Kalbino Vitalijus Gailius

Yiorgis Sakellariou – eksperimentinės elektroakustinės muzikos kūrėjas, bene du dešimtmečius klajojantis nenuspėjamais garsovaizdžių slėniais. Y. Sakellariou pasižymi išskirtiniu ausylumu ir gebėjimu priversti kasdienį mus supantį garsyną prabilti visiškai nauja kalba. Kalba, kuri, kad ir kaip oksimoroniškai tai skambėtų, neturi žodžių ir veikiau įgalina metafizinę prieigą prie garso bei mus supančios aplinkos.

Y. Sakellariou gimė ir augo Atėnuose, vėliau penkerius metus praleido Londone, tačiau galiausiai garsiniai, ir ne tik, keliai atvedė į Šiaurės Atėnus – Vilnių, kur ne vienerius metus gyvena ir spėjo tapti neatsiejama Lietuvos muzikinio gyvenimo dalimi. Ir ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip pedagogas. Y. Sakellariou žiniomis dalinasi su Vytauto Didžiojo universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais. Be abejo, jo kūrybiniai užmojai neapsiriboja vietine scena. Yiorgis nuolatos reiškiasi ir tarptautinėje erdvėje.

Šiais metais Lietuvos muzikos informacijos centras išleido naują Y. Sakellariou albumą „Fons et origo“, kurio pagrindu tapo Vilnių skrodžianti Neris. Tai kupinas įdubų ir seklumų, sraunių atkarpų ir ramių užutėkių įrašas, atveriantis be galo plačią vandens suvokimo perspektyvą. Albumo pristatymas vyks vasario 10 d. 19 val. LMTA Juliaus Juzeliūno erdvinio garso erdvėje „Sfera“ (Gedimino pr. 42, Vilnius). Prieš neriant į Nerį, apie kūrybą, garsą, pažinimą ir, žinoma, naująjį albumą kalbamės su Y. Sakellariou.

---

Esi studijavęs klasikinę muziką bei Viduržemio jūros regiono folklorą. Kada ir kodėl nusprendei pasukti į lauko įrašus bei elektroakustinius eksperimentus?

Tai nutiko gana vėlai, nors nuo pat mažų dienų garsas man buvo labai svarbi ryšio pasauliu dalis. Mama yra pasakojusi, kad supančią aplinką suvokdavau pirmiausia per garsą. Tai, matyt, mane ir atvedė į muziką. Paauglystėje, 9 dešimtmečio pabaigoje ar 10-ojo pradžioje, pagrindinis motyvatorius kurti buvo „The Beatles“ ir apskritai roko muzika. Tačiau taip pat aktyviai grojau klasikine gitara. Mokiausi Johanno Sebastiano Bacho siuitas, Heitoro Villa-Lobos kūrinius. Grodamas gitara pamažu ėmiau domėtis garso išgavimu bei kilme, gilintis į garso efektus, pedalus, stiprintuvus ir t. t. Plečiantis garsinei paletei, ant darbo stalo atsidūrė sintezatoriai, kompiuterinės programos. Taigi, nuo vaikystės pasireiškęs atidumas garsui nuolat vedė tolyn. Chronologiškai žvelgiant, posūkis prie lauko įrašų ir kitų eksperimentų įvyko apie 2002–2003 m. Dar po dešimtmečio ėmiau koncentruotis vien tik į lauko įrašus, padėjau šalin sintezatorius ir kitus instrumentus.

Beje, pamažu aptingau groti klasikine gitara. Klasikoje reikėjo nuolatinio juodo darbo kartojant gamas ir pan. Turi groti kuo daugiau valandų per dieną. Pavargau nuo to. Supratau, kad nenoriu būti kitų žmonių kūrinių atlikėjas ir taip pasukau prie Viduržemio jūros regiono folkloro. Atsivėrė nauji klodai. Kitos gamos, melodijos ir net visiškai kitas mentalitetas. Teko groti ūdu, o galiausiai net baigiau šios krypties studijas.

Ir nuo to laiko gitara nebegroji?

Praėjusių metų rugsėjį vėl pradėjau groti gitara ir šiuo metu tai viena pagrindinių mano veiklos krypčių. Mano muzikinis kelias niekada nebuvo tiesiog tiesi linija. Tai nuolatinė kelionė su begale posūkių, sugrįžimų ir bandymų vėl eiti pirmyn. Stengiuosi nuolat įsivertinti tai, ką darau, pažvelgti į kūrybą iš kitų kampų.

Metams bėgant, garsas nebėra mano tikslas. Prieš dešimtmetį, kai buvau visiškai pasinėręs į lauko įrašus, tyrinėjau garsą, analizavau garsovaizdžius, buvau linkęs į garso formavimą, garsų pavertimą muzika ir panašiai. Bet ilgainiui supratau, kad yra kažkas daugiau, ką sunku perteikti žodžiais. Taigi, garsas išlieka svarbia mano kūrybos dalimi, bet nebe pagrindiniu objektu. Dabar gilinuosi į suvokimo, pažinimo klausimus.

Ruošiesi išleisti gitarinių darbų?

Taip, bet viskas dar pirminėje stadijoje. Beje, su bičiuliais Vilniuje įkūriau grupę. Reguliariai repetuojame, įrašinėjame ir bandysime pagroti gyvai. Tai turėtų būti noise rock, minimal drone, doom, doomgaze stilių mišinys. Bus lėta, sunku, be to, labai įdomi kolektyvo sudėtis. Tikiuosi, kas nors gražaus iš to išaugs.

Yra žmonių, kurie lauko įrašus, elektroakustinius eksperimentus laiko ne muzika. Mums kalbantis apie šias sritis pats vartoji muzikos terminą.

Tai neabejotinai muzika. Man regis, praėjo laikai, kai tai, kas neturi harmonijos ar melodijos, laikėme ne muzika. Aš pats terminą „muzika“ suvokiu per senovės graikų žodžio mousiké prizmę – jis iš esmės siejasi su ne iš šio pasaulio atkeliaujančiomis mūzomis. Per savo lauko įrašus stengiuosi kviesti mūzas – ir būtent tai yra muzika. Bet, netgi žvelgiant iš tradicinės muzikologinės perspektyvos, tai taip pat yra muzika. Žinoma, kūriniai nėra grįsti tipiniu muzikiniu žodynu, bet jų sintaksė tokia pati. Kurdamas galvoju apie įžangą, dėstymą, pabaigą, perėjimus tarp šių dalių. Taip pat naudoju crescendo, diminuendo ir kt. dinaminius būdus. Tą patį daro ir su tradicinėmis notacijomis dirbantys kompozitoriai.

Mąsčiau apie kompozitoriaus sąvoką lauko įrašų kontekste. Man pasirodė, kad galbūt visai tinkamas apibrėžimas būtų, pvz., garso vadybininkas (sound manager), kuris tarsi apjungia ne visai jo galioje esančius garsus.

Tai apibūdinti galima ne vienu terminu. Prancūzų kompozitorius Lucas Ferrari ir jo „Presque rien n°4, la remontée du village“ paaštrino kompozitoriaus suvokimo klausimą. Dabar kompozitoriaus terminas gerokai platesnis, nei buvo prieš 30 ar 40 metų. Garsioji frazė, kad muzika – tai organizuotas garsas, implikuoja, kad kompozitorius yra garsų organizuotojas. Vis dėlto man kompozitorius nėra tik žmogus, kuris sudeda garsus į visumą, man tai asmuo, procesui pridedantis dvasingumo. Tai daugiau nei vien techninis darbas. Kompozitorių gretose apie tai šnekama jau seniai. Tai juk vokiečių romantizmo suformuotos idėjos, kai muzika buvo suvokiama kaip tauresnė, virš buities kilstelinti meno sritis. Kompozitoriaus samprata neišvengiamai keisis ir toliau. Aš pats gerai jaučiuosi save vadindamas kompozitoriumi. Sutinku vis daugiau kompozitorių, kurie nebesako norį sukurti kažkokį genialų kūrinį, šedevrą – jie pasineria į workshopus, bando apjungti žmones į grupes, dirbti kartu. Manau, kad kompozitoriaus dėmesys krypsta į patį procesą, o ne į rezultatą.

O ar įmanoma sukomponuoti tuos garsus, kuriuos įrašinėji, pvz., upę?

Komponavimas – tai ištisas procesas. Ėjimas įrašinėti tėra dalis kompozicinės veiklos. Nuolat sprendi, kur ką ir kada įrašinėti, kokius mikrofonus naudoti, giliniesi į aplinkos garsinius parametrus. Tai ne tik garsų įrašinėjimas, bet ir santykis su aplinka. Vėliau šį procesą pratęsi studijoje su jau turimais garsais. Igoris Stravinskis yra sakęs, kad gamta įkvepia muziką. Bet gamta negali tapti muzika be sąmoningo žmogaus įsikišimo, kuriam ypač svarbu klausymasis. Klausymasis – esminis mano naudojamas darbo metodas, klausydamasis bandai tapatintis su garsu, jį interpretuoti, formuoti ir struktūruoti. Netgi kūriniui iškeliavus iš studijos, kūryba nesibaigia. Į procesą įsijungia publika, klausytojai ir kūrinys toliau kuriamas, įgauna naujų sluoksnių. Žmogus keičia kūrinį, kūrinys – žmogų, tai nuolatinis procesas ir net nenutuokiu, kada jis baigiasi.

Mums susitikus užsiminei, kad pastebi augantį susidomėjimą lauko įrašais. Ar numanai kodėl?

Taip, susidomėjimas auga. Ir net nekalbu apie pasaulines tendencijas. Pakanka pasižiūrėti į Vilnių. Dirbdamas su įvairiais projektais, dirbtuvėmis, dėstydamas matau, kad domėjimasis šia sritimi didelis. Visų pirma, manyčiau, dėl to, kad turime galimybę pigiai įsigyti garso įrašymo prietaisus ar fiksuoti garsus tiesiog telefonu. Tuo susidomima ir todėl, kad garsų kupinoje ir greitoje aplinkoje tarsi norisi sustoti, pajusti, kas dedasi aplink, atrasti save aplinkoje, kurioje gyveni, o kartais atsiskirti nuo triukšmingos miesto aplinkos ir pasinerti į miškus, ežerus, upes. Lauko įrašai suteikia tokias galimybes. Iš esmės tai tarsi noras paspausti pauzę šioje greito tempo kasdienybėje ir iš girdėjimo pereiti į klausymąsi.

Bet garsiniai eksperimentai vis tiek lieka nišoje, netampa masiniu reiškiniu.

Dėl to visiškai nesijaudinu. Tokia muzika labiau orientuojasi į kokybę, o ne kiekybę. Aš verčiau renkuosi turėti keturiasdešimties žmonių auditoriją, kuri pasiryžusi įsigilinti į medžiagą ir kartu ką nors patirti, o ne kelių tūkstančių žmonių minią, kuri muziką suvoktų kaip foną. Be to, labai svarbūs gyvi pasirodymai. Gal nuskambės tiesmukai, bet manau, kad muzikos įrašai mirė. Klausytis muzikos įrašo ir patirti ką nors transcendentinio šiais laikais bemaž neįmanoma, nes muziką aplink save girdime nuolat. Keli clickai kompiuteryje, ir jau turi prieiga prie visko, kas kada nors buvo įrašyta. Kada galime sau leisti galimybę prisėsti, susifokusuoti ir patirti tai, ką mums siūlo muzikos autorius? Tik koncertuose.

Nebent turi namuose susikūręs specialiai muzikos klausymui skirtą erdvę.

Taip, bet tai turi tik nedaugelis. Ir vis tiek tai nėra tapatu koncertinei patirčiai. Namie sunku maksimaliai susikoncentruoti į muziką, atsiranda įvairiausių trikdžių. Muzikos vertė didžiausia klausantis gyvai, kai susitinkama ir kartu su kitais žmonėmis klausomasi muzikos. Pandemija puikiai parodė, kad žmonėms ėmė stigti gyvų koncertų, kuriuose gali patirti tai, kas neapibūdinama, kas paliečia emocines, dvasines gelmes.

Žvelgiant į tavąją diskografiją, dalis darbų, tokie kaip „Nympholepsia“ ar „Stikhiya“, atrodo paremti tam tikromis istorinėmis, literatūrinėmis idėjomis, o kiti – priešingai – labiau susitelkę į gryną garsą. Kiek kūryboje tau svarbus konceptualumas?

Pirmiausia matyčiau garsą. Toru Takemitsu yra sakęs, kad idėjų apsėstas garsas kenčia. Kita vertus, negali visiškai atsiriboti nuo išorės. Grynus garsinius patyrimus įkvepia daugybė idėjų. Tai gali būti mitologija, religiniai tyrinėjimai ir pan., tačiau aš garso nenaudoju joms perteikti. Savo kūrinius palieku atvirus klausytojo interpretacijoms. Manau, kad negalime kurti visiškai izoliuotame burbule, susitelkę tik į garsą. Nes taip užsižaisime patys su savimi. Būtent tai yra viena iš elektroakustinės muzikos bėdų – ji neturi pakankamai auditorijos, nes tai tėra atskiri eksperimentai su garsu. O aš renkuosi kiek kitą kelią. Visos filosofijos, mitologijos ir kiti kontekstai įneša tam tikrų niuansų ir klausytojui duoda daugiau jungčių su mano muzika.

Ar yra buvę, kai atėjęs į vietą supratai, kad šiandien neįrašinėsi, ir tik sugrįžęs į tą pačią vietą kitą dieną galiausiai ką nors užfiksuoji?

Tikrai taip. Garsai nenuspėjami. Eidamas įrašinėti niekada nežinau, kas nutiks. Kartais net neišsitraukiu mikrofonų, nors ketinau tą daryti. Man patinka, kad darbas ne studijoje yra nenuspėjamas. Žinoma, kartais tai gali nuvilti, nes neužfiksuoji reikiamos medžiagos, bet dažniausiai tai būna puikūs patyrimai, tiesiog atsiduodi garsui ir lauki, ką jis tau atneš. Labai tuo mėgaujuosi. Esu labiau Mortono Feldmano tipo žmogus – leidžiu garsui diktuoti, ką turiu daryti, o ne priešingai.

Ar turi garsą / garso šaltinį, kurio nesi įrašinėjęs, bet norėtum įrašyti?

Praėjusią žiemą Nerimi plaukę milžiniški ledo gabalai skleidė garsą, kuris atrodė panašus į tūkstančius dūžtančių stiklų. Šis nuostabus garsas mane pagavo po Mindaugo tiltu. Gailėjausi, kad neturėjau po ranka recorderio. Norėjau grįžti namo, pasiimti techniką ir sugrįžti, bet to nepadariau. Pagalvojau, kad ant tilto bus daug automobilių ir nepavyks to garso įamžinti taip, kaip jį išgirdau. Tikiuosi, kad nukritus temperatūrai ir Neriai vėl užšąlant pavyks pagauti tą garsą.

Norėtųsi pakalbėti apie tavo kelią į Lietuvą. Kaip atradai šią šalį ir kodėl čia pasukai?

Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 2010 m. Buvau menininkų rezidencijoje Taline ir draugas pasiūlė paieškoti kontaktų Baltijos šalyse. Tąsyk apsilankiau Rygoje, Vilniuje, Kaune. Lietuvoje praleidau dvi ar tris dienas, bet kažkas manyje nubudo, šalis mane įtraukė. Beje, tuomet čia susipažinau su savo būsima žmona lietuve. Neilgai trukus persikėliau į Klaipėdą, kur praleidau metus, o vėliau penkeriems metams išvykau į Londoną (Yiorgis baigė garso menų magistrą Londono menų universitete ir muzikos teorijos bei kompozicijos doktorantūrą Koventrio universitete, – V. G.), bet po studijų su žmona sugrįžome į Lietuvą. Esu patenkintas gyvenimu Lietuvoje, jaučiuosi patogiai ir maloniai. Tam tikra prasme tai mano namai. Žinoma, visuomet būsiu svetimas, nes nesu čia gimęs ir augęs. Kita vertus, net gimtuosiuose Atėnuose ar kitur, kur tenka pabuvoti, jaučiuosi svetimas. Bet tai, matyt, daugiau susiję su mano asmenybe. Savo identitetą matau kaip nuolat kintantį, dinamišką. Save sieju su Graikija, Lietuva, net laikau save truputėlį anglu, nes ten praleidau penketą metų. Visas šias skirtingų šalių patirtis nešiojuosi su savimi.

Kita vertus, gal būdamas svetimas gali išlaikyti kritišką distanciją su savuoju objektu, t. y. garsine aplinka.

Jei atvirai, to tikrai nesiekiu. Dirbdamas su garsu negali būti atsitraukęs, išlaikyti distanciją. Garsas vis tiek tave pasiekia ir veikia. Mes klausome ne garsovaizdžio, mes klausome garsovaizdyje. Nedarau skirties tarp savęs kaip subjekto ir aplinkos kaip objekto. Buvimas svetimu nereiškia buvimo izoliuotam ar vienišam. Vienatvė man reikalinga giliau susilieti su garsu, įrašyti gilesnę patirtį aplinkoje. Tai labai svarbi mano kūrybos dalis ir jos nesieju su jokiais negatyviais procesais.

Grįžkime prie Lietuvos. Pasitelkdamas garsą giliniesi į šalį, jos istoriją. Antai tavo darbas „Shift“, kuriame fiksavai sovietinio laikotarpio Kauno urbanistines erdves, tarsi atveria langą į to laikotarpio pažinimą.

Taip, garsai atveria naujas perspektyvas. Džiaugiuosi turėdamas galimybę pažinti Lietuvą giliau būtent per garsą, daugelis tokios galimybės neturi. Tyrinėju tiek miesto, tiek gamtos garsus. Buvau be galo sužavėtas Kintų, Ventės garsovaizdžio. Tiesa, plėtojau projektą su „The British Library“, kai rinkau lauko įrašus „Skamba, skamba kankliai“ festivalyje. Man labai patinka jūsų folkloras, norėčiau daugiau į jį pasigilinti. Buvimas Lietuvoje – tai nuostabi kelionė, noriu šiuos atradimus ir ieškojimus tęsti.

Esi dirbęs daugelyje skirtingų valstybių: Maroke, Tunise, Jungtinėje Karalystėje ir t. t. Kaip šiame kontekste skamba Lietuva? Ar yra kokių skirtybių?

Garsas nepaiso sienų ar tautų. Žinoma, atsiradus kalbiniam aspektui, skirtybės aiškesnės. Pavasarį Ventė turi tam tikrą savo garsą, bet to negalėčiau pavadinti lietuvišku garsovaizdžiu. Marakešas turi savo išskirtinį garsą, bet irgi negalėčiau sakyti, kad tai Maroko garsas. Lietuvos išskirtinumas daugiau ateina per emocinį ryšį nei per konkretų garsą ar skambesį.

O ar turi Lietuvoje miestą, kurio skambesys labiausiai patinka?

Šiuo klausimu negaliu būti objektyvus – tai, be abejo, Vilnius. „Fons et Origo“, kurį galėčiau įvardyti vienu geresnių savo darbų, sukurtas remiantis vien Vilniuje užfiksuotais garsais. Įrašinėjau netoli savo namų Žirmūnuose. Išvaikščiojau abi Neries krantines nuo Karoliniškių iki Verkių rūmų. Ne per dieną, tam prireikė kokių poros savaičių. Su Vilniumi mane sieja labai asmeniškas ryšys. Taip pat man labai svarbi Klaipėda, kurioje gyvenau ir nemažai įrašinėjau.

Klaipėda iš garsovaizdžio pusės susilaukia gana nemažai dėmesio. Neseniai klausiau Donato Bielkausko albumo „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“ ir tavo darbo, skirto Klaipėdai. Įdomu, kad jūs abu tą patį miestą girdite labai skirtingai.

Galime naudoti tuos pačius mikrofonus, įrašinėti tas pačias vietas, bet įrašyta medžiaga bus kitokia. Tai lemia mūsų asmeninės perspektyvos. Jei dabar fotografuotume LMTA rūmus kitoje gatvės pusėje, mudviejų nuotraukos būtų skirtingos. Visuomet lieka asmeninis filtras. Skirtingą Donato įrašų skambesį galėjo lemti ir tai, kad jis įrašinėjo vėliau nei aš. Mano įrašai daryti 2012 m., miestas tikriausiai pasikeitė. Klaipėda yra uostas ir turi labai charakteringą garsą, kuriuo labai žavėjausi ten gyvendamas.

Ar domiesi kitais Lietuvių autoriais, pvz., Dariumi Čiuta?

Žinoma, čia labai daug geros muzikos ir apskritai kultūros. Daugybė nuostabių kompozitorių, field recorderių, garso menininkų, improvizacinės muzikos atstovų. Kalbant apie Vilnių, man atrodo, kad kiekvienas atvykęs čia bet kuriuo metų laiku būtų labai sužavėtas kultūros vyksmais. Žinoma, turiu omeny labiau muziką, bet man atrodo, kad panaši ir parodų, vizualinių menų, kino situacija. Daugybė platformų suteikia galimybę pristatyti savo kūrybą. Labai džiaugiuosi būdamas viso to dalimi.

Nors dalis lietuvių kartais sako, kad nieko čia nevyksta ir esame savotiškas užkampis.

Gal aš turiu outsiderio entuziazmo. Galiu situaciją palyginti su Londonu. Žinoma, ten visko daug daugiau, bet viskas išmėtyta ir, atrodo, nėra tarpusavio ryšių, kiekvienas daro savo mažus dalykus. Bet Vilniuje, mažesnėje erdvėje, visi žino, kas ką daro, padeda vieni kitiems, keičiasi idėjomis, yra erdvių, kuriuose nuolat kas nors vyksta.

Šiek tiek jau palietėme naująjį tavo albumą „Fons et Origo“, kuris kupinas labai daugialypio garsyno. Norėtųsi paklausti, kaip pats regi šį albumą savo kitų darbų kontekste? Kuo jis kitoks?

Norisi tai palikti spręsti patiems klausytojams. Man visi mano įrašai skirtingi, nors įrašymo metodai gali būti vienodi. Kiekvieną kartą darbas prie naujo albumo / projekto – daug pastangų reikalaujanti kova, skausmingas kūrybinis procesas. Visuomet kyla iššūkių – konceptualių, techninių ir kt. Dirbdamas prie konkretaus projekto atverčiu naują kūrybos lapą. Kaip vieną iš skirtybių galėčiau įvardyti tai, kad „Fons et Origo“ – pirmasis mano albumas, išleistas lietuviškos leidybinės kompanijos ir tarsi orientuotas į platesnę auditoriją, kuri iki šiol nežinojo mano muzikos. Esu labai dėkingas galėdamas prisidėti prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo.

Beje, grįžtant prie konceptualumo. Albumo aprašyme mini antropologą Claude’ą Lévi-Straussą, mitus, mitologiją. Ar šis albumas yra vienas tų konceptualiųjų darbų?

Yra tam tikras konceptas, kurį šiek tiek aprašiau buklete, vis dėlto albumo nelaikyčiau konceptualiu. Šiuo įrašu man norėjosi praplėsti žmogaus suvokimą apie upę, vandenį. Kiekvienas mūsų turime asmeninių prisiminimų, patirčių ir klausydamiesi albumą galime suvokti savaip. Žmonės turi klausytis ir nesukti galvos apie jokius konceptus.

Tokiu atveju puikiai derėtų visiškai tuščias CD bukletas.

Iškart kyla minčių apie Francisco Lópezą, kuris žinomas dėl polinkio leisti muziką be jokių pavadinimų. Jis leidžia CD be viršelių, tuščioje dėžutėje. Jo manymu, bet koks tekstas tėra trikdis garsinei patirčiai. Tai atrodo logiškas argumentas, kita vertus, tai gali atrodyti tingu ir panašu į atsakomybės nusimetimą. Kurį laiką savo karjeroje esu leidęs albumus, kuriuose vienintelė informacija buvo trukmė, bet tada susimąsčiau, kad nenoriu užsidaryti savo paties burbule, ir nutariau praplėsti savąją žinutę tekstu. Iš tiesų niekas neprivalo nieko skaityti prieš klausydamas. Tai nėra modernaus konceptualaus meno kūrinys, kurį be atskiro paaiškinimo vargu ar suprastum. Muzikos reikia tiesiog klausytis ir, jei įsiklausysi, tikrai atrasi šį bei tą sau artimo.

---

YIORGIS SAKELLARIOU „Fons et Origo“
Masteringas: Jos Smolders (EARLab Studios)
Grafinis dizainas: Ugnė Balčiūnaitė
Anglų kalbos redaktorius: Howard Jarwis
Prodiuserė: Radvilė Buivydienė
Leidėjas: Lietuvos muzikos informacijos centras
Albumo leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Albumą galite įsigyti mūsų e. parduotuvėje „MusicLithuania.com“.