2018-ieji Lietuvos muzikos informacijos centrui buvo itin gausūs įgyvendintų projektų. Išleista lygiai 20 įvairių formatų muzikos leidinių, tarp kurių – muzikos įrašų rinktinė „Toli, bet vis arčiau“, pristatanti jaunųjų Lietuvos kompozitorių kūrybą. Ir tame dar nėra nieko ypatingo, nes pagrindinę kompaktinės plokštelės ypatybę formuoja tai, jog Lietuvoje gimę ir pirmąsias muzikines patirtis čia įgiję jaunieji kūrėjai šiuo metu yra išsibarstę po visą pasaulį, kuria ir gyvena užsienyje, todėl dažnai jų kūryba geriau žinoma už šalies ribų, nei jos viduje. Jie – nenuilstantys, peržengiantys klasikinės muzikos komponavimo ribas, kartais jas laužantys, kartais visai nusisukantys, nardantys po alternatyvas, jas miksuojantys.

Kompaktinėje plokštelėje „Toli, bet vis arčiau“ – devynios kompozicijos: Andriaus Arutiuniano, Gedimino Žygaus, Jūros Elenos Šedytės, Donato Tubučio, Jutos Pranulytės, Justinos Šikšnelytės, Aurimo Bavarskio, Aistės Noreikaitės ir Vitalijos Glovackytės. Čia dominuoja elektroninis ir elektroakustinis skambesys, kurį iš dalies lėmė tai, kad net keli Lietuvos jaunieji menininkai rinkosi studijas Hagos sonologijos institute, turinčiame aiškią orientaciją į tokių medijų muziką, garso meną, algoritminę kompoziciją, garso ir erdvės santykių tyrimus ir glaudžius šių dalykų ryšius su tiksliaisiais mokslais, akustika ir programavimu.

Šio leidinio kuratorius Edvardas Šumila praktiškai visus 2018-us metus bendravo su jaunaisiais kūrėjais, derino detales ir atrinkinėjo kūrinius, o savo įžvalgas apie emigracijos bei globalėjimo procesus pateikė leidinio tekstuose. Kaip pats teigia: „Rinktinė „Toli, bet vis arčiau“ atsirado kaip savotiškas mąstymo apie besiformuojančią menininkų diasporą – jaunus kūrėjus, pasirinkusius studijuoti ar kurti svetur – tęsinys. Pirmą kartą apie tai prabilome dar 2016 metais, straipsnyje tokiu pat pavadinimu, kurį rašiau Lietuvos muzikos informacijos centro iniciatyva. Tai, ką pavyko artikuliuoti jau tuomet, intrigavo ir leido suprasti kažką kitoniško ir naujo“.

„Ši tema nuo pat pradžių pasižymėjo įvairiomis sankirtomis; tai, ką buvo ir yra galima pasakyti apie šiuos kūrėjus, visada atspindėjo tam tikras socialines tendencijas, tuo pačiu ir kūrėjų įvairovę bei kitokias jų garso praktikas. Tai praturtina mūsų suvokimą ir leidžia spekuliuoti apie šių skirtumų priežastis. Šiandieną pavadinimas „Toli, bet vis arčiau“ tapo dar aktualesnis – šie menininkai grįžta ir vėl išvyksta, tačiau taip arti kaip dabar, regis, niekada nebuvo“, – teigia tokioje pat situacijoje atsidūręs kuratorius Edvardas Šumila, šiuo metu studijuojantis filosofiją Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke, JAV.

Kompaktinėje plokštelėje pristatomų menininkų kūrybos kryptys stipriai skiriasi principais, medijomis ir požiūriais. Pateikti garso įrašai būtent ir pabrėžia jų skirtumus tiek tarpusavyje, tiek nuo lietuviškojo konteksto. Kaip teigia Edvardas Šumila: „Buvimas „kitokiais“ dažnu atveju tapo priežastimi išvykti, nes Lietuvoje kūrybos praktikų, krypčių ir jų terpių pasirinkimas vis dėlto gana ribotas. Nepaisant to, tai stipriai kinta ir per artimiausius metus išryškės dar daugiau vietinių kūrėjų, dirbančių improvizacinės muzikos, tarpdisciplininių menų, garso praktikų sferose, dažniau ir konceptualiau pasitelkiančių technologijas. Lygiai taip pat keisis ir jų pristatymo ir kuravimo formos.“.

„Kitokių“ muzikos kūrėjų pristatymui pasirinktas ir kiek kitoks leidinio dizainas, kurį sukūrė dvi menininkės: Anastasija Sosunova ir Eglė Ruibytė. Leidybos proceso metu dizainas keitėsi ir mainėsi, kol galiausiai apėmė bendrą kuratoriaus sumanymo ir garsinio turinio visumą. Pasak Eglės Ruibytės, „visos naudojamos iliustracijos yra tam tikra prasme primityvios, lyg specialiai netobulos ir kreivos. Bet toks yra kūrybinis sprendimas – beveik kaip Lietuvos kultūrinė reabilitacija per sąsajas su užsieniu ir jos netobulumas, o gal tiesiog natūralus, bet per programinius filtrus perleistas laisvos rankos štrichas.“

Anastasijos Sosunovos teigimu, „mes susikoncentravome į muzikos kūrėjų veiklą Europos Sąjungoje bei kitose užsienio šalyse, Lietuvos kilmę, eksperimentalumą, geografijos bei savos ir svetimos kultūros permąstymą. Todėl naudotoje grafinėje medžiagoje žongliruojame mums įprastais kosmopolitiškumą ir valstybingumą žyminčiais deformuotais simboliais, tarsi abejotume nusistovėjusiomis sąvokomis – kas yra užsienis? Kas yra priklausymas kažkuriai valstybei? Kas yra toli ir kas arti?“.

Kompaktinės plokštelės „Toli, bet vis arčiau: Lietuvos jaunieji kūrėjai užsienyje“ leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Įrašų rinktinės pristatymas numatytas Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d. 19 val. 1.3 salėje.

---

Leidinį įsigyti galima Lietuvos muzikos informacijos centro e-parduotuvėje, atsiskaitant kreditine ar debetine kortele arba per „PayPal“ mokėjimo sistemą (daugiau apie elektroninio apsipirkimo sąlygas sužinokite čia) arba užsukus į svečius – A. Mickevičiaus g. 29 Žvėryne, Vilniuje.

---