Karolis Šarkus. Foto: Chulinya Remmelzwaal

Kalbino Vitalijus Gailius

Lietuvos džiazo scena pasižymi stipriais ir įdomiais saksofonininkais. Vienas tokių − Karolis Šarkus, ne vienus metus klasikinės muzikos baruose uoliai plušėjęs jaunosios kartos muzikantas, dabar atsigręžęs į džiazo pasaulį, kur jam sekasi išties puikiai. Pirmuosius žingsnius šio žanro link žengęs Lietuvoje, Karolis šiuo metu įgūdžius tobulina Nyderlanduose, patirties sėmėsi ir džiazo tėvynėje JAV. Aktyviai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje koncertuojantis muzikantas yra ne vieno kolektyvo narys. Kartu su Donatu Petreikiu yra subūręs tradicinio džiazo grupę „Collaborative Jazz Septet“, su kuria prieš metus išleido albumą, su bičiuliais Lietuvoje yra įkūręs savo vardo kvintetą, taip pat dirba su kolektyvais „Enea Besana Band“, „Amstel Bigband“ ir „Kotryna Juodzevičiūtė Collective“, o gana neseniai prisijungė prie daugeliui puikiai pažįstamų „Brave Noises“.

Gegužės 21 d. K. Šarkus pristatė debiutinį solo darbą „Palette of Feelings“. Skaitmeniniu ir CD pavidalais išleistame albume Karoliui talkino studijų draugai: Áronas Gunstas (fortepijonas), Davidas Nino van der Grintenas (Rhodes pianinas, sintezatoriai), Omeras Govreenas (akustinis ir elektrinis bosai), João Guerra (mušamieji), o kūrinyje „Grit and Determination“ tenoriniu saksofonu groja vienas iš K. Šarkaus mokytojų Jasperas Blomas. „Palette of Feelings“ skleidžiasi plačios jausmų ir žanrų paletės. Nors K. Šarkus neslepia meilės tradiciniam skambesiui, šiame albume svarstyklės krypsta į modernaus džiazo pusę. Čia darniai sugula fankiškas groove’as, roko energija, skandinaviško džiazo kontempliatyvumas bei daugybė netikėtų garsinių sprendimų. Šis albumas paskatino pasikalbėti su Karoliu apie debiutinį įrašą, muzikinį kelią ir ateities planus.

---

Visai neseniai grįžai iš koncerto Italijoje. Kokie įspūdžiai po tokios ilgos pertraukos vėl užlipus ant scenos?

Tai buvo pirmas gyvas koncertas šiais metais. Labai smagu. Grojome su orkestru, scenoje stovėjo bene 50 žmonių. Kol važiavome į oro uostą, nerimavau, kad tikrai kas nors nutiks, atšauks lėktuvą ir niekur neišskrisime. Tvyrojo kažkoks nerealumo jausmas. Bet viskas pavyko puikiai. Pagrindinė vakaro žvaigždė buvo vietos muzikos mylėtojų labai vertinamas pianistas Stefano Bollani. Bilietai išpirkti per valandą. Atlikome labai plačią programą – ir G. Gershwiną, ir D. Ellingtoną.

Kiek žinau, tavo muzikiniame kelyje ilgai dominavo klasikinė muzika. Gal gali papasakoti, kaip atsiradai džiaze?

Viskas prasidėjo nuo to, kad mama atvedė į B. Dvariono muzikos mokyklą. Joje bemaž dešimt metų prasimokiau klasikinio saksofono klasėje, kur mano mokytoju buvo Albinas Guželis. Dalyvaudavau įvairiuose konkursuose ir aktyviai veikiau klasikinės muzikos srityje. Bet 2012 m. į dvarionkę atėjo Vytautas Labutis ir ėmė dėstyti džiazinį saksofoną. Pamaniau, kad būtų įdomu pasibandyti. Pradėjau ir labai patiko. Kurį laiką bandžiau derinti klasikinį ir džiazinį grojimą, bet ilgainiui supratau, kad sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu darosi per sudėtinga, ir pasirinkau džiazą. Galima sakyti, visus pagrindus gavau būtent iš Labučio.

Atėjus laikui rinktis, kur tęsti muzikines studijas, mama prasitarė norinti, kad rinkčiausi ne LMTA, o studijas užsienyje, tarptautinėje aplinkoje. Ėmiau domėtis galimybėmis svetur. Akys nukrypo į Amsterdamo konservatoriją, nes akį patraukė ten dirbantys dėstytojai. Dar pasiklausinėjau Leonardo Pilkausko, kuris kaip tik mokėsi šioje mokykloje. Jis atsiliepė labai palankiai, taigi, ten ir įstojau. Prasidėjo mano tikrasis džiazo pažinimo kelias.

Amsterdamo konservatorijoje labai daug dėmesio skiriama džiazo kalbos išmanymui, ypač tradicinio džiazo pažinimui. Tik 3–4 kurse atsigręžiama į paties studento kuriamą muziką. Man tai buvo lūžis. Iki tol tik iš klausos šį bei tą žinojau, bet taip giliai džiazo nebuvau analizavęs. Pradžioje buvo baisoka, nes atrodė sunku viską išmokti, įsisavinti, tačiau ilgainiui su krūviu susitvarkiau. Pernai baigęs bakalaurą nusprendžiau pratęsti studijas magistro programoje. Esu labai patenkintas studijų kokybe Amsterdame.

2014 m. buvai gavęs dalinę stipendiją mokslams prestižiniame Berklio koledže.

Dalyvavau Berklio stovykloje Italijoje. Dieną vykdavo masterclassai su mokytojais iš Bostono Berklio, o vakare eidavome į Umbria džiazo festivalį, kuriame tąsyk turėjau progos pamatyti visus grandus: Chicką Corea, Herbie Hancocką, Snarky Puppy ir t. t. Stovykloje kiekvienas galėjo pretenduoti į stipendiją. Reikėjo tik pranešti, kad ketini aplikuoti, ir gauti rekomendaciją. Kiek juokinga, bet mane rekomendavo ne saksofonininkas, o pianistas. Maniau, kad perklausoje nepasirodžiau labai stipriai, bet pakako, kad gaučiau dalinę stipendiją. Deja, pasvėręs finansines galimybes supratau, kad net ir su daline stipendija vykti į Bostoną būtų per brangu, todėl likau Amsterdame.

Tačiau vis tiek pavyko paragauti amerikietiškos duonos ir pasimokyti pas saksofonininką Dicką Oattsą.

Taip, pasinaudojau mainų programos galimybėmis. Labai norėjosi pajusti tenykštę dvasią. Galėjau rinktis tarp Niujorko, Majamio ir Filadelfijos. Pasirinkau pastarąją, nes pamačiau, kad ten dėsto Oattsas, kurį jau seniau žinojau ir mėgau. Už Atlanto praleidau pusę metų.

Ar patirtys JAV ir Europoje labai skyrėsi?

Amsterdamo mokykla labai demokratiška. Siekiama, kad patiktų visiems. Čia niekas niekada nepasakys blogo žodžio. Jei tau kas nors nepavyksta, tiesiog pasakoma: nenusimink, bandyk dar kartą ir viskas bus gerai. O JAV, bent jau ten, kur teko studijuoti, viską sako tiesiai šviesiai. Jei sugrojai šūdinai, taip tau ir pasakys. Man JAV prieiga labiau patinka. Didesnis atvirumas, nuoširdumas padaro mokslą tikslingesnį. Žinoma, puikiai suprantu ir Amsterdamo mokyklos laikyseną. Yra žmonių, kuriems gali būti sunku susitaikyti su pakeltu mokytojo balsu ar atviresne kritika.

Grįžkime prie tavo muzikinių metamorfozių. Kokie buvo didžiausi iššūkiai pereinant iš klasikos į džiazą?

Klasikinė mokykla paklojo tvirtus techninius pamatus, turėjau gerus instrumento valdymo įgūdžius. Vienu didžiausių iššūkių galėčiau įvardyti džiazinio garso platumą, įvairumą. Klasikoje saksofonas skamba siauresniu diapazonu. Gali nuskambėti juokingai, bet taip pat daug pastangų pareikalavo svingo jausmo pajutimas.

Ne kartą paminėjai tradicinį džiazą. Ar būtent jis nuo pat pradžių ir buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis?

Kai pradėjome groti su dvarionkės kolektyvu, kurį iš tuometinių mokinių subūrė Labutis, inspiracijos semdavomės iš Roberto Glasperio, Chriso Dave’o ir panašaus braižo muzikantų. Labai patiko jų skambesys, kuriame džiazas susimaišo su hiphopu. Dar mokydamasis mokykloje turėjau kompozicijos pamokų pas Tomą Kutavičių. Su juo pasigrodavome laisvų improvizacijų. Bet į tradicinį džiazą pasukau jau vėliau. Kaip ir minėjau, tai susiję su studijomis Amsterdame.

Mokeisi tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ar jauti savo grojime lietuviško džiazo apraiškų? O gal tokio dalyko kaip lietuviška džiazo mokykla išvis nėra?

Vienareikšmiškai pasakyti sunku, bet tam tikrais momentais pajuntu savyje lietuvišką džiazą, kuris man asocijuojasi su visiška laisve, manifestu prieš nusistovėjusias normas. Mano manymu, lietuviškas džiazas tikrai egzistuoja. Antai „Brave Noises“, su kuriais pradėjau groti, puikiai atspindi lietuviškam džiazui būdingą laisvę, veržlumą.

Klausytojams pristatei debiutinį albumą „Palette of Feelings“. Įrašo masteringo bei miksavimo darbus atliko gana gerai žinomas prodiuseris Attie Bauwas, kuriam yra tekę padirbėti su grupe „Scorpions“ bei saksofoninku Maceo Parkeriu. Kaip susikirto jūsų keliai?

Jis dėsto konservatorijoje, veda muzikos technologijų paskaitas. Jų metu keliaujame į studiją ir aiškinamės įrašymo subtilybes. A. Bauwas labai paprastas, šiltas žmogus. Jis yra vienintelis Nyderlandų prodiuseris, nominuotas „Grammy“. Attie per daug negalvodamas sutiko sumiksuoti mano albumą. Taip išėjo, kad „Palette of Feelings“ įrašinėjo vienas iš jo mokinių, o suvedimą darė pats Attie. Visą albumą sumiksavom per tris dienas. Jis pasiūlė įdomių garsinių sprendimų, pvz., viename kūrinyje buvau įrašęs sintezatorių, bet palikęs tyliai skambėti antrame plane, o Attie pasiūlė iškelti į priekį. Jis tarsi sudėliojo albumo garsinį dizainą.

Albumo kompozicijos – tai pastarojo laikotarpio kūryba ar įtraukei ir senesnių kūrinių?

Visos kompozicijos parašytos prieš metus ar pusantrų. Senesnes kompozicijas perrašinėjau. Esu perfekcionistas, norisi viską padaryti kuo geriau. Būna, parašau kompoziciją ir pajuntu, kad koks nors vienas taktas netenkina, tada vėl viską perrašinėju.

Perfekcionizmas – klastingas dalykas. Galima niekada nepasiekti trokštamo rezultato.

Dirbdamas prie albumo buvau arti tokios ribos. Reikėjo nešti natas į repeticiją, o aš dar svarsčiau tą ar aną pakeisti. Bet paskui supratau, kad viskas, pakaks. Jei dar viską tobulinsiu, albumo įrašai taip ir neįvyks.

Albumas atrodo labai nuodugniai išrašytas natomis, aiškiai struktūruotas. Ar buvo improvizacijų?

Tiksliau būtų kalbėti apie aranžuočių aspektus. Kūrinius parašydavau vienaip, tačiau grodami su grupe šį bei tą pakoreguodavom. Grupės nariai, kurie yra mano labai geri draugai, svariai prisidėjo prie skambesio pokyčių. Buvo gana komiškų nutikimų. Kūrinyje „Grit and Determination“ būgnininkas vienoje atkarpoje pametė pulsą ir sugrojo labai įdomų perėjimą. Nepaisant to, viskas suskambėjo tiesiog puikiai ir nusprendžiau palikti šią „klaidą“ albume ir paprašiau būgnininko, kad grojant gyvai sugrotų būtent taip.

Kiek albume yra tavęs, o kiek bičiulių?

Visas kompozicijas buvau surašęs labai nuodugniai: kaip turi skambėti boso partijos, būgnų ritmai ir kt. Bet kartais nusakydavau kolegoms tik išlaikyti esamą kūrinio nuotaiką ir palikdavau atlikimo laisvę. Vertinant matematiškai, albume apie 80 proc. manęs ir 20 proc. draugų. Nors bijau prisikalbėti, tikėtina, kad bičiulių indėlis buvo kiek didesnis (juokiasi).

Man albume ypač įsiminė tarsi tarp džiazo ir roko plaukiojanti ritmika. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad naudoji tono pakeitėjus (pitchshifterius), o kūrinyje „Gotta Think Less“ išnyra labai netradicinis sintezatoriaus tembras.

Pitchshifteriai jau tampa mano vizitine kortele (juokiasi). Už ritmo sekciją atsakingas būgnininkas João Guerra jaunystėje grojo roko ar popmuzikos koverius, taip pat jis groja kontrabosu ir bosine gitara, todėl turi labai gerą groove’o jausmą. Jis ne visai tipinis džiazo būgnininkas, tad garso prasme į mano albumą puikiai įsipaišė. O sintezatoriaus tembrą sugalvojau kaip papildomą melodinę liniją. Su paprasčiausiais pluginais kompiuteryje sudėliojau ir nusiunčiau mūsų pianistui su prašymu padaryti ką nors panašaus. Kitą dieną jis jau atsiuntė padarytą partiją. Man pačiam ji atrodė keistai, netradiciškai skambanti, bet nusprendžiau palikti.

„Palette of Feelings“ girdisi labai skirtingos įtakos. Pirmojoje „Psalm of Freedom“ pusėje prieš akis išniro „A Love Supreme“ eros J. Coltrane’as, kituose kūriniuose kartais jaučiami tarsi skandinaviško džiazo aidai, ypač pianino grojime, tačiau tuo pat metu ataidi fanko garsai. O kaip tau pačiam? Ar skambesiu reflektuoji galimas įtakas?

Rašydamas muziką, dėliodamas albumo koncepciją daug klausiau Christiano Scotto, Theo Crokerio Prieš pat įrašus pamačiau, kad Benas Vendelis išleido albumą su tokia pačia sudėtimi kaip mano. Tik jis dar vokalistą įkomponavo. Tikiuosi, niekas nepagalvos, kad nukopijavau (juokiasi). Klavišų garsui įtakos turėjo Robertas Glasperis. Muzikaliai man įtaką daro labai platus muzikantų spektras. Kartais paklausau Bryano Adamso ir pagalvoju, jog norėčiau ką nors tokio sugroti. O prisiklausęs „ZZ Top“ užsimanau labiau rokavo skambesio. Atrodo, kad viskas, ko klausau, daro įtaką, bet galiausiai tos įtakos susijungia į bendrą mano paties produktą. Grįžtant prie albumo ir vertinant jį iš JAV ir Europos džiazo perspektyvos, galėčiau sakyti, kad kompoziciškai „Palette of Feelings“ yra labiau europinis, bet grojimo prasme labiau amerikietiškas.

Pristatydamas albumą sakei, kad tau svarbiausia, jog klausytojas suprastų jausmus, kuriuos nori perteikti. Kokie tie jausmai? Man atrodo, kad ganėtinai šviesūs, bet gal už to linksmumo slepiasi kas nors tamsesnio?

Dominuoja pozityvūs jausmai ir tai turbūt susiję su mano asmenybe. Daugelis draugų sako, jog man gyvenime tarsi nėra jokių problemų. Žinoma, tai nėra visiška tiesa, bet stengiuosi į nesėkmes žiūrėti pozityviai. Turbūt vienintelis „Psalm of Freedom“ yra kiek kitokios nuotaikos. Jį sukūriau remdamasis savo prosenelio Jurgio Tamošiūno parašytu kūriniu „Atsisveikinimas“. Tiek mažorinė, tiek minorinės šio kūrinio temos rašytos būtent mano prosenelio, o aš jas tik įvilkau į džiazinį rūbą. Formos prasme „Psalm of Freedom“ visiškai kitokia nei „Atsisveikinimas“. Pamaniau, kad toks kūrinys bus graži duoklė proseneliui, Lietuvai.

Vadinasi, prosenelis susijęs su muzika.

Jis mokėsi pas Juozą Naujalį Kaune, tačiau šeima nebuvo pasiturinti, todėl studijų galimybės buvo ribotos. Po to visą laiką dirbo vargonininku Punioje. Taip pat rašė giesmes, švietė miestelio žmones, mokė vaikus muzikos. Yra parašęs neoficialų Punios himną „Myliu žemę Lietuvos“. Būdamas mažesnis to nesureikšmindavau, bet laikui bėgant vis labiau ėmiau suprasti, kad turiu nešti žinią apie prosenelį.

O tarpinėje grandinės dalyje – senelių, tėvų gretose – yra muzikalių žmonių?

Močiutė bene dešimt metų dainuoja Vilniaus Katedros chore. Kiek skaičiau prosenelio istoriją, jis visuomet norėjo, kad viena iš dukrų eitų muzikos keliu, bet bėda, kad tam stigo lėšų. Mano mama yra chorvedė ir pianistė, darbuojasi B. Dvariono mokykloje. Muzikinė prosenelio gija, kurios gal net iki galo nesuvokiu, yra gana ryški. Beje, jaunystėje ir tėtis grojo trimitu, bet tai tebuvo laikinas susidomėjimas.

Albumą įrašei su kolegomis iš užsienio. Nebuvo minčių įtraukti bičiulių iš Lietuvos?

Lietuvoje pažįstu daugybę puikių muzikantų, bet čia dar sugrįšiu ir tikrai ką nors su jais nuveiksime. „Palette of Feelings“ planavau įrašyti dar prieš metus. Tada kaip tik buvau baigęs bakalaurą Amsterdame ir norėjau šį gyvenimo tarpsnį įamžinti albume su studijų laikų bičiuliais. Planai kiek užsitęsė, bet pagaliau šį tikslą įgyvendinau.

Labai norėjau juos pasikviesti ir surengti albumo pristatymą Lietuvoje, galbūt dar pagroti Latvijoje ar kitose netolimose šalyse. Prasidėjus pandemijai, ėmiau svarstyti virtualaus koncerto galimybę, bet toks grojimas pernelyg manęs nežavi. Žmonės, stebėdami pasirodymą ekrane, nepajaučia tvyrančios atmosferos. Geriau dar palūkėsiu ir tikiuosi, kad ateityje su draugais iš Amsterdamo konservatorijos albumą pristatysime gyvai.

Turi minčių kitiems įrašams?

Baigęs visus su nauju albumu susijusius darbus bandysiu kokį mėnesį pailsėti nuo muzikos. Bet, kalbant apie darbinius planus, įrašinėsime albumą su „Brave Noises“, kuriems taip pat ketinu parašyti kompoziciją. Horizonte šiokie tokie planai su „Collaborative Jazz Septet“: rugpjūtį ketiname pagroti keletą koncertų, vienas jų – festivalyje „Marijampole Music Park“. Taipogi norime išleisti dar vieną albumą. Visi darbai buvo sustoję dėl pandemijos: mūsų pianistas iš Suomijos, kontrabosistas iš Lenkijos, tad buvo sudėtinga groti.

Taip pat dirbu prie kūrinio bigbendui, tačiau viskas dar tik ankstyvojoje stadijoje. Kitam savo albumui norėčiau kardinaliai pakeisti sudėtį. Įtraukti ką nors netikėto, pvz., įrašyti džiazo albumą, kuriame būtų saksofonas, fleita, styginiai, būgnai, bet nebūtų kontraboso.

Vis dar studijuoji, intensyviai groji, bet, tikiuosi, turi laiko paklausyti muzikos savo malonumui. Tad kas gi dabar sukasi tavo grojaraštyje?

Naujasis Mindaugo Stumbro albumas, ypač kūrinys „Winter breeze“. Turbūt didžiąją dalį šio kūrinio perklausų „Spotify“ sugeneravau būtent aš (juokiasi). O šiaip vis dažniau įsijungiu Dinah Washington albumą „Dinah '62“, kuriame sudėti jos kūriniai su bigbendu. Labai skoningas ir gražus darbas. Žodžiu, plaukioju tarp seno ir modernaus. Į vieną kryptį nepasineriu, suprantu, kad mano tikslas nėra būti geriausiu džiazo saksofonininku, mano siekis – būti universaliu muzikantu. Noriu parodyti, kad esu įvairialypis. Galbūt senesnės kartos muzikantai sakytų, kad nesąmones šneku ir reikia groti konkretų žanrą, bet man atrodo įmanoma suderinti skirtingus stilius. Tuomet grojimas, muzikos kūrimas atrodo platesnis ir įdomesnis.

---