau pasakojau anksčiau. Taip pat labai stipriai vertinu tai, jog mama mokė maksimaliai saugoti natūralų balsą, be kažkokių pritemptai operinių spalvų. Ji man visada sakydavo, kad žmogaus balsas turi būti toks, koks yra –  natūralus, ir kad tai yra gražu. Žinoma, čia skonio reikalas. Tačiau mano skoniui pastaruoju metu operos scenoje to natūralaus garso labai trūksta, nes įprastai dainuojama taip, kaip opera „turėtų“ skambėti".

Dviejų operos solisčių, motinos ir dukros, ryšys yra nepaprastai glaudus ir šiandien. „Labai džiugu, kad iki šiol ji visko manęs labai daug klausinėja, telefonais daug susirašinėjame apie techninius dalykus. Kuo toliau, tuo daugiau ji patiki, tiki ir nori žinoti.“[2] – dalinosi I. Milkevičiūtė spaudoje.

Lietuviška scena šiandien Asmik mažai kuo išsiskiria iš visų kitų. A.G.: „Anksčiau joje apimdavo didesnis atsakomybės jausmas", – prisimena ji, – „salėje sedėdavo daugiau pažįstamų žmonių ir būdavo tiek daug meilės, kad visada bijojau jos nepateisinti. Šitai yra ir dabar, tik kad dabar jau tie žmonės ir ta meilė – visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Todėl lietuviškos scenos labai išskirti iš kitų turbūt nebegalėčiau".

O.J.: Ar jūsų repertuare yra lietuviškos muzikos? Kaip į ją reaguoja užsienio publika?

A.G.: Aš labai retai dainuoju koncertus, dažniausiai esu operos scenoje. Kadangi lietuviškų operų nėra daug ir jos statomos retai, nelabai turiu tokios patirties. Tiesa, koncertuose esu atlikusi Dalios ariją iš B. Dvariono operos „Dalia“. Ir, reikia pripažinti, užsienio klausytojai ją priėmė net geriau nei Lietuvoje! Pas mus ši arija nesusilaukia daug aplodismentų ar dėmesio. O šiaip patirties atliekant lietuvišką repertuarą turiu nedaug.

Ir apie tai kalba mano širdis

Greta dangiškų padebesų ir skriejančių žvaigždžių, Asmik – žmogus, kaip ir visi. Per gyvenimą ją veda širdis. Ji geba laisvai, atvirai ir nuoširdžiai būti. Savo gyvenime ji paradoksaliai derina discipliną su spontaniškumu:

A.G.: „Toks derinys – mane labai apibrėžiantis paradoksas. Gebu tiksliai ir aiškiai planuoti, to mane išmokė ankstyva motinystė. Planavimas man suteikia savotišką saugumo jausmą tarp visų tų kelionių, reikalų ir nestabilumo. Tačiau kaip žmogus niekada nemąstau apie rytdieną. Nesu net tikra, ar ji bus. Viską darau šiandien, čia ir dabar. Taip paradoksaliai ir gyvenu. Planuoju taip, tarsi niekada nemirsiu, o veikiu taip, tarsi šiandien būtų paskutinė diena".

Viename interviu Asmik mirtį pavadino „permainų angelu“. Paklausta, kokie virsmai, kokios pradžios ir pabaigos dabar vyrauja jos gyvenime, solistė atsakė:

A.G.: „Man niekada netiko mirties kaip pabaigos suvokimas. Prisimenu, vienu metu, kai tėtis išėjo, galvojau, gal jos išvis nėra. Po to supratau, kad vis tiek visi jaučiame mirtį ir matome ją visur aplinkui. Pradėjau ieškoti jai naujų vardų. Viena mano draugė kartą labai gerai ją įvardino – „permainų angelas“. Supratau, kad būtent tai man mirtis visada ir reiškė. Tai ne tik pabaiga, bet ir pradžia. Be vieno nėra ir kito.

Apie tai kalba mano širdis. Mažytės mirtys gyvenime nutinka dažnai, mėgstu pabaigti dalykus ir pradėti viską iš naujo. Šis nuolatinių pokyčių ratas man labai svarbus. Be to negalėčiau būti".