Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė

Atmosferinė muzika, atrodo, yra ta garsinė terpė, o gal net labiau būsena, kurioje lietuvių kūrėjai jaučiasi kaip niekad savi. Tiems, kam ši muzika artima, siūlyčiau perskaityti glaustą, bet tikrai informatyvią atmosferinės muzikos ir jos ištakų apžvalgą, parengtą Mike’o Watsono, „Trumpa atmosferinės muzikos istorija“ (anglų k.). Joje išryškinami esminiai aspektai ir trukdžiai, pastebima šitokios muzikos svarba šiandieniame informacinio pertekliaus amžiuje, kai erdvę sau reikia susikurti. Termino ambient pradininkas Brianas Eno tai įvardija kaip muziką, kuriamą sužadinti ramybę ir apmąstymų erdvę.

Visgi vėliau sąvoka tampa gerokai talpesnė, priimdama ir triukšmą, ir tamsesnę ritualinę muziką, o ir apskritai ji neperskiriamai susipynusi su daugeliu kitų, teoriškai grynų, žanrų: naujojo amžiaus, pasaulio muzika, folkloru, įvairiomis eksperimentinės muzikos kryptimis. Lietuvoje turime įvairiausių šių stilių lydinių, itin stipri tamsesnė industrinė, eksperimentinė atmosferika (apie ją rekomenduoju Jurijaus Dobriakovo straipsnius), sprendžiant iš renginių lankomumo, užtikrintai pritraukianti nemažą ir visuomet atvirą klausytojų būrį. Taip pat puikiausiai toliau vystomi įvairūs postfolklorinės muzikos projektai, palaikantys savąją kultūrą ir jos svarbą. Vis dėlto šįkart kalbėsiu išskirtinai apie lietuvių kūrėjų atmosferinę muziką, daugiau ar mažiau tvyrančią ties ta pirmąja apibrėžtimi – apie muziką ramybei ir apmąstymų erdvei sužadinti.

Daugelis muzikos kūrėjų kuriuo nors kūrybiniu etapu vienaip ar kitaip išbando šią stilistiką, net jei ji po to ir neviešinama, mat atmosferinė muzika gali atsirasti ne tik sąmoningai ją kuriant, bet tiesiog improvizuojant ar ilsintis prie savo instrumento, kad ir koks jis būtų – gyvas ar elektroninis. Ir tas ne visuomet tyčinis atsiradimas tik pabrėžia jos intuityvųjį pradmenį. Tarptautiniame lauke vartojamas terminas ambient (o dažnai ir lietuviškai rasime pavadinimą ambientinė muzika), tačiau siūlyčiau ją vadinti mūsų žodyne egzistuojančiu žodžiu – atmosferine muzika, nes muzikinis ambient kaip tik pirmiausia ir nurodo į kuriamą atmosferą, nuotaiką, garsinę aplinką.

Dar būtina ištarti, kad vis dar tvyro įsisenėjusi elektronikos ir gyvų instrumentų priešprieša, kuri jau turėtų išsisklaidyti. Netgi save, dažniausiai kuriančią su elektroniniu instrumentu ir pasitelkiančią jo begalinį variantiškumą, neretai aptinku besijaučiančią tarsi nusižengčiau kažkokiems tikros muzikos dėsniams. Ir staiga (po kokių dešimties metų) suprantu, kad taip visai nėra, kad yra tiesiog garsas. Lygiavertis kitam, kad ir kokia jo kilmė būtų. Kaip rašė minėtas atmosferinės muzikos apžvalgininkas M. Watsonas tame pačiame straipsnyje: „Vienas svarbiausių dalykų, susijusių su sintezatoriumi, yra tai, kad jis atsirado be jokio bagažo. Tai yra neišbaigiamas instrumentas...“ Elektroninė muzika labai ilgai buvo priešpriešinama gyvybei, tikrumui, grynumui, ir vis dėlto daugeliu atvejų ji sukuria tokias atmosferas, kurių mūsų sąmonės ilgisi net nežinodamos jas esant.

Kadangi šitokia muzika yra labai neapibrėžta, visuomet kyla netikrumo pavojus arba kriterijų klausimas – kokia atmosferinė muzika yra gera, o kokia prasta? Ar ji apskritai gali būti prasta? Kodėl ne kiekvienas gali kurti iš pažiūros techniškai nesudėtingą muziką? Šis žanras kartais gali siutinti akademinio parengimo kompozitorius, kurie ne visada vertina melodinio-harmoninio naujumo nebuvimą ar apskritai garsinės informacijos nesudėtingumą, nelogiškumą tam tikrų taisyklių atžvilgiu.

Šitas paprastumas nebūtinai yra kūrybinio proceso dėmuo, tačiau bene visų atmosferinių kūrinių bruožas, o jų kūrėjai dažnai turi puikią garsinę nuojautą – nepaisant to, kokios kilmės garsas bus įtrauktas į kūrinį, tai padaroma laiku ir labai organiškai. O šiandieniam žmogui išgauti paprastumą ir ramybę nėra taip lengva. Vienas iš kokybinių dėmenų yra gebėjimas kurti erdvės matmenis garsu, todėl iš esmės negali būti grynai skaidrios ar grynai šviesios atmosferikos, grįstos, tarkime, vien aukštais tembrais ar išryškintais mažoriniais laipsniais, nes kaipmat prarandamas gebėjimas garsais projektuoti tam tikrus patyriminius atstumus: ar jie būtų grįsti platumo, gylio ar atminties įgarsinimu. (Čia reikėtų paminėti pseudoatmosferiką, kažkaip neįtikėtinai dažnai pasigirstančią įvairiuose sveikatingumo centruose, tarsi atsitiktinai prekybos centre nugriebus diską su užrašu „Relax“: garsas plokščias, nesivystantis arba vystomas labai standartiškai, harmonijos nusizulinusios ir tikrai atsipalaiduoti nepadeda; tačiau tai jau apskritai visuomenės muzikinio / kultūrinio intelekto klausimas.) Kaip ir bet kokiam kūrybiniam darbui čia svarbus meistriškumo lygmuo, ir šioje muzikoje jis kyla pirmiausia iš pajautos, o tik po to iš technikos. Tad kokie tie atmosferinės muzikos vardai ir vartai Lietuvoje?

Kūrėjas „MigloJE“ derina ir elektroniką, ir gyvus, dažnai pučiamuosius instrumentus, iš gryno ambient išsiliedamas į chillout deltas su švelnia mušamųjų partija, dažniausiai laikomasi vienos dermės, taip išryškinant atskirus garsus ir tembrus, virsmus, atsiskleidžiančius skirtinguose sluoksniuose. „Ersha“ kuria iš esmės jau vien elektroniškai, tačiau tai visiškai neriboja erdviškumo galimybių. Įterpdamas lauko įrašų sukuria raminančio pirmapradiškumo įspūdį. Čia jau atsiranda dar vienas lygmuo, tam tikro istorinio tolio nuojauta, matuojama jau ne tik erdvės, bet ir laiko atstumais, klausytojo sąmonei leidžiančiais keliauti kokiomis tik nori kryptimis.

„Savaitė tylos“ muzika kuriama elektroniškai, tačiau tarsi tik įsiklausius į gamtą ir save, – būtent gamtiškumas ir tampa kūrinių tėkmės pagrindu. Kūrinyje „Svyrančios šakos“ neskubant skamba tiek sintezatorius, tiek lengvai „krentantys“ pianino garsai, ošimas, šlamesys. „Bemiegės nakties tėkmėje tyvuliuoja mano plaštakos“ taip pat švelniai įpinamos pianino ir pučiamųjų melodijos, viena kitos išlaukiančios, neužgožiančios. Visoje kūryboje atmosferika kuriama pirmiausia apgobiančiais sodriais ir sklidžiais sintezatoriaus garsais, o jei įpinami balsai, kaip kūrinyje „Šią naktį, šią ramią“, tai jie įliejami į bendrą, švelniai apimantį ir pakylėjantį skambesį.

Dar vieno mano mėgstamo autoriaus – „The Picturesque Episodes“ – kūryba įvairiaplotmė, labai išieškota ir kinematografiška. Dažniausiai keletas garsinių sluoksnių nuosekliai vystomi, atsiskleidžiant ne tik gerai garsinei nuojautai, bet ir garsinių savybių išmanymui. Į gana šviesias, kosmiškas atmosferas kartais specialiai suleidžiama šiurkštesnio, purvinesnio skambesio, kuris lygiai taip pat išbūnamas ir reikalingas, gal net esmingesnis. Kiekvienas kūrinys išjaustas ir apgalvotas, vis kitoks, pritraukiantis pavadinimais ištariamus garsovaizdžius: „Void Angels“, „Fields of Gold“, „It’s Exhausting Being a Black Hole“ ir kt.

Kiek daugiau tamsesnio, tačiau neardančio skambesio, su kuriuo klausytojas laisvai gali tapatintis, įveda kūrėjas „The Sinking Longboat“. Kūriniai stipriai ir nuosekliai intensyvėja net ir garsumo prasme, atsiranda triukšmų. Tolimesnė bosinė bazė per santykį su visu kitu skambesiu kuria reikalingus atstumus ir erdvę garsui bei vaizduotei būti.

Rašydama šį straipsnį atradau SLEG ir buvau palaimingai nustebinta, griebiausi ieškoti, kas gi šis žmogus, bet jokios mano užklausos nedavė atsakymo. Štai 2017 m. išleistas „Ledge“ – visiškai nuosekliai vystomas apie 22 minučių trukmės ir erdvės kūrinys, klausytojo sąmonę lengviausiai projektuojantis kosmose ir tikrai vertas dėmesio. Visi garsiniai persikeitimai ir jungtys atsiranda tik išlaukus tinkamo momento, laikas čia perteikiamas kitoks, neskubantis, garsų santykis pasirodo kaip kokia tarpplanetinė tvarka.

Prie kosminės tematikos toliau jungiasi ir pelnytai nemažai klausytojų tarptautiniu mastu turintis „Stellardrone“: vientisi garso takeliai nuolat supami lengvų arpedžiatorinių ūkų, kūryba gausi, kokybiška ir nuosekli. Čia jau nevengiama ir elektroninių mušamųjų, tačiau jie neužgožia pačių atmosferų, o kaip tik jas švelniai palaiko. Justi, kad kiekvienam albumui skiriama daug dėmesio, kad būtų užtikrinta tiek garso kokybė, tiek kūrinių teminis, jausminis junglumas.

Kūrybos gausa ir garsiniu daugiabriauniškumu taip pat džiugina Donatas Bielkauskas, dažniausiai žinomas kaip „Donis“. Pirmajam albumui „Iki žvaigždžių“ pasirodžius dar 1995 m., šis kūrėjas iki šiol suskamba vis kitokiais, bet visuomet vientisais, išbūtais atmosferiniais garsovaizdžiais, kuriuose tarsi giliuose garsiniuose vandenyse skaidrią šviesą vis praneria tamsumų sunkis. Nors kiek dažniau girdima postfolklorinė Donato muzika, tačiau ambient skambesiai ne mažiau užburiantys: atmosferinė kūryba meistriškai prisodrinta gyvų instrumentų (pavyzdžiui, albume „Švilpiai“ muzika atliekama su skulptoriaus A. Mončio sukurtais moliniais švilpiais), juos apgobiant erdviškais garsiniais skliautais, dažniausiai išgaunamais sintezatorių. Instrumentinės improvizacijos neperkrautos, neskubrios, vieną instrumentą keičiant kitu, kai kur įterpiant žmonių ir gyvūnų balsų, pačių rinktų lauko įrašų (štai viename pirmųjų lietuviškų ambient projektų WEJDAS kartu su Dariumi Gerulaičiu). Juntama žmogaus, gamtos ir visatos bendrystė, vieno buvimas kitame, tapę neišsemiamu daugelio tokios muzikos kūrėjų ieškojimų šaltiniu. Skirtingus savo skambesius Donatas reiškia per skirtingus projektus: „Esatis“, „Tykumos“, „d.n.s.“ ir kitus.

Lengva pastebėti, kad atmosferika apskritai labai lengvai priima įvairiausios kilmės garsus: tiek lauko įrašus, tiek bet kokios šalies instrumentus, persiklodama su pasaulio muzikos žanru. Čia vyrauja jau ne elektroniniai, o gyvi instrumentai, dažnai derinant margiausios kilmės instrumentus, tembrus, skambesius, balso technikas, sąmoningai arba vedamiems jausminės ir garsinės nuojautos, išgaląstų pažįstant vis naują instrumentą, siekiant tam tikro bendrinančio meditatyvaus arba net šamaniško poveikio. Kaip ir elektroninių priemonių pagrindu kuriamoje atmosferikoje, taip ir čia labai svarbus improvizacijos, galutinio nenumatomumo lygmuo. Kuo meistriškiau valdomi instrumentai, įskaitant balsą, tuo labiau netikėti ir įtraukiantys skambesiai sukuriami. Dažnai skirtingoms kultūroms būdingais instrumentais klausytojas perkeliamas į kitą, kartais tik numanomą pasaulio kraštą. Tokią muziką dažniausiai kuria žmonės, valdantys daugybę instrumentų, dar kitaip – multiinstrumentininkai. Kad taptum tokiu kūrėju, neužtenka užsidarius kambaryje studijuoti teoriją ir praktikuotis, dažniausiai tam reikia gyvų kelionių, gyvai perimtos patirties, todėl ir laiko įvaldyti tokiems gebėjimams visuomet būna skiriama daug. Be to, net ir puikiai pažįstami instrumentai atgyja tik itin gerai juos jaučiant – pajautimo dėmuo čia toks pats svarbus, kaip ir išmanymo.

Ko gero, du ryškiausi vardai šiose garsinėse platumose yra Saulius Petreikis ir, deja, mus jau palikęs Tomas Dobrovolskis. Jų kūryba tikrai spalvinga, nevengiant bendradarbiauti su įvairiausio žanro kūrėjais, pasiekiant absoliučiai skirtingų tipų skambesius. Kalbant būtent apie atmosferiką, S. Petreikis joje sutelkia daugybę įvairiausių šalių pučiamųjų, kurie čia ir vyrauja. Puikiai jis valdo ir savo balsą – juo improvizuoja sekdamas visuma, jos nesuardydamas, tapdamas dar vienu ten priklausančiu garsu. Didelė jo kūrybos dalis yra būtent atmosferinė-daugiakultūrė muzika, labai įdomus įgytas patirtis į bendrą skambesį suvedantis projektas su „World Orchestra“. Prie instrumentinės įvairovės prisideda ir lauko įrašai: įvairių šalių gamtos, buities garsai, akimirksniu leidžiantys nusikelti į kitą tikrą ar įsivaizduojamą šalį.

Jei Sauliaus muzikoje gausu pučiamųjų, tai nenuginčijamai taip pat užburianti T. Dobrovolskio kūryba prisotinta pasaulio mušamųjų, įvairiausių perkusijų, viena jų – išskirtinis jo paties sukurtas instrumentas – varinis gaublys. Daug ritmiškai žaidžiama ne tik su perkusija, bet ir su balsu, justi gaivališka laukinė prigimtis, šamaniškumas, suskambantys apeiginiais garsais. Visuomet žavėdavo gyvi pasirodymai, gebant tiek visu savimi gyventi scenoje, tiek meistriškai prisijungti prie bet kokio kito tuo metu grojančio muzikanto. Dar įdomu tai, kad jei Sauliaus garsinės-geografinės platumos driekiasi daugiau per Europą ir Aziją, tai Tomo – per Afriką, ir abu sužadina klausytojo norą vis labiau pažinti kitas kultūras. Tokio tipo muziką labai rekomenduočiau muzikiniam intelektui lavinti.

Didžioji dauguma bet kurios atmosferinės muzikos krypties atlikėjų pasirodymų grįsti improvizacija, turint išankstinę temą, nuotaiką ir paruoštus / numatytus gyvus ar elektroninius instrumentus. Pasirodymuose labai svarbios ir vizualizacijos, kurios dar labiau sustiprina kūrinių paveikumą, meditatyvumą. Visus šiuos kūrėjus prie to paties akmens suveda gebėjimas kurti neatrastas erdves klausytojo sąmonei keliauti, visus bendrina gamtos, kelionės kaip būties, pirmapradiškumo, visatos, įvairių kosminių būvių ir pačios sąmonės bei visų jų santykių temos, sąmoningai ar ne, bet kviečiant klausytoją nusikelti ten, kur šiaip greičiausiai neįmanoma. Šitokioje muzikoje itin reikšmingi tampa ir pavadinimai, nukreipiantys klausytojo sąmonę lengvai leistis viena ar kita kryptimi, pavyzdžiui, „Sąmonė“, „Tėkmė“, „Ilgumos“, „Pasiklydęs tarp žvaigždžių“, „Morning Story“, „Lifemachine“, „Birds of Paradise“, „Baltos juodos klajos“ ir kt.

Dar vienas persiklojantis bruožas – dažnas vieno aukščio / vienos tonacijos naudojimas. Aukštis pasirenkamas pagal stilistiką, dažnai tiesiog pagal nuojautą, kuri šioje muzikoje yra itin svarbi, dažniausiai nugalinti bet kokį techniškumą. Tas besitęsiantis garsas, dar kartais vadinamas drone, kuria ypatingą meditatyvumo atmosferą, lėtinančią šiandienos pasaulį ir sugrąžinančią viską į vietas – o tai reiškia mus į mus pačius. Vėlgi minėtasis M. Watsonas pastebi šitokios muzikos aktualumą prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, kai gyvenimo tempas ir informacijos kiekiai išties sunkiai suvaldomi.

Čia paminėjau tik dalį lietuvių atmosferinės muzikos kūrėjų, sutelkiančių savo patirtis, gebėjimus ir nuojautas naujiems klausos patyrimams sukurti, ramybei (kuri tikrai neatsiranda vien iš lėto šlaistymosi kokiuose nors mažoruose) sužadinti ir apskritai pakeliauti mintimis. Kai kuriuos dėl kūrybos gausos ir ilgametės veiklos norėtųsi (o ir reikėtų) aprašyti daug išsamiau, galbūt atskirais straipsniais, o kol kas, tikiuosi, atrasite naujų skambesių savo klausoms ir naujų platumų ar gelmių savo sąmonėms. Labai gražu, kad ta garsinė dermė atsiranda iš vidinės darnos siekio, daugiakrypčių savasties ir bendrystės paieškų bei to pajautimo, kad vienodai reikšmingi yra ir kosminiai ūkai, ir paryčio rūkas pas močiutę kaime, esantys mūsų visatų dalimi.

P. S. Kviečiu pasiklausyti keleto lietuvių autorių atmosferinės muzikos rinkinių čia, o užsienio – čia. Taip pat, jeigu kuriate atmosferinę muziką ir norėtumėte ja pasidalinti, susisiekite su straipsnio autore.

---