2021-ųjų I ketvirčio lietuviškų albumų apžvalga
- 2021 m. balandžio 19 d.
Vitalijus Gailius
Iki šiol graužiu nagus, kad Naujųjų metų naktį pražiopsojau ir neįsigijau vos 18 kopijų tiražu išleisto „Skeldų“ mini LP „Žiūrėjimas į mus vis paliekančią kometą“. Kaip teigia projekto siela Vytenis Eitminavičius, šis įrašas niekada nebus išleistas skaitmenoje, nes visa masterio medžiaga buvo tiesiog ištrinta. „Žiūrėjimas į mus vis paliekančią kometą“ būtų esmingai papuošęs šią apžvalgą. Tačiau kartėlį saldinau kita nauja muzika, kurios, reikia pripažinti, netrūko. Dėl karantino ar dėl kitų priežasčių įrašai pylėsi tarsi iš gausybės rago, o kiek dar jų liko deramai neperklausytų. Tad žvilgtelėkime, ką mums atnešė 21-ųjų XXI amžiaus metų pirmasis ketvirtis.
Liudas Mockūnas – „Polylogues“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Kad Liudas yra išaręs gilius dirvonus improvizacinėje ir džiazo muzikoje, daugeliui puikiai žinoma. Bet pagaliau dienos šviesą išvydo ir L. Mockūno klasikinės muzikos rinktinė. Be abejo, tų, kurie domisi Liudo karjera, toks leidinys stebinti neturėtų. Du albumai, perinterpretuojantys klasiką su pianistu Petru Geniušu, darbas su bičiulio gitaristo Marco Ducret projektu „Lady M“, keletas koncertų su pianistu ir kompozitoriumi Dietrichu Eichmannu, kurio parašyta kompozicija „Flight for Liudas“ skamba „Poliloguose“, bendradarbiavimas su akordeonininku Raimondu Sviackevičiumi – tai tik keletas klasikos apraiškų įspūdingame Liudo muzikiniame curriculum vitae.
Ilgus metus prie „Polylogues“ su kolegomis triūsęs saksofonininkas pagaliau galės atsikvėpti, atlikęs tokį monumentalų darbą. Dviejų CD albumas – tikrų tikriausias magnum opus, kurį galės su malonumu analizuoti profesionalūs muzikologai ir rodyti kolegoms kaip chrestomatinį klasikinio saksofono pavyzdį. O muzikologinio išsilavinimo neturintiems, tarp jų ir šių eilučių autoriui, „Polilogai“ atvers naujus patirčių klodus.
Klasikinėje muzikoje kūriniai saksofonui nėra dažni. Claude’o Debussy rapsodija alto saksofonui ar Vaughano Williamso šeštoji simfonija – vieni ryškiausių pavyzdžių. Tad Liudo „Polilogai“ išties masina klausytoją. Išskyrus L. Mockūno bičiulį D. Eichmaną, čia atliekamos vien lietuvių kompozitorių – Osvaldo Balakausko, Ramintos Šerkšnytės, Vytauto Germanavičiaus, Arvydo Malcio, Vykinto Baltako ir Anatolijaus Šenderovo – kompozicijos.
„Polylogues“ turinys priverčia prarasti amą ir tiesiog gerėtis muzika. Saksofonas čia atsiskleidžia labai plačia raiškos palete. Suklusti verčiančios slide technika atliktos natos O. Balakausko „Polylogue“ antrojoje pusėje, viską nušluojantis bosinio sakso crescendo V. Germanavičiaus „Underwater Geometry“, įstabiai šiltas ir trapus fortepijono ir saksofono duetas A. Malcio koncerte soprano saksofonui ar styginių kvarteto pizzicato akompanavimas melodingam, bet kiek aštrokam Liudo tenoriniam saksofonui.
„Polylogues“ – visokeriopai puikus leidinys, atskleidžiantis ne tik techninius Liudo gebėjimus išpildyti sudėtingus kūrinius, atlikėjo brandą bei įgūdžius groti įvairių tonacijų saksofonais, bet ir puikiai iliustruojantis turtingą saksofono skambesį ir plačias pritaikymo klasikinėje muzikoje galimybes. Beje, bent jau man saksofonas klasikoje – su visokiais papsėjimais, blerptelėjimais ar net šūksniais įkandin – pasirodė toks pat kupinas netikėtumų ir energijos kaip laisvajame džiaze ar improvizacinėje muzikoje.
Liudas Mockūnas / Arvydas Kazlauskas – „Purvs“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
L. Mockūno diskografija karantino metu pasipildė ne vienu ir ne dviem naujais leidiniais. Be jau aptarto „Polylogues“, paminėjimo nusipelno ir „Purvs“ − įrašytas kartu su Rygoje gyvenančiu lietuvių saksofonininku A. Kazlausku. Beje, šiedu seniai pažįstami saksofonininkai čia pirmą kartą groja kartu. Verta paminėti, kad „Purvs“ buvo įrašinėjimas tikrai neįprastomis sąlygomis. Pirmoji įrašų sesija įvyko rudeniškoje Latvijos pelkėje, antroji – iš durpių pagamintame amfiteatre „Saulgrieži“ (saulėgrįža), kurį sukūrė latvių menininkas Janis Gutans-Grassas. Be to, „Purvs“ ypatingas ir tuo, kad kompozicijų pavadinimai užrašyti trimis kalbomis – latvių, lietuvių ir prūsų, taip tarsi simboliškai paminint Baltijos tautų praeitį ir dabartį.
Albumas prasideda Liudo grojimu į vandenį ir Arvydo akompanavimu baritono saksofonu. Tai maloni Liudo diptiko „Hydro“ reminiscencija. Beje, kompozicija „Strāuwa“ prasideda būtent fragmentu iš pirmosios „Hydro“ dalies. Ir tai nėra vienintelis aidas iš praeities. „Šmėkla“ baigiasi dar 2006 m. L. Mockūno su bičiuliais albume „Saga“ publikuotos kompozicijos „Ghost Saga“ melodija.
„Purvs“ puikiai dera su gamta, ir ne tik dėl vandens. Dėl įrašymo lauke nuolat girdisi švelnūs vėjo gūsiai. Šios vėjuotos natos daro įrašą išskirtinai gyvą. Be to, dueto frazės ir tembras dažniau skamba kaip paukščių giesmės ar gyvūnų riaumojimas, nei kaip įprasti saksofono garsai.
Analizuoti Liudo ir Arvydo albumą tik iš harmonijų ar akordų perspektyvos nebūtų gera mintis. Tiesą sakant, tai mažai ką pasakytų. Iš esmės šis albumas yra apie patį garsą. Kompozicijos dažniausiai nėra grindžiamos įprastomis struktūromis ar metrais. Daugiausia dėmesio skiriama garso tyrinėjimui, apimant išskirtinai platų dinaminį diapazoną. Tai ypač akivaizdu tokiuose takeliuose kaip „Taka“ ar „Urwan“, kurie gravituoja link field recordings ir noise raiškos elementų, atsisakydami laisvojo džiazo taisyklių. Tačiau klausant „Purvs“ taip pat išnyra ir kiek įprastesnių kūrinių bei motyvų, pvz., bliuzą primenanti „Madla“.
„Purvs“ – išraiškingas ir malonus ausiai albumas. Daugelis turbūt yra girdėję tokius duetus kaip Johno Coltrane’o ir Sonny Rollinso, Matso Gustaffsono ir Colino Stetsono, Anthony Braxtono ir Evano Parkerio. Tačiau Liudas ir Arvydas atveria vartus į šviežio ir unikalaus garso erdvę, naują skyrių saksofono muzikos istorijoje.
Dalius Naujokaitis – „In residency at Improdimensija“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„Improdimensija Records“ pristatė antrąjį savo leidinį. Jame sugulė koncertinė medžiaga iš pirmosios „Improdimensijos“ rezidencijos, kurios ašimi buvo perkusijos ir būgnų šamanas D. Naujokaitis. Per trijų dienų rezidenciją Dalius spėjo ne tik sugroti solo, bet ir scenoje pasirodyti su ilgamečiais bičiuliais bei su plejada naujų kūrėjų. Bet tuo neverta stebėtis, nes Dalius yra tikrų tikriausias žmogus-jungtis. Jam sugrįžus į Lietuvą, improvizacinės bei džiazo muzikos scena išsyk pagyvėja, gimsta patys netikėčiausi kolektyvai, kuriuose Daliaus dėka susijungia kartos, stiliai, instrumentai.
Įvairiapusiškumas bei tarpžanriškumas atsiskleidžia ir „In residency at Improdimensija“. Albumas prasideda Daliaus ir jo seno draugo pianisto, kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus duetu. Gana žaismingos nuotaikos kūrinėlis pasižymi staccatiškomis frazuotėmis ir nukelia į 10 dešimtmetį, kai Dalius, Tomas ir Juozas Milašius grojo labai laukinę muziką. Beje, džiugu, kad albume ne vienoje kompozicijoje girdime būtent Tomą, kuris yra pasukęs į komponavimą ir kurį išvysti / išgirsti koncertuojant pavyksta labai retai.
Klausantis albumo neapleidžia jausmas, kad važinėjamės linksmaisiais kalneliais. Nuo koltreiniškų Johnatono Hafnerio sakso pasažų „Unfolding Fairy Tale“ iki preparuotų fortepijonų gaudesio „Visione“ – ir viskam pritaria nenuorama Dalius. Surinkęs išties puikią kompaniją, jis ne tik atskleidžia savąjį braižą, kuriam būdingas darnus elektroninės ir akustinės perkusijos dialogas bei gebėjimas meistriškai laviruoti tarp spiritualistiškai abstraktaus Milfordo Graveso stiliaus ir matematiškai tikslių ritmikų, bet ir neužgožia kitų muzikantų.
Nors kūriniai paimti iš skirtingų pasirodymų, vykusių skirtingomis dienomis ir su skirtingais muzikantais, „In residency at Improdimensija“ skamba labai vientisai. Gal tik perėjimas iš „Deaf Morning“ į „Above the Traffic“ priverčia krūptelėti, nes radikaliai kinta dinamika, bet tai taip pat prideda žavesio ir puikiai atspindi spragsinčią D. Naujokaičio asmenybę. Tai ne Daliaus albumas, o muzikinis pasakojimas apie Dalių ir jo bičiulius.
Arturas Bumšteinas – „Amazon Fishing with Yahoos“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Nišinis Portugalijos leiblas „sirr-ecords“, kurio kataloge esama ir Dariaus Čiutos įspaudų, išleido eksperimentais ir konceptualumu nepranokstamo garso menininko A. Bumšteino kompoziciją „Amazon Fishing with Yahoos“.
35 min. trunkantis kūrinys pasitinka klausytoją su žmonių minios, valčių, šunų lojimo, mopedų ir kitokiais garsais. Atrodo klasikinis field recordingas, išskyrus vieną niuansą. Visus aplinkos garsus Arturas sužvejojo internete, tiksliau – jutūbėje. Visas šis field recordingas yra sulipdytas iš šioje platformoje esančių filmukų, kuriuose užfiksuoti Amazonėje žvejojantis turistai. Taigi A. Bumšteinas įžengė į virtualaus field recordingo sritį. Įdomus eksperimentas garso suvokimo aspektu. Jei nežinotume, atrodytų, kad viskas buvo fiksuojama apsiginklavus specialiais rekorderiais slampinėjant po kaimo vietoves, fiksuojant tikrovę. Tačiau dabar toji garsinė tikrovė mus pasiekia per tarpininką „YouTube“. „Amazon Fishing with Yahoos“ tam tikra prasme tampa Jeano Baudrillard’o simuliakru garsinėje plotmėje.
Šis virtualios realybės field recordingas praturtinamas gyvais instrumentais bei sintezatoriaus garsais. Amazonę skrodžiančiam kateriui pavymui pritaria klarnetas arba fleita. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu Arturas aiškiai kuria kompozicijos dramaturgiją, pvz., 20–22 min. pučiamieji ir sintezatorius sukuria mistišką, intriguojančią atmosferą, kuri reikšmingai paveikia galynėjimosi su žuvimi garsų suvokimą. Kartais net sunku atskirti, kur girdime instrumentą, o kur virtualaus field recordingo garsą. Žvelgiant iš technologijų pusės, visa tai skatina galvoti apie papildytosios realybės (augmented reality) sluoksnį muzikinėje plotmėje.
„Amazon Fishing with Yahoos“ norintiems pasimėgauti puikiais ritmais ar panirti į ambientines kilpas vargu ar tinkamas, bet garsuose ieškantiems konceptualumo turėtų būti labai vertingas. Juolab kad privers susimąstyti ne tik apie realybės / realybių santykį, bet ir apie geografines / kultūrines jungtis. Antai tradicinis japonų styginis instrumentas koto čia visai neiškrenta iš konteksto ir tarsi apjungia Aziją su Pietų Amerika.
Gintas K – „Art Brut“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Vienas ryškiausių garso manipuliatorių Gintas Kraptavičius dažniausiai per metus pristato po keletą albumų. Šie metai ne išimtis. Vasarį išleidęs albumą „The Ways“, po mėnesio klausytojams pateikė dar vieną dovanėlę „Art Brut“. Būtent pastarajam norėtųsi skirti kiek daugiau dėmesio.
Ginto kūryba nėra lengvas riešutėlis, o daugeliui tai išvis gali pasirodyti antimuzika, kur garsai labiau primena ne penklinėje surašytas natas, bet chaotišką Brauno dalelių judėjimą. Tačiau ausylam garsų mylėtojui G. Kraptavičiaus garsiniai kūriniai yra tikrų tikriausias lobynas. Lyginant su „The Ways“, „Art Brut“ nėra toks sterilus, girdime ne tik trumpus įvairių dažnių šokčiojimus, bet ir triukšmines linijas, kurios pereina į beveik drone ūžesius („AI sublime#1“ kompozicijoje) ir gana darniai, kiek tai įmanoma Ginto kūryboje, sluoksniuojasi tarpusavyje. Kartkartėmis net galima pajusti ritminių momentų, nors Gintas yra sakęs, kad ritminė muzika jam tapo nebeįdomi dar 2008-aisiais.
„Art Brut“, žvelgiant į pastarųjų kelerių metų Ginto leidinius, atrodo artimiausias „Sounds & Spaces“ estetikai, tačiau toli gražu nėra klonas. Turiniu albumas panašus į sunkiai nuspėjamą laisvąjį džiazą, kuriame girdime ir itin garsius visų instrumentų susiliejimus į vientisą garso bangą, ir delikačius vieno instrumento solo. Atrodo, kad jei Evano Parkerio, Barry Guy’aus ir Paulo Lyttono trio muziką paverstume į grynuosius dažnius ir perkeltume į kompiuterį, viskas skambėtų būtent taip kaip „Art Brut“.
Liutauras Janušaitis – „Infinity“
Albumas „Pakartot“ platformoje
Saksofonininkas L. Janušaitis, vienas iš Lietuvos mainstreaminio džiazo flagmanų, šių metų sausį pristatė albumą „Infinity“. Kaip rašoma pranešimuose spaudai, tai meditacinės muzikos mini kompaktinė plokštelė. Be to, šis įrašas, kaip ir 2017-aisiais išleistas dvigubas Liutauro kūrybos albumas „Two Different Sides Of The Moon“, įrašytas talkinant VDU Kameriniam orkestrui. Tačiau mėgstantiems ligšiolinę Liutauro muziką naujasis darbas gali pasirodyti netikėtas.
„Infinity“ trunka 30 minučių ir pateikiamas kaip vienas, nedalomas kūrinys, o netikėtumas tas, kad tai nėra džiazas. Liutauro begalybė prasideda cikadų svirpimu, perkusiniais traškesiais, didžeridų garsais, genties dainomis, sintezatoriaus tonais ir švelnia styginių linija. Tarsi pakliuvus į Amazonės miškus ar savanos platumas. Žinoma, L. Janušaitis visiškai nepabėga nuo džiazo – apie šį žanrą primena vis išnyrančios saksofono ar klavišinių partijos.
Naujasis Liutauro albumas, kaip jau užsiminta, pasižymi meditaciniu poveikiu. Kompozicija remiasi nesudėtingomis melodijomis, šviesiais harmoniniais potėpiais, vengiama radikalių tempo, garsų aukščio ar kitų pokyčių, kurie galėtų klausytoją pabudinti iš rituališko sapno. Nors albumas pateikiamas kaip viena nedaloma kompozicija, tai labiau siuitiško pobūdžio kūrinys, klausant aiškiai jaučiamos kūrinio dalys. Kartkartėmis, pvz., ties 6-ąja minute, tai juntama net per ryškiai, nes panaudojamas labai greitas fade outas.
L. Janušaičio „Infinity“ parodo, kad Liutauras gali ne tik kurti džiazo, klasikinės ar popmuzikos baruose, bet ir atsisukti į labiau eksperimentinius klodus, pabandyti prisijaukinti field recordingą ir sukurti itin tarpžanrišką albumą.
Semănat – „Glina / Pole“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„Semănat“, kas dar nežino, tai Anton Zolo, kadaise ryškiai Lietuvos muzikos padangėje blykstelėjusios trijulės „Rumunija“ nario, projektas. Nekonvencinės elektronikos gerbėjams šis darinys žinomas jau ne pirmus metus ir spėjęs atsidurti nišinio ispanijos leiblo „III Arms“ akiratyje. „Semănat“ dvelkia vėsia naktimi senos gryčios gonkelyje. Antono kuriamas garsynas artimesnis ne šaltam urbanizmui, bet melancholiškam kaimo vaizdui, kuriame telpa skerdžiamos kiaulės, dviračiais lakstantys purvini vaikai, balos rudenio arimuose, alkoholis ir kiauras bakūžės stogas.
Pirmasis albumo kūrinys „Glina“ (rusiškai – molis) pasitinka su noise’u, kuris pamažu išauga į dviejų sluoksnių ritmiką. Tolumoje girdime užloopintą kilpą, kurią lydi purvinas, šaižus bytas. Minėti ritminiai motyvai kinta lėtai, bet šalia jų atsiranda subtilių inkliuzų, pvz., vokalo trupinių. Galiausiai „Glina“ pabaigoje ritmika išblanksta ir sugrįžtama į pirminį noise’ą. Ratas apsisuko. Grotuve pasigirsta „Pole“ (rus. – laukas) traškesiai. Įžengiame į klampų molio lauką, kuriame girdime ritmiškai atsikartojantį tom-tom būgno tembrą primenantį garsą, kilpiškus traškesius, šaltą, metališką ritmą.
Nepaisant kintančių garso sluoksnių, tembrų, tonų ir ritmų, tiek „Glina“, tiek „Pole“ struktūriškai ir dinamiškai išlieka panašios. Skambesio prasme naujasis albumas tęsia pilkais tonais ir pustoniais nuspalvintą, lo-fi triukšmo kilpomis padabintą Antono muzikinių pasakojimų epopėją, kuri prasidėjo sulig pirmaisiais projekto leidiniais. Džiugu, kad išlaikydamas savitą skambesį Anton Zolo sugeba ir toliau išlaikyti klausytojų dėmesį.
Daina Dieva – „Gedulo vartai“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Daina sugrįžta su labai asmenišku albumu. Nors tiesos dėlei reiktų pastebėti, kad beveik visa šios muzikantės kūryba pasižymi labai stipriomis emocijomis ir asmeniškumu. „Budynėse“ buvo užfiksuotas asmeniškas santykis su nykstančia gamta, o „Gedulo vartuose“ susiduriame su artimo žmogaus netektimi. Tai sielvartas, virtęs garsu.
Nieko nuostabaus, kad pirmajame kūrinyje „I (And I Miss You So My Blood Becomes Ash)“ jaučiame labai šaltą, žvarbią atmosferą, kuri tęsiasi ir antrajame kūrinyje. Tačiau pamažu garsynas plečiasi. Atsiranda kiek vargoniškai skambančių motyvų, kurie „II (And I Miss You So Walking Backwards Feels Home)“ prideda sakralumo. Nuo trečiojo kūrinio prasideda lūžis ir ėjimas nostalgiškesnio, šiltesnio skambesio link. Išgirstame Dainos vokalą su kai kur užtempiamomis galūnėmis, tarsi referuojant į giesmėms būdingą braižą. Vokalas pradžioje kiek išmuša iš vėžių, atrodo tarsi atsietas nuo garsinių tekstūrų. Visgi vokalą esame pratę girdėti ten, kur yra raiškūs ritminiai kirčiai, o čia tarsi esama tam tikro netobulumo, bet ilgainiui viskas susidėlioja į stalčiukus.
Galiausiai klausytojas pasiekia paskutinę kompoziciją „V Nuskendusių vėtrų uostas“. Šaltis dingsta ir užlieja nostalgiška šiluma. Šilumą, matyt, panašią į tą, kurią pajuntame prisiminę kokią nors linksmą, jaukią akimirką su žmogumi, kurio tarp mūsų nebėra. Šiame taške suprantame, kad nebebus kitaip ir turime irtis toliau. „Gedulo vartai“ – kelionė nuo kūną veriančio netekties šalčio iki maloniais prisiminimais grįsto susitaikymo su netektimi. Liūdnas, kaip ir bemaž visi Dainos įrašai, bet giliai įsimenantis ir jautrus albumas.
Terralienus – „As the Red Giant Passes“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„Terralienus“ nėra pirmo ryškumo andergraundinės elektronikos projektas mūsų šalyje. Šio projekto vairininko, puikiai elektronikos ir metalo scenos gerbėjams pažįstamo Sauliaus Bielskio kiti projektai, tokie kaip „Haeiresis“ ar „Velemara“, yra sulaukę daugiau dėmesio. Tačiau po dešimtmetį užsitęsusios tylos drone / ambient tvarinys grįžta su 40 min. trunkančiu garsiniu srautu.
Naujasis „Terralienus“ kūrinys tęsia kosminės tematikos liniją ir, kaip sufleruoja pavadinimas, yra susijęs su raudonosiomis milžinėmis – vėlyvąjį raidos etapą pasiekusiomis žvaigždėmis. Šie kosminės erdvės gyventojai pasižymi savita radialine pulsacija, tad ir „As the Red Giant Passes“ drone’iškas garsovaizdis pulsuoja, nors ir gana siauruose muzikos dinamikos rėmuose. Galima justi, kaip garsynas siaurėja ar plečiasi, kaip vos pastebimai kinta dažniai, tembrai, aukščiai.
Lyginant su ankstesne „Terralienus“ medžiaga, „As the Red Giant Passes“ skambesys mažiau atšiaurus, jam būdingos švelnesnės linijos bei gerai subalansuotas dažnių spektras (pvz., albume „Entropycurse“ buvo justi kiek per ryškus aukštų dažnių akcentavimas). Naujasis įrašas primena NASA publikuotus kosmoso garsus, tik Saulius juos harmonizuoja, paverčia kur kas malonesniais žmogaus ausiai. „As the Red Giant Passes“ − puikus meditacinis garso takelis. Grubi pabaiga išmuša iš vėžių, bet galbūt tampa užuomina, jog sulauksime dar vieno įrašo, kuriame girdėsime raudonosios milžinės tapsmą supermilžine?
Fume – „Data Sapiens“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Skaitmenizacijos ir žmogaus santykio įkvėptas naujasis „Fume“ albumas kol kas šiemet buvo bene dažniausiai aptarinėjamas muzikos klausovų. Nuo susižavėjimo pilnų žinučių feisbuke iki interviu radijo stotims. Už „Fume“ vardo pasislėpęs Maximilianas Oprishka išgyveno tikrai aktyvų periodą, pasakodamas visiems apie šio įrašo užkulisius. Ir, belieka pripažinti, neoklasikos žanrui priskirtas albumas tikrai ne veltui sukėlė tiek šurmulio.
Visų pirma, „Data Sapiens“ labai stiprus tiek iš idėjinės, tiek iš muzikinės pusės. Nepaliaujamai skaitmenizuojamas pasaulis, kuriame pasakymas, kad duomenys yra naujoji nafta, virto nuvalkiota kliše, vis labiau veikia mus ir mūsų aplinką. Žmogus pakimba tarp fiziškumo ir virtuališkumo. Tokį dualizmą tam tikra prasme Maximilianas atskleidžia naujajame albume.
Žvelgiant iš muzikinės pusės, albumas slepia itin daug melomaniškų saldainiukų. Čia telpa ne tik garsinę erdvę išplečiantis Rasos Dzimitaitės sopranas, bet ir tarsi viską nušluojanti „Epsilon“ kadencija, stryko smūgiai per violončelės korpusą bei, žinoma, analoginiais įrenginiais išgaunami elektroniniai pasažai. „Data Sapiens“ pradžioje jauti akustinio ir elektroninio garso skirtį, bet ilgainiui nebeatpažįsti, kas yra kas. Riba tarp žmogaus išgauto ir mašinų generuojamo garso tampa bemaž neapčiuopiama. Gražu ir tuo pat metu baugu. Turbūt tikrai iš Homo sapiens virstame į Data sapiens.
Taigi M. Oprishka su šiuo albumu kartelę užsikėlė labai aukštai, o „Data Sapiens“ jūsų lentynose gali būti dedamas kažkur tarp sakrališkojo „Ulver“ kartu su Tromsø kameriniu orkestru įrašyto „Messe I.X-VI.X“ ir kinematografiškų Ruychi Sakamoto darbų.
Jaroška – „Dream-York Compositions vol. 1“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Deividas Jaroška – kreivos elektronikos vėliavnešys. Ne tik didžėjaudamas jis supažindina publiką su įvairiomis keistenybėmis, bet ir savo projektais, tokiais kaip nuožmus, šaltas, po bitininko kauke pasislėpęs „Karkasas“, kausto muzikos gurmanų dėmesį.
„Dream-York Compositions vol. 1“ – vos 15 vnt. LP tiražu išleistas albumas. Ačiūdie, prieinamas ir skaitmeniniu formatu. Medžiaga albumui gimė iš Deivido ir festivalio „Druskomanija“ bendradarbiavimo. 2020 m. rugpjūtį publika galėjo išvysti D. Jaroškos eksperimentus su elektronine ir neoklasikine muzika, kuriuos įgyvendinti padėjo smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, saksofonininkas Simonas Šipavičius ir čelininkas Donatas Butkevičius. Taip gimė kompozicija „Night in the Dream-York“, kuri ir tapo „Dream-York Compositions vol. 1“ leidinio pamatu. Taigi, kaip galima suprasti, albumas savotiškai taip pat taikosi į neoklasikos kategoriją, tačiau jame slypi dar daugiau klodų. Deividas albume pateikia specialiai meditacijai, kuria pats užsiima, skirtą kūrinį iš mažorinių C ir F bei minorinės A harmonijų, įtraukia kompoziciją, sukurtą tik su „Erica“ kompanijos sintezatoriais, o lietuvių liaudies motyvus ir raudas perleidžia per savąsias kūrybos girnas taip, kad jos ima dvelkti Kinijos tradicinės muzikos aura.
Tai albumas, kuris atrodo iki smulkmenų matematiškai apgalvotas, tačiau tuo pat metu slepiantis labai daug laisvės bei intuityvumo ir dėl to labai žmogiškas ir gyvas. Lietuvos elektroninės muzikos scena neabejotinai pasipildė tikrai puikiu leidiniu.
Pijus Džiugas Meižis – „delsa“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Kas tas Pijus Džiugas Meižis? Šis kūrėjas daugeliui geriau pažįstamas kaip Münpauzn ir savo darbais su žodžių žonglieriumi Žygimantu Kudirka-Mesijumi. Bet Pijus nusimeta kapotų, sudėtingų ritmų generatoriaus aureolę ir, pernai pristatęs albumą „Geografinės būsenos“, toliau tyrinėja kilpiškas lo-fi galimybes ir pristato mini albumą „delsa“. Šiame įraše viskas kaip ir seniau. Sulig pirmaisiais „wait“ garsais mintyse išnyra magnetofono pamažu traukiama kasetės juosta – viso kūrinio metu girdime tai primenantį efektą. Visiškas lo-fi grynuolis. Pijus loopina ir apdirba, jei ausys neapgauna, saksofonu įgrotą motyvą, ištąsydamas jį į visas puses. „molox“ leitmotyvas toks saldžiai popsinis, bet įsuktas į gardų lo-fi popierėlį. O štai „sapijant“ pradžioje girdime primityvų, tarsi nemokšišką grojimą pianinu, galiausiai virstantį labai harmoningu kūriniu.
„delsoje“ plaukiojama tarp aiškumo ir abstraktumo, tarp racionalumo ir jausmo, tarp mokėjimo ir nemokėjimo. Įprastos ritminės kilpos virsta amorfiškomis garsų tekstūromis. Visa muzika tarsi guma tąsoma į visas puses, sukuriant sapnišką jausmą. Münpauzniško grubumo ir netašyto tono čia nebelieka. Vietoje to atsiranda daugiau meditacijos ir ramybės. „delsa“ – tobulas garso takelis gulint ant pripučiamo čiužinio vidury saulės nutvieksto baseino.
Mandragora – „[d]Æscend“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
Praėjo dešimt metų nuo paskutinio „Mandragoros“ albumo „Carnal Cage“. Pergyvenę rimtas rokiruotes (iš senosios sudėties likęs tik gitaristas Rimas Ganseniauskas) ilgamečiai melodingo death metalo vėliavnešiai sugrįžo su „[d]Æscend“ – dešimties naujų gabalų leidiniu. Tai trečias pilno metro albumas ilgiau nei du dešimtmečius gyvuojančiai vilniečių šutvei. Ir ką gi „[d]Æscend“ atneša metalo fanams? Visų pirma, įrašo kokybę. Žvelgiant retrospektyviai, kokybės kartelė kilo tolygiai. „At the End“ įrašas buvo nešvarus, stokojo sodrumo, antrasis „Carnal Cage“ situaciją kiek pataisė, tačiau būtent trečiajame albume, regis, pavyko pasiekti bemaž nepriekaištingą rezultatą. Instrumentai skamba raiškiai, nejusti jokios chaltūros.
Skambesio prasme švediškai suomiškas melodingumas su išraiškingomis gitaros linijomis niekur nedingo. Atrodo, kad girdi „At The Gates“ ir „Massive Killing Capacity“ eros „Dismember“ skambesio simbiozę su šiek tiek suomiškos „Kalmah“ įtakos. Tačiau žvelgiant giliau „[d]Æscend“ atskleidžia juntamai praplėstas instrumentuotes, pvz., gitarų partijose justi djento įtakos, girdime įmantresnius būgnų perėjimus, kur kas labiau akcentuotą boso liniją, ypač kūrinyje „Beyond the Horizon“ bei dar įvairių įdomybių, tokių kaip kūrinio „Fall“ rytietiški motyvai, primenantys izraeliečius „Melechesh“.
Ar dešimtmetį brandintas albumas pasako ką nors daugiau nei žanre įsitvirtinę „Insomnium“, „In Mourning“, „In Flames“, „Be'lakor“ ir kiti? Turbūt ne. Kūriniai plėtojami pagal laiko patvirtintas formules ir revoliucijų „[d]Æscend“ nėra, todėl ieškantys ko nors dar niekada ankščiau negirdėto gali likti ne iki galo patenkinti. Tačiau melodingą deathą dievinantiems klausytojams šį albumą išgirsti privalu.
Sinamort – „The Idle Veil“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„The Idle Veil“ – debiutinis nuo 2015 m. gyvuojančių Kauno doomerių albumas. Pati grupė savo atliekamą muziką apibūdina kaip prog death doom. Tačiau didžiąją naujojo įrašo dalį sudaro death ir doom. Progresyviosios dalies čia kiek mažiau, iki „Green Carnation“ lygio dar yra kur palypėti. Tačiau žanrinės etiketės nekeičia fakto, kad albumas tikrai smogia į paširdžius savuoju turiniu.
Fortepijono partija prasidedant kūriniui „Laume“ iškart mintyse nubrėžė prisiminimų giją su „Anathemos“ „Alternative 4“ intro. Bet neilgai trukus fortepijoną šalin patraukia masyvios gitaros, būgnai ir sodrus vokalisto Juozo Grigo balsas. Išsyk tarsi sugrįžti į ankstyvąją žanro klasikų „My Dying Bride“ erą. Būtent šie britų džentelmenai bene ryškiausiai atsispindi „Sinamortų“ skambesyje, juolab kad neretai kauniečių kūriniuose išnyra smuikas, tapęs vienu esminių MDB kompozicijų bruožų. Tačiau už „The Idle Veil“ skraistės slepiasi ir daugiau doomo korifėjų. Galima atrasti „Forest of Equilibrium“ eros „Cathedral“ ar ankstyvųjų „Novembers Doom“ krislelių.
Tačiau „Sinamortai“ savąjį muzikinį pasakojimą, nors ir atsispirdami nuo žanro klasikų, konstruoja užtikrintai, nenuobodžiai ir sugeba įlieti ne visai tikėtų detalių, pvz., tarsi airiško folkloro maniera skambantį smuiką pirmojo kūrinio viduryje ir valso ritmą pabaigoje. Be to, albumas konstruojamas tiek pasitelkiant old school doomo detales, tiek nevengiant modernesnių inkliuzų. Tai daroma smulkmeniškai viską apgalvojant, todėl galutinis rezultatas palieka gerą įspūdį ir yra labai rimtas kandidatas į geriausio sunkiosios muzikos leidinio šiemet Lietuvoje apdovanojimą.
Raguvos – „Pulsacija“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„Raguvos“ – jau septynerius metus gyvuojantis projektas, tačiau debiutinis įrašas pasirodė tik šiemet. Grupės įkūrėja ir vokalistė Ingula Rinkevičienė, buvusi projekto „SPANXTI“ vokalistė, yra prasitarusi, kad albumas sukasi apie raidę „R“ – raguvos, raganystės, ritmas, ritualas ir t. t. Kaip galima numatyti, tai dar vienas įrašas folk kryptimi. Tik skirtingai nuo anksčiau aptartųjų, šį leidinį tiksliau būtų įvardyti ne world, bet post-folk epitetu.
„Pulsacijos“, kaip ir pridera, atsižvelgiant į pavadinimą, išties pulsuoja, ypač tie kūriniai, kuriuose girdimos ambientinės įtakos. Daug dėmesio skiriama ritminėms linijoms, kurios konstruojamos pasitelkiant tribalistinius motyvus. Albumas tikrąja to žodžio prasme tirštas skirtingiems žanrams būdingų elementų. Antai kūrinyje „Naktis brėkšta“ nueinama vos ne į noise’ą, o „Tilte“ pasigirsta synth pop motyvų. Tokie netikėti ir įdomūs sprendimai nėra visiškai tipiniai šio žanro kūryboje.
Vis dėlto eklektiškumas „Pulsacijoms“ ir pakiša koją. Juntami gruboki perėjimai nuo vienos kompozicijos prie kitos. Antai kūrinyje „Lapė“ kažkodėl įterpiami anglų kalba atliekami motyvai, kurie tampa nevisai maloniu svetimkūniu lietuviškame post-folke. Susidaro įspūdis, kad grupė turėjo daugybę minčių, bet vietoje vientisos idėjos išsigryninimo pabandė į albumą sudėti bemaž viską. Eklektiškumas – dalykas sudėtingas, jį suvaldyti ir paversti patraukliu nėra paprasta. „Raguvoms“, rodos, vertėjo šiek tiek daugiau laiko skirti skambesio išsigryninimui ir išdirbimui.
„Liepaičių“ merginų choras ir „Afrikos būgnai“ – „Sutrinko Trinko“
Albumas „Pakartot“ platformoje
„Liepaičių“ merginų choro su perkusijos grupe „Afrikos būgnai“ albumas – bene netikėčiausias leidinys manajame grojaraštyje. Prisipažinsiu, nesu entuziastingas folkloro gerbėjas, tačiau „Sutrinko Trinko“ patraukė klausos organų dėmesį.
Įvairių eksperimentų su lietuvių liaudies dainomis, įskaitant sutartines, apstu. Nuo „Exem“ gabalo „Kuršiai“ ar Veronikos Povilionienės darbų su grupes „Žas“ bei Petru Vyšniausku iki Kenny Wolleseno, Jonathono Haffnerio ir Daliaus Naujokaičio projekto „Rasa Rasa“ bei šviesios atminties Sauliaus Labanausko albumo „Vai tu girala“. Įvairiuose žanruose skambėjo ir tebeskamba mūsų krašto liaudies dainos. Bet „Sutrinko Trinko“ sutartines girdime pritariant afrikietiškos perkusijos ritmams.
Kaip pasakojo „Liepaičių“ vadovė Jolita Vaitkevičienė, pradžioje planų leisti albumą nebuvo. Parengtas teatralizuotas koncertas, premjera įvyko praėjusį kovą, tačiau karantinas sustabdė bet kokią sklaidą ir buvo nuspręsta medžiagą įamžinti skaitmeninio albumo pavidalu. Taip gimė šis intriguojantis septynių sutartinių įrašas, prie kurio atsiradimo, pasak Jolitos, svariai prisidėjo daugeliui gerai pažįstama muzikos vadybininkė, visokių įdomių dalykų organizatorė bei buvusi „liepaitė“ Gabrielė Tamutytė.
Albumas ne tik patraukliai skamba, bet ir pademonstruoja, kad geografiškai, istoriškai, kultūriškai tolimi kraštai gali darniai sutarti garsų pasaulyje. Polifoninės sutartinės ir poliritmiškumu bei mūsų ausiai neįprastomis ritminėmis struktūromis pasižymintys Afrikos būgnai, regis, nėra vienas kitam svetimi. Žinoma, „Afrikos būgnų“ studijos įkūrėjas Gediminas Mačiulskis adaptavo ritmikas. Čia neišgirsime intensyvaus pigmėjų gentims būdingo grojimo. Ritmai „Liepaitėms“ parinkti ramesni, pritaikyti melancholiškai sutartinių nuotaikai. Tačiau girdimų būgnų arsenalas išties nemenkas. Ne tik puikiai žinomos djembės, bet ir djabara, kenkeni, kesereni, sangban, dunumba ir balafonas.
Iki šiol neteko girdėti tokio išskirtinio sutartinių ir afrikietiškų būgnų tandemo. Djembe liaudies dainų aranžuotėse nėra kažkas visiškai naujo, bet tai būdavo tik vienas iš daugelio kitų instrumentų. O „Sutrinko Trinko“ afrikietiškiems ritmams skiriamas ypatingas dėmesys, todėl albumas išties nekasdieniškas ir labai patraukiantis ausį.
Merope – „Salos“
Albumas „Bandcamp“ platformoje
„Merope“ – žymiausias, sėkmingiausias ir bene tvariausias world muzikos kolektyvas, plačiajam pasauliui, Indrės Jurgelevičiūtės ir jos bičiulių dėka, skleidžiantis žinią apie Lietuvos folklorą. O 2021-ieji atnešė naują žinutę – albumą „Salos“, kurį į pasaulį paleido ilgametis „Merope“ bendražygis, belgų leiblas „granvat“, įkurtas vieno iš „Merope“ narių Bertas Coolsas.
Klausiusieji puikiai žino, kad „Merope“ skamba labai raminančiai ir švelniai. „Salos“ išlaiko šią tradiciją. Tačiau žvelgiant į ankstesniuosius kolektyvo, kurio ašimi, be Indrės ir Berto, yra prancūzas Jeanas-Christophe’as Bonnafousas, įrašus, naujasis albumas išsiskiria sakralia aura. Ne veltui „Salos“ įrašytos kartu su Vilniaus miesto savivaldybės choru „Jauna muzika“, kuriam dirigavo ir kūrinių aranžuotes atliko Vaclovas Augustinas. Šis bendradarbiavimas gerokai praturtino „Merope“ garsyną.
Vis dėlto meropiškas, kanklių, gitaros, bansuri, perkusijos bei sintezatorių kilpų kuriamas savitas pasakojimas išliko. Be kita ko, albume taip pat išgirsime čele griežiančią Gyðą Valtýsdóttir iš grupės „Múm“, už „Moog“ sintezo sėdinčią pakistaniečių kilmės JAV kūrėją Shahzad Ismaily bei klavišais grojantį buvusį „Sigur Ros“ narį Kjartaną Sveinssoną. Džiugu, kad tokio kalibro atlikėjai kartu su „Merope“ nepasibodėjo atlikti lietuvių liaudies motyvais paremtos muzikos.
„Salos“ – dar vienas puikus darbas „Merope“ diskografijoje. O dar maloniau, kad grupė, turinti labai savitą skambesį ir estetiką, sugeba nesikartoti ir savo kūryboje pateikia naujovių.
