Linas Paulauskis

Nesenstančiai jaunos sielos festivalis – savo esme jaunatviškas, eksperimentuojantis, pašėlęs ir šiek tiek nutrūktgalviškas. Nenuostabu tad, jog ilgametę „Druskomanijos“ istoriją žaismingai puošia įvairūs pirmi kartai. Juk daugiausiai jų patiriame jaunystėje (o „Druskomanija“ juk amžinai jauna).

Muzikologas, kompozitorius Linas Paulauskis yra ilgametis „Druskomanijos“ dalyvis, stebėtojas, kuriam šis festivalis – „viena iš dviejų didžiausių metų švenčių“. Liudininkas nuo pačių pirmųjų festivalių, Linas iš atminties kertelių ir kišenėlių ištraukė keturias patrakusias „Druskomanijos“ pirmų kartų istorijas.

Tekstas perpublikuojamas iš spausdintinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ žurnalo. Šių metų festivalio renginiai vyks rugpjūčio 25–31 d.

---

Sumuštiniai kaip meno kūriniai

1991 m. festivalis buvo skirtas Jurgio Mačiūno atminimui (tais metais buvo jo gimimo 60 metų sukaktis).

Šalia kitų festivalyje surengtų „Fluxus“ akcijų, gegužės 12 d. įvyko ir akcija „Pietūs“ – ant tuomet jau nukelto paminklo Leninui (skulptorius Napoleonas Petrulis) dar likusio postamento, skvere tarp dabartinio muzikinio fontano ir anuometinio Druskininkų kultūros centro (Vilniaus al. 20), kuriame vyko dalis festivalio veiksmo.

Kažin ar dabar galima rasti pačios akcijos nuotraukų, taigi netoli esanti nuotrauka – tuo metu ten dar tebesėdinėjančio Lenino.

Buvo paruošti stalai, staltiesės, kėdės ir įrankiai. Kaip bilietas į renginį dalyviams galiojo fantazijos nevaržomas jų pasigamintas sumuštinis. Pristumtais laiptais ant postamento sulipę dalyviai iš pradžių grožėjosi vieni kitų kūriniais, vėliau jais dalijosi ir viską suvalgė.

Labiausiai įsiminė fleitininko Vytenio Gikniaus sumuštinis – išilgai perpjautas didelis duonos kepalas, dosniai užteptas sviestu iš nežinia kiek pakelių, statmenai prismaigstytas svogūnų laiškų, o šio džiunglių miško viduryje dar patupdyta mažytė mėlyna plastikinė žirafa.

Geltonas laivas kerta Spenglos upę

1998 m. festivalyje užgimė sekmadieninės išvykos šilumlaiviu į Liškiavą. Tačiau ši tradicija turėjo tarsi pirmtaką – jau pati kelionė iš Vilniaus į Druskininkus buvo lyg neoficiali programos dalis. Pirmuosius dešimt metų norintys vykti kartu festivalio dalyviai ir lankytojai sėsdavo į mažą seną geltoną sovietinį autobusą PAZ (atrodė kaip nuotraukoje). Priekyje šalia vairuotojo įsitaisydavo, pvz., profesorius Jonas Bruveris ir visą kelią skeldavo anekdotus. Arba Viktoras Gerulaitis…

Ir pirmyn, ir atgal vykstant, apie pusiaukelę privažiavę Spenglos upę, lipdavome laukan trumpai pasivaikščioti, taip savotiškai pagerbdami Osvaldą Balakauską – prisimindami jo kūrinį „Spengla-Ūla“ styginių orkestrui.

Dabar tiksliai nepasakysiu, kurie tai metai buvo – gal 1993-ieji. Važiuodami atgal supratome, kad dabar ten nesustosime, nes užklupo smarkus lietus, prie pat Spenglos įgavęs tiesiog tropinės liūties mastą. Atrodė, kad mūsų geltonas autobusiukas plaukia po vandeniu. Dar pasižiūrėję pro tuos tamsiai violetinius langelius palubėje, visi kaip vienas užtraukėme... ne, ne O. Balakausko muziką, o „The Beatles“ „We Are Living In Yellow Submarine“.

Delegacija iš Norvegijos, Baltarusijos pašonės dvelksmas ir „karantinuota“ gatvė

2003 m. festivalį aplankė nedidelė delegacija iš Norvegijos muzikos akademijos. Į programą buvo įtraukta jos studentų ir profesorių kūrinių.

Vienas iš jų – kompozitorius Olavas Antonas Thommesenas – visą laiką vaikščiojo kaip maišu trenktas, negalėdamas patikėti, kur atsidūrė. Jis – iš tų kairiųjų pažiūrų intelektualų, kur būna sunku suprasti santykį su tokiomis diktatūrinėmis šalimis kaip Baltarusija. Atrodo – švelniai paniekinamas ar ironiškas, bet kartu lyg jaustų kažkokią, net šiurpą keliančią pagarbą. Taigi, žvelgdamas į idiliškus kurorto peizažus, vis kartojo: žmonės, negali būti, kad vos už penkių kilometrų jau Batios karalystė...

Tuo tarpu iš tos pačios Norvegijos muzikos akademijos atvykęs pianistas Joachimas Kjelsaas Kwetzinsky’is buvo suglumęs dėl rimtesnių priežasčių. Ruošdamasis koncertui M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje (kur pianistai groja viduje, o publika pro atdarus langus klausosi vidiniame kieme-sodelyje), suprato, kad pravažiuojančių (nors ir retai) automobilių garsai muziką per smarkiai užgoš. Įprastai tai nebūna suvokiama kaip kliūtis, atliekant M. K. Čiurlionio ar kitos klasikinės muzikos kūrinius. Tačiau pastaroji programa (kurioje buvo Ramūno Motiekaičio, norvegų kompozitorių, M. K. Čiurlionio ir kitos klasikinės muzikos) reikalavo ypatingo susikaupimo ir įsiklausymo. Ką daryti? Problemą išsprendė Kęstutis Bieliukas – nuėjęs į Druskininkų savivaldybę, pasiekė, kad dviem valandoms būtų uždaryta pagrindinė eismo arterija, M. K. Čiurlionio gatvė. Ir tai buvo turbūt pirmas ir vienintelis toks įvykis Druskininkų mieste.

Galima groti ir oro balionu

Ilgamečiai festivalio draugai buvo dizaineriai ir oro balionų pilotai Asta Kaušpėdaitė ir Kęstutis Poniškaitis, kūrę festivalio grafinį dizainą. Vieną vakarą jiems susėdus kartu su tuometine festivalio vadove Rūta Vitkauskaite gimė tokia mintis: būtų įdomu, jeigu jie galėtų kokiame nors kūrinyje pagroti karšto oro balionu kaip instrumentu.

Veikiausiai tai buvo pasakyta nelabai rimtai, kaip juokas. Tad duetas nustebo, kai greitai R. Vitkauskaitė pranešė, kad iš tikrųjų bus maždaug pusvalandžio trukmės kūrinys ansambliui, kurio sudėtyje yra oro balionas.

Ir tai įvyko 2011 m. gegužės 28 d. pievoje prie restorano „Dangaus skliautas“. R. Vitkauskaitės kūrinys buvo pavadintas „Vėjo vaikai“, jį atliko Anna Petraškeviča – fleita, Yannas Le Nestouras – bosinis klarnetas, Martinas Q Larsonas – fliugelhornas, Mihai Sorohanas – trimitas, Rūta Vitkauskaitė – kriauklė, Rita Mačiliūnaitė – okarina, Ana Ablamonova – melodika, Asta Kaušpėdaitė – oro balionas.

Pastarasis visą laiką stovėjo pririštas ant žemės, tarsi gigantiškas vargonų vamzdis – tik pabaigoje (natūralu, tarsi išryškindamas kulminaciją) pakilo porą metrų.

Deja, pats šio veiksmo negalėjau matyti. Tos pačios dienos rytą didžėjus, turėjęs linksminti publiką po vakarinio koncerto restorane „Kolonada“, pranešė, kad jaučiasi rimtai apsirgęs. Taigi kartu su Sigita Ilgauskaite susibūrėme į didžėjų duetą „SiLinas“ specialiai tai nakčiai ir tuo metu, kai vyko „Vėjo vaikų“ performansas, sėdėjome „Kolonadoje“, planuodami būsimą grojaraštį. Gerai, kad turėjau savo kišeninį muzikos grotuvą – šiais laikais tokių daiktų turbūt jau nebėra, bet anuomet telefonai neturėjo tiek talpos, kad galėtum įsikrauti daugiau muzikos.

Vėliau iš kažkur apie „Vėjo vaikus“ sužinojo Chrisas Cutleris – būgnininkas, kompozitorius ir muzikologas, praeityje garsių avangardinio roko grupių „Henry Cow“, „Art Bears“, „Pere Ubu“, „Gong“ narys. Jis kreipėsi į Lietuvos muzikos informacijos centrą, prašydamas daugiau informacijos. Išsiuntėme jam informacijos, garso įrašą ir nuotraukų. Apie tai jis papasakojo kartu su Barselonos modernaus meno muziejumi rengiamoje paskaitų serijoje „Probes“.