Keistenybių kraitelė, arba finalinė 2020 m. lietuviškų albumų apžvalga
- 2020 m. gruodžio 29 d.
Vitalijus Gailius
Nuo ankstesnės 2020 m. albumų apžvalgos praėjo bemaž trys mėnesiai. Ketvirtis metų. Ar tai ilgas laiko tarpas, paliksiu spręsti jums. Aš tik nuoširdžiai pasidžiaugsiu už lietuvišką sceną ir jos kūrėjus. Ausys raibste raibsta nuo gausybės įrašų, kurie pasiekė mane per šiuos kelis mėnesius. Ir, svarbiausia, kiekybė neužgožė kokybės. Atrodo, lyg pati muzikos mūza Euterpė būtų praskriejusi virš mūsų žemių ir iš sieto pabėrusi kūrybos sėklų, kurios derlingoje dirvoje sudygusios davė solidžių vaisių. Džiazas, metalas, elektronika ar bet kokius rėmus perkopiantys eksperimentai šįmet kaip niekad suvešėjo, atskleisdami mūsų šalies kūrėjų įvairiapusiškumą ir profesionalumą. Maga visu tuo pasidalinti, tad jūsų dėmesiui finalinė šių metų albumų apžvalga, puikiai subalansuota visavalgiams ir keistenybių nesibodintiems klausytojams.
Daina Dieva – „Budynės“
Daina Pupkevičiūtė, arba Daina Dieva, besidomintiems nekonvencine elektronine muzika tikrai puikiai pažįstama. Lietuvos scenoje turbūt nerasime jokio kito kūrėjo, diskografijoje turinčio tokių drone stiliaus grynuolių, tačiau Dainos garsovaizdis bei pasaulėvaizdis neapsiriboja viena stilistine pakraipa.
Naujasis jos darbas „Budynės. Sonata gęstančiai šviesai“ tėra vienas, 28 minutes trunkantis kūrinys. Kaip rašoma autorės „Bandcamp“ svetainėje, ši kompozicija jos galvoje brendo bemaž dvejus metus, kol galų gale materializavosi. Tai kūrinys, kurį pagimdė pasaulio nykimo skaudulys. Aplink mus miršta miškai, vandenynai ir, kaip rašo pati autorė, paukščių giesmes užgožia mašinų triukšmas. Tad iš ilgesio visa tai...
„Budynės“ labai lėtos dinamikos. Nuo pirmųjų minučių supranti, kad tai itin stiprų emocinį užtaisą slepiantis kūrinys. Pamažu pasijunti stovįs visiškai vienas kažkokioje ne šio pasaulio laukymėje ir stebintis, kaip žemės rutulį pamažu trupina civilizacijos girnapusės. Žvelgiant iš dramaturginės perspektyvos, ypač stipriai suveikia ilgi minimalistiniai violončelės legato, kilstelėjantys įtampos amplitudę. „Budynės“ – labai subtilus, lėtas ir trapus kurinys. Daina nesistengia išmušti klausytojo iš vėžių staigiais tempo pasikeitimais ar disonansais. Priešingai, viskas labai harmoninga. Be to, norisi pridurti, kad „Budynės“ labai gamtiškos. Tačiau toji gamta nėra nutvieksta vasaros saulės ar kvepianti pražystančiais sodais. Tai ilgėjančios rudens naktys, telkšančios balos, pliki medžiai, dargana ir lietus. Tai liūdnas kūrinys, priverčiantis atsigręžti į grožį, kurio nebeliko.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Paulius Kilbauskas / Tomoo Nagai – „Elements Live“
P. Kilbauskas šįmet džiugina melomanus savo įrašais. „Elements Live“ – tai jo ir perkusininko iš Japonijos Tomoo Nagai 2019 m. spalį Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusio koncerto įrašas. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, albumo pagrindas yra 2018 m. pasirodęs „Elements“, kuriame sugulė Pauliaus garsiniai memuarai iš Balio. Tačiau koncertiniame įraše kompozicijos suskamba naujai. Net ir pats Paulius prieš minėtą koncertą buvo prasitaręs, jog skambės visiškai kitaip. Ir nemelavo. Žinoma, galima atpažinti tam tikras ritmines struktūras, bet iš esmės „Elements Live“ gali būti laikomas nauju kūriniu, juolab kad čia girdime jau ne tik Paulių, bet ir jo kolegą Tomoo.
T. Nagai praplečia muzikinį garsyną perkusiniais viražais. Specialiai šiam pasirodymui Tomoo buvo sukonstravęs savadarbes kankles. Tai muzikantas, kuris savo arsenalą vis praturtina savadarbiais instrumentais, konstruojamais iš įvairių medžiagų: medžio, akmens, metalo, stiklo. Klausantis „Elements Live“ galima leistis į perkusinių mįslių labirintą, t. y. pabandyti suprasti, kuo ir kaip groja Tomoo.
Lyginant šią koncertinę medžiagą su studijiniu albumu, visų pirma į ausis krenta tai, kad albume dominavę gamelanai nukeliami nuo pjedestalo. Dėmesys nukreipiamas į T. Nagai perkusiją bei P. Kilbausko elektroninius žaidimus. O Paulius koncertiniame įraše skamba labai solidžiai. Puikiai suvaldyta kūrinių dinamika, crescendo transformacijos į diminuendo, ir atvirkščiai, tiesiog stulbina.
„Elements Live“ labai įtraukia. Galima mėgautis tiek trapiomis analoginiu sintezatoriumi išgaunamomis noise bangomis ar sodriomis bosinėmis pulsacijomis, tiek pakilti iš krėslo priverčiančiomis ritminėmis figūromis. Man tai atrodo vienas stipriausių Pauliaus diskografijos įrašų.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Paulius Kilbauskas – „Vanduo“
„Mintis sukurti kažką ramaus, lengvo, atpalaiduojančio sukosi jau kurį laiką, tik ta mintis vis nerasdavo galimybės taip aiškiai išplaukti į paviršių. Mano muzika turbūt daugiausia ir yra apie vandenį. Net ankstesnių mano kūrinių pavadinimai dažnai yra su juo susiję“, – pristatydamas albumą „Vanduo“ pasakojo P. Kilbauskas. Taigi, galų gale mintys realizavosi ir vanduo virto įstabiu garsiniu kūnu. Naujajam įrašui Paulius fiksavo Vilnelės garsus – šįkart jis vos ne tiesiogine žodžio prasme neria į vandenį, neria giliai ir subtiliai. Taip kaip Paulius geriausiai ir moka.
Turėję sąlytį su Pauliaus muzika žino, kad šiam kūrėjui nesvetima kontempliatyvi nuotaika, tačiau lygiai taip pat jis mėgsta atsigręžti į kiek siautulingesnius mažorinius raiškos elementus. Visgi stebint pastarojo meto P. Kilbausko skambesio tendencijas – garso takelį filmui „Čia buvo Saša“, albumą „Elements“ – peršasi mintis, kad girdime vis daugiau ramybės. Tad turbūt dėsninga, jog „Vanduo“ – beveik ambientinis įrašas, užliejantis ausis švelniomis tekstūromis.
Nuolat girdimas vandens čiurlenimas, praturtintas sintezatoriais kuriamomis linijomis, priverčia atsipalaiduoti ir grimzti... Imi jausti, kad viskas tampa organiška ir vientisa. Sintezatoriaus klavišo garsas nuskamba tarsi į vandenį krentąs akmenukas. Dievaži, labai gražu ir hipnotiška. Galima pajusti netiesioginius Briano Eno potėpius iš gana vandeniškai skambančio „Thursday Afternoon“. Tačiau P. Kilbausko garsinis pasakojimas kitoks, dinamiškesnis, turintis savitą muzikinio naratyvo konstravimo manierą ir mažiau kilpiškumo. Būkite tikri, Pauliaus „Vanduo“ išplaus jūsų vidų bei nugludins viduje tūnančius akmenis.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Nate Wooley / Liudas Mockūnas / Barry Guy / Arkadijus Gotesmanas – „NOX“
„Nox“, arba naktis – naujasis keturių improvizacinės muzikos Atlantų, kurie tarsi laiko ant savo pečių šios muzikos skliautą, įrašas. Nate’as, Liudas, Barry’s ir Arkadijus – labai stipri komanda. Kiekvienas turi unikalų ir neapsakomai platų muzikinį žodyną, išraiškingą grojimo manierą ir gilų požiūrį į kūrybą. Tokio potencialo muzikantams atsidūrus vienoje scenoje belieka laukti turiningos garsinės kelionės.
2019 m. spalį „Improdimensijos“ koncertų ciklas melomanams pateikė ypatingą dovaną. Lietuvoje tąsyk nebe pirmą kartą viešėjo britų laisvojo džiazo flagmanas kontrabosininkas B. Guy’us ir taip pat bene ryškiausia šiuolaikinė trimito žvaigždė N. Wooley. Prie svečių iš užsienio prisijungus Liudui ir Arkadijui, „Improdimensijos“ scenoje suskambo keturių muzikantų koncertas, kuris dabar atgimė fiziniu formatu.
Pirmoji dalis „Multa Dies“, prasidedanti Arkadijaus trinktelėjimu į trikampį, iškart prikausto dėmesį ramia nuotaika ir labai konstruktyviu muzikantų tarpusavio dialogu. Ilgainiui kūrinys keičia rūbą ir laviruoja tarp subtilių, ilgomis natomis pasižyminčių trimito ir saksofono partijų, kartais pereinančių į unisoną, ir visiškai nenuspėjamų, stipria energija kunkuliuojančių pučiamųjų, perkusijos ir kontraboso žaižaravimų. Ypač ausį traukia B. Guy’aus kontraboso partijos su daugybe slydimų per stygas bei itin dinamiška ekvilibristika tarp pizzicato ir grojimo stryku.
„Multa Nox“ ir „Multa Lux“ dalyse vėlgi girdime labai platų skirtingų grojimo technikų arsenalą, plačią dinaminę nuotaikų amplitudę ir gerą muzikantų vienas kito pajautimą. Norėtųsi atkreipti dėmesį į bendrą visų trijų „Nox“ dalių sąveiką ir koncerto dramaturginę liniją. Ramiausią, mąsliausią dalį „Multa Nox“ girdime programos viduryje, o pradžia ir pabaiga pasižymi intensyvesnėmis, agresyvesnėmis frazuotėmis. Dažniau tenka susidurti su priešingu scenarijumi, kai vidurys tampa kulminaciniu tašku, o po to įtampa pamažu slūgsta.
Puikus keturių muzikantų įrašas, kuris taps maloniu prisiminimu tąsyk buvusiems koncerte ir netikėtu atradimu nebuvusiems.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Milašius / Naujokaitis / Kutavičius and Lithuanian Young Composers Orchestra – „Live at Willisau, 1993“
9 dešimtmetyje nurimus Ganelino trio vėjams įsivyravo šioks toks idėjų štilis, kuris reiškėsi bandymais tęsti legendinio trio liniją. Tačiau tai netruko labai ilgai. Juozas Milašius, Dalius Naujokaitis ir Tomas Kutavičius – trijulė, kuri iš pagrindų sudrebino (tiesiogine ir perkeltine prasme) anuometę Lietuvos sceną. Ištrūkę iš akademinę ir džiazo muziką jungusios Ganelino trio tradicijos, jie stačia galva nėrė į skambesio atžvilgiu visiškai bekompromisę raišką, kurią, jei ieškotume bent kiek labiau muzikologinių terminų, galėtume apibūdinti kaip noise džiazą. Ką tais laukiniais 90-aisiais išdarinėjo šie vyrukai, girdžiu iš vyresnių kolegų, kuriems teko laimė dalyvauti tuose gaivališkuose vyksmuose, pasakojimuose ar archyvinėse nuotrupose. Tačiau kokybiškų audioįrašų beveik nėra. Bet štai, pas žmogų su gitara, kaip jis pats save viename interviu pavadino, Juozą Milašių kone trisdešimt metų tūnojęs 1993-iaisiais vykusio pasirodymo Šveicarijos džiazo festivalyje įrašas galų gale nusipūtė laiko dulkes ir žengė į mūsų ausų kanalus. Simboliška, bet vos juostoje įrašytą įrašą skaitmenizavus, juosta subyrėjo, taip tarsi perduodama istorinę estafetę naujai atgimusiam įrašui.
Koncertas prasideda kompozicija, skirta per sceną ištemptai vielai ir Juozo gitarai „String Walker“. Ji, sakykime, gana ramiai įtraukia klausytoją, tačiau tai, kas vyksta įsibėgėjus koncertui, tiesiog nuneša stogą. „Sailor’s Nightmare“, komponuotas Daliaus ir prasidedantis jo paties aimanomis, dejonėmis, murmėjimais, virsta tokiu nepakartojamu garsiniu taifūnu, kad net sunku atsikvošėti, o ir nėra kada, nes esi stveriamas už gerklės kūrinio „Play Me“, kuris tik antroje pusėje suteikia klausytojui galimybę atsikvėpti ir pasimėgauti lyriškąja pasirodymo puse, kuri organiškai pereina į tarsi outro dalį – „Reflection Nebula“.
„Live at Willisau“ – įspūdinga medžiaga, sunku nusakyti, kiek daug visko joje telpa. Nuo fortepijoninių klasikinės muzikos tradicija dvelkiančių etiudų iki visiškai gaivališkų instrumentinio noise pasažų. O dar įspūdingiau, kai, regis, visiškai beformiame ir intuityviame akimirkos chaose gali išgirsti, jei ausys neapgauna, trijų ketvirtinių ritmą mušantį Dalių. Kažkoks keisto šamaniško ritualo jausmas apima klausantis šio įrašo, atrodo, girdi kelias dešimtis kartų intensyvesnę „Art Ensemble of Chicago“ versiją.
Smagu, kad užmarštis nepasiglemžė šio įrašo, kurį drąsiai galima vadinti epochiniu Lietuvos muzikos istorijos artefaktu. Įdomu, ką jautė tąsyk salėje sėdėjusi publika. O dar įdomiau, kaip sekėsi po to klausytis į sceną žengusio „Vienna Art Orchestra“ su Duke’o Ellingtono ir Charleso Minguso programa. Atsikvošėti po tokios lietuviškos vėtros reikia laiko. Deja, toje 1993-iųjų akimirkoje jau niekada nepabuvosime, tačiau kolekcijoje turėdami „Live at Willisau, 1993“ bent žingsneliu ar keliais jausimės arčiau to.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Katarsis4 – „Live At The Underground Water Reservoir“
Dar viena koncertinė medžiaga šioje albumų apžvalgoje. Kitaip nei anksčiau aptartas įrašas, šis gimė kur kas arčiau erdvėje ir laike – 2019 m. rugsėjo 29 d. Vilniuje esančioje Liepkalnio vandens saugykloje, kurioje tądien įvyko keturi „Katarsis4“ pasirodymai. Šių eilučių autoriui teko lankytis viename iš keturių kolektyvo koncertų šioje tarsi nieko bendra su muzika neturinčioje erdvėje, ir tais metais tai buvo vienas įstabiausių muzikinių potyrių, kuris dabar prieinamas ir fiziniu formatu.
Tai jau antrasis kolektyvo albumas. Po ketverius metus užsitęsusių kūrybinių paieškų „Katarsis4“ pernai išleido debiutinį įrašą. Girdėjusiems debiutinį Kazimiero Jušinsko, Armino Bižio, Danieliaus Pancerovo ir Algirdo Janonio albumą ir dabar nusprendusiems pasiklausyti naujojo gali kilti abejonių, ar tikrai čia ta pati grupė. Debiutiniame įraše tarp laisvos improvizacijos, musique concrete ar net liaudies dainų interpretacijų plaukioję jaunuoliai vandens saugykloje virsta svajingu ambientiniu kolektyvu, kurį išgirdus galvoje ima išsyk suktis du žodžiai – grožis ir ramybė.
Pirmoji „Live At The Underground Water Reservoir“ dalis prasideda užtrenkiamų saugyklos durų garsu. Klausytojui taip simboliškai pasakoma, kad jis uždaromas į „Katarsis4“ pasaulį, kuriame suriaumojus baritoniniam saksofonui garso bangos ima sklisti kurdamos įstabias formas. Įvairių tonacijų saksofonų garsai vilnija per vandens saugyklos erdvę, kuri tampa natūralių delay / reverb efektų šaltiniu. Vienam garsui dar sklindant paleidžiamas kitas, jie dengiasi, maišosi... viskas taip kosmiška ir neapsakoma. Tonų ir obertonų jūros skalauja ausų būgnelius.
Būtent erdvė tampa penktuoju „Katarsis4“ nariu. Žinoma, dėl gebėjimo konstruoti savąjį muzikinį pasakojimą tokioje pretenzingoje ir iki galo nenuspėjamoje erdvėje pagyrų nusipelno ir muzikantai. Viskas atlikta išties skoningai. Be to, ketveriukė, kaip ir debiutiniame leidinyje, ne tik demonstruoja įvairių saksofono technikų galimybes, bet ir išgauna garsus papildomais buities rakandais. Tačiau kvartetas sąmoningai nepiktnaudžiauja techninėmis vingrybėmis ir į pirmąjį ešeloną išstumia jausminį muzikos pradą, taip sukurdami labai malonų protui ir sielai albumą.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Oorchach / Semănat – „Viskas yra nematoma“
Pamenu, kaip kadaise išgirdau „Oorchach“ kūrinį „Saulė yra žvėris“ iš, nepabijokime to žodžio, kultinio Lietuvos pogrindžio albumo „Chtonikka“ (2008). Įspūdis buvo toks, kad atvipo žandikaulis. Techno bytas ir visiškai šalta, tamsi, apeigomis dvelkianti beprotybė. Nuo to laiko „Oorchach“ buvo tas šalto industrial / ambient / tribal vėliavnešys mūsų šalies scenoje. Žinoma, skambesys keitėsi, ir tai liudija prieš trejus metus pasirodęs projekto įrašas „Ontologija“, kur Povilas Vaitkevičius suskamba kiek nuosaikiau, ramiau, tačiau atšiaurumas ir rituališkumas niekur nedingsta.
O štai „Semănat“, kas rumuniškai reiškia sėją, atradau ne taip jau seniai. Už šio projekto slepiasi gana ryškiai blykstelėjusio ir „kaimietiškos anti-gotikos“ etiketę gavusio kolektyvo „Rumunija“ narys Antonas Zolo. Menantys šį projektą neleis sumeluoti, kad tai buvo vienas įdomiausių reiškinių tuometiniame Lietuvos pogrindyje. „Rumunija“ skambėjo tarsi absurdo apologetai oberiutai būtų stvėrę į rankas instrumentus ir pradėję muzikuoti.
Taigi, šios dvi jėgos vėl susijungė ir pagimdė bendrą įrašą „Viskas yra nematoma“. Tai toli gražu ne pirmasis Povilo ir Antono bendradarbiavimo vaisius. Būta pasigrojimų kartu ir anksčiau. Tik šįkart tai nei splitas, nei bičiuliška pagalba kolegos projekte, o tiesiog bendras jųdviejų tvarinys. „Viskas yra nematoma“ išleistas kukliu 30 vnt. tiražu ir tik kasetės formatu. Įrašas gimė, kaip teigiama „Bandcampe“, netikėtai, neturint jokio aiškaus plano, tad „Oorchach“ ir „Semănat“ bendrame darbe užfiksuotos minutės unikalios, nepakartojamos ir liudijančios to meto kūrėjų jauseną, mintis.
Pirmosiomis įvadinio kūrinio „Pilna Bedugnės Tuštuma“ minutėmis girdime drone stiliaus ūžesį primenantį sluoksnį, netrukus kažkur tolumoje išnyra po efektais užslėptas Povilo murmėjimas (tikiuosi, ausys neapgauna), spragsėjimai, šlamėjimai. Galiausiai ima ryškėti ritmas, tačiau jis nesiveržia į pirmą planą, nebando užgožti ambientiškų tekstūrų. Kituose kūriniuose ritminės linijos galiausiai tampa labai aiškiai akcentuotos, gerokai agresyvesnės. Imi justi tą oorchachajišką griežtumą ir šaltį. Lygiagrečiai girdime melancholija alsuojančias semanatiškas lo-fi kilpas, kurios priduoda nuosaikesnio, švelnesnio atspalvio, išryškindamos ritualinę įrašo pusę.
„Viskas yra nematoma“ išties pavykęs dviejų nekonvencinės elektronikos kūrėjų darbas. Ir, nors viskas yra nematoma, klausantis šio albumo matyti ir nėra būtina – svarbiausia jausti besiveržiančią jėgą, kuri, kaip niekas kitas, puikiai veikia tamsiais rudens vakarais bei šaltyje žiemos.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Aal – „The Only Path“
„Aal“ – progresyvaus / techniško death metalo projektas, už kurio slepiasi Alexas Potapovas. Kiek pavyko išsiaiškinti, tai šiuo metu Lietuvoje gyvenantis bosistas. Šis žanras Lietuvoje nėra labai stiprus, bene paskutiniai rimtesni pasispardymai buvo „Paralytic“ ir „Exile into Suffery“. Po to įsivyravo tyla, ir štai dabar šmėstelėjo „Aal“ vardas.
Albumas prasideda su modernaus death metalo / djent gerbėjams gerai pažįstamais gitaros stygų užtempinėjimais (bend) ir post-metal primenančiu skambesiu. Tačiau „The Only Path“ netrunka įsibėgėti ir pažeria platesnę paletę muzikinių sprendimų. Nuo gana švelnių ir melodingų solo net priartėja prie jazz metal prieigų („Dreamwielder“). Kalbant apie instrumentus, didžiausių pagyrų nusipelno būtent pats Alexas ir jo boso partijos. Techniškos, dinamiškos ir itin pagavios boso partijos – vienareikšmiškai stipriausias albumo aspektas. Kiti instrumentai skamba ne taip užtikrintai. Gitarų skambesys gana sintetinis, stokoja sodrumo bei jėgos, būgnai iš esmės sukalti neblogai, tačiau norėtųsi kiek mažiau nuspėjamų ritmikų. Įkadin tokių boso partijų galėtų sekti įmantresnės poliritmikos.
„The Only Path“ – įsimenantis, įdomus, dinamiškas ir patraukiantis ausį įrašas. Mėgstantys technišką metalą čia atras žiupsnelį „Cynic“, truputėlį „Pestilence“, saikingų „Atheist“ inkliuzų bei dabartinių techniško metalo vėliavnešių „Obscura“ užuominų. Albumas nėra pergrūstas techniškų sprendimų, dėl kurių medžiaga būtų sunkiai virškinama. Tai gana gerai subalansuotas įrašas, kuriame dera techniški / progresyvūs sprendimai su melodingomis ir pagaviomis partijomis. Džiugu, kad mūsų žemėje randasi tokių albumų ir belieka laukti kitų šio projekto įrašų.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Darius Čiuta – „alt-iu.kb“
Architektas bei garso menininkas D. Čiuta gali būti pelnytai vadinamas asketiškiausio garsovaizdžio kūrėju mūsų krašte. Jo kuriamiems musique concrete, field recordings ar kompiuterio simuliuotiems koliažams būdingas griežtas minimalizmas ir trapūs, smulkūs, vos pastebimi garsai.
„alt-iu.kb“, kaip ir daugelis kitų šio kūrėjo darbų, pasižymi konceptualia prieiga. Šįkart D. Čiuta įrašinėjo Baltijos jūrą ir Kuršių marias, vėliau viską konvertavo į MIDI duomenis, kuriuos privertė skambėti kaip tromboną, tūbą ir valtorną. Daugelio taip adoruojamas jūrą ir marias jis pavertė muzikos instrumentais. Šis dviejų kompozicijų leidinys labai specifiškas – turbūt tradicinį muzikinį klausymo malonumą patirti bus kiek sunkiau. „alt-iu.kb“ žavesys glūdi mentalinėje plotmėje, t. y. paties klausytojo galvoje vykstančiuose kūrinio suvokimo procesuose. Šie Dariaus eksperimentai leidžia apmąstyti santykį su daugelio sakralizuotais ir gana klišinius vaizdinius galvoje keliančiais jūros / marių įvaizdžiais. Trombonu, tūba ir valtorna prabilusi jūra, labai tikėtina, jūsų galvoje sujungs kitas neuronines jungtis nei pasivaikščiojimo pajūryje metu.
Skyrus laiko atidesniam pasibuvimui su „alt-iu.kb“, galima nerti gilyn į garso percepcijos barus. Analizuoti jūros / marių ritmiką, dažnį, tonacijas, palaipsniui pagaunant save mąstant, jog muzika nėra tik natos. Dariaus kūrinys ne tik įdomus iš musica universalis idėjos perspektyvos, bet ir išsyk priverčia prisiminti prancūzų muzikos teoretiką Michelį Chioną bei jo tris klausymo metodus (kauzalinį, semantinį ir redukuotąjį), kurie papildomomis spalvomis nudažys „alt-iu.kb“ patirtį. Be to, D. Čiutos kompozicija įdomi ir tuo, kad galima eksperimentuoti su klausymo technika. Galima klausytis tradiciškai, t. y. kiekvienos kompozicijos atskirai, bet galima jas abi pasileisti vienu metu ir taip sukurti trečią kompoziciją. Taigi, ieškantiems naujų garsinių prieigų bei mankštos ne tik ausims, nevalia pramiegoti „alt-iu.kb“.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Arturas Bumšteinas – „Audiokaukas“
Prisipažinsiu, dievinu A. Bumšteino kūrybą. Tokios lakios fantazijos ir gebėjimo ją išpildyti tikrai galima pavydėti. Arturo projektai ir įrašai suteikia daug peno apmąstymams ir patyrimams. Šįkart į vinilinę plokštelę bei skaitmeninį formatą sugulė 2015 m. šiuolaikinės operos festivalyje „NOA“ pristatytas kūrinys „Audiokaukas“, kurio fragmentas buvo pasirodęs ir „Bôłt Records“ 2014 m. išleistame rinkinyje „Pole Reports from Space“.
Tai ne įprastas muzikos kūrinys, o radijo spektaklis, inspiruotas 10 dešimtmečiu Lietuvos televizijos transliuotų fantastinio kino laidų „Videokaukas“ ir „Eridano“ publikuotos mokslinės fantastikos aukso fondo knygų serijos. A. Bumšteinas net kelerius metus analizavo šias knygas ir videomedžiagą tam, kad sukurptų šį monumentalų kūrinį. Muziką ir istorijos pasakojimą sujungęs „Audiokaukas“ įspūdingas užmoju ir apimtimi. Čia atsiskleidžia jauno talentingo kulinaro Deniso kelių dienų ir naktų gyvenimo epizodai, o istorijos lūžiu tampa apsinuodijimas bobausiais. Beje, šis grybas puikuojasi ir ant LP viršelio. Bet siužeto vingrybes palikime kiekvienam asmeniškai – neverta atskleisti kortų anksčiau laiko.
Originali kūrinio trukmė 111 min., tačiau dėl LP formato specifikos turėjo būti patrumpinta iki 96 min. Turint omeny pastaruoju metu populiariosios muzikos industrijos diktuojamą albumų trumpėjimo madą bei apskritai greito vartojimo kultūrą, pusantros valandos trukmė atrodo kaip iššūkis. „Audiokaukas“ yra lėto vartojimo ir, kaip greičiausiai sakytų pats A. Bumšteinas, ausylumo reikalaujantis kūrinys. Čia girdime ne tik apdairiai sukonstruotą naratyvinę liniją, bet ir išradingus muzikinius sprendimus, kuriuos įgyvendinti A. Bumšteinui padėjo žinomi kūrėjai: Gailė Griciūtė, Arnas Mikalkėnas, Dovydas Stalmokas, Dominykas Vyšniaukas ir daugelis kitų.
Plokštelės pristatymo renginyje Arturas minėjo, kad tai bene daugiausiai sluoksnių turintis jo kūrinys. Tikra tiesa. Knygų ištraukos, televizijos laidų įrašai, popmelodijos, spec. efektai ar specialiai kūriniui parašyti kompoziciniai fragmentai gula į šį daugiasluoksnį koliažą, per kurį galima įlįsti į Deniso kailį ir pajusti psichotišką apsinuodijimo bobausiais potyrį.
„Audiokaukas“ įdomus ne tik iš audioperspektyvos, bet ir iš kalbinės. Tekste vartojama turtinga lietuvių kalba, nardoma tarp skirtingų pasakojimo stilių, po tekstu pakišamos kitos prasmės. Itin iškalbingas momentas – Deniso atėjimas į TV laidą, kurioje jį kalbina tipinė perdėtą susidomėjimą ir prielankumą demonstruojanti vedėja. Tai gryniausias mūsų TV ekranuose rodomų laidų šaržas, atliktas su puikia humoro doze. Šiuo konkrečiu atveju „Audiokaukas“ įgyja socialinės kritikos matmenį.
Būtų galima dar ilgai barškinti klaviatūros klavišais apie šiame kūrinyje glūdinčias prasmes ir beprasmybes, bet geriau visa tai išgirsti patiems. Nepabijokite į savo fantaziją įsileisti „Audiokauką“.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
Arūnas Periokas – „Phaenomena“
Kaunas, besiruošdamas 2022 m. tapti Europos kultūros sostine, žeria netikėtumų ir melomanams. Būtent šiame kontekste gimė A. Perioko kompozicija „Phaenomena“. Tai beveik pusvalandžio kūrinys iš garsinės medžiagos, užfiksuotos vykdant lauko įrašus modernistiniuose tarpukario Kauno pastatuose. Įrašo pagrindą sudaro interjero elementų garsai, akustiniai ir elektriniai instrumentai, skambantys akustiškose erdvėse: Kauno vandenų rezervuare, Kauno filharmonijoje, Aleksoto funikulieriuje. „Phaenomena“ – tik įžanga, nes šio projekto metu sukurta muzika bus išleista kaip albumas, o vėliau pritaikyta menininkės Aideen Barry ir Kauno bendruomenės kuriamam videomeno projektui kaip garso takelis, kuris kvies įsiklausyti į architektūrą.
A. Periokui nesvetima tiek akustinė, tiek elektroninė saviraiška. Tačiau daugeliui jis labiau žinomas kaip elektroninės scenos atstovas, o jo polinkį į savitą estetiką bei visiškai nurautą garsyną liudija projektas „Kojos Sopa“. Tačiau Kauno įgarsinimas įgyja kitą matmenį. Čia susijungia miestas, istorija, architektūra, garsas, žmonės. „Phaenomena“ – labai tirštas kūrinys. Ne tik iš aplinkos garsų, bet ir iš modernistinėje aplinkoje skambančių muzikos instrumentų ir Lietuvos estrados dainininkės Violetos Rakauskaitės-Štromas vokalo. Vėlgi galime sugrįžti prie šioje apžvalgoje minėto M. Chiono ir jo klausymosi būdų, nes šis kūrinys tarsi rebusas ir teks pasukti galvas bei fantaziją bandant įminti, ką girdime ar kur skamba pianinas.
„Phaenomena“ nėra tipinis field recording, kuriame būtų koncentruojamasi tik į patį garsą, nuošaliau paliekant įprastinius muzikos teorijos dėsnius. Šiuo atveju girdime labai ryškias ritmikas, harmoniją, dinamiką, todėl laikinoji sostinė suskamba labai muzikaliai.
Albumas „Bandcamp“ platformoje.
