Vitalijus Gailius

Vasarį pasirodė Pauliaus Kilbausko albumas „Elements“. Kompaktinę plokštelę išleido mūsų krašte kultinį statusą pelniusi ir ne mažiau kultinio Dovydo Bluvšteino vadovaujama leidybinė kompanija „Zona Records“. Nekantriausieji albumą galėjo įsigyti Knygų mugėje, tačiau Muzikos salės dūzgesyje šis įrašas santūriai tūnojo lentynoje. Didelio ažiotažo jis nesukėlė ir vėliau. Bet taip jau kartais nutinka, kad dalykai, apie kuriuos nutylima, pasirodo vertingesni nei tie, apie kuriuos postringaujama be atvangos.

P. Kilbausko curriculum vitae įdomus ir įvairialypis. Karjerą pradėjo su grupe „Empti“, kurios 1999 m. albumas „Estrada“ iki šiol tituluojamas vienu geriausių lietuviškos scenos įrašų. Vėliau muzikinį kelią tęsė kolektyvuose „Overtone“ bei „Dublicate“. Gyvenimas P. Kilbauską yra atvedęs net į Vilniaus romų taborą, kuriame materializavosi unikalus projektas „Bango Collective“. Šio muzikanto pirštas juntamas ir kine. P. Kilbauskas su kolega Domu Strupinsku, radę prieglobstį po „The Bus“ pavadinimu, įrašė garso takelius filmams „Lošejas“ bei „Redirected“. Taipogi paminėjimo vertas unikalus P. Kilbausko bendradarbiavimas su dailininku Sigitu Staniūnu.

„Elements“ išleistas kukliame digipak formate. P. Kilbausko muzikoje vyraujantis minimalizmas susišaukia su albumo dizainu. Viršelį puošia muzikanto bičiulio, keliautojo, fotografo, grafikos dizainerio bei operatoriaus Giedriaus Dagio fotografija. Joje užfiksuoti žolių stiebai, paskendę geltonos spalvos ir atspalvių jūroje. Tai jau ne pirmas kartas, kai G. Dagio fotografijos naudojamos P. Kilbausko įrašams apipavidalinti.  

Albumo atsiradimo istorija verta jei ne knygos, tai bent jau solidžios brošiūros. Stojus tête-à-tête su gyvenimišku klausimu – gal jau laikas pirkti butą ir sėsliai kurti šeimyninę idilę, P. Kilbauskas su žmona bei dviem vaikais nusprendė, jog dar per anksti, tad metams išvyko į Balį. Būtent ten toli, Indonezijos salose, gimė „Elements“ pagrindai. Šis albumas – tai tarytum muzikiniai memuarai, kuriuose ne žodžiais, bet garsais įamžinamas vienas gyvenimo tarpsnių. Plačiau apie garsines klajones, pažintis ir kitus kasdienybės Balyje niuansus galite pasiskaityti paties P. Kilbausko pasakojimą.

Esminis „Elements“ skirtumas nuo to, ką yra pratę girdėti P. Kilbausko muzikos gerbėjai – gamelanas. Tai tradicinis muzikinis ansamblis, kilęs iš Javos ir Balio salų, kurį sudaro įvairūs mušamieji instrumentai. Čia jis išstumia iki tol dominavusią gitarą ir tvirtai užsiropščia ant pjedestalo. Šis mūsų kultūrinėje terpėje egzotiškai atrodantis instrumentas pasižymi savais kaprizais ir skambesio niuansais, tačiau P. Kilbauskui, atrodo, pavyko jį prisijaukinti. Gamelano tonai ir obertonai džiugina klausytojo ausis.

Be abejonės, gitaros nėra visiškai atsisakoma. Gana subtilią šio instrumento partiją girdime kūrinyje „Time“. Tačiau tiek gitaros, kiek jos girdėdavome ankstesniuose P. Kilbausko įrašuose, čia nerasime. Dar viena naujovė – naujajame Pauliaus opuse girdima Aistės Baniulytės arfa. Tačiau šiek tiek apmaudu, jog šis senas ir plačiu galimybių spektru pasižymintis instrumentas apsiribojo epizodiniu vaidmeniu ir tėra girdimas kūrinyje „Seven“. Žvelgiant į bendrą albumo koncepciją, arfos ir gamelano dialogas galėjo būti išplėtotas kiek labiau.

Elektroninė albumo dalis kuriama pasitelkiant vintažinius analoginius sintezatorius. Šioje vietoje jau galima kalbėti apie atpažįstamą P. Kilbausko braižą. Jam būdingos švelnios, neperkrautos, plaukiančios ir nuolat pulsuojančios tekstūros, su dub ar IDM stilių atavizmais bei nuolatiniu motyvų atsikartojimu. Repetityvumas ryškiai atsispindi ir gamelanu atliekamuose fragmentuose. Tai sukuria ritualinę, meditacinę aurą.

„Elements“ suskaidytas į septynis segmentus. Būtent segmentus, o ne kūrinius ar dainas. Aptariamojo albumo kontekste norisi išvengti pastarųjų terminų, kadangi kūrinys ar daina daugeliu atvejų gali gyvuoti patys savaime, atskirti nuo visumos. Jiems nebūtinas visas albumas. Tačiau naujausiame P. Kilbausko darbe perėjimai tarp dalių bemaž nejuntami, nuotaika, tematika itin vientisa. Visi segmentai sugula į darnią visumą, kurią galėtume laikyti artima siuitos žanrui.

Įsiklausius kūriniuose nuolat girdimas oro srauto užgaunamo mikrofono šiugždesys. Viena vertus, tai prideda savotiško natūralumo, kita vertus – šiek tiek erzina. Ypač jei esate įpratę prie krištolo tyrumo ECM kompanijos leidinių skambesio. Būčiau linkęs manyti, kad šis garsinis netobulumas radosi gamelano įrašų metu, kadangi procesas vyko neprofesionalioje studijoje.

P. Kilbauskas sakosi norėjęs sukurti šviesią muziką. Perklausius „Elements“ abejonių nelieka – kūrėjo siekis išsipildė. Elementai atneša šviesą ir ramybę. Grįžtant prie albumo dizaino, galima pridurti, kad viršelyje matomi geltonyje skęstantys žolių stiebai atspindi šiltą ir trapią albumo prigimtį.

---