Kalbino Marta Finkelštein

Organizacija „Operomanija“ veikia vizionieriškai – kuruojamos ryškių menininkų komandos, kurios apjungia skirtingų disciplinų kūrėjų idėjas ir nuolatos papildo meninio lauko vaizduotę naujais formatais ir meniniais potyriais. Komiksų opera, garso patirtis, erdvinė opera tamsoje, garso instaliacija-performansas, kamerinė opera – visa tai veikia tarp muzikos, teatro ir šiuolaikinio meno, o jų inicijavimui ir vystymui reikalingos naujos kompetencijos bei požiūris į kūrybinės organizacijos veiklą. Nors kiekvienas projektas egzistuoja kaip atskiras mikrokosmosas, vietinėje ir tarptautinėje scenoje reprezentuojamas kūrėjų vardais, visgi pati unikalaus braižo organizacija yra jungiama bendro vardiklio – Anos Ablamonovos. Būtent jos meninės, organizacinės ir komunikacinės strategijos kuria erdvę, kurioje gimsta unikalūs kūriniai ir permąstomas operos žanras.

---

Tavo veikla „Operomanijos“ organizacijos kontekste daugiasluoksnė, bet esminė tam, kad sklandžiai, savalaikiškai ir kokybiškai būtų sudarytos sąlygos kūrėjams kurti autentišką turinį, o žiūrovams jį patirti. Kaip pati apibrėži savo profesiją ir kokios funkcijos įeina į tavo atsakomybės lauką?

Save įvardiju prodiusere. Nesu vien vadybininkė ar koordinatorė: mano funkcijos platesnės. Nesu ir meno vadovė: nesuprantu, kaip galima vadovauti menui, ypač santykyje su gyvais, čia ir dabar kuriančiais menininkais. Todėl, manyčiau, prodiuserės terminas ganėtinai universalus, kad aprėptų mano funkcijų ir atsakomybių įvairovę, kuri yra ganėtinai plati. Kaip mamos.

Esi baigusi chorinio dirigavimo, o vėliau ir vadybos studijas. Iš dalies tai atrodo gana logiškas receptas tavo dabartinei pozicijai, visgi sunku patikėti, kad studijų programos paruošė būtent dabartinės veiklos amplitudei. Ar įvardytum, koks vientisas profesinis profilis atitiktų tavo veiklą ir kokios disciplinos turėtų būti jo sudedamosios dalys?

Vilniuje ir Peterburge vienu metu studijavau menų vadybą ir chorinį dirigavimą. Įdomu, kad nei vienų studijų kontekste nebuvo daug dėmesio skirta šiuolaikinei operai, šiuolaikiniam menui ar jo prodiusavimo subtilybėms. O ir studijos buvo pasirinktos tikrai negalvojant apie tai, kad šių žinių prireiks kuriant šiuolaikinės operos production house’ą. Taip susiklostė. Tiesiog giliau susipažinau su tuo metu dominusiomis veiklos kryptimis ir kontekstais. O susidūrus su šiuolaikine opera šios pamatinės studijų metu įgytos žinios pravertė. Tiek būnant greta menininkų kūrybinio proceso, tiek operuojant sukurtu menu rinkoje. Vis dėlto esminę patirtį įgijau dirbdama.

Nemanau, kad yra koks nors vienintelis receptas kuriant panašų profesinį profilį. Kombinacijų gali būti įvairiausių. Galbūt svarbiausias yra meno pasaulio suvokimo iš vidaus, meno kontekstų išmanymo, gebėjimo suprasti menininkus, jautriai žvelgti į kūrybinį procesą bei žinojimo, kaip geriausia organizuoti šiuos kūrybinius procesus, komunikuoti su publika, pristatyti ir parduoti meną, derinys. O šių aplinkybių pažinimas gali atkeliauti per įvairiausių disciplinų studijas. Ir tikriausiai vienam asmeniui kokybiškai aprėpti visas šias funkcijas būtų gana sudėtinga. Man dar yra kur tobulėti. Galiausiai ne viską turi atlikti pats vienas. Pastaruoju metu ir aš stengiuosi pagal galimybes vis labiau dalintis atsakomybėmis. Tačiau kuo daugiau įvairių procesų išmanai iš vidaus, esi išbandęs praktiškai – tuo geriau gali suprasti, kaip juos reikia planuoti, tiesiogiai neįgyvendinant. Lengviau ta pačia kalba susitarti su šiuos procesus vykdančiais asmenimis. Todėl savo darbe išbandžiau daugybę įvairių funkcijų. Kartais dėl resursų stokos ir būtinybės padaryti viską, kas turi būti padaryta, o kartais vien dėl noro suprasti tam tikrų funkcijų specifiką.

Esi ne tik „Operomanijos“, bet ir LMTA Meno centro vadovė. Ar manai, kad mokslo programos pakankamai sparčiai kinta ir reaguoja į meninio lauko pokyčius, paruošia dabarties meninėms praktikoms ir rinkos realybei? Kokias problemas ir galimus jų sprendimo būdus įvardytum?

Nesu labai gerai susipažinusi su studijų programomis. Tad mano atsakymas – stebėtojo iš šalies pozicija. Viena vertus, vis dar nematau galimybių į dabartines studijų programas visavertiškai integruoti erdvę kompozitorių, režisierių, o ypač dainininkų žinioms ir praktiniams įgūdžiams šiuolaikinės operos srityje tobulinti. Kita vertus, pokyčiai studijų programose tikrai matomi. Pavyzdžiui, šiuo metu LMTA kuriama jungtinė su Latvijos muzikos akademija studijų specializacija, skirta baroko operai. Tuo tarpu LMTA kompozitoriai ir garso režisieriai jau kelerius metus džiaugiasi puikiąja Muzikos inovacijų studijų centro infrastruktūra – viena unikaliausių erdvių ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniame kontekste, apie kurią prieš 15 metų net pasvajoti negalėjome. Tai, be abejo, suteikia daug galimybių studijų procesui ir studentų kūrybiškumo skatinimui. Taigi pokyčiai vyksta. Negali nevykti. Bet galbūt netolygūs, tarpusavyje nesuderinti, fragmentuoti, įgyvendinami tik dėl konkrečių asmenų iniciatyvumo ir pastangų.

Tačiau visi žmonės skirtingi, jų poreikiai skirtingi ir, labai pasistengus, pasaulyje tikrai galima atrasti konkretaus asmens studijoms tinkamiausią ir jo poreikius geriausiai atitinkantį kontekstą. Galiausiai studijos – tai ne tik studijų programa. Tai ir aplinka bei joje sutikti žmonės, vėliau dažnai tampantys profesiniais bendražygiais.

„Operomanijos“ idėjinis impulsas atsirado būtent LMTA, kur aktyvi kūrėjų karta vadovavosi bendra kūrybine vizija. Visgi „Operomanijos“ strategija ir vadovavimas jau seniai yra tavo atsakomybė. Gal gali papasakoti apie organizacijos vystymosi etapus, esminius jos struktūros ir darbo principų pokyčius?

Tinkami žmonės tinkamu metu atsidūrė tinkamoje aplinkoje. Daugybės atsitiktinumų ir sutapimų rezultatas. Organizacijos idėjinis impulsas atsirado LMTA, kur tuo metu studijavo dauguma „Operomanijos“ pradininkų – įvairių specialybių studentų: kompozitoriai, dainininkai, dirigentai, instrumentininkai, choristai, muzikologai, režisieriai, aktoriai, vadybininkė, prie kurių prisijungė scenografų iš Vilniaus dailės akademijos ir nepriklausomų poetų. Pirmas, gana spontaniškas ir be galo entuziastingas šios kūrėjų bendruomenės realizuotas įvykis – Trumpametražių operų festivalis NOA (Naujosios operos akcija) 2008 m. vasario 28–29 d. Vilniaus teatre „Lėlė“. Tuomet per du vakarus pristatėme šešias naujas operas. Festivaliui įvykus, supratome, kokia tai įdomi ir potenciali erdvė kūrybai, įvairių sričių menininkų bendradarbiavimui. Tad 2008 m. rugsėjį buvo įkurta viešoji įstaiga „Operomanija“, kuri pratęsė NOA festivalio organizavimą ir pradėjo strateguoti šios naujai atrastos šiuolaikinės operos, naujojo muzikos teatro nišos plėtrą.

Įdomu, kad tuo metu, kai aš ir Jonas Sakalauskas rūpinomės organizacijos steigimu, atradau Vilniaus savivaldybės programą „Verslauk“ jaunimo verslumui skatinti, kuri buvo skirta startuolių edukacijai. Kad suprasčiau, kokios atsakomybės laukia pradedant „verslą“, įkuriant organizaciją, nusprendžiau dalyvauti toje programoje. Be įvairių edukacinių užsiėmimų, reikėjo sukurti organizacijos verslo planą ir detalesnę įstaigos veiklos kelerių metų vystymo strategiją. „Operomanija“ iš beveik 400 rimtų verslo idėjų kartu su kitais devyniais labai versliais projektais tapo laureate ir gavo 20 000 Lt verslo plano įgyvendinimo pradžiai. Greta tuo metu mus visus užvaldžiusio begalinio kūrybinio entuziazmo, šis faktas taip pat tapo labai svarbia paskata plėtoti organizaciją ne tik kaip kūrybinės bendruomenės idėjų įgyvendinimo platformą, bet ir kaip rimtą verslo struktūrą.

Visų šių pirmųjų kūrybinių atradimų ir laimėjimų entuziazmo užteko pirmiems 3–4 metams. Tais laikais veikėme labiau kaip kūrybinė bendruomenė – įvairių sričių kūrėjų, atlikėjų grupė, kurią, manau, domino ne tiek opera, kiek plataus kūrybinio bendradarbiavimo, kuriam palankiausias buvo operos žanras, galimybė. Vėliau reikėjo naujų injekcijų, ne vien entuziazmo. Kito kūrėjų interesai, atsirado įdomesnių ir palankesnių pasiūlymų. Įsitraukė ir naujų kūrėjų, kurie nepatyrė organizacijos gimimo, tos pradinės komunos euforijos, todėl jiems nebuvo aktualus bendruomenės puoselėjimas. Tad vieningos aktyvios bendruomenės nebeliko. Bet liko jos projektus ir pradinę idėją plėtojanti organizacija. Taip natūraliai „Operomanija“ iš kūrybinės grupės transformavosi į prodiuserinę kompaniją.

Po to buvo laipsniškas NOA festivalio gesi(ni)mo etapas, kai Lietuvos kultūros rėmimo fondas jam skyrė labai mažai lėšų – apie 3500 Eur šešioms operoms, kas jau nelabai motyvavo verstis per galvą ir ieškoti papildomų resursų. Išplatinome „Nanooperos“ manifestą, kuriame pakankamai aštriai išdėstėme viską, ką tuo metu galvojome, taip pat ir apie meno finansavimą, ir surengėme vienos dienos šešių labai trumpų nanooperų festivalį. Kitąmet NOA festivaliui visai nieko neskirta...

Taip 2013 m. paaiškėjo, kad 2008 m. kurtas verslo planas yra sunkiai įgyvendinamas ir tikriausiai atkeliavo organizacijos galas. Lygiai tuo pat metu iš Tarptautinio teatro instituto ITI, kur siunčiau 8 kūrinių paraiškas, atskriejo žinia apie operos „Geros dienos!“ laimėjimą tarptautiniame konkurse „Music Theatre NOW“. Prasidėjo „Geros dienos!“ laimėjimų ir gastrolių maratonas, kuris, be abejo, reanimavo organizaciją, suteikė vilčių, visiems daug naudos, naujų patirčių ir įtvirtino „Operomaniją“ production house’o amplua. Kartu atsirado naujų grėsmių: tapti vieno kūrinio organizacija ir atitolti nuo pirminės „Operomanijos“ idėjos – šiuolaikinės operos, naujojo muzikos teatro kultūros plėtros. Iškart imtis visų būtinų veiklos krypčių nebuvo didesnių infrastruktūrinių, finansinių pajėgumų ar suinteresuotų žmogiškųjų resursų. Todėl visas šis procesas užtruko gerokai ilgiau.

Šiandien organizacijos profilis išsikristalizavo: vienareikšmiškai production house’as, kuris plėtoja šiuolaikinės operos, naujojo muzikos teatro kultūrą, dirba su įvairiais nepriklausomais menininkais, inicijuoja ir prodiusuoja naujus kūrinius, turi nuolat rodomų kūrinių repertuarą, rūpinasi kitomis lauko plėtrai būtinomis veiklomis – kūrybinėmis rezidencijomis, nacionalinėmis ir tarptautinėmis gastrolėmis, leidybos projektais.

Akademinės muzikos terpėje gana akivaizdi takoskyra tarp klasikinės (istablišmentinės) ir šiuolaikinės (eksperimentinės) muzikos. Pirmoji egzistuoja prestižo lauke, jai skiriamas didžiulis valstybės dėmesys – finansinė parama, infrastruktūra ir resursai. O šiuolaikinės muzikos vyksmai laikomi alternatyvomis, kurių išgyvenimas, struktūra ir buitis dažniausiai priklauso nuo pavienių asmenybių vizijos, atsidavimo ir nuolatinio budrumo. Vis dėlto būtent šiuolaikinės kultūros terpėje vyksta organiška kultūros apykaita: sudaromos sąlygos menininkų darbui, gimsta autentiškas lietuviškas turinys, pritraukiamas didžiausias užsienio ekspertų dėmesys, plečiamas publikai prieinamos kultūros spektras. Koks tavo požiūris į dabartinius kultūros politikos prioritetus ir esamas struktūras, jų poveikį šiuolaikinės muzikos kultūros kokybei ir tavo pačios darbui?

Manau, dabartinis Lietuvos kultūros politikos laukas – labai plati ir įdomi erdvė darbui: analizei, strategijų kūrimui ir pokyčių įgyvendinimui. Bet tam reikia skirti labai daug laiko ir energijos. Tai terpė, kurioje dalyvauja labai daug skirtingų interesų grupių, tad yra didelis sekinančių konfliktų potencialas. Pagal galimybes domiuosi ir dalyvauju įvairiuose procesuose, kur galiu suteikti pokyčiams būtiną informaciją arba padaryti kažkokią teigiamą įtaką. Tačiau turiu labai plačias erdves prodiuserinei veiklai, kuri taip pat reikalauja daug energijos, fizinių ir kūrybinių jėgų. Tad tenka laviruoti dabartinėje sistemoje, gyventi su esamais kultūros politikos prioritetais, o pagal galimybes jungtis prie įvairių teigiamų pokyčių kryptimi orientuotų iniciatyvų.

Galvojant apie vadinamojo „istablišmento“ ir „eksperimento“ santykį, kurį, kaip suprantu, tapatiname su valstybinių organizacijų ir nepriklausomo lauko kontekstais, manau, kad meninės iniciatyvos priklausomybė istablišmentui nebūtinai yra pozityvus veiksnys, bet gali ir visiškai sugadinti šios iniciatyvos turinį, atmosferą, užgesinti tai, kas joje svarbiausia. Kai kokia nors gera idėja apauga biurokratinėmis procedūromis, įvairiomis profesinėmis sąjungomis ar kitais privalomais valstybinių įstaigų atributais, labai daug energijos iššvaistoma ne ten, kur ji galėtų būti panaudota prasmingiausiai. Be to, valstybinių organizacijų kontekste atsiranda daugybė įsipareigojimų, suvaržančių kūrybinę laisvę. Pažvelkime, pavyzdžiui, į kokios nors valstybinės koncertinės įstaigos repertuarą. Juk dažnu atveju jų programų turinys formuojamas „kalendoriniu“ principu. Atverti kalendorių, sudėlioji visas Kalėdas, Velykas, Naujųjų metų maratonus, Nepriklausomybių, kitų valstybinių švenčių minėjimus, Tėvo, Motinos dienas, vieno kito kompozitoriaus jubiliejų, vieno kito atlikėjo kūrybinės veiklos jubiliejų, Padėkos akcijos koncertą, kur kokie nors ko nors atstovai turi turėti galimybę tarti sveikinimo žodį, ir taip didesnioji programos dalis jau būna užpildyta. Tuomet lieka labai nedaug erdvės „neproginei“ fantazijai ir galimybei pasireikšti grynai, nuo nieko nepriklausomai kūrybai. Ir taip ratas sukasi metų metus, keičiasi minėjimų objektai, bet „darbo dainos“ iš esmės lieka tos pačios.

Tokia „jubiliejinė“ programos vystymo ir formavimo politika, užimdama didesnę eterio dalį, nėra palanki kūrybos plėtrai. Žinoma, kūrybiškumui pasireikšti gali tikti ir šis „kalendorinis“ kontekstas. Bet įprastai jis nėra grynų, natūralių menininko interesų objektas, o veikiau „užsakomosios“ kūrybos skatinimo įrankis. O nepriklausomų įstaigų kontekste tokių „kalendorinių“ tradicijų laikytis nereikia, todėl yra kur kas daugiau erdvės grynai kūrybai ir eksperimentui. Tai, manyčiau, yra svarbiau ir vertingiau už visą valstybinio „istablišmento“ krūvį, kuris atsiranda bendrame pakete su taip geidžiamais valstybinės įstaigos infrastruktūriniais ir finansiniais privalumais. Žinoma, balansas būtų nuostabu! Bet tam reikia daugiau ryžto ir žmonių, kurie šio balanso sukūrimui skirtų savo laiką, energiją ir galbūt net paaukotų reputaciją.

Kalbant apie prestižą: nesu tikra, ar kuris nors meno laukas yra kažkaip by default tiesiogiai susijęs su prestižu. Bent jau mano vertybių skalėje prestižas labiau sietinas su kokybe. O toji kokybė atsitinka tiek viename, tiek kitame lauke – ir „istablišmento“, ir nepriklausomų kūrybinių benamių.

Komiksų opera, garso patirtis, erdvinė opera, garso instaliacija-performansas, kamerinė opera... „Operomanija“ pristato skirtingus formatus ir būtent tai tampa išskirtinio organizacijos braižo dalimi. Siūlomas ne tik naujas turinys, bet ir meninė / garsinė patirtis. Kiek tai yra sąmoninga naujos raiškos paieška, o kiek natūralus dabarties menininkų kūrybinių praktikų rezultatas?

Kažkaip taip natūraliai nutinka... Organizacijos vystomų projektų pasirinkimas priklauso nuo mano sprendimųų Nemėgstu kartotis ir žengti į tas pačias, kad ir sėkmingai išbandytas bei patikrintas, erdves, galbūt todūl „Operomanijos“ kontekste atsiranda gana skirtingi kūriniai, analizuojamos labai įvairios temos, pasireiškia vis nauji menininkai. O subpavadinimų įvairovė... Tikriausiai visus šiuos kūrinius būtų buvę galima apibūdinti keliomis lakoniškesnėmis sąvokomis: „opera“ ar „performansas“, ar dar kas nors, taip juos labiau sugrupuojant ir suvienodinant. Tačiau visada ieškome kuo tikslesnio apibūdinimo, kuris paaiškintų žiūrovui, kas jo laukia. Juk kaskart kviečiame į visiškai naują, nežinomą kūrinį, todėl labai svarbu žiūrovą teisingai nuteikti, jo nesuklaidinant ir neišprovokuojant didesnių lūkesčių. Tai visada turi įtakos kūrinio recepcijai.

Kiekvienai operai formuojama nauja komanda, kurioje ryškūs menininkai iš skirtingų sričių kuria bendrą viziją. Kaip pasirenki kūrėjus? Vadovaujiesi kriterijais, metodais ar intuicija?

Visų kūrybinių projektų istorijos skirtingos. Buvo atvejų, kai pastebėdavau beveik užbaigtą kūrinį ir pasiūlydavau menininkams bendradarbiauti, pasirūpinti kūrinio plėtra ir sklaida. Buvo atvejų, kai kūrėjas ateidavo su konkrečia idėja ir sutardavome ją vystyti kartu. Neretai ši idėja kūrybinio proceso metu neatpažįstamai transformuodavosi. Buvo ir tokių projektų, kai komandos formavimą inicijuodavau aš. Kartais atspirties tašku tapdavo tema, kartais – konkretus menininkas, kartais – kokia nors detalė, atrodo, neesminis pokalbis ar kita aplinkybė. Konkretesnių kriterijų ar metodų neturiu. Atrodo, vadovaujuosi intuicija.

Pirmaisiais organizacijos „bendruomeninio“ gyvavimo metais idėjų fontanas liejosi laisvai ir žaibiškai imdavomės įgyvendinti vos ne viską, ką sugalvodavome. Kai kurių kūrinių užuomazgos gimdavo ir „Operomanijos“ kasmetinėje vasaros kūrybinėje rezidencijoje, kaip atsitiko su opera „Geros dienos!“. Dabar gi, per 13 metų padirbėjus su beveik 50 šiuolaikinių operų, išbandžius ir patyrus visko, nesinori kartotis ir daryti vien dėl darymo. Įdomu dirbti su naujais kūrėjais, įdomu tyrinėti naujas erdves ir temas, įdomu išbandyti naujus formatus ir kontekstus. Juk dirbdama su menininkais aš taip pat tobulėju ir mokausi. Pastaruoju metu kūrybinis procesas ir jo psichologija tapo bene įdomiausiu prodiuserinio darbo aspektu. Vien parašyti paraiškas, surasti rėmėjus, suformuoti biudžetą, suorganizuoti logistiką ir komunikaciją (neretai prodiuserio darbas, atrodo, suvokiamas būtent taip) – jau nėra taip įdomu. Nebent kartu su įdomaus kūrybinio proceso ir visų jo aplinkybių nuotykiu.

Ar kūrinio vystymo stadijoje turi nusibrėžusi savo įtakos ribas ar principus? Kiek Tau svarbu būti viso kūrybinio proceso dalimi ir kiek įsiterpi į meninius, logistinius, komunikacinius procesus vystant kūrinį? Ar iš Tavo pusės keliamos tam tikros sąlygos menininkams?

Kaip jau minėjau, pastaruoju metu kūrybinis procesas ir jo psichologija man tampa vis įdomesni. Visada esu šalia to. Tikslių įtakos ribų neturiu. Kiekvienas atvejis labai individualus. Bandau dalyvauti, bet ir netrukdyti, nespausti, būti ten, kur ir kada reikia. Kūryba – labai subtilus procesas. Kiekviena komanda turi savo charakterį, komunikacinę sistemą. Bandau ją pajusti, perprasti ir atitinkamai veikti. Jeigu kas nors man labai imponuoja – labai palaikyti. Jeigu kas nors kelia abejonių – bent jau iškelti diskusiją. Juk irgi esu komandos dalis, sergu už procesą, rezultatą, turiu šiokios tokios patirties ir nuovokos.

Opera visuomet gali būti analizuojama politiniame kontekste. „Operomanijos“ prodiusuotos operos labai šviežiai ir originaliai veikia labiau ne kaip politiniai manifestai, bet kaip reprezentacijos platformos. Komiksų opera „Alfa“ pasakoja feministinę moters-herojės liniją, „Glaistas“ įgarsina mažai matomą litvakų kultūros sluoksnį, operoje „Geros dienos!“ kasininkių pasakojimai meistriškai atskleidžia sociumo problemas. Kiek tos žinutės idėjiškai apmąstomos?

Visos šios žinutės tikrai nuodugniai apmąstomos. Kai kuriais atvejais jos natūraliai iškyla pasirinkus meninės raiškos priemones ir tampa tarsi šalutiniu kūrinio poveikiu. Kartais šios idėjos tampa esmine kūrybinio projekto ašimi ir inspiracija. Pavyzdžiui, „Glaisto“ atveju susitikę su režisieriumi Mantu Jančiausku sutarėme, kad kursime operą Holokausto tema. Dėl to buvo suformuota Šoa besidominčių menininkų komanda. Holokausto tema liko, o „opera“ transformavosi į „garso patirtį Vilniaus gete“. Kiekvieno kūrybinio proceso logika skirtinga: vienam labai svarbu nuo pat pradžių suprasti, atsakyti sau į klausimą, ką šiuo kūriniu norima pasakyti; kitas atsakymą atranda pakeliui. Ir rezultato kokybė nebūtinai koreliuoja su vienu ar kitu kūrybos principu.

„Operomanija“ suteikia labai daug galimybių kūrėjoms moterims. Ar sąmoningai sukuri sąlygas moterų pozicijų stiprinimui kultūroje ir ar manai, kad pati būdama vadovė moteris kitoniškai žvelgi į lytį profesinėje veikloje?

Apie tai niekada negalvojau, nors vis pajuokaudavau, kad po ilgesnio laikotarpio, praleisto su opera, kurios autorės yra vien moterys, reikia skubiai keisti kontekstą ir naują darbą kurti vien su vyrais. Bet tai tikriausiai tėra natūralus įvairovės ir atsinaujinimo poreikis. Iš esmės man menininkai įdomūs nepriklausomai nuo lyties. Neseniai muzikologė Jūratė Katinaitė iškėlė hipotezę, kad moterys veikia ten, kur mažesnės pajamos ir sudėtingesnės veiklos sąlygos. Jeigu vadovautumės šia hipoteze, gal ir būtų galima teigti, kad moterys nepabijojo šio gana sudėtingo, kompleksinio žanro su visomis jo vingrybėmis veikiant nepriklausomame kontekste – terpėje, kur daug laisvės, bet dar daugiau finansinių suvaržymų ir infrastrukūrinių apribojimų. Galbūt todėl moterys aktyviai realizavo savo idėjas po „Operomanijos“ stogu? Net nežinau... Bet juk vyrai taip pat buvo ir tebėra pakankamai aktyvūs!..

„Operomanijos“ siūloma žanrų įvairovė bei alternatyvus priėjimas prie teatro ir muzikos sintezės atskleidžia tam tikrus skirtingų meno bendruomenių bruožus. Man susidarė įspūdis, kad teatro ir šiuolaikinio meno bendruomenė daug sklandžiau prisitaiko prie siūlomų meninių formatų, juos analizuoja ir priima. O muzikos terpės atstovai, atrodo, dar sunkiai randa tiesioginį ryšį su skirtingomis muzikos praktikomis. Tai atsispindi ir publikacijų platformose, kritikoje, ir stebint publiką. Ar sutiktum, kad akademinės muzikos bendruomenė dar nėra tiek atvira naujiems formatams, muzikos klausymosi praktikoms?

Taip, sutikčiau. Manyčiau, pagrindinė priežastis – akademinės muzikos bendruomenės atkakliai, iš kartų į kartas perduodama mąstymo kultūra ir tradicija. Mūsų pristatomą meną nelengva tiksliai pamatuoti akademinės muzikos bendruomenei įprastais įrankiais. Todėl jis tarsi prasilenkia su šios bendruomenės narių vertinimų skale. Nėra iki galo aišku, ką su tokiu menu daryti. Dažnu atveju iš viso pristatomo kūrinio konteksto išoperuojama muzika ir bandoma reaguoti vien į ją. Bet vien šis segmentas be visumos neveikia, nėra TAI, kas buvo sumanyta autorių. Ypač kai mes viską pristatome tarsi operos kontekste, kurio klasikinėje tradicijoje kompozitorius vis dar pozicionuojamas kaip pagrindinis kūrinio autorius.

Teatro, vizualiųjų menų bendruomenė tikriausiai turi kitokius tokio meno vertinimo kriterijus, neišsegmentuoja muzikos ar kurio kito elemento kaip atskiro darinio, o vertina visumą. Manyčiau, tai skirtinga mąstymo kultūra, skirtingos meno recepcijos tradicijos. Neseniai gavau laišką iš vieno LMTA muzikologijos studento, kuris rašo kursinį darbą apie lietuviškas operas. Studentas paprašė, kad pasidalinčiau informacija apie visus „Operomanijos“ kontekste gimusius kūrinius. Pasiteiravusi, kokių duomenų jam reikia, gavau gana simptomišką atsakymą: kūrinių pavadinimų, premjerų metų ir kompozitorių vardų...

Kuratorius Hansas Ulrichas Obristas, imdamas interviu iš kultūros lauko žmonių, dažnai užduoda klausimą „ar turi nerealizuotų projektų? Utopinių, per didelių realizacijai?“ Tai, mano manymu, atskleidžia pačias žmogaus veiklos vizijos sultis. Taigi, ar turi tokį utopinį nerealizuotą projektą?

Įdomu, kad prieš kokius 15–20 metų turėjau daug profesinių svajonių ir planų. Dabar nežinau, ar tokių turiu. Kartais atrodo, kad žiūriu įdomų filmą ir noriu pamatyti, kas bus toliau. Nesakau, kad plaukiu pasroviui. Tiesiog bandau jautriai stebėti, kas vyksta aplinkui ir pakeliui, vadovaudamasi nuojauta, spręsti dėl tolesnės judėjimo krypties. Galbūt tai geriausias būdas išsaugoti vidinę nuostabą, išvengti nusivylimų ir netapti susikurtų planų įkaite. Įdomių, nerealizuotų utopinių projektų dar tikrai turiu. Bet kokie jie, matyt, galėsiu pasakyti tik tuomet, kai juos įgyvendinsiu.

---