2021-ųjų IV ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2022 m. sausio 6 d.
Vitalijus Gailius
Muzikinis Jaučio metų derlius buvo gausus ir įvairus, o paskutinis metų ketvirtis atnešė tikrai daug naujienų. Ne viską spėjau perklausyti ir ne viskas, ką perklausiau, sugulė į apžvalgą. Antai vis garsiau aidint pagiriamiesiems žodžiams Monikai Zenkevičiūtei-Monikaze, perklausiau josios „Waste of Space“. Tikrai vertas dėmesio leidinys, tačiau nusprendžiau patylėti. Nesirišo mintys ir nekilo rankos rašyti apie jos albumą – matyt, kaip sakytų anglosaksai, tai ne mano arbatos puodelis. Taip pat pasirodė šūsnis įdomių perleidimų. „G&G Sindikatas“ naują gyvenimą suteikė ištisą kartą užauginusiai „Gatvės lygai“, o vienas esminių mūsų šalies nekonvencinės elektronikos ir folko kūrėjų Donatas Bielkauskas-Donis priminė apie meditatyviuosius „Švilpius“. Gana produktyviai metus užbaigė sunkiosios muzikos grupės, todėl metalo šįkart apžvalgoje daugiau nei įprastai. Uch, kokie aktyvūs ir produktyvūs buvo tie 2021-ieji.
Neabejoju, kad kitąmet vėl atidundės nauji ešelonai, kupini muzikinių gardumynų. Ar pavyks išlaikyti ketvirčio apžvalgų reguliarumą? Nežinau. Visgi tai reikalauja aukos – laiko, kurį būtų galima skirti atidžiam klausymui, o ir klausymo malonumas mąžta, kai klausai vedamas keisto azarto parašyti apžvalgą. Be to, knibinėdamasis po Lietuvos sceną, jaučiuosi tolstąs nuo užsienio naujienų bei senienų, prie kurių norėtųsi ilgėliau stabtelėti. Taigi, taško nededu, bet tam tikrų pauzių 2022-aisiais gali atsirasti.
Phrenetix – „Exuviae“
Vis dar vieni perspektyviausių Lietuvos thrashistų ir metalistų apskritai – „Phrenetix“ po itin sėkmingo prieš penkerius metus išleisto debiutinio „Fear“, baltų kedų ir džinsofkių fanus kviečia suklusti – antrasis albumas „Exuviae“ jau plaukioja internetuose bei gali būti aptiktas muzikos įrašų krautuvių lentynose.
Jei išgirdę „Fear“ katučių plojo labiau old schoolinio thrasho fanai, tai po „Exuviae“ džiugesys turėtų užlieti progresyvesnį, techniškesnį skambesį dievinančių širdis. Per penkmetį grupė ganėtinai ryškiai pakeitė savo skambesį ir pasuko į labiau sofistikuoto Šiaurės Amerikos thrasho pusę. Gitarose ėmė girdėtis Jeffo Waterso iš „Annihilator“ melodingumas / lyriškumas, vokale tarsi keičiasi grupės „Vektor“ arba „Heathen“ albumo „Breaking the Silence“ eros tonai, kompozicijose justi „Death Angel“, „Megadeth“, „Forbidden“ įtakų. „Phrenetix“ pažeria plačią puokštę įvairiausių užatlantės žanro klasikų inkliuzų. Instrumentų skambesys nėra identiškas, nebandoma atkartoti, kaip kadaise viskas skambėjo, išlaikomas šių dienų skambesys. Ypač stebina Linos vokalinės metamorfozės. „Exuviae“ ji vis dažniau uždainuoja švariai ir, reikia pasakyti, daro tai puikiai, suteikdama kameriškumo.
„Exuviae“ – įdomus, įvairus, kokybiškas albumas, kuris thrasho ribose dar sugeba skambėti šviežiai. Nors, kaip ir minėta, sąsajų su žanro klasikais daug. 2009-aisiais pasirodžiusį „Vektor“ opusą „Black Future“ daug kas vadino „Voivod“ kopijavimu, tačiau tai nesutrukdė šiai grupei tapti šviežio oro gurkšniu atgimstančiame thrash metale. Nors thrash revival banga atslūgo, bet, kas žino, galbūt „Phrenetix“ pavyks sukelti šiokią tokią audrą?
Extravaganza – „A.N.I.N“
Grupė, kurios vardo picą, tiesą su dviem z („Extravaganzza“), galite įsigyti „Dominos Pizza“ tinklo užeigose, grįžta po šiokio tokio letargo ir sudėties rokiruočių.
„Extravaganza“ nuo pat pradžių man dvelkė kažkokia iškrypėliška, groteskiška melancholija, kad ir kaip tai keistai skambėtų. Tiesiog nerandu kitų žodžių apsakyti jų kuriamai atmosferai. Todėl neatsitiktinai klausantis „Extravaganzos“ galvoje nuolat šmėžuodavo keistuoliai švedai „Woods of Infinity“, kurie taip pat pasižymi su niekuo kitu nesupainiojama blacko atmosfera, apimančia sarkazmą, liūdesį, skausmą ir Markizo de Sado plunksnos vertas perversijas. Nepaisant to, muzikaliai „Extravaganza“ ir „Woods of Infinity“ yra visiškai skirtingos.
„Priepuolių“ eros „Extravaganza“ skambėjo kaip kiek purvinesnis, kreivesnis „Lifelover“ ar „Amesoeurs“ įtakų paveiktas kolektyvas. O štai mini albume „A.N.I.N“ jie tampa sunkiai susiejami su konkrečiomis grupėmis. Girdėjau kalbant apie panašumą su Niklo Kvarfortho vedamais „Shining“, tačiau pats tiesioginių paralelių vargiai radau.
„Extravaganzoje“ post / depressive blacko įtakos neužginčysi, bet grupės skambesys labai savitas, o jį, mano manymu, kuria pamišėliškas ir nenušlifuotas Tomo Valentinaičio vokalas bei, žinoma, turtingu žodynu pasižymintis tekstai. Tekstai, kurie kartkartėmis priverčia pakelti galvą į dangų, bet greitai drebia veidu į drumzliną ir vėsia rudens balą. Beje, paskutiniame kūrinyje „Akis Akin Ir Tiesiai“ virpančiame vokale jautėsi švelnus vieną giliausių pėdsakų Lietuvos blacko scenoje palikusių „Anubi“ dvelksmas. „A.N.I.N“, arba Ateinu Nekviestas Išeinu Nepastebėtas akronimas, tikrai nebus nepastebėtas. Giliai rėžiantis albumas!
Stormgrey – „DNA of Chaos“
Praeityje metalo muzikos pamatus klojusių grupių narių projektas „Stormgrey“ pristato antrąjį albumą „DNA of Chaos“, kurį skirtingai nuo pirmtako, išleisto Nyderlandų kompanijos „VIC Records“, savo globon paėmė prancūzų leiblas „Great Dane Records“.
Spaudžiam Play ir... netrukus girdime vidutinio tempo „When blood runs cold“. Ties 50-ta sekunde prasidedantis rifas primena apie senuosius geruosius „Obituary“ ir jų gabalą „Redneck Stomp“. Vokalas šiek tiek dvelkia švedų deatho scena, o ypač Johnny Hedlundo iš „Unleashed“ maniera. O kas toliau? Toliau, be jau minėtų „Obituary“, vilniečių kokteilyje juntamas solidus žiupsnis „Asphyx“, nemenkas „Bolt Thrower“ indėlis, lengvas ankstyvųjų „Dismember“ tvaikas ir t. t. Labai daug ir lengvai atpažįstamų įtakų šioje chaoso DNR grandinėje.
Užkietėjusiems old schoolinio deatho gerbėjams, norintiems grotuve pakeisti seniai nuzulintus žanro klasikų darbus, šis albumas turbūt bus visai okey. Ieškantiems kažko šviežesnio, deja, teks smarkiai nusivilti. Nors, lyginant su debiutiniu „Pray.Crawl.Suffer“, antrasis albumas skambesio prasme solidesnis ir tvirtesnis, tačiau apskritai yra prėskas ir baisiai nuspėjamas. Klausant „DNA of Chaos“ atrodo, kad girdi geriausių deatho gabalų rinktinę, o ne autorinį grupės albumą. Trūksta savitumo, kuris leistų pasakyti, kad girdime „Stormgrey“, o ne „Obituary“ ar „Bolt Thrower“. Pajutęs old schoolinio deatho badą į grotuvą geriau dėsiu senąsias grupes, o ne dar vieną jų kopiją.
Stranguliatorius – „Doctor's Orders: Do Not Touch!“
Dar vienas sunkiosios artilerijos sviedinys šioje apžvalgoje. Andergraunde neblogai žinomas kolektyvas, kadaise virinęs purviną thrashą su lengvais deatho potėpiais, jau kuris laikas aria death / grind arimus ir drebia jau trečią savo albumą „Doctor's Orders: Do Not Touch!“. Visų pirma, jį išgirdus, ausis paliečia masyvus bosas, plerpiantis taip, kad nepadarytų gėdos ir kitos kultūros – vakarais po miestą važinėjančios automobiliu, kuriame košia žemų dažnių bangos, – atstovams. Žinoma, boso netrūko ir „Rope, Soap, Tabouret“, bet „Doctor's Orders: Do Not Touch!“ jis kūnu smelkiasi dar giliau ir maloniai kutena žarnokus.
Trečiasis grupės albumas iš esmės tęsia „Rope, Soap, Tabouret“ skambesio, idėjinę ir viskas kitas linijas, bet vis labiau atima galimybę tiesiog ramiai klausytis, nes pasitaškyti verčiančių greito tempo vietų jame kur kas daugiau nei pirmtake. Albumas intensyvus, greitas, šiurkštus bei sarkastiškas. Jaučiasi „Repulsion“, „Impetigo“, „Autopsy“ ar „Exhumed“ įtakos. Bendras įspūdis kiek panašus į „Stormgrey“, ganėtinai daug girdisi kitų, bet ne paties „Stranguliatoriaus“. Žinoma, savitumo prideda lietuviški tekstai. Jei mėgstate pasitaškyti, per daug sau nekvaršindami galvos, „Stranguliatorius“ – jūsų paslaugoms.
McLoud – „Red Flags“
Teatro sluoksniuose yra toks terminas in-yer-face theatre, reiškiantis vulgarų, šokiruojantį ir visaip kitaip nepatogų teatrą, kurį praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje pradėjo jaunoji Jungtinės Karalystės dramaturgų ir režisierių karta. Šis terminas taikliai nusako „McLoud“ esmę – nepatogumas, įžūlumas ir visuomeninėje votyje pritvinkusių pūlių drėbimas į veidą.
Po garsiai viešojoje erdvėje nuskambėjusio albumo „NYNX“, kuris buvo įrašinėjamas Niujorke ir prodiusuojamas „Gojira“ frontmeno Joe Duplantier, naujasis „McLoudų“ tvarinys sutiktas su mažesniu patosu. Prasidedantis su sexpistolišku pankroko intro, „Red Flags“ greit šoka į UFC kovotojai Rose Namajūnas skirtą gabalą „Rose“, kurio pradžioje girdime pasunkintą „Led Zeppelin“ „Immigrant Song“ pagrindinį rifą. Tokie sąmoningi kitų grupių ar atlikėjų intarpai „McLoud“ kūryboje ne naujiena. Ankstesniame albume girdėjome „t.A.T.u“ ir „DDT“ parafrazes. Kūrinio „Rose“ atveju nuorodos į „Immigrant Song“ idėjiškai gražiai dera su R. Namajūnas istorija bei tekste apdainuojamu noru keliauti į Paryžių ar Maskvą. Tokių (ne)sąmoningų intarpų visame albume galima rasti ir daugiau, o grupės in-yer-face‘iškumą geriausiai pademonstruos nihilistiškas kūrinys „Deal“.
Iš muzikinės pusės „McLoud“ atrodo artimiausi metalo muzikai, nors ir nevengia pašiepti šios scenos klišių. Tačiau nuo 29 sekundes trunkančio hito „Tik per lietų noriu šikti“ trepinio remikso, kuris, deja, originalo nepranoksta, „McLoud“ pasuka į repo / trepo lauką, kuriame pagalbos ranką šiems chuliganams ištiesia projektas „IYE“. Ir bent jau man atrodo, kad šioje vietoje „McLoud“ vėlgi sarkastiškai pažvelgia į dažnai pseudogansterišką, beprasmių žodžių pynėmis pasižyminčią trepo kultūrą. Na, o galiausiai „McLoud“ grįžta prie metalo / roko ir užbaigia albumą trimis puikiais, kiek psichodeliškais kūriniais „ISAD“, „Namaste 'till death“ ir „Outro“, kuriame netgi suskamba klarnetas (tikiuosi, ausys neapgauna). Taigi, „McLoud“ tęsia savo eklektišką, sarkastišką ir socialinės kritikos pritvinkusią muzikinę kelionę, tačiau po „NYNX“ labai aukštai užkelta kartelė išlieka nepajudinta.
Gintas K – „Nervus Vagus“
Jei vyktų produktyviausių kūrėjų apdovanojimai, Gintas Kraptavičius neabejotinai būtų tarp nominantų, o gal net pelnytų pagrindinį prizą. „Nervus Vagus“ – tai trečiasis Ginto leidinys 2021-aisiais (Kalėdų pirmą dieną G. Kraptavičius spėjo išleisti ir ketvirtąjį, kalėdinį albumą), kuriame šis elektroakustiniuose garsų telkiniuose plaukiojantis kūrėjas įkiša koją į naujas teritorijas.
Pirmoje kompozicijoje „Beginning. Laughter“ girdime gana tipišką, greitai besikeičiančių mikrotonų garsyne skendintį Gintą, tačiau netrukus pasigirsta mažos mergaitės pasakojimas, praskaidrintas fone besijuokiančios moters, tikėtina, mamos. Tada viskas pereina į kiek tamsesnį kūrinį „Rising“, po kurio „Nervus Vagus“ tarsi netenka dalies Gintui būdingo glitchinio kampuotumo ir šiurkštumo. Garsynas tampa ramesnis, dinaminis diapazonas ne toks platus. Garsų gurmanams čia apstu ausis glostančių dovanėlių, tokių kaip subtiliai trapios bosinės linijos kūriniuose „Tartu story“ ir „Keep Walking“ ar dark ambientu dvelkiančioje kompozicijoje „All We Are“ atpažįstamos ankstesniųjų epizodų detalės.
„Nervus Vagus“ klajojame ne tik garsuose. Albume Gintas naudoja įvairių žmonių – vaikų (pvz., savo jaunėlės dukros Saulės), senolių ir t. t. – pasakojimų ištraukas, kuriose atsispindi ne tik pasakos, bet ir mintijimai apie trėmimus, mirtį ir kitas gyvenimo negandas. Kaip sako albumo aprašymas, šio įrašo nereikia bandyti suprasti, verčiau tiesiog atsipalaiduoti ir tegul fantazija neša, kur valioja. Taip ir darykime, tiesiog mėgaukimės šiuo labai įtraukiu Ginto albumu, kuriame, mano galva, jis tarsi atsitraukia nuo savųjų klišių ir suskamba kiek kitaip.
ИIM – „Flow My Tears“
Rašydamas apie „Apport!“ leidinius jaučiuosi šiokiu tokiu influenceriu, kuris pagal sutartį su užsakovu privalo visiems reklamuoti stebuklingus kremukus ar kitokį šlamštą. Bet sutarties su Povilo Vaitkevičiaus ir Antono Zolotenkovo vadovaujama kompanija neturiu ir viską darau iš dūšios, nes šis leiblas serviruoja tikrai gardžius elektroninius patiekalus, kuriais norisi dalintis su aplinkiniais.
Šįkart jūsų dėmesiui paslaptingas projektas „ИIM“. Vizualiai panašu į paauglių dievukus „HIM“, bet, ačiūdie, toji kirilicos raidė И slepia gerokai tauresnį turinį. Taigi, „ИIM“ – tai Edmundas Seilius. Galiu nuspėti, kad ką tik mintyse paklausėte, ar čia tas žymusis tenoras persimetė ant elektronikos. Ne, čia kitas Edmundas, dar žinomas Nutedfoy pseudonimu ir kuriantis nekomercinę elektroniką.
„Flow My Tears“ padalytas į penkias dalis. Pirmoji, prasidedanti vargonus primenančiais lo-fi motyvais, kurie specialiai šiek tiek išdarkomi į trikdžius panašiu efektu. Jie pamažu apauga papildomomis garsinėmis samanomis, atsiveria naujos dažnių juostos, bet ramuma, sakralumas išlieka viso kūrinio metu. Klausytojas įsukamas į sapnišką būseną. Kitose dalyse, kurios, beje, gerokai trumpesnės už pirmąją, trunkančią bene 10 minučių, tęsiamas takus ambientiškas pasakojimas, kuriame girdime ne tik Lietuvoje gyvenančio garso menininko Yiorgio Sakellariou balsą, neblogai pažįstamą aktyviau besidomintiems eksperimentine elektroakustine muzika, bet ir minimalistines kolektyvo „Synaesthesis“ narės Monikos Kiknadzės alto tekstūras. „Flow My Tears“ užpildo kokybiško ir nebanalaus ambiento trūkumą mūsų scenoje.
Ten Walls – „AA“
Turbūt vienas netikėčiausių vardų mano apžvalgoje, bet po 2017 m. pasirodžiusio Marijaus Adomaičio, arba „Ten Walls“, albumo „Queen“, kuriame deep / tech house’as maišėsi su neoklasika, ėmiau aktyviau sekti šio kūrėjo veiklą. Po paraliais, „Queen“ – tiesiog bomba, parodžiusi, kokio aukšto lygio elektronikos vardą turime savo pašonėje. Prisipažinsiu, vėliau išleistas „Lights For The Dreams“, kuriame išryškėjo tam tikri techno ar trance požanrių motyvai, paliko ne tokį stiprų įspūdį, bet juk negali nuolat kepti šedevrus.
„AA“ – tai in memoriam lapkritį amžinybėn iškeliavusiam Marijaus ir Lino Adomaičių tėčiui smuikininkui Algirdui Adomaičiui. Sulig pirmuoju kūriniu „My First Clap“, kuriame girdime Marijaus pasakojimą apie tėčio ritmines pamokas, pasidaro aišku, jog „AA“ – labai asmeniškas ir daug pačiam kūrėjui svarbių prisiminimų prisodrintas įrašas.
Lyginant su ankstesniais Marijaus įrašais, šiame kur kas ryškesnis styginių instrumentų indėlis. Tai, tikėtina, (pa)sąmoningas sprendimas, susijęs su smuiku grojusiu tėčiu. Viena vertus, „AA“ grįžta prie „Queen“ neoklasicistinės krypties, girdime nemažai fortepijoninių pasažų, kita vertus „Ten Walls“ atveria naujų skambesio klodų į albumą įtraukdamas kūrinius, įrašytus su tautiečių modernaus džiazo grupe „Castor Stetson“ ir vokaliniu sakralinę muziką atliekančiu GŠ Ansambliu.
Naujajame Marijaus albume girdime ramesnį, labiau suklusti verčiantį garsyną, kuriame kur kas mažiau ryškių, fagoto tembro įtakotų tenwallsiškų bosinių linijų bei nejučiomis šokti priverčiančių ritmikų. „AA“ elegantiškai apleidžia šokių aikštelę ir gracingai žengia į kamerinę erdvę, kurioje esame kviečiami permąstyti savo santykį su artimiausiais žmonėmis. Gražus, paveikus ir mąslus Marijaus albumas. Vienintelis akmenėlis į jo daržą – perėjimai tarp kūrinių. Pvz., tarp „Still Learning“ ir „From Ashes to Ashes“ ir tarp „Flashback“ ir „J.C. Super Star“ perėjimai tarsi kirviu nukirsti. O taip norėtųsi išlaikyto vientisumo.
Rokas Zubovas & Phil Von – „Eiti Ramybėn“
M. K. Čiurlionio proanūkis, pianistas Rokas Zubovas ir prancūzų elektroninės ir teatro muzikos kūrėjas, aktorius, electro-flamenco grupės „Von Magnet“ įkūrėjas Philas Vonas išleido debiutinį įrašą „Eiti Ramybėn“. Šis albumas – tai specialios koncertinės programos, kurioje susipina Čiurlionio fortepijono pjesės liaudies dainų motyvais, ir Philo Vono įvairiais elektroniniais prietaisais išgaunamos garsų bangos rezultatas. Čia sugulė Nidoje, Vilniuje ir Kuliuose vykusių koncertų metu įrašyta muzika.
Turbūt visi žinome garsiąsias Čiurlionio simfonijas „Jūra“ ir „Miške“ ar vieną kitą fugą, bet „Eiti Ramybėn“ klausytojams atveria platų ir ne mažiau vertingą šio kompozitoriaus harmonizuotų lietuvių liaudies dainų kraitį. Albumas, tikėtina, pradžiugins profesionalius muzikologus, kurie galės po kaulelį narstyti R. Zubovo interpretuojamas Čiurlionio kompozicijas, tačiau albumas pakeri ir paprastas ausis, neanalizuojančias partitūrų ar subtilių techninių atlikimo niuansų.
Čiurlionis toli gražu nėra antrosios Vienos mokyklos ar juolab XX a. antrosios pusės avangardistas, kurį būtų sunku perkąsti. Jis romantikas, kuriam nestinga jausmingumo, melodijų, lyrizmo, – ir šiame albume tai puikiai atskleidžiama. O dėl Philo Vono apgalvotų ir neperkrautų elektroninių intarpų Čiurlionis pakylėja dar aukščiau, verbaliai nenusakomos patirties link, ir nusiiria į nekonvencinės elektronikos užutėkius.
Kauno Asorti vol. 1 ir Vilniaus Asorti vol. 1
Kauno Asorti „Bandcamp“ / Vilniaus Asorti „Bandcamp“
Vienas iš Lietuvos eksperimentinės muzikos grandų ir kasečių rinkos magnatų Armantas Gečiauskas-Arma šįmet plačiajam pasauliui pristatė du rinkinius – „Kauno Asorti vol. 1“ ir „Vilniaus Asorti vol. 1“, kuriuose, kaip galima suprasti, dokumentuoja laikinosios ir nelaikinosios sostinių ribose kuriančių muzikantų bei kolektyvų artefaktus.
Žinant, kokiuose užkaboriuose knaisiojasi Armantas, vargu ar atsiras bent vienas klausytojas, kuris žinotų visus į šias kompiliacijas įtrauktus vardus. Aš pats iš devynių kaunietiškų vardų žinojau vos tris. Vilniaus atveju rezultatas kiek geresnis. Taigi, šie rinkinukai – tikras saldainiukas nišinių dalykų mėgėjams ir užkietėjusiems garsiniams nonkonformistams.
Statistinis Lietuvos pilietis greičiausiai nemenką dalį kūrinių išvadintų nemuzika ir nusispjovęs velniop trauktų šias kasetes iš grotuvo, murmėdamas, kas gi čia per nesąmonės. Bet tiems, kuriems negavus kasdienės keistenybių dozės pasireiškia abstinencijos požymiai arba kuriems užkniso klausyti alternatyvumu nepasižyminčio alternatyvaus roko, n-tojo taip pat skambančio post-punk projekto, šie asorti tikrai įpūs optimizmo. Čia rasite visko. Gerai, gerai, gal ir ne visko. Nebus fortepijono solo ar „Duokim garo“ tipo kapelų, bet bus daug kreivų elektroninių ir akustinių eksperimentų, tarp kurių tokie gerai žinomi ir nežinomi vardai kaip „Kojos Sopa“, „Davai Bėgam“, „Bekele“, Arturas Bumšteinas, Vladas Dieninis ir kt.
Spaudžiu Armai dešinę ranką (nors pandemijos metu to daryti nerekomenduojama) ir tariu ačiū už šiuos leidinius. Pažintiniu ir moksliniu požiūriu labai sveikintina iniciatyva, atverianti eksperimentinės scenos platumas ir įvairiapusiškumą. Belieka laukti, ką šis nišinių procesų ekspertas mums pateiks kitose asorti dalyse ir kokių dar miestų kūrėjus išgirsime.
Rocket SCI – „Bond Riviera“
Žvelgiant iš ius soli perspektyvos (principas, kuriuo remdamasi, valstybė savo pilietybę suteikia visiems jos teritorijoje gimusiems vaikams), „Rocket SCI“ tėra ¼ lietuviška, nes tik būgnų bei perkusijos užkalbėtojas Dalius Naujokaitis-Naujo yra gimęs Lietuvoje. O greta Daliaus čia regime jo ilgamečius bičiulius, Niujorko scenoje įsitvirtinusius saksofonininką Jonathoną Haffnerį, perkusininką Kenny Wolleseną ir gitaristą Tony Scherrą. Pirmieji du yra tapę neatsiejama Lietuvos džiazo dalimi ir reguliariai užsuka į Lietuvą kartu su Daliumi. Taigi, „Rocket SCI“, perlipus ius soli rėmus, yra labai lietuviškas albumas.
„Bond Riviera“ prasideda nuo kompozicijos „Migration is Human“: ausis užlieja labai stipriai akcentuoti elektroniniai būgnai, kurie paraleliai maišosi su akustiniais, o tai sukuria gana patrauklias tekstūras. Visgi vėlesniuose kūriniuose elektronika tampa subtilesnė ir, mano galva, tai gerai, nes priešingu atveju kiek grobokos sintetinės linijos imtų varginti. Skambesio atžvilgiu albumas pakankamai įvairus. Kūrinyje „I Love My Hut“ Tony Sherras įkala labai rokovą gitaros partiją, „Hymn“ ausis košia reggae / ska progresijos, o kitose kompozicijose girdisi fanko, afrobeato, hiphopo įtakos.
„Bond Riviera“ dvelkia lengvu vasaros vėjeliu ir išsyk nukelia į saulėtą paplūdimį. Gana triviali alegorija, bet taikliai atspindi albumo atmosferą. Kad ir kaip malonu būtų mėgautis šiltojo sezono teikiamais malonumais, albumas visgi kiek prėskokas. Ypač nuspėjama ir blanki pirmoji albumo pusė. Kompoziciškai įdomiausi paskutiniai du kūriniai – „Skylake“ ir „Bow Wow Wow“. Pirmajame atsiskleidžia retesnio tembro vibrofono garsai, o antrajame dėmesį patraukia kiek įmantresnės gitaros ir saksofono partijos. Besidairantiems neįpareigojančio, easy listening tipo albumo, „Rocket SCI“, kurio pavadinime galima įžvelgti aliuzijų į Herbie Hancocko hitą „Rockit“, išgirsti verta, bet muzikoje ieškantiems gilesnių klodų greičiausiai tai bus per seklus įrašas.
Užupis – „DIRT“
Užupis – tai dar vienas Daliaus ir bičiulių projektas, kurio įkvėpėjas buvo amžinai 27-erių Jonas Mekas, kartais dalyvaudavęs kolektyvo programose kaip vokalistas. 2017 m. šis perkusininkų trio, kuriame, be Daliaus, groja Kenny Wollesenas ir Willo Shore’as, grojo „Peronas Jazz“ festivalyje Vilniuje, o 2020 m. virtualiai džiugino „Vilnius Jazz“ publiką.
Sprendžiant iš albumo pavadinimo, „Užupis“ turėtų groti bent jau kokį grunge’ą, bet yra priešingai – albume girdime abstraktų, atmosferišką ir kartkartėmis world muzikos link dreifuojantį džiaziuką. Garsynas čia kuriamas ne tik įprastais akustiniais ar elektroniniais būgnais, bet ir savadarbiais Kenny’io instrumentais, gavusiais Wollesonics vardą. „Dirt“ primena tetrį, kuriame spalvotas figūrėles keičia skirtingų tembrų perkusijos garsų kubeliai – jie krenta, jungiasi, dingsta ir formuoja spalvingą bei nuosaikiai kontrastingą muzikinį pasakojimą. Be to, „DIRT“ netrūksta šamaniškumo, kurį sukuria ne tik prie etno muzikos sukančios ritminės figūros (pvz., kūrinyje „Weird Sisters“), bet ir Daliaus riksmai bei ūkavimai.
„DIRT“ perkusijos tembrai neretai primena gamelanų muziką, labiau laužytuose abstrakčiuose motyvuose išnyra perkusininko Eli Keszlerio estetika. Nors perkusija nėra harmoninis instrumentas, šiame albume Dalius, Kenny ir Willas sukuria labai harmoningą ir įsimenantį ritminį tvarinį. Tik gaila, kad kūriniai kartais nutrūksta per greitai, norėtųsi daugiau to, kaip anglakalbiai sako, flow jausmo.
Michelangelo Scandroglio, Mindaugas Stumbras, Fergus McCreadie, Mattia Galleoti – „Being Human“
Kūrybinė kompozitorių bei atlikėjų M. Stumbro ir M. Scandroglio bičiulystė prasidėjo 2016 m. „Siena Jazz“ kūrybinėse-muzikinėse dirbtuvėse. Vėliau prie kolektyvo prisidėjo škotų kilmės pianistas F. McCreadie bei talentingas italų būgnininkas M. Galeotti. Kolektyvas neliko vienadieniu projektu. Priešingai, tai aktyviai koncertuojanti grupė, 2021 m. pagaliau užbaigusi dar 2019 m. pradėtą albumą „Being Human“, kuriame prie šios puikios kompanijos prisijungė džiazo pasaulyje tvirtą poziciją užimantis saksofonininkas Seamus Blake’as bei vokalistė Chiara Chiste.
„Being Human“ girdime visų įraše dalyvavusių atlikėjų autorinius kūrinius. Atrodytų, tai turėtų lemti albumo fragmentiškumą ar eklektiškumą, bet taip nėra. Įrašas labai vientisas. Turbūt dėl to, kad grupės nariai į džiazą žvelgia pro tą patį langą. „Being Human“ alsuoja europietiško džiazo dvasia, kurios priešaky stovi krištolinė, trapi ir jautri ACT ar ECM leidyklų suformuota estetika. Antai „Human Being“ tarsi priverčia atsigręžti į ACT katalogo puošmenos Emile Parisien ar Jano Garbareko, vieno ECM flagmanų, suburtus kolektyvus.
„Being Human“ girdime jau atpažįstamą, melodijomis ir lyriškumu dvelkiantį M. Stumbro gitaros braižą, kurį ryškiausiai išskleidė autoriniame albume „Inspirations“. Daliai klausytojų tokia tąsa patiks, tačiau man norėtųsi kažko kitokio, aštresnio, labiau nutolusio nuo Billo Frisello ir Pato Metheny pramintų takų.
Apskritai albumas įrašytas kokybiškai, skiriant daug dėmesio švariam instrumentų skambesiui, kas daugeliui audiofilų tikrai patiks. „Being Human“ galima atrasti įsimenančių ir gana nelauktų garsinių sprendimų, tokių kaip labai efektinga baigiamoji kūrinio „Disappearing I“ fazė ar grojimas prigesintais būgnais kūrinyje „Nine“. Vis dėlto sunkiau išgirsti ką nors būdingo tik šiai ketveriukei, bet, įvertinus šio kolektyvo narių techninius įgūdžius, neabejoju, kad „Being Human“ – tik tarpinė stotelė keliaujant unikalaus skambesio link.
Simonas Kaupinis – „Tubism“
Kaip porina dailės žinovai, tubizmo terminas gimė 1911 m., kai meno kritikas Louisas Vauxcelles šiuo žodžiu apibūdino Fernand’o Léger paveikslus, kuriuose dominavo cilindrinės formos. Tačiau S. Kaupinio kontekste šis žodis įgyja dar vieną sluoksnį – muzikinį, reiškiantį tūba kuriamus garsų paveikslus. Tai labai aktyvus ir įdomus kūrėjas, kuris tūbai, dažniausiai matomai klasikiniuose orkestruose, atranda vietos naujose erdvėse ir kontekstuose. Jis groja grupėse „Ąžuoliniai berželiai“, „Kanalizacija“, „Laivo Troupe“, „Rakija Klezmer Orkestar“, jį galima išvysti ir ansamblyje „Synaesthesis“.
2019 m. Simonas atliko solo programą „Improdimensijos“ koncertų cikle. Tai buvo nekasdienis potyris, tačiau albume girdime specialiai šiam albumui studijoje įrašytą medžiagą. „Tubism“ prasideda kūriniu „The Gates“, kuris labiau primena sintezatoriumi išgautas bosines tekstūras, o ne tūbą. Gaila, kad jis trunka mažiau nei 2 minutes. Norėtųsi hipnotizuojančiame garsyne įklimpti ilgesniam laikui. Džiugu, kad kiti kūriniai ne mažiau intriguojantys.
„Dro(w)ning“ girdime vandeniu preparuota tūbą, kas išsyk primena L. Mockūno diptichą „Hydro“. Nors ši preparavimo technika ganėtinai populiari, jai netgi tiktų žodis cliché, tačiau jos dėka instrumentai prabyla nenuspėjamais obertonais, ypač vandeniui susimaišius su žemais tūbos garsais. Antai „Nerve“ tūbos gargaliavimas tampa klyksmu, nes Simonas pereina į velniškai aukštą registrą. O kur dar sniego pūgomis ir Kalėdų Senelio rogių garsais dvelkiantis puikus šventinis gabalas „Santa Claus is coming to town“. Išskirtinai turtingo garsyno albumas, kuriame papildomų prieskonių Simono tūbai prideda jo bičiuliai: saksofonininkas Kazimieras Jušinskas, patefonais grojantis Kristupas Gikas ir būgnininkas / perkusininkas Domantas Razmus.
Nors solo įrašai dažnai būna itin pretenzingi ir subalansuoti į snobizmą linkusioms personoms, tačiau Simono tubizmai, esu tikras, gali patikti gana plačiam klausytojui ratui. Kaip Pablo Picasso paveikslai, kurie palieka įspūdį net ir nelabai žinantiems, kas tas kubizmas. „Tubism“ – malonaus, nevarginančio garsyno, tūbos kaip instrumento ribas plečiantis albumas, estetiniu rūbu primenantis poetinio filmo garso takelį. Tegyvuoja tūba!
Twenty Fingers Duo – „Dualitas“
Brolio ir sesers – Loros Kmieliauskaitės ir Arno Kmieliausko – duetas, kartu su ansambliu „Synaesthesis“, nė kiek nehiperbolizuojant, yra vienas pagrindinių šiuolaikinės akademinės muzikos vėliavnešių, atveriančių duris ne tik į vyresnės kartos kompozitorių lobyną, bet ir į jaunosios kartos autorių kūrybą beigi peržengiančių akademiškumą griežtąja šio žodžio prasme. 2020 m. pristatę debiutinį albumą „Performa“ smuiko ir violončelės duetas 2021 m. sugrįžo su dar vienu įrašu – „Dualitas“.
Skirtingai nuo pirmtako, kuriame visos kompozicijos buvo skirtingų autorių, čia Lora ir Arnas atlieka jaunosios kartos kompozitoriaus Kristupo Bubnelio bei viduriniosios kartos atstovės Ritos Mačiliūnaitės, be kita ko, pavasarį pristačiusios nuostabų albumą „Acting Music“, kompozicijas.
„Dualitas“ prasideda kompozicija „Please leave your message after the tone“ (2020), kurią teko girdėti gyvai praėjusiame „Gaidos“ festivalyje. Tai dviejų menininkų, K. Bubnelio ir Eliaso P. Browno nuotolinio darbo metu sukurta elektroakustinė kompozicija. Beveik 19 min. trunkantis kūrinys atskleidžia daugialypius garsinius klodus. Gana ryškūs nuotaikų lūžiai, dinamiški styginių kismai ir žaidimai dažniais elektroninėse linijose. Kartkartėmis baugoki bei fiziškai ausims mažiau malonūs žemų ar aukštų dažnių srautai priešinami kur kas draugiškesniems akustiniams instrumentų garsams, taip tarsi atspindint karantino metu įsigalėjusią virtualaus ir gyvo bendravimo dichotomiją.
Antroje albumo pusėje – R. Mačiliūnaitės penkių dalių kompozicija „Dreamcatcher 2120“. Pamenu, buvau gerokai sėdęs ant Ritos kūrinio „Supermamytė“, kuriame ji šiuolaikinės muzikos rūbu aprėdė supermamyčių komentarus. Šios kompozitorės kūrybai būdingas plačiažanris elektroakustinis garsynas, kuriame daug dėmesio skiriama vokalams, tekstams. „Dreamcatcher 2120“ girdime žmones, pasakojančius savo sapnus. Skirtingos kalbos, skirtingi tembrai, skirtingi sapnai pinasi į sapnišką pynę, kurioje netrūksta kosmiškų violončelės ir smuiko gijų, papuoštų įsimintinais legato ir meistriškais portamento. Galiausiai klausytojas nokautuojamas penktojoje „Dreamcatcher 2120“ dalyje, kurioje styginius ir vokalą palydi šokių muzikos beatas. Velniškai geras albumas!
Karšti Klijai – „Įkrito pinigai“
Iki šiol atidžiau į šią grupę dėmesio nebuvau atkreipęs, bet tie įkritę pinigėliai sugundė manąsias ausis. Perklausiau, ką ši kapelija grojo anksčiau, – ogi labai labai lo-fi roką, tad taip, kaip jie skamba šiame albume, jau didžiulis pasiekimas. Bet užmeskim akylesnį žvilgsnį į turinį.
Po galais, ar čia „Arklio Galia“ dukterinę grupę sukūrė, pagalvojau po pirmų poros gabalų, juolab kad viskas čia dvelkia buitiškai egzistencialistiniu „Arklio Galios“ tvaiku. Tai, kad ponas Žilvinas Jagėla, „Arklio Galios“ lyderis, groja ir „Karštuose Klijuose“, man rodos, perdavė nemenką įtakos dalį. Visgi viskas čia taip arkliška. Tekstuose „Karštų Klijų“ grupuotė daug dėmesio skiria statybų sektoriui, kas grupę idėjiškai priartina prie stroike rock korifėjų „Armatūra“. Bet, braunantis pro akordų progresijų, harmonijų, tembrų ir kitų kūrinio sudedamųjų dalių džiungles, „Karštuose Klijuose“ ima mirgėti kardiofoniškai antiškas vinigretas su šlakeliu „Sa-Sa“.
„Įkrito pinigai“ – kupinas kontrastų įrašas, kuriame neretai prasimuša gana netikėti intarpai, kaip kūrinyje „Statybos“ išnyrantis hiphopinis momentas ar netikėtai mistiška bei šiek tiek krautrokinė daina apie Molėtų plentą. Išties kreivas ir labai rokenroliškas kokteilis, kuriame, be jau minėtų Lietuvos scenos vardų, galima aptikti ryškų naujosios britų eksperimentinio roko kartos („Black Midi“, „Black Country, New Road“, „Squid“ ir t. t.) pėdsaką. „Įkrito pinigai“ – tai muzikinė balta mišrainė. Atrodo, esi valgęs tūkstantį kartų, gal net kokį kartą apsinuodijęs, bet vis tiek per balių negali neparagauti.
blank – „Identity Fair“
Nuo 2017 m. gyvuojantis Donato Jaručio diriguojamas roko kolektyvas paskutinįjį 2021-ųjų mėnesį melomanams įteikė dovanėlę – antrąjį albumą „Identity Fair“. Kaip pati grupė teigia, šiuo albumu idėjiškai sekama debiutinio – „Black Medicine“ – pėdsakais, bet muzikinėje plotmėje bandoma ieškoti naujų sąskambių. Galiu paliudyti, kad jie tikrai nemeluoja.
Naujajame darbe grupė toliau nagrinėja žmogaus būtį, t. y. jo tapatybę formuojančius socialinius, konfesinius ir kt. aspektus, bet štai muzikoje nuo kanonų nutolęs ir kreivas rokas, kurį girdėjome debiutiniame įraše, praskiedžiamas rytietiškais motyvais. Tai girdime nuo pat pirmo gabalo „Negatyvi tapatybė“. Be to, sulig pirma kompozicija iš garsiakalbių veržiasi gimtosios lietuvių kalbos tekstai, kurių iki šiol „blank“ kūryboje nebuvo. Lyg to būtų maža, kompozicijos kupinos ne tik įsimenančių instrumentinių partijų, bet ir tam tikrų gurmaniškų prieskonių: pvz., fankovas sintezatoriaus tembras „Translation Error“ kūrinyje, fleitos motyvai „Virš Degančio Gegutės Lizdo“ ar nežmoniškai kietas crescendo kompozicijoje „Breaking Point“, po kurio seka ilga tylos pauzė, galiausiai nutraukiama grąžtų, gitarų ir kitų padargų keliamo noise’o.
Nepaisant to, kad, kaip ir „Karštų Klijų“ atveju, „blank“ stovykloje tvyro šioks toks dabartinės britų eksperimentinio roko kartos kvapas, tačiau kolektyvui pavyko išlaikyti stiprius savojo identiteto bruožus. Laikydamiesi DIY principo (visas albumas įrašytas Žemaitėlių kaime) šie vilniečiai drėbtelėjo vieną solidesnių roko albumų Marijos žemėje. Greta eksperimentų ir kartkartėmis ne visai žanrui pritinkančių dalykėlių čia palikta daug vietos nenušlifuotam, purvinokam roko skambesiui.
Plié – „Never Took Place“
Lietuvos muzikos scena neabejotinai bujoja. Randasi vis daugiau kolektyvų perlipančių nusistovėjusias žanrų ribas ir bandančių nustebinti daug girdėjusias ausis. Vienas tokių pavyzdžių – šįmet pirmąjį albumą išleidusi jaunuolių grupė „Plié“. Nors pavadinimui jie pasiskolino baleto žingsnelį nusakantį terminą, tai, ką jie groja, labai toli nuo šios sceninio meno rūšies.
„Plié“ – tai tamsus, klampus, intensyvus ir šaltas garsų kokteilis. Nuo pat pirmų minučių akivaizdu, kad šie vaikinai gerai pažįstami su eksperimentinio hiphopo scena ir tokie vardai kaip „Death Grips“, „dälek“ ar „Cannibal Ox“ jiems nėra svetimi. Sekdami jų pėdomis ir gerai valdydami anglų kalbos žodyną „Plié“ kuria abstraktų ir klampų naratyvą, kurį įvelka į labai kreivą garsų jūrą. Jūrą, kurioje įkandin kapotais ritmais papuoštos eksperimentinio hiphopo burlaivio iriasi noise roko, triphopo ar net avangardinės šiuolaikinės muzikos jachtos, o kažkur horizonte dreifuoja ir ankstyvojo „Arca“ valtis.
Perklausius „Never Took Place“ grožis ir šviesa neužplūsta. Priešingai, jautiesi tarsi vienas Gasparo Noé filmų herojų, nuolat besimurkdančių tamsoje ir gaivališkoje aistroje. „Plié“ į Lietuvos sceną šliūkšteli kanistrą beprotybės. Klausytojas akimirksniu išplėšiamas iš realybės gniaužtų ir sviedžiamas į fantasmagorišką spektaklį. Įtaigu, paveiku ir stipru, bet... ilgainiui pavargsti, nes albumo dinamika kinta labai nežymiai, kas „Plié“ atveju lemia užstrigimą viename atmosferos taške, be labiau įsimenančių pakilimų ir nuosmukių.