Kalbino Vitalijus Gailius

Jaunoji Lietuvos improvizacinės ir džiazo muzikos karta džiugina talentingais ir eksperimentuoti nebijančiais kūrėjais. Vienas tokių – kontrabosininkas Aurelijus Užameckis. Vaikystėje grojęs smuiku, vėliau pasirinko kontrabosą. Kaip ir daugelis mūsų šalies muzikantų, kelią pradėjo nuo klasikinės muzikos pamokų. Vėlesnės pažintys šį jauną kūrėją atvedė į džiazo bei improvizacinės muzikos lauką. Metus studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bet nusivylęs studijas metė. Po pertraukos įstojo į Vilniaus kolegiją, o šiuo metu muzikos paslaptis bando įminti Danijoje, Ritminės muzikos konservatorijoje.

A. Užameckis – aktyvus Lietuvos scenos dalyvis. Džiazo chuliganų „Džiazlaif“, šokių ritmus ir džiazą derinančio „Laivo Troupe“ bei improvizacinio kolektyvo „The Name Comes Later“ narys. Kartu su kolegomis yra įgarsinęs spektaklį „Sonio Bliuzas“. Scenoje pasirodo ne tik su bendraamžiais, bet ir su scenos senbuviais: Arkadijumi Gotesmanu, Vytautu Labučiu, Liudu Mockūnu, Juozu Milašiumi, Arnu Mikalkėnu, Arkadijumi Gotesmanu ir kitais. Šį pavasarį Lietuvos publikai koncertavo kartu su danų perkusininku Krestenu Osgoodu. Jaunasis kontrabosininkas ne tik pats groja, bet ir užsiima koncertų organizavimu. Jis yra vienas iš improvizacinei muzikai skirto koncertų ciklo CRRNT iniciatorių.

A. Užameckis – inovatyvus ir smalsus muzikantas, pasižymintis puikia instrumento valdymo technika. Dėl išradingai naudojamų išplėstinių grojimo technikų bei aplink esančių objektų jo pasirodymai malonūs ne tik ausims, bet ir akims. A. Užameckio atliekama muzika kartais praūžia it uraganas, o kartais tampa delikačiu garsiniu žaidimu, kuriame subtilus stryko ir stygų dialogas paskandina klausytoją ramybės jūroje.

---

Prieš prisėdant pasikalbėti užsiminei apie laikotarpį, kai norėjai mesti muziką.

Tiesiog nežinojau, kuria linkme norėčiau eiti, kur studijuoti. Neturėjau už ko užsikabinti, darėsi nebeįdomu groti. Žinojau tik klasikinę muziką, bet nebeturėjau jokios motyvacijos toliau ją groti. Visa tos muzikos kultūra man atrodė svetima ir beprasmiška. Iš klasikos pasisėmiau tik techninius sugebėjimus ir daug kompleksų. Bet susitikau su Arnu Mikalkėnu, kuris tuo metu dirbo prie projekto „AGATA langai“ ir pakvietė mane jame groti. Ten sutikau daug bendraminčių, kurie tapo gerais draugais ir kolegomis. Pradėjau kurti savo muziką ir groti ją su kitais muzikantais. Tai įkvėpė muzikos nemesti, domėtis džiazu bei improvizacine muzika.

Šiuo metu studijuoji Kopenhagos ritminės muzikos konservatorijoje, kurioje mokėsi ir saksofonininkas Liudas Mockūnas. Kas pastūmėjo rinktis šią mokyklą?

Rekomendacijos. Kokius penkerius metus vis svarstydavau apie studijas šioje konservatorijoje. Atrodė, gal per sudėtinga, gal neįstosiu. Lietuvoje daug kas kalba, kad tai labai gera mokykla. Tokią žinią turbūt neša būtent Liudas ir jo muzika.

Galvodamas apie džiazo studijas pradžioje dar bandžiau įstoti į Orhuso karališkąją muzikos akademiją, bet nepasisekė. Tuomet pabandžiau į Kopenhagą ir pavyko.

Kokie įspūdžiai iš studijų? Ypač lyginant su patirtimi Lietuvos mokslo institucijose.

Ten viskas vyksta gerokai kitaip. Turbūt niekur kitur Europoje tokios pat mokyklos nerastume. Jie neturi jokios konkrečios programos, kurią dėstytų studentams. Mokykla neverčia kopijuoti, o skatina kurti savo muziką. Kiekvienas studijuojantis užsiima savo paties reikalais, o dėstytojai tik stebi ir padeda. Pats studentas turi turėti savo viziją – rinktis, ką groti, kurti, pas kokį dėstytoją studijuoti ir t. t. Iš esmės pats susikuria savo studijų programą.

Pats labiau koncentruojiesi į džiazą ar darbuojiesi ir su kitais žanrais?

Sunku pasakyti, ką aš ten darau (juokiasi). Groju džiazą, kurį pats tikrai mėgstu ne tik groti, bet ir klausyti. Taip pat daug improvizuoju. Šioje mokykloje daugybė improvizatorių. Yra su kuo pagroti ir burti ansamblius. Manau, kad žanrai šiais laikais nebėra tokie aktualūs. Jie tirpsta. Dažnai su kurso draugais Kopenhagoje apie tai kalbamės. Klausiame savęs, ar tikrai mums būtina rinktis vieną ar kitą muzikinę kryptį ir radikaliai jos laikytis. Kad sukurtume kažką įdomaus, turime nesisprausti į žanrinius rėmus, o groti tai, kas patinka.

Mačiau, kad vasarą buvai išvykęs į Pietryčių Europą. Su kolegomis Ignu Kasikausku, Danieliumi Pancerovu ir serbų trimitininku Nikola Vukovičiumi koncertavote Slovėnijoje, buvote užsukę į Austriją. Kiek žinau, koncertai įvyko I. Kasikausko dėka. Kaip sekėsi?

Taip, viską suorganizavo Ignas. Pirminė idėja buvo kartu su Danieliumi tiesiog nuvykti į Slovėniją aplankyti Igno ir, be abejo, apsilankyti Liublianos džiazo festivalyje. Bet taip išėjo, kad atsirado galimybių patiems pagroti. Dažniausiai grodavome nedideliuose klubuose, į kuriuos ateidavo nedaug žmonių. Bet smagu buvo matyti, kad tie žmonės žino, ko ateina. Labai keistas koncertas buvo Sežanoje. Ten niekas nežinojo, į kokį koncertą eina. Mums buvo paruošta didžiulė aparatūra ir prieš koncertą leido Marcuso Millerio įrašus (juokiasi).

Bet publika neišsilakstė?

Kažkiek išsilakstė. Visuomet išsilaksto (juokiasi).

O programą buvote paruošę daugiau struktūruotą ar pagrindą sudarė improvizacijos?

Grojome keletą savo kūrinių, kuriuos paįvairinom improvizacijomis. Nebuvo viskas atonalu, chaotiška ir visai nesuprantama. Tiesiog klausytojai ir netgi organizatoriai nežinojo, kas jų laukia.

Atlikėjai bei grupės gana aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose. Kaip vertini tokį aktyvumą?

Atlikėjai reiškiasi tikrai daug ir tai yra jiems reikalinga, tačiau kai kurie dalykai verčia nerimauti. Suprantu, kad dabar socialiniuose tinkluose vyksta daugybė procesų, bet ne viskas man ten patinka. Pavyzdžiui, paskelbęs apie koncertą matai, kad daugybė žmonių į jį „eina“, bet tik tame netikrame pasaulyje – į realų renginį neužsuka. Dalis auditorijos lieka kažkur toje socialinėje erdvėje.

Taip pat gąsdina faktas, jog daug kas pradėjo su išmaniaisiais telefonais tiesiogiai transliuoti koncertus ir atrodo, kad greitai į koncertus eiti išvis nebereikės. Norėčiau, kad gyvos muzikos klausymo ir ėjimo į koncertus tradicija neišnyktų, kad ji liktų kaip socialus, žmones suburiantis aktas.

Ar plečiasi pažįstamų ratas Danijoje? Atsiranda planų burti kolektyvus su vietiniais kolegomis?

Po truputėlį pažintys mezgasi. Pradedu susirasti žmonių, su kuriais norėčiau nuolat kurti, koncertuoti. Turiu bendraminčių, su kuriais nuolatos grojam skirtingomis sudėtimis improvizacinės muzikos kontekste. Dažnai groju su saksofonininku Albertu Cirera iš Katalonijos. Su juo planuojame koncertuoti jo krašte. Taip pat nemažai groju su saksofonininke Nana Pi Aabo Larsen ir būgnininku Halymu Kimu, su kuriais subūrėme ansamblį „The Name Comes Later“ ir aktyviai koncertuojame.

Su vietos kolegomis – perkusininku Szymonu Gąsioreku ir klarnetininku, saksofonininku Jonu Engeliu – esame subūrę trio, su kuriuo pradėjome aktyviau groti ir planuojame įrašinėti albumą. Dar esu kontrabosų trio narys. Su šia trijule planuojame išleisti kasetę.

Pastebiu, kad kasetės tam tikruose žanruose ypač populiarios.

Pats irgi tai pastebiu. Net įsigijau kasečių grotuvą bei įrašymo įrenginį. Belieka užsipirkti tuščių kasečių ir pradėti įsirašinėti.

Esi linkęs kolekcionuoti įrašus? Svarbu turėti garsą fiziniu formatu?

Pradėjau rinkti. Anksčiau to nedarydavau.

Pats formatas (LP, MC, CD) tau svarbus? Ar esmė – turinys? Nes man kartais ima atrodyti, kad dalis žmonių labiau ima garbinti patį formatą, o ne turinį.

Turinys svarbiausia. Žinoma, yra niuansų. Pavyzdžiui, kasečių garsas labiau kompresuotas ir kokybė ne tokia, kokios norėtųsi. Kalbant apie CD, mano manymu, šis formatas turėtų kažkada išnykti. Man jis atrodo nereikalingas.

O tavo muzikiniame lauke leidyba svarbi pačiam muzikantui? Turiu omeny finansinį aspektą. Girdžiu pamąstymų, kad nišiniuose žanruose įrašų pardavimai prisideda prie muzikanto egzistencijos.

Galbūt tam tikrą papildomą finansinį paskatinimą galima apčiuopti. Bet asmeniškai aš apie tai niekada negalvoju kaip apie pinigų šaltinį. Tiesiog įrašą pravartu turėti, kai žmonės po koncertų prieina ir teiraujasi, nes nori pasiklausyti namie. Norisi turėti įrašą po ranka ir įduoti susidomėjusiems klausytojams.

Ar jauniems muzikantams Kopenhagoje lengva rasti vietų, kuriose galėtumėte pagroti, pasirodyti vietos publikai?

Kartais sudėtinga, nes dažniausiai ten groja danų muzikantai ir naujokui mieste teks ilgokai įrodinėti savo vertę. Bet po truputėlį pavyksta vis kur nors pagroti.

Beje, Kopenhagoje sutikau lietuvį Jokūbą Ragauską, kuris organizuoja koncertus įvairiose erdvėse. Jis kuruoja „Noisy Beehive“ koncertų ciklą, rengia koncertus vandens bokšte viename iš Kopenhagos rajonų. Jokūbas vis pakviečia pagroti, su juo nuolatos kalbamės apie projektą, kuris apjungtų Kopenhagos ir Vilniaus scenas. Galbūt ateityje pavyks tai įgyvendinti.

Taip pat yra klubas „5E“. Jame koncertus organizuoja būgnininkas Krestenas Osgoodas, kuris buvo atvykęs į Vilnių ir yra vienas iš mano dėstytojų. Koncertai ten vyksta kiekvieną pirmadienį ir jų būna šeši per vieną vakarą. Pastaruoju metu ten nebenueinu, nes jau net per daug (juokiasi).

Kalbėdamas apie kontrabosininkus Lietuvoje iškart prisimenu Armaną Isojaną, Vytį Nivinską, scenos senbuvį Eugenijų Kanevičių... Atrodo, kad saksofonininkų, gitaristų ir kitų instrumentininkų būtų galima daugiau išvardyti. Tai kaip su konkurencija tarp kontrabosininkų? Tiek Lietuvoje, tiek Danijoje.

Nežinau kodėl, bet tarp kontrabosininkų vyrauja draugiški santykiai. Visi sutaria, nesijaučia konkurencijos nei Lietuvoje, nei užsienyje. Nėra buvę nemalonių konkurencinių kovų (juokiasi). Kalbant apie rinką, Danijoje gana daug būgnininkų ir bosistų, o Lietuvoje bosistų mažoka.

Kaip tavo akiratyje atsirado kontrabosas?

Pradžioje grojau smuiku, bet 8-oje klasėje perėjau prie kontraboso. Nepatiko smuikas ir turėjau rinktis, arba kontrabosas, arba išeiti iš mokyklos. Pabandžiau kontrabosą. Turėjau įkvepiantį mokytoją Ričardą Mekionį ir užsikabinau.

O bosine gitara esi grojęs?

Anksčiau paimdavau į rankas, bet dabar jau nebe. Kontrabosas mieliau. Tai visai kitoks instrumentas.

Tavo kūryboje dominuoja akustika. Elektronika, atrodo, tau nėra tokia artima.

Jaučiu, kad su kontrabosu galiu išgauti beveik visus tuos garsus, kuriuos galėčiau išgauti su elektronika. Tam puikiai pasitarnauja išplėstinės technikos ar išoriniai objektai. Kartais prikišu visokiausių ylų tarp stygų, kas leidžia išgauti pačių netikėčiausių garsų. Esu bandęs eksperimentuoti su elektronika, bet vis dėlto norisi likti prie akustikos. Jaučiu, kad akustiniame lauke dar labai daug ką norėčiau ištyrinėti.

Šių metų pradžioje su kolegomis davėte interviu apie koncertų ciklą CRRNT. Kokios būklės šis ciklas dabar?

Nustojome daryti koncertus Kaune. Visų pirma dėl to, kad išvykau į Kopenhagą, antra – Kaune sudėtinga surinkti pakankamą kiekį publikos. Žmonės vangiai ateina į koncertus. Norėjosi viską kelti į Vilnių, bet čia, vėlgi, didesnė konkurencija. Be to, suabejojau, ar tikrai verta daryti koncertų ciklą, nes pavieniai renginiai pritraukia daugiau klausytojų. Manau, kad koncentruosimės būtent į pavienius koncertus. O kaip bus ateityje – žiūrėsime. Vis tiek planuoju kada nors grįžti į Lietuvą.

Kadangi esi jaunosios kartos atstovas, bet groji ir su vyresniais kolegomis, norisi paklausti gal kiek trivialaus klausimo. Ar jauti skirtumus tarp kartų?

Kartos nėra vienalytės. Tokie muzikantai kaip L. Mockūnas ar A. Mikalkėnas domisi aktualijomis muzikoje. Tai žmonės atviri pokyčiams. Bet yra kita dalis vyresniųjų muzikantų bei dėstytojų, kurie tarsi užstrigę savo jaunystėje ir nepriima nieko naujo. Kartais jie net nenori pripažinti, kad aplink juos kažkas keičiasi. Iš jų gali net susilaukti pašaipų dėl savo atliekamos muzikos. O jie patys groja tą, pavadinkime, senąją muziką ir vengia domėtis bet kuo, kas aktualu. Pamenu tokių istorijų, kai LMTA Džiazo katedros vedėjas per egzaminą net užsikimšdavo ausis (juokiasi). Tai gerai atspindi situaciją ir, bent jau LMTA Džiazo katedroj, iki šiol nelabai kas pasikeitę.

Kurį laiką būdavo taip, kad tie jauni žmonės besimokydami perimdavo savo dėstytojų blogus įpročius ir vengdavo eksperimentuoti, neigdavo šiuolaikinę muziką. Taip ir atsitiko, kad vieni kitų nesuprasdami, muzikantai susiskirstė į stovyklas. Nors, žvelgiant į pastaruosius metus, atrodo, kad situacija keičiasi į gerąją pusę. Atsiranda vis daugiau jaunų, inovatyvių žmonių. Antai didėjantis skaičius studentų, kurie renkasi ne džiazo, bet šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos magistrantūrą pas A. Mikalkėną, V.Baltaką ir L. Mockūną, manyčiau, gerai parodo, ko mums ilgą laiką trūko.

Į ką kreipi dėmesį grodamas, klausydamasis muzikos ar pavienių garsų? Galbūt į garsą žiūri tarsi į grynuolį kaip Johnas Cage’as, raginęs leisti garsui būti pačiam savimi. Ar esi linkęs analizuoti garso šaltinį, atlikimo techniką, idėją? Koks tavo darbo su garsu principas?

Į muziką žiūriu skirtingais rakursais. Iš garsinės, idėjinės, emocinės, techninės pusės. Kai kuriais atvejais, kai pagrindu tampa idėja, mane labiau domina pats konceptas, o ne muzika. Mano paties muzika nuo pat vaikystės yra tiesiogiai reflektuojanti mane supantį kontekstą. Anksčiau grojau klasikinę ir džiazo muziką, dabar labiau eksperimentinę. Tikriausiai visi punk, hiphopo ir kitokie nukrypimai irgi padarė įtakos garsui bei estetikai. Stengiuos visas šias patirtis jungti organišku būdu ir kurti tai, kas man patinka.

Idėjų semiesi iš muzikinio lauko? O gal čia įsijungia literatūra, kinas, galbūt tiesiog kažkoks garsas, išgirstas einant gatve?

Kartais būna netikėtų atradimų. Kurį laiką klausiau skirtingų paukščių giesmių ir atradau tokį paukštelį karetaitę. Šis paukštis sugeba dainuoti tonalias ir atonalias melodijas ir net labai ilgas. Jis prisimena tas melodijas ir, rodos, iš jų kuria formas ir sugrįžta prie skirtingų jų dalių. Besiklausant kilo idėja nusirašyti kelias šio paukščio melodijas ir pagroti. Vėliau įsirašiau karetaitę į kasetę ir paleidau per savo solo koncertą „Mint Vinetu“, kartu grodamas su „kasetine karetaite“ unisonu. Nežinau, ar pratęsiu tokius eksperimentus, bet buvo tikrai įdomu padirbėti su paukščių giesmėmis.

Kiek tau pačiam, lankantis koncertuose ar grojant, svarbus vaizdas scenoje?

Improvizacinės, eksperimentinės muzikos koncertuose dažniausiai klausydamasis užsimerkiu. Pats grodamas irgi negalvoju, kaip atrodau. Bet yra atlikėjų, kuriems performansas ir vaizdas yra svarbūs elementai. Pavyzdžiui, kai ant scenos matau Armantą Gečiauską, tai įdomu ir žiūrėti, ir klausytis.

O santykis su publika svarbus? Turi įtakos grojimui?

Iš publikos dažniausiai jaučiasi tam tikra energija, kuri, tikėtina, turi kažkokios įtakos. Grojant Lietuvoje į koncertus susirenka daug pažįstamų žmonių ir kiekvieno jų veidas turi vis kitokią reikšmę. Žinoma, sąmoningai sunku įvertinti tokią įtaką. Būna situacijų, kai bandai pernelyg negalvoti apie publiką ir susikoncentruoti į muziką, nes pašalinės mintys gali turėti neigiamos įtakos.

Ar domiesi muzikos istorija, idėjomis? Ar vengi to? Galbūt nesinori prisigerti kitų įtakų?

Domiuosi tik tiek, kiek tai atliepia man svarbią muziką. Daugiausiai tyrinėju improvizacinę ir  eksperimentinę muziką. Taip pat džiazo istorija man nuo seno aktuali. Pats grodamas savaime nuosekliai seku įrašus ar muzikantus. Konservatorijoje stengiuosi nepraleisti retkarčiais vykstančių paskaitų ar susitikimų su legendiniais atlikėjais.

Praėjusį pusmetį vienas mano dėstytojų buvo Johnas Edwardsas – vienas žymesnių improvizacinės muzikos kontrabosininkų. Iš jo teko išgirsti daugybę įdomių istorijų apie tokias asmenybes kaip Derekas Bailey, Johnas Butcheris, Peteris Kowaldas. Daug įdomiau apie tai išgirsti iš pačių dalyvių, o ne perskaityti internete.

Be muzikos turi hobių?

Muzika yra mano pagrindinis užsiėmimas. Galima sakyti, kad neturiu kitų ryškesnių veiklų. Tačiau per muziką ir nuolatos supančius kūrybiškus žmones susipažįstu su kitomis išraiškos formomis. Pavyzdžiui, Danielius ir Arminas iš „Džiazlaif“ nuolatos fotografuoja. Tad ir pats pradėjau domėtis fotografija ir šiek tiek fotografuoti.

Muzika tau – hobis ar darbas?

Nei hobis, nei darbas. Esu dedikavęs savo gyvenimą muzikai, tačiau negalėčiau to pavadinti darbu.

O ar įmanoma iš muzikos pragyventi?

Įmanoma, bet aš nenoriu. Stebiu, kaip kai kurių muzikantų kūryba pasikeičia bandant iš to užsidirbti daugiau pinigų. Rezultatas, mano akimis, gan liūdnas. Formuoti savo meninį turinį vardan prekybinių sumetimų man yra svetimas dalykas. Verčiau dirbsiu papildomą darbą, bet stengsiuosi groti tai, ką noriu, o ne adaptuosiu savo muziką, kad užsidirbčiau. Jeigu kada nors Lietuvoje ateis diena, kai menai susilauks daugiau finansinės paramos – džiaugsiuosi, tačiau dabar norisi išlikti nuoširdžiam sau.

Parvykai į Lietuvą, bet tuoj vėl skrisi atgal į Kopenhagą. Kokie darbai laukia artimiausioje perspektyvoje?

Tęsime įrašus su mano sekstetu, kuriame surinkti ir užsienio, ir Lietuvos muzikantai. Įrašų metu vis keitėsi seksteto sudėtis, todėl nenoriu jos atskleisti. Tegul būna paslaptis, nes gal dar kas pasikeis (juokiasi). Tikiuosi, kad su šiuo kolektyvu išleisime vinilą. Jau buvau užsiminęs, kad planuose yra kasetės leidyba su kontrabosų trio (kartu su Tomu Jacobsonu ir Asgeriu Thomsenu). Taip pat įrašinėju ir planuoju leisti savo pirmąjį solo albumą.

---