Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Lino Rupšlaukio kūrybinė veikla – plati ir daugiasluoksnė. Jo atlikimo, dirigavimo, dėstymo ir kūrybos plotmės neišvengiamai susijusios, išplaukia viena iš kitos, tad yra vienodai reikšmingos. Pastaruoju metu Lietuvos ir užsienio kontekstuose nemažai dėmesio sulaukia kompozicinis L. Rupšlaukio baras, kuriame ryškėja ir kūrėją dominantis filosofinis naratyvas. Įvairių reiškinių refleksijos išsiskleidžia į muzikinius Lino kūrinius: kompozicijos „Lygiosios trunka tik akimirką“ inspiracijos šaltiniu tapo I. Mero novelė, kūrinyje „Kas aš esu, tu nežinai“ kaip modernybės herojus reflektuojamas Don Žuanas, „Oumuamua“ (havajietiškai – pasiuntinys iš toli) pavadinimas nurodo į pirmąjį žinomą tarpžvaigždinį objektą, praskriejusį per Saulės sistemą. Viename naujausių kūrinių „Tiltai“ panaudoti modifikuoti švilpimo garsai, skleidžiami skulptoriaus Antanio Mončio kurtose kaukėse įmontuotų švilpukų. Anot L. Rupšlaukio, išliekamąją kūrybos vertę kuria kontekstualumas, perteikiantis dabarties pulsą.

---

Kurią iš savo kūrybinių veiklų laikytumei pagrindine ar bent savotišku savo gyvenimo leitmotyvu?

Pagrindiniu laikyčiau atlikimo meną, nes jis mane lydi nuo vaikystės. Atlikėjo karjerą pradėjau nuo fortepijono, bet vėliau tėvai nusprendė, kad grosiu trimitu. Man visai patiko, o ir sekėsi gerai. Bet grojau dar ir mušamaisiais, domėjausi psichologija ir filosofija, nors ir ne visiems mano aplinkoje buvo suprantamas noras ieškoti. Dabar atlikimo menas yra tiesioginis mano darbas, tad neišvengiamai ir pagrindinė veiklos sritis, tačiau visos kitos taip pat labai reikšmingos. Anksčiau buvo sunku laiką paskirstyti taip, kad pakaktų viskam, bet džiaugiuosi, kad šiuo metu visos mano veiklos sritys lygiagrečios, o tuo pačiu ir lygiavertės: dirbu ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip kompozitorius – gaunu užsakymų.

Vadinasi, į kompoziciją tam tikra prasme žvelgi iš atlikėjo perspektyvos. Tai padeda ar atvirkščiai – riboja?

Galima mąstyti skirtingai. Sakyčiau, kad atlikimo specifikos išmanymas kompozicijoje pasitarnauja labai teigiamai. Kaip atlikėjas esu susidūręs su skirtingais orkestrais ir skirtingais muzikantais, tad žinau, kaip funkcionuoja instrumentai. Tai leidžia technologiškai numatyti sąrangą ir suvokti, kaip komponuoti, kad konkretaus instrumento skambesys padėtų atskleisti kūrybinę mintį.

Studijavai trimito atlikimo meną, dirigavimą ir filosofiją, bet kompozicijos – ne. Tačiau tavo kūriniai susilaukia daug dėmesio ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kontekstuose.

Kompozicijos šiek tiek mokiausi tik būdamas E. Balsio menų gimnazijos mokinys. Svarsčiau muzikos kūrybos mokslus tęsti ir aukštojo mokslo lygmeniu. Bet mąsčiau struktūriškai, tad žinojau, kad turiu rinktis vieną sritį ir į ją gilintis, suvokti giliai. Turint pagrindinę specialybę, prie šalutinių galima prieiti per praktiką – mokytis iš kitų kompozitorių ir dirigentų. Bendras mano išsilavinimas lipdėsi iš įvairių pusių, tad ir į muzikos atlikimą, ir į komponavimą galiu žvelgti iš skirtingų žiūros taškų. Manau, tai savotiškas pranašumas, nes skirtinga patirtis suteikia įvairesnę perspektyvą.

Kas yra tavo kūrybos inspiracijos? Susidaro įspūdis, kad kūrybiniais atspirties taškais tampa konkretūs objektai.

Praleisdamas daug laiko meninėje aplinkoje, natūraliai mintyse fiksuoju įdomius reiškinius. Vėliau stengiuosi jais pasidomėti giliau, patyrinėti ir apmąstyti, kaip jie dera su kitais kontekstais ir kaip galiu tą medžiagą pritaikyti praktiškai.

Tavo kūryba – tam tikrų reiškinių refleksija?

Būtent. Tam tikrame refleksijų kontekste gimsta muzikinės mintys, telieka pasirinkti raiškos formą. Visuomet atsižvelgiu į tai, kokias galimybes turiu duotuoju momentu – apsvarstau, kaip galėsiu realizuoti idėją, nes tai, kas tinka pučiamiesiems instrumentams, nebūtinai tinka styginiams, ir vice versa. Kliaujuosi ir savo paties intuicija, skoniu, kuris nurodo konkrečioms instrumentų sudėtims priimtiną braižą. Muzikoje, kaip ir kitose gyvenimo sferose, man įdomus gylis ir prasmė, prie kurių einu muzikoje kurdamas tam tikrą įtampų lauką. Toks yra mano tikslas ir siekiamybė. Šiuo metu mene man nėra labai įdomios trumpalaikės kūrybos formos. Trumpalaikių formų gausu atlikėjo veikloje, tad kompozicijoje norisi išliekančio turinio. Tuo pačiu iš dalies norisi oponuoti dominuojančioms tendencijoms. Pavyzdžiui, lietuvių akademinėje muzikoje vyrauja baltiškasis minimalizmas, besikoncentruojantis į ramią muzikos tėkmę. Anaiptol nevertinu jo neigiamai – su dideliu malonumu ir klausau, ir analizuoju, tačiau tokios muzikos šiuo metu pakanka. Man patinka ekspresija, kad ir tyli, sukaupta, norisi kalbėti temomis, kurioms yra erdvės. Kai dauguma žmonių kalba apie tą patį, menas tampa savotiška reprodukcija: vienas kūrinys atkartoja kitą, kad ir kita forma. Su kiekvienu kūriniu norisi analizuoti vis kitą reiškinį, pažvelgti vis iš kitos perspektyvos, kartu ką nors ir išmokti.

Metus studijavai filosofiją. Kokią vietą ji užima tavo gyvenime?

Nuo mažumės turiu polinkį apsvarstyti dalykus. Ne materialine ar praktine, bet egzistencine prasme – matyti iš šono ir save, ir aplinką. Man tai įdomu, nes tik pažinęs save ir aplinką žmogus gali priimti tinkamus sprendimus ir buitiniu lygmeniu, ir kūryboje. Kurdamas stengiuosi pažinti, kas vyksta aplink mane dominančią kūrybinę sritį: kokie kūriniai konkrečia tematika jau yra sukurti, kokias prasmes jų autoriai komunikuoja. Ištirtas kontekstas įgalina į konkretų reiškinį pažvelgti filosofiškai – plačiau ir giliau. Filosofija, kaip naratyvas, iš dalies yra tam tikra atsvara kūrybinei veiklai. Atlikimo menas yra greitis, ir šiaip mano gyvenimas yra labai greitas. Filosofija, gilesnis mąstymas yra lėtas pirmapradis dalykas, kuris lydi kiekviename žingsnyje.

Ką bendro turi filosofija ir muzika?

Filosofijos moksluose ryškios dvi kryptys – kontinentinė ir analitinė. Muzikoje taip pat vieni kompozitoriai yra „tiksliukai“, matantys muziką kaip matematiką arba kaip formą, o kiti labiau linkę pasikliauti intuicija. Mane domina formos ir klasikiniai akademinio muzikavimo pagrindai. Kaip atlikėjas niekaip negaliu to išvengti: atlikdamas kūrinį, analizuoju jo formą ir turinį iš laiko perspektyvos. Muzikinis kūrinys – tai per tam tikrą laiko tarpą išsiskleidžianti tam tikra dramaturgija, kurią formuoja ritmas, harmonija, melodija, intonacijos ir tam tikri muzikiniai kontekstai. Kūryboje daug dėmesio skiriu struktūroms, kurias prilyginčiau matematiniams sprendimams. Jie man yra būtini, bet kaip pagrindinį dalyką matau intuiciją, nes struktūrinius kūrinio aspektus man diktuoja būtent intuicija, kuri nurodo kryptį. Struktūrų pernelyg racionaliai nedėlioju – turiu muzikinę medžiagą ir ją bandau jungti atsižvelgdamas į susijusį kontekstą.

Kas tavo muzikinėje mąstysenoje yra kontekstas?

Kontekstą įvardyčiau kaip konkrečiu metu man aktualias aplinkybes. Pavyzdžiui, neretai derinuosi prie atlikėjų. Man svarbu, kas atlieka mano kūrinius – svarbu matyti tuos žmones ir žinoti, ką jie gali, kas juos žavi ir veikia. Aš kaip atlikėjas ar dirigentas negaliu į tai nereaguoti, nes labai svarbu atlikėjams jausti pagarbą. Tačiau kontekstualumas yra kompleksiškas dalykas ir nebūtinai reiškiasi praktiniais momentais. Pastebiu, kad šiuolaikinėje muzikoje ryškėja emocijų devalvacija. Žinoma, įtakos tam turi socialinė sankloda – šiuolaikiniai žmonės linkę veikti pagal išankstinį planą, paisyti tam tikro socialinio reglamento. Kitaip galbūt ir neįmanoma, nes visuomenės kaip struktūros funkcionavimas priklausomas ir nuo institucijų. Emocijų nunykimą laikau nemaža problema. Norisi apie tai mąstyti ir šią problematiką paliesti muzikoje. Savo refleksijas sieju su emocijomis ir intuicija, kurios turi sąryšį.

Iš socialinio konteksto radosi Don Žuano tema, kurią reflektuoji kompozicijoje „Chi soni’o tu non saprai“ styginių kvartetui.

Man įdomus socialinis Don Žuano personažo aspektas ir kaip šiandienėje visuomenėje tokios asmenybės formos ar bruožai gali funkcionuoti. Don Žuano temą apmąstau ne iš vyro ir moters santykių pusės, bet bandau šį personažą suvokti kaip šių dienų personą, gilintis į jo psichologiją. Apie tai mąstė Z. Baumanas ir L. Donskis. Tačiau iš tiesų Don Žuano tema atėjo ne visai iš socialinio konteksto – ją atradau per teatrą, konkrečiau – per režisieriaus R. Castellucci W. A. Mozarto „Don Giovanni“ pastatymą. Šiuo atveju man buvo įdomu, kad dramos teatro režisierius ėmėsi statyti operą.

Nemaža dalis tavo kūrinių komponuoti konkursams, kuriuos dažniausiai ir laimi.

Konkursų arba atvirų šaukimų rašyti šiandien yra labai daug. Akis užkliūna už tų, kurie man įdomūs atlikėjų, formos ar turinio prasme. Tad dalyvavimas konkursuose dažniausiai būna mano praktinis ar net pragmatinis pasirinkimas, ypač jeigu turiu tam laiko ir erdvės. Galbūt tokiu būdu tam tikra prasme save priverčiu komponuoti intensyviau ir kokybiškiau. Laisvas kūrybinis procesas gali trukti labai ilgai, o turėdamas fiksuotą terminą, stengiuosi kuo produktyviau išnaudoti turimą laiką, be to, esu priverstas kūrinį pabaigti nustatytu laiku. Jeigu pasiseka laimėti – džiaugiuosi, jeigu ne – vertinu patirtį, kurią pritaikau tolesniuose darbuose.

Bet dažniausiai pasiseka.

Tiesa, konkursų esu laimėjęs daug ir kaip atlikėjas, ir kaip kompozitorius. Kita vertus, laimėti konkursai iš dalies liudija, kad esu teisingame kelyje. Bent jau norėtųsi tuo tikėti. Tačiau negaliu būti tuo tikras, nes konkursiniai nuopelnai gali sukurti iliuziją. Juk nebūtinai tik tie kompozitoriai ar atlikėjai, kurie laimi konkursus, savo darbą atlieka kokybiškai – nebūtinai jų kūrybos turinys yra gilus, įdomus ir prasmingas. Man rūpi adekvatumas kontekstuose. Kompozitoriaus vaidmuo nuolatos keičiasi: XIX a. buvo romantizuojamas ir garbinamas genijaus kultas, o šiandien kūrėjas turėtų būti ir kritikas – pats sau ir aplinkai. Jis turi ieškoti zonų, kurios nebūtinai patogios ir nebūtinai teikia naudą. Ieškojimas yra savaime naudingas procesas. Ieškai dirbdamas su kitais žmonėmis, tirdamas konkrečią muzikinę plotmę, atlikdamas tam tikrą programą. Juk menas nėra muziejinis reiškinys – ar ekspresyvus, ar intravertiškesnis, kiekvienas kūrėjas turi savo braižą, dėl to ir yra įdomus. Tad šiuolaikinis kūrėjas pats sau turi būti ir kūjis, ir priekalas ir sugebėti kritiškai vertinti ir save, ir aplinką.

Kritika sau nėra tapati kitų kritikai. Kaip reaguoji į išorinę kritiką?

Reaguoju teigiamai, nors emociškai nebūtinai gera ją priimti. Juk būna, kad į kūrinį įdedi labai daug darbo, o kritišką komentarą kas nors pasako atmestinai, kažkur kažką nugirdęs ir nebūtinai pasigilinęs. Tai natūralu, žmonės gyvena savo gyvenimus ir nebūtinai esi jiems įdomus. Kai kuriuose kontekstuose tokios paviršutiniškos kritikos nesureikšminu, nes nemanau, kad ją analizuoti labai prasminga. Tačiau konstruktyvi kritika yra siekiamybė. Žinoma, kritika būna ad rem ir ad hominem, pastaroji nėra nei pagarbi, nei naudinga. Tačiau kritika, kurioje koncentruojamasi į techninius kūrybos momentus, yra būtina, nes vien pagyros niekur nenuves.

Kaip pats apibūdintum savo kūrybą ir kas tau joje svarbu?

Ieškojimai. Su kiekvienu kūriniu vis atrandu ką nors naujo. Mano kūrybos siekiamybė – muzikinės kalbos plotmėje suderinti įtampų laukus. Aš vis dar tyrinėju muziką, komponuotą iki XX a., taip pat esu pasinėręs į D. Šostakovičiaus, S. Prokofjevo, I. Stravinskio, O. Messiaeno, W. Lutosławskio ir G. Ligeti muzikos analizę. Vis dar sukuosi aplink jų orbitas, man jos labai įdomios – pradėjęs ką nors komponuoti, neišvengiamai klausausi šių kompozitorių, nes jų kūriniuose tiek daug informacijos. Suvokiu, kad tokia prieiga prie muzikos gana ribota, tačiau kiek kritiškai žiūriu į kompozitorius, kurie šoka į naujus vandenis neištyrę pagrindų, nesuvokdami, nuo ko viskas prasidėjo ir kur link einama. Muzikos istorijos kontekstuose yra aruodai informacijos, kurią reikia žinoti norint, kad šiandienis kūrybinis veiksmas įgautų prasmę ir vertę. Tad tyrinėju istoriją, nes noriu pajusti dabarties pulsą.

---