Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė muzikoje susikuria savą ir savitą pasaulį, kuriame susilieja išorinės ir vidinės kūrėjos patirtys. Per muziką Ž. Martinaitytė suvokia pasaulį ir sako, jog kartais savo kūryboje atranda užkoduotas ateities nuojautas, kurias racionaliai paaiškinti sunku. Klausytoją emocijų prisodrintas Ž. Martinaitytės muzikos skambesys panardina į meditacinį būvį, sukuriantį kontrastą chaotiškai miesto aplinkai. Per muzikos klausymąsi patiriami išgyvenimai paskatina reflektuoti savo ir aplinkos santykį, tad kompozitorės muzika gali turėti ir sielą gydantį poveikį. Būtent tokias prasmes sufleruoja naujas Ž. Martinaitytės albumas Ex Tenebris Lux (lietuviškai – „Iš tamsos šviesa“), kurį išleido suomių įrašų kompaniją „Ondine“, o įrašė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Karolio Variakojo, perkusininkas Pavelas Giunteris ir violončelininkas Rokas Vaitkevičius. Albume Ex Tenebris Lux nugulusią muziką pati kompozitorė interpretuoja kaip palinkėjimą išeiti iš tamsos į šviesą, kuris šiuo metu mums visiems yra labai svarbus.

---

Ex Tenebris Lux arba „Iš tamsos šviesa“ – taip vadinasi naujas jūsų albumas. Apie ką jis?

Už albumų pavadinimų slepiasi įvairios istorijos. Kai kompaktinėje plokštelėje yra tik vienas kūrinys, viskas paprasta ir savaime suprantama, o kai reikia duoti pavadinimą kūrinių rinkiniui, sužaidžia daugybė faktorių. Albumo pavadinime nebūtinai yra žinutė. Pavadinimus tenka derinti su įrašų kompanijomis, tad dažnai albumas pavadinamas pagal stambiausią jame skambantį kūrinį. Šį savo albumą buvau linkusi pavadinti Sielunmaisema (lietuviškai – sielovaizdis), nes kūrinys tokiu pavadinimu albume yra stambiausias ir man asmeniškai svarbiausias, tačiau įrašų kompanija manė, jog šį suomišką žodį pernelyg sunku ištarti, tad teko rinktis tarp kitų dviejų. Išsirinkau lotynišką Ex Tenebris Lux, nes ši frazė yra žinoma, galiausiai ir prasminis momentas čia svarbus: palinkėjimas iš tamsos išeiti į šviesą šiuo periodu yra ypatingai svarbus.

Apie ką galvojote kurdama albumą?

Galvojau apie pandemiją ir visas jos pasekmes. Tuomet labai norėjosi šviesos blyksnio. Paskui, sulig karo Ukrainoje pradžia, prasidėjo visai kito lygio tamsa ir nežinia. Palinkėjimas, kad išeitume į šviesesnį būvį ne tik asmeniniu, bet ir visuomeniniu lygmeniu vis dar yra labai aktualus: juk pro tamsą prasiskverbusi šviesa, kad ir kokia neryški būtų, suteikia spindulėlį vilties. Ex Tenebris Lux yra tarsi vilties ženklas. Visi juk žinome tą jausmą, kai mama pasako, kad viskas bus gerai ir iš karto jaučiamės geriau, nes mamos žodžiai yra tarsi garantija, kad viskas išsispręs, nors galbūt ir ne taip kaip norėtumėme. Su tokia mintimi Ex Tenebris Lux išėjo į gyvenimą.

Jūsų kūryba garsais užfiksuoja išorinį pasaulį – aplink esantį socialinį būvį. Kurdama atsispiriate nuo pačios muzikos ar nuo išorinės aplinkos, įvykių?

Būna labai įvairiai, tačiau pastaruoju metu inspiracijos ateina iš aplinkos – iš to, ką mes išgyvename bendruomeniniu lygmeniu. Šiuos patyrimus norisi suvirškinti savo viduje ir išreikšti garsais, nes jie yra unikalūs istoriškai: pandemijos ir karo kontekste visuotinė realybė darosi svarbesnė už mūsų subjektyvią asmeninę realybę. Juk kai prasidėjo pandemija, mes visi patyrėme tą patį, ir šis patyrimas buvo retas ir neįprastas, nes bendras visų pasaulio šalių žmonėms. Kiek kitaip realybės suvokimą ir savimonę pakeitė karo įvykiai. Pavyzdžiui, mano amerikietis vyras, būdamas iš kito geografinio konteksto ir turėdamas asmeninę distanciją, į karo įvykius reaguoja visai kitaip nei aš, nes priimu juos kaip asmeninę ataką. Karo išgyvenimai mane griauna emociškai. Kadangi tos emocijos yra labai stiprios, aš negaliu su jomis gyventi – jos turi surasti muzikinę formą ir per ją iš manęs išeiti. Taip vyksta kūryba.

Ji labai asmeniška. Ar nėra nesmagu per muziką klausytojui atskleisti asmeniškus išgyvenimus?

Visi mes esame žmonės ir daugybę dalykų išgyvename panašiai. Egzistuoja universalios emocijos, ir nors jos patiriamos per subjektyvią prizmę, jų esmė yra suvokiama visiems. Kai klausytojas klausosi muzikinių mano patirčių išraiškų nežinodamas, kokios mano patirtys, jis randa savo vaizdinius ir savo emocinius atitikmenis, kuriuos jam pasufleruoja jo asmeninė patirtis. Savo istorijas jie man pasakoja taip, tarsi mano muzikoje būtų išgirdę tai, kas jiems nutiko. Tikriausiai čia ir suveikia bendražmogiškieji faktoriai ir universalios emocijos, kurios, net ir pateiktos per subjektyviai, yra atpažįstamos visiems. Paradoksalu, bet kuo subjektyvesnė meninė išraiška, tuo ji stipriau rezonuoja.

Kokios reakcijos į savo muziką tikitės iš klausytojo?

Man labai svarbu, kad klausytojas muzikos pagalba įeitų į nekasdienę būseną. Svarbu, kad iš savo sąmonės paviršiaus ir iš minčių chaoso jis nugrimztų į gilesnį savęs suvokimo lygmenį. Muzikoje galima panaudoti tam tikras technikas, kurios fiziologiškai nuramina mūsų smegenų veiklą ir taip leidžia patirti gilesnes, labiau pilnatviškas emocijas. Bet ši mano misija yra filosofinė, ne tiesioginė. Tokio savo muzikos poveikio aš neplanuoju, bet norėčiau, kad tai įvyktų. Ir matau, kad įvyksta – klausytojai panyra į būsenas, kurių patirti įprastai, kasdienybėje, sau neleidžia, nes yra pernelyg užsiėmę balaganu, kuris vyksta aplinkui.

O kaip emocinės atlikėjų patirtys? Ar jos neprieštarauja toms, kurias savo muzikoje užkoduojate jūs pati?

Tikrai ne. Įdomu, jog emocijų lauką, kuris užkoduotas mano muzikoje, labai taikliai atspėja lietuvių atlikėjai – jie labai gerai supranta ir jaučia, kur link muzika eina. Kitų šalių atlikėjų interpretacijose būna momentų, kurie šiek tiek nustebina. Pavyzdžiui, emociniai akcentai gali būti sudėlioti visai kitose vietose, nei juos dėliojau pati. Tačiau tokie nesutapimai nėra labai dideli, nes muzika pati pasufleruoja, apie ką yra kūrinys. Kita vertus, orkestro muzikantas mato tik savo paskirą partiją, kuri neatspindi viso kūrinio vaizdo. Kokį emocinį užtaisą gali komunikuoti per visą puslapį tęsiama nata? Tad norėdama padėti muzikantui suprasti, apie ką yra kūrinys, partitūrose užrašau pagalbinius žodžius, fiksuojančius tam tikrą emociją. Pavyzdžiui, nuoroda „groti taip, lyg eitum aštraus daikto ašmenimis“ yra labai specifinė, nurodanti į specifinę būseną. Pastebiu, jog tokie žodiniai emocijų įvardinimai muzikantams padeda susiformuoti savo vidinį vaizdinį ir emociją perteikti klausytojui.

Įdomu, jog lietuviai jūsų emocijas įspėja lengviau. Gal todėl, kad jūsų muzikoje yra lietuviškumo?

Manau, kad taip. Tas lietuviškumas ryškėja harmonijos pasirinkime. Būtent pagal harmoninį kūrinio pagrindą ir atpažįstu lietuvišką muziką, nes ji visa ateina iš to paties arealo. Tikriausiai tos specifinės intonacijos yra užkoduotos kalboje ir liaudies muzikoje, todėl tam tikri intervalai mums yra labai artimi, prie jų linkstame natūraliai. Kodėl – sąmoningai nesuprantame, tačiau muzikiniuose pasirinkimuose ryškėja konkretus traukos centras. Manau, kad muzikos suvokimui įtaką daro ir aplinkos garsai. Neseniai buvau Puerto Rike, kur girdėjau mažosios septimos intervalu kurkiančias medžių varles. Jeigu kasdien girdėčiau varlių kurkimą septimos šuoliu aukštyn, neabejoju, kad ir mano kurta muzika skambėtų panašiai, bet juk mūsų lietuviški paukščiai čiulba tercijomis, intonacija dažniausiai krenta žemyn. Tokia ir mūsų muzika.

Jūsų muzika – labai rami ir meditatyvi, nors gyvenate dideliame ir triukšmingame Niujorke. Garsinė priešprieša randasi tikslingai?

Sąmoningai priešpriešos nekuriu, tačiau čia veikia pasąmoniniai kompensaciniai mechanizmai – juk visi mes norime kompensuoti tai, ko trūksta. Jeigu aplinkoje yra daug triukšmo ir chaoso, natūraliai norisi kažko išgryninto, vidinės tylos. Muzika man yra ir tam tikras apsauginis mechanizmas, nes savame pasaulyje norisi susikurti tokį būvį, kuriame man gera būti, bent jau kūrybos proceso metu. Kai persikėlėme gyventi į Niujorką, pastebėjau, kad mano muzikoje atsirado labai daug įtampos. Kai kurie mano kūriniai net skambėjo pavojingai – pastebėjau, , kad dvidešimt penkias minutes muzikoje greitis ir įtampa yra labai intensyvūs. Tų kūrinių net pati nenoriu klausyti antrą kartą.

Ar kūryboje jums svarbus laikas?

Laikas yra svarbus visiems kompozitoriams, nes tai yra pagrindinis mūsų kūrybos elementas. Aš nuolat mąstau, koks yra laiko patyrimas, koks turėtų būti muzikinių įvykių tankis tam tikroje laiko atkarpoje. Kūryboje visada vyksta laiko procesų koordinavimas: kuo lėtesni procesai muzikoje, tuo labiau laikas sustoja, ir atvirkščiai – kuo daugiau muzikoje veiksmo, tuo jis greičiau praeina. Į savo kūrinį, kuris trunka dešimt ar penkiolika minučių, norisi sutalpinti visą pasaulį ir ištęsti laiko pojūtį. Juk panašiai ir gyvenime – kasdienybėje būna daug banalaus buitinio laiko, o staiga įvyksta kažkas labai svarbaus ir laikas susikondensuoja į vieną akimirką, kurioje įvyksta esminis gyvenimo lūžis. Muzikoje dar svarbus ir dėmesingumo klausimas, šiais laikais tampantis problema, nes dėl technologijų ir informacijos gausos mūsų sąmonė darosi fragmentuota, sunku sutelkti dėmesį į vieną objektą. Muzika, būdama laiko menas, gali įtraukti mūsų dėmesį taip, kad ilgiau išliktume susitelkę ties garsiniu objektu, kurį girdime.

Didžioji dalis jūsų kūrinių yra akustiniai, o tai šiandien jau yra reta, nes vis ieškoma naujų, skaitmenizuotų meninės išraiškos formų. Kodėl renkatės tradiciškesnes kūrybos formas?

Man, kaip klausytojai, nėra nieko stebuklingesnio už gyvą muzikos atlikimą. Mane žavi garso vibracijos, kurios veikia mus kaip fizinius organizmus bei vidinę mūsų būseną. Man nėra nieko stebuklingesnio už gyvo garso patyrimą. Gyvas akustinės muzikos atlikimas yra kolektyvinis kompozitoriaus, atlikėjo ir klausytojo dalyvavimas veiksme, kuris sukuriamas scenoje, jame vyksta žodžiais nenusakomas apsikeitimas energijomis. Interpretacijos momentas taip pat gali būti labai įdomus, nes jis atskleidžia, kaip skirtingų kartų žmonės jaučia tą pačią muziką, kaip ją perduoda kitiems. Interpretaciniai momentai man suteikia atradimo džiaugsmą. Jokia elektronika ir jokie skaitmeniniai stebuklai neprilygsta gyvam žmogaus buvimui scenoje.

Jūsų kūrinių pavadinimuose atsiranda įvairių kalbų žodžių, pavyzdžiui – „Sielunmaisema“ ar „Saudade“. Kodėl?

Dažnai būna, kad savo kelyje sutinku kažkokį žodį ir jis man ima patikti. Ir ne tik patikti – užkabina, giliai. Žodžio skambesys juk yra žodžio prasmės dalis. Kūrinių pavadinimams dažnai naudoju tokį žodį, kuris savyje talpina daugiau prasmių nei lietuviškas jo atitikmuo. Vienas tokių kūrinių vadinasi „Saudade“. Tai portugališkas žodis, kuris mūsiškai tariant būtų ilgesys, tačiau portugališkas saudade reiškia labai daug ilgesio formų – tai yra ilgėjimasis nežinia ko, gilus, egzistencinis ilgesys ko nors, ko jau nėra, kas jau buvo ar tiesiog ilgėjimasis prarasto laiko. Lietuviškas liūdesys būtų žymiai supaprastinta tos pačios emocijos sąvoka. Galbūt taip nutinka, kad kitų kalbų žodžiai man pasako daugiau nei lietuviški, o galbūt tai tik vaizduotė, skatinanti prisigalvoti visokių prasmių, telpančių į tą žodį. Sielunmaisema man patiko savo skambesiu, nes šis žodis skamba beveik lietuviškai, bet lietuviškas jo atitikmuo sielovaizdis man pasirodė pernelyg masyvus ir pernelyg susietas su vidine geografija. Tuo tarpu Sielunmaisema apima aplinką, kraštovaizdį ir netgi kalbą, kurie formuoja mūsų jauseną ir tą tariamai subjektyvų sielovaizdį. Šis kūrinys - tai keturi metų laikai. Per juos ar per jų daugkartinę kartotę ir atmintį mes save patiriame kaip kintančio peizažo dalį.

„Saudade“, kuris susilaukė didelės sėkmės, yra kūrinys iš vieno žodžio?

Taip, viskas prasidėjo nuo žodžio ar veikiau sąvokos. Buvau kūrybinėje rezidencijoje ir kažką skaitinėdama internete pamačiau žodį saudade. Staiga man taip sušvito! Tuomet jau turėjau užsakymą simfoniniam kūriniui ir dar nežinodama šio žodžio prasmės jau žinojau, jog tai yra tas raktas, kuris atrakins man tą kūrinį. Ir atrakino. „Saudade“ yra užkoduota labai daug ateities nuojautų, nes šiame kūrinyje sugulė labai stiprios emocijos, kurios nebuvo susiję su tuo, kas vyko tuo metu, kai jį rašiau. Kai paklausiau „Saudade“ premjeros, man atrodė, kad įvyks kažkas labai baisaus – su manimi, su visuomene, pasaulyje. Pamaniau, kad palauksiu, pažiūrėsiu...

... ir nuspėjote ateitį.

Filosofas Marshallas McLuhanas tokį reiškinį įvardino kaip nuotolinio signalizavimo sistemą. Tai yra karinis terminas, tačiau McLuhanas jį taiko menininkams. Jis mano, jog menininkai kažką jaučia, tačiau nežino ar negali įvardinti, kas tai yra. Šie pojūčiai yra ateinančių reiškinių ženklai, kurie nebūtinai yra akivaizdūs, tačiau prasmę jiems suteikia meninė raiška.

Į galvą ateina ir dar viena M. McLuhano mintis, jog medija yra žmogaus tęsinys. Kas jums yra muzikos medija?

Muzika man yra visa ko raktas. Muzika man atrakina visas būties paslaptis, nes per garsus aš suvokiu daug daugiau egzistencinių lygmenų nei per kitas patirtis. Arba man taip atrodo. Muzikos pasaulis yra labai daugiasluoksnis, jame galima įžvelgti labai daug. Muzikoje telpa visa žmonijos paveldo istorija. Klausydamiesi muzikos, parašytos prieš kelis šimtus metų, apie tuometinio žmogaus būvį galime suprasti daug daugiau nei skaitydami knygą, kurioje ta būsena aprašyta žodžiais. Būtent savo neverbaline išraiška, per tiesioginio patyrimo galią, muzikos garsai praplečia mūsų suvokimo erdvę iki beribiškumo. Jei žodžiai aiškiai nusako ribas, tai garsai atvirkščiai - jas ištrina. Man muzika yra begalinės laisvės išraiška.