Tarp muzikos ir ritualo su Vítězslavu Mikešu
- 2021 m. sausio 20 d.
Pasak kuratoriaus, albume pristatytiems kūriniams daugiau ar mažiau būdingas tam tikras „muzikinis rituališkumas“. „Stengiausi, kad čia skambėtų įvairių kartų kompozitorių kūryba, instrumentinė, vokalinė, orkestrinė, kamerinė, akustinė, elektroninė, improvizacinė muzika, kad čia būtų lietuvių liaudies ir šiuolaikinių autorinių tekstų. Kitaip tariant, norėjau parodyti lietuvių šiuolaikinę muziką kaip įvairiapusę, gyvą ir įkvėpimą teikiančią sritį, kokia ji ir yra“, – pasakojo V. Mikešas.
Klausytojai albume galės išgirsti choro „Aidija“ (dirigentas Romualdas Gražinis) atliekamą legendinę Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Iš Jotvingių akmens“, „Sinfonietta Rīga“ ir saksofoninko Arvydo Kazlausko Rygoje atliktą užburiantį Justės Janulytės opusą „Vandens spalva“. Kuratorius šiam albumui užsakė naują Antano Jasenkos kūrinį „Cinematic“, o Lietuvos muzikos informacijos centras inicijavo dvi specialias įrašų sesijas, kurių metu naują Justinos Repečkaitės kūrinio „Įvardijimas ir išvarymas“ versiją įrašė mecosopranas Justina Gringytė, bosas Nerijus Masevičius ir perkusininkas Andrius Rekašius, o Dominyko Digimo kūrinio „as it came into my little attic“ pagal Jono Meko tekstus fortepijoninę partiją pirmojo karantino sukaustytoje tuščioje Nacionalinės filharmonijos salėje atliko pianistė Marta Finkelštein.
Dviejų paskutinių albumo kūrinių jų autoriai kviečia klausytis su ausinėmis. Kompozitorė ir atlikėja Jūra Elena Šedytė drauge su garso menininku Simonu Nekrošiumi kūrinyje „KNUS. Music for Headphones“ leidosi į momentinį muzikos kūrimo procesą, o Arturo Bumšteino ir Viktorijos Damarell kūrybinis duetas albumą užbaigia kūriniu „Whispered January“, kuriame šnabždamas Roberto Fillou tekstas pritaria garsų koliažui, sukurtam iš jame paminėtų objektų, medžiagų bei situacijų.
Dėkojame visai kūrybinei albumo komandai ir rėmėjams: Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, asociacijai LATGA.
Albumą galite įsigyti mūsų e. parduotuvėje „MusicLithuania.com“.
Albumo pasirodymo proga LMIC projektų vadovė Radvilė Buivydienė kalbasi su Vítězslavu Mikešu
Kodėl būtent Lietuva, o ne kokia kita šalis taip įkrito jums į širdį?
Tai buvo atsitiktinumas. Mes su draugu prieš kokius 23 metus nusprendėme pirmą kartą važiuoti į Sankt Peterburgą. Važiavome autostopu ir apie Baltijos šalis beveik nieko nežinojome. Prisimenu tą akimirką, kai pravažiavome Lietuvos sieną – jausmas buvo kaip namie. Prisimenu, kad miegojome po atviru dangumi Alytuje, kažkokiame parke. Niekaip negaliu paaiškinti, kodėl toks jausmas aplankė, nes Lenkijoje jo tikrai nebuvo, tik Lietuvoje. Sunku paaiškinti, kodėl. Kažkokia mistika. Beje, į Sankt Peterburgą dėl nuolatinio lietaus nenuvažiavome. Todėl liko daug laiko susipažinti su Lietuva (truputį ir su Latvija) bei įsimylėti į ją.
Kaip ir visi, važiuojantys autostopu, norėjome daug sužinoti ir susipažinti su vietiniais, todėl daug klausinėjome ir sutikome daug įdomių žmonių. Vienas iš tų žmonių buvo „Lietuvos ryto“ darbuotojas, o jo žmona – pianistė. Jis man davė paklausyti Čiurlionio muzikos ir tai buvo labai svarbus momentas, kada aš pirmąkart susipažinau su lietuvių muzika. Atgal į Čekiją parsivežėme daug gerų atsiminimų ir kitais metais aš vėl norėjau grįžti į Lietuvą. Tai tapo tradicija.
Paskui supratau, kad nenoriu su lietuviais kalbėtis rusiškai arba angliškai, todėl Prahos universitete pradėjau studijuoti lietuvių kalbą. Tuomet turėjau galimybę kasmet tris-keturis mėnesius praleisti Lietuvoje ir studijuoti Vilniaus universitete. Galėjau skaityti knygas ir suprasti svarbius tekstus. Tai labai padėjo man darbui (V. Mikešas parašė daktaro disertaciją apie Broniaus Kutavičiaus kūrinius pagal Sigito Gedos tekstus – red. past.).
Jūs taip pat domitės viso Rytų Europos regiono ir Kaukazo tautų muzika. Kokią muziką savo kuriamose programose pristatote čekų klausytojams?
Aš pradėjau nuo tos kompozitorių kartos, kuriai priklauso Bronius Kutavičius. Rusijoje tos kartos atstovas yra Alfredas Šnitkė, Armėnijoje – Tigranas Mansurianas, Gruzijoje – Gija Kančelis ir t.t. Man šių autorių muzika yra labai artima, todėl pradėjau ją propaguoti Čekijoje: rašiau straipsnius, dariau radijo laidas. Vėliau norėjau ir kitus tų šalių kūrėjus atrasti, todėl ir su lietuvių muzika norėjau geriau susipažinti. Paskui, kada atsirado galimybė muziką propaguoti ne tik tekstais, visur stengiausi įtraukti į programas šių šalių kompozitorius. Pirma pradėjau kurti programas Hradec Kralovėje, kur dirbau filharmonijoje, po to Prahoje bendradarbiavau su kameriniu orkestru „Berg“, kuris groja šiuolaikinę muziką.
Aš manau, kad muzika turi būti gyva. Reikia, kad organizatoriai susipažintų su tam tikro pobūdžio muzika. Reikia gerai pagalvoti, ką jiems pasiūlyti pačioje pradžioje. Jeigu norėtume pristatyti Bronių Kutavičių, tai ar geriau pristatyti jį su simfonija, ar kokia nors kamerine muzika? Žinojau, kad patį stipriausią įspūdį paliks jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, kurią stengiausi atvežti į Čekiją. Iki šiol atsimenu, kokia buvo Hradec Kralovės muzikos forumo publikos reakcija – tai buvo nuostabu. Po to galėjau dirbti su kita Kutavičiaus muzika ir su kita lietuviška muzika. Buvau kontakte su Juste Janulyte, nes jaučiau, kad jos muzika gali padaryti stiprų įspūdį Čekijos publikai, su Anatolijumi Šenderovu, Onute Narbutaite, Arturu Bumšteinu, taip pat su džiazo muzikais – Liudu Mockūnu, Vladimiru Tarasovu (kuris tapo mano dukros krikšto tėvu) – ir kitais.
Beveik dvejus metus brandinote albumą „Tarp muzikos ir ritualo“, kuriam atrinkote septynis skirtingų kartų Lietuvos kūrėjų kūrinius. Kaip įsivaizduojate šio albumo klausytoją, o gal visai negalvojote apie tai kurdamas leidinio koncepciją?
Pradėjau nuo savęs ir norėjau parodyti muziką, kuri man patinka, bei autorius, su kuriais aš ilgai bendrauju. Norėjosi įtraukti dar kitus kompozitorius, bet diskas ne begalinis... Klausytojas turėtų būti tas, kuris dar mėgsta diskus ir mėgsta juos klausyti, kuris nori paskaityti apie autorius ir kūrinius, kuris turi galimybes įtraukti muziką į savo programas. Tad albumas tiks ir klausytojams, ir organizatoriams.
Ten yra tokių kūrinių, kurie galėtų skambėti festivaliuose ar koncertuose. Pavyzdžiui, Kutavičiaus oratoriją Mirga Gražinytė-Tyla neseniai pristatė su užsieniečiais. Anksčiau aš galvojau, kad šitą muziką gali atlikti tik lietuviai, bet dabar suprantu, kad galima tai padaryti, jeigu turi dirigentą ar choro dirigentą, kuris gali paaiškinti, kaip viską toje muzikoje sujungti. Justės Janulytės kūrinys šiame albume taip pat labai patrauklus. Antano Jasenkos kūryba man visada patiko, ypač jo „Elektroninės sutartinės“, todėl užsakiau jam naują kūrinį. O Jūros Elenos Šedytės ir Dominyko Digimo kūriniai man, atvirkščiai, buvo visiški atradimai.
Kokius įrašus jūs pats kolekcionuojate, ką mėgstate klausyti?
Mano kolekcijoje – patys įvairiausi įrašai nuo klasikos iki šiuolaikinės įvairių šalių muzikos, džiazas, roko muzika. Mano gyvenimo kelias buvo nelabai tradicinis, nors grojau fleita ir klarnetu. Būdamas vaikas labiausiai norėjau būti futbolininkas. Muzika pradėjau domėtis gimnazijoje ir su tuo pačiu draugu, su kuriuo keliavome į Sankt Peterburgą, nusprendėme kartu groti, įkūrėme savo roko grupę, kurioje jis grojo gitara, o aš – klavišiais. Iki šiol labai mėgstu roko muziką, nors filharmonijoje to negaliu išduoti (šypsosi).
O kodėl negalite išduoti?
Visi mano, kad klausau tik klasikinės muzikos.
Koks yra Brno muzikinis gyvenimas apskritai? Kokie muzikiniai judėjimai ten aktyviausi?
Brno yra antras pagal dydį Čekijos miestas. Praha yra turistinis miestas, jame yra trys dideli orkestrai ir jų programos beveik tokios pačios (išimtimi galime laikyti tik Čekijos radijo orkestrą). Jie dažniausiai atlieka klasiką – Dvoržaką, Smetaną, Brahmsą, Mocartą, Bethoveną, kviečia „žvaigždes“. O Brno yra susijęs su Leošo Janáčeko kūryba ir jo gyvenimu, todėl mes stengiamės būti progresyvia filharmonija ir čia galima daryti dalykus, kurių aš neįsivaizduoju Prahoje. Taip jau istoriškai susiklostė ir ne tik muzikoje. Aišku, yra tokių klausytojų, kurie nori klausyti tik klasikinės muzikos, bet ir tokių, kurie domisi šiuolaikine muzika. Mūsų publika yra labai įvairi, dėl mūsų programų čia ateina daug jaunų žmonių. Jie nenori klausytis tik Mocarto ir Bethoveno muzikos, jie ateina dėl kitų autorių.
Brno yra labai modernios architektūros, čia gyvena daug studentų. Jie gyvena centre, kur yra daug kavinių, klubų, kur skamba labai įvairi muzika – nuo roko, džiazo, disko iki klasikinės muzikos. Centre nėra beveik jokių turistų, bet gyvenimas čia labai aktyvus, lauke vyksta daug koncertų. Skirtumas tikrai didelis, nes Prahos gyventojai visai nemėgsta centro. Brno yra stiprios alternatyvaus roko ir gyvo folkloro kryptys, yra daug ryškių asmenybių, tokių kaip Iva Bittova. Tokia muzika čia labai stipri.
Dar viena jūsų veikla – vertimai. Gal galite papasakoti, ką šiuo metu verčiate?
Mano svajonė buvo išversti knygą iš lietuvių į čekų kalbą. Paskutinį kartą viešėdamas Vilniuje, knygyne atsitiktinai radau Undinės Radzevičiūtės romaną „Žuvys ir drakonai“. Jau knygyne pradėjau skaityti ir man jis labai patiko. Nors atrodo, kad ten labai paprasta kalba, trumpi sakiniai, bet vertėjui ten tikrai yra ką veikti. Metus užtrukau versdamas, knyga turi netrukus pasirodyti. Pažiūrėsime, jeigu skaitytojams patiks, mielai pabandysiu išversti ir kitą knygą.
Ar artimiausiu metu turite planų su Lietuvos kūrėjais?
Visada! Visada galvoju, kaip įtraukti juos į mūsų programas.
Kaip lietuviams siūlytumėte patiems paklūti į Čekijos festivalių programas? O gal pasiūlymai iš šalies nėra laukiami ir svarstomi tokiais nestabiliais pandemijos laikais?
Aš manau, kad nereikia laukti, dabar yra geras laikas kažką pradėti. Viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais bendraujate, kuriems galima kažką pasiūlyti. Priklauso nuo idėjos, nuo projektų. Aš visuomet pradedu nuo savo minčių, bet paskui daug bendrauju su savo kolegom muzikologais ir muzikais, kurie gali dar kažką pasiūlyti ir tada viskas kartais keičiasi.
Čekijos muzikos informacijos centras nėra labai aktyvus, bet organizuoja vieną šiuolaikinės muzikos festivalį Contempuls. Jie turėtų suteikti reikiamą informaciją, kur kreiptis, bet jų veikla apsiriboja tik šiuolaikinės muzikos lauku. Aš visuomet galiu patarti ir mielai būsiu tas žmogus, kuris patars, kur kreiptis.
Ačiū už pokalbį.
TARP MUZIKOS IR RITUALO
Kuratorius: Vítězslav Mikeš
Repertuaro konsultantas: Linas Paulauskis
Redaktoriai: Linas Paulauskis, Radvilė Buivydienė, Asta Pakarklytė
Garso režisieriai: Arūnas Zujus, Julius Aglinskas, Antonello Raggi
Masteringas: Arūnas Zujus
Dizainas: Liudas Parulskis
Vertėja: Veronika Janatjeva
Anglų kalbos redaktorius: Howard Jarvis
Vykdančioji prodiuserė: Radvilė Buivydienė
Leidėjas: Lietuvos muzikos informacijos centras
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Asociacija LATGA