Kalbino Marija Paškevičiūtė

Gintas Kraptavičius kūrybinį kelią pradėjo nuo roko ir grojo vienoje pirmųjų Lietuvoje industrial grupių „Modus“, bet laikui bėgant susidomėjo elektronine muzika ir garso menu. Ginto muzikos rokeriškas gyvumas bei gebėjimas kurti stiprią nuotaiką, matyt, ir išskiria jį iš kitų elektroninės muzikos atlikėjų – jis yra daugybės tarptautinių konkursų laureatas. Jo kūrinys „Looking Forward“ 2019 m. laimėjo Naujosios muzikos konsorciumo Pietų Floridos universitete skelbtą tarptautinį konkursą elektroninės muzikos kategorijoje. Konkurso organizatoriai gavo 175 paraiškas iš daugiau nei 40 šalių ir akustinės bei elektroninės muzikos kategorijose išrinko po vieną nugalėtoją. Vienu iš jų tapo Gintas Kraptavičius. O tai tapo akstinu šiam pokalbiui.

Gintas paneigia vis dar gajų mitą, neva elektroninę muziką kuria tik programuotojai ir geekai – kompiuteris jam tėra dar vienas instrumentas, kuriuo jis gali groti. Kalbėjomės apie eksperimentavimą, garso meno sceną Lietuvoje, klasikinės muzikos vaidmenį XXI amžiuje ir kūrybos inspiracijas.

---

Esate sakęs, kad „muzika yra ne natų ir ne instrumentų, o garsų menas“. Kaip manote, kas skiria muzikinį ir nemuzikinį garsą, ar tas skirtumas apskritai egzistuoja?

Atsakymas labai paprastas, sugalvotas ne mano, o E.Varèse’o: muzika yra tiesiog organizuoti garsai. Tai garsas, prie kurio prisiliečia žmogus. Jei čiulba paukščiukai, tai dar nėra muzika, bet jei juos įrašysiu ir suorganizuosiu, tai gali tapti kūriniu. Klišės, kurį laiką apibrėžusios, kas neva yra muzika, dabar jau nyksta, nes muzika yra daug daugiau nei tik natos.

Dirbant su kompiuteriu sunku save apriboti – naudojantis programine įranga yra tiek daug pasirinkimų. Kas lemia, kokią stilistiką pasirenkate, kai galimybės neišsemiamos?

Atmosfera ir orai. Juokauju. Nesakau, kad nesu susikūręs estetikos, bet sprendimų nepriimu labai sąmoningai. Viskas vyksta natūraliai, garsas mane kažkur veda. Albumų nuotaikos dažnai labai skiriasi. Svarbu paminėti, kad muzikos aš nerašau – mano muzika dažniausiai kuriama gyvai, realiu laiku, improvizuojant. Jokių partitūrų neturiu, kol kas yra išleisti tik trys albumai, kurie buvo sukurti kitaip – koliažo principu. Be abejo, gyvai įrašytus kūrinius vėliau klausau, žiūriu, kad atitiktų bendrą stilistiką, tam tikrą kryptį.

Ar prieš pradėdamas kurti elektroninę muziką buvote kompiuterių geekas, ar susidomėjimas programine įranga atsirado vėliau, susidomėjus elektronine muzika?

Programavimo kalbų neišmanau, naudojuosi pasenusiais XP „Windowsais“, todėl geekas tikrai nesu. Jau daugiau nei dešimt metų naudoju „Bidule Plogue“ programinę įrangą, kuri yra šiek tiek panaši į Max/MSP, taip pat grafinė. Su ja ir groju gyvai.

„Modus“ laikais, 1994 metais, draugas grįžo iš Amerikos su tuo metu modernia studijine elektronine aparatūra – ketverius metus mes su ja ir kūrėm muziką. O vėlyvuoju „Modus“ laikotarpiu aš jau klausiausi Ryoji Ikeda, Sashiko M, Pan Sonic ir t. t. kuriamos muzikos.

1999 metais nusipirkau kompiuterį, MIDI klaviatūrą ir per dvi savaites įvykdžiau pirmąjį savo užsakymą – sukūriau muziką trumpametražiam kino filmui „Žvaigždžių kasmet vis mažiau“. Tais laikais tai buvo pats natūraliausias ir santykinai pigus variantas – turėti kompiuteryje įvairiausių instrumentų ir neribotas galimybes, o ne pirkti atskirai grojimo įrankius. Kai pradėjau groti kompiuteriu, mano tikslas buvo groti gyvai, kaip roko muziką. Regis, tada muziką, garsus jauti net fiziškai.

Daug kalbame apie technologijas, bet kai pirmą kartą pasiklausiau jūsų kūrybos, visai negalvojau apie tai, kaip ji sukurta – svarbiausia buvo muzikos paveikumas, kuriama nuotaika.

Technologijos man niekada nebuvo svarbiausios, svarbiausia yra pati muzika. Jei labiau mėgčiau technologijas, būčiau programuotojas. Tiesiog kompiuteriu esu susikūręs savo instrumentą, kuriuo kuriu, nors jis turi labai daug trūkumų. O darbas, su kuriuo laimėjau Naujosios muzikos konsorciumo skelbtą tarptautinį „Call for Scores“ konkursą, buvo sukurtas šią vasarą grįžus iš tarptautinės kompiuterinės muzikos simpoziumo Pietų Korėjoje ICMC. Grįžęs namo atsidariau patchus, susikurtus prieš šešerius metus, nes to laikotarpio mano kurta muzika buvo labai panaši į ICMC girdėtą garsyną, ir gyvai paimprovizavau. Išsirinkau geriausią improvizacijos dalį, išsiunčiau ją ir laimėjau. Mėgstu gyvumą elektroninėje muzikoje, taip joje atsiranda rokenrolo.

Esate minėjęs, kad panaudojus presetą, kuris skamba „eksperimentiškai“, publika kartais ir nesupras, kad iš tiesų nieko eksperimentinio tame nėra. Kas kūryboje jums yra eksperimentavimas?

Dauguma žmonių eksperimentine muzika laiko kūrinius, kurie išeina už tradicinės muzikos ribų. Man „eksperimentinė muzika“ tėra terminas, kaip ir moderni ar avangardinė muzika. Dažnai kūrėjai, kurie laikomi eksperimentinės muzikos kūrėjais, iš tiesų ne eksperimentuoja, o tiesiog kuria savo laikmečio muziką. Todėl pirmiausia reikėtų susitarti, ką reiškia šis terminas.

Sakyčiau, kad eksperimentinė muzika peržengia tam tikras ribas, jai kurti pasitelkiamos naujos priemonės.

Aš neeksperimentuoju – nekeliu sau tokio tikslo. Tiesiog groju muziką, kuri man patinka, kuri mane jaudina, ir ta muzika man yra šimtu procentų muzika, o ne eksperimentas – tokią muziką leidžia garsios elektroakustinės muzikos leidyklos, vyksta festivaliai, pasauliniai simpoziumai. Klasikinė muzika yra muziejinė muzika, manęs ji nejaudina. Daug klausausi, domiuosi būtent dabarties, šios dienos muzika.

Kokią įtaką jums daro gyvenamoji vieta, scena Lietuvoje? Čia elektroninės muzikos scena buvo ir yra palyginus nedidelė.

Būtų klaidinga sakyti, kad Lietuvoje nėra ir nebuvo elektroninės muzikos scenos. 2000–2010 metus pavadinčiau Lietuvos eksperimentinės muzikos aukso amžiumi. Tai buvo laikas, kai šioje muzikoje vyravo nežabotas entuziazmas, beribių galimybių nuotaikos, tryško optimizmas – manau, šis laikotarpis vertas atskirų tyrinėjimų. Bet pamažu visi išsiskirstė, nuėjo savo keliais. Nors ir dabar turime stiprių kūrėjų, bet to dešimtmečio nuotaikų, fanatizmo nebeliko. Viskam, matyt, savas laikas.

Visada malonu pabendrauti su žmonėmis, kurie mąsto panašiai, domisi tais pačiais dalykais.

Lietuvoje tokių žmonių yra, nors gal Paryžiuje ar Londone jų, o ir galimybių, daug daugiau. Gali rinktis šiuos miestus kaip gyvenimo vietą, tačiau viskas turi savo kainą. Tai prioritetų – muzikos ar šeimos, gyvenimo komfortabilumo – klausimas.

Kaip dažnai dalyvaujate renginiuose, tokiuose kaip pasauliniai seminarai, konferencijos?

Ne taip dažnai, kaip norėčiau. Pirma yra skelbiama atranka kūrinių į renginius, jei atranką pereini, tave kviečia į renginį, bet reikia susirasti rėmėjus, kad galėtum nuvykti. Toli gražu ne visuomet kūriniai pereina tarptautinių ekspertų atranką, o jei pereina, tikrai ne visuomet randu rėmėjų, kad galėčiau nuvykti ir pristatyti savo kūrybą, o kartu ir reprezentuoti Lietuvos sceną.

Nori nenori šis faktorius – iš kokios šalies esi, kam atstovauji – renginiuose visuomet iškyla.

Dalyvaudamas elektroakustinės, kompiuterinės muzikos, skaitmeninio meno konferencijose ir simpoziumuose pastebiu, kad didžioji dauguma žmonių atstovauja institucijoms – muzikos akademijoms, universitetams, koledžams ir yra jų remiami.

Atstovauju Lietuvos kompozitorių sąjungai, bet manęs neremia jokios akademinės institucijos. Apskritai ekonominis faktorius, šalių meninis angažavimasis yra labai svarbus. Renginiuose, kuriuose lankausi, beveik nesutinku žmonių iš Rusijos, Baltarusijos. Tuo tarpu Kinijos kūrėjus aktyviai remia Kinija, jie suinteresuoti savo meninių pasiekimų sklaida, jų kūrybos lygis labai aukštas.

Bet konkursus laimite jūs. Nors yra akademijų, kurių studentai turi prieigą prie labai brangios aparatūros, modulinių sintezatorių ir t. t., didelė dalis aktyviai koncertuojančių elektroninės muzikos atlikėjų yra savamoksliai.

Žinoma, muzikinis, akademinis pasiruošimas tikrai ne visiškai lemia sėkmę, kaip ir finansinė situacija. Alva Noto, būdamas savamokslis, elektroninės ir netgi akademinės muzikos scenai padarė didelę įtaką.

Prie universiteto esančioje šiukšlių dėžėje rastą osciliatorių jis nusinešė namo ir pradėjo eksperimentuoti, o paskui kūrė muziką naudodamasis nemokama „Macbook“ programa „Sound Edit“, kuria galėjo susigeneruoti grynuosius tonus.

Kai jis bendradarbiavo su Blixa Bargeld, Blixa paprašė pagroti a-moll akordą, bet Alva Noto nežinojo, kaip tai padaryti, kadangi nepažinojo natų, todėl akordą sugeneravo pagal garsų dažnius.

Koks jūsų santykis su klubinės elektroninės muzikos scena? Ar esat dalyvavęs reive?

Šiuo metu tokios muzikos nekuriu. Grynai klubinės muzikos niekada negrojau, nors maždaug iki 2008-ųjų mano kūryba buvo įvardijama kaip glitch muzika, joje vyravo ritmas. Reivo muzika jos nepavadinsi, bet grojau ją festivaliuose, kurie yra susiję su klubine scena. Paskui ritminė muzika man tapo nebeįdomi. Gal kam šiuo metu ir tebepatinka Alva Noto, bet...

Man jis labai patinka!

...bet tokia muzika išsisėmė maždaug 2006 metais, toliau ji nebeprogresavo.

Antra vertus, pastaruoju metu lyg ir neatsiranda nieko visiškai naujo – pavyzdžiui, techno prodiuseriai bando atkartoti 10 dešimtmečio estetiką, vėl populiarūs 9 dešimtmečio sintezatorių tembrai ir t. t.

Maždaug iki 2006 metų naujas albumas vos per metus morališkai pasendavo. Dabar galiu klausytis muzikos, kuri buvo išleista prieš maždaug septynerius metus, ir ji nebeskamba senamadiškai.

Galbūt taip nutiko, nes iki tam tikro lygio technologijos labai sparčiai tobulėjo, o dabar viskas tarytum sustojo, nes jau turim viską, ką galim turėti, neatsiranda kardinalių pokyčių.

Tikrai taip ir yra, tai neabejotinai susiję su technologijomis. Kai baigėsi atradimai, muzikoje viskas irgi tarytum stabtelėjo. Bet būtent tai privertė labiau atsigręžti į pačią muziką, o ne tik į išorinius efektus.

Mokote vaikus groti saksofonu, bet kartais vedate ir elektroninės muzikos kūrimo pamokas. Ar jaučiate didesnį vaikų ir paauglių susidomėjimą elektronine nei klasikine muzika?

Vaikai didelę dalį repertuaro jau gali pasirinkti pasiklausę muzikos „YouTube“ – tarkim, Lady Gagos ir Bradley Cooperio dainos „Shallow“ aranžuotės saksofonui. Jiems tokią muziką groti daug įdomiau nei Beethoveną ar Mozartą. Nesakau, kad nėra prasmės atlikti klasikinę muziką, bet vien jos tikrai neužtenka.

Kas yra klasikinės muzikos gerbėjai? Žmonės, kurie renkasi šią estetiškai saugią, patikimą muziką, kuriai vartoti nereikalingos jokios asmeninės pastangos. Bet ir grąžos iš to nedaug. Jeigu klasikinė muzika nebūtų valstybiniu lygiu remiama ir dalyvautų muzikos pasiūloje-paklausoje vienodomis teisėmis su eksperimentine muzika, manau, atsirastų daugiau galimybių naujajai, šių dienų muzikai. Juk jei LNOBT nebūtų finansuojamas, iš entuziazmo vargu ar išsilaikytų ilgiau nei mėnesį.

Vaikams pateikti priėjimą prie muzikos per žaidimą, panaudojant šiuolaikines technologijas, tokias kaip mobiliųjų telefonų programėlės, manyčiau, yra perspektyvu. Išmanant kompiuterinį programavimą, atsiranda didesnių galimybių nei pažįstant septynias natas. Septynios natos tikrai neatspindi to, kas vyksta šiuolaikinėje muzikoje. Natos tėra simboliai garsams užrašyti, tačiau daugybei garsų, kuriuos girdime, užrašyti kol kas nėra jokių simbolių.

Kokie elektroninės muzikos kūrėjai jus įkvepia pastaruoju metu?

Manuella Blackburn, eRikm, Anthony Pateras, įrašų kompanijos „Empreintes DIGITALes“ leidžiami albumai.