Česlovas Sasnauskas

Linas Paulauskis

Pirmosios monografijos apie kompozitorių Česlovą Sasnauską (1867-1916) įžangoje (ją 1936 m. parašė Juozas Žilevičius, išleido Amerikoje) apie jį rašoma: „Turime ypač branginti savo didįjį kompozitorių Česlovą Sasnauską, kuris savo vertingais muzikos kūriniais žadino lietuvių tautinį susipratimą. Kai tautos vaikai išgirdo skardžius garsus „Jau slavai sukilo“, pabudo iš rusų priespaudos, subruzdo ir iškovojo tautai Nepriklausomybę. O kur kitos dainos, kurios mums primena mūsų tautos didingumą, garbingą praeitį: „Kur bėga Šešupė“ net kone antruoju himnu buvo virtusi. Ką jau kalbėti apie kantatą „Broliai“.

Taip, kalbėdami apie Sasnauską, būtinai prisimename „Kur bėga Šešupė“ – vieną iš antrųjų Lietuvos himnų, sovietmečiu kaitindavusių širdis ir bažnyčiose, ir Dainų švenčių programose (nors ir privalomai pastarosiose išėmus posmą „Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį...“). Prisimename ir daugiau panašių jo kūrinių – ir monumentalų Requiem, ir nepamainomą bažnytinio repertuaro dalį – giesmę „Marija, Marija“, ir bene populiariausią lietuvišką romansą „Karvelėli mėlynasis“. Prisimename ir tai, ką apie Sasnausko kūrybos svarbą sakė kiti iškilūs kolegos. Štai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: „Puikiausia gi Č. S. ypatybė kaipo lietuvio kompozitoriaus yra ta, kad ne tik mokėjimas ir harmonijos turtas, – visur pas jį iškyla aikštėn ta tikrai lietuviška styga – tokia keista, sena, nepagaunama gaida, kuri viešpatauja mūsų dainose prieš amžius pagamintose“. Arba: „Giliau įsižiūrėję į p. Č. Sasnausko ciklo kompozicijas, matome, kad nuo pradžios iki galo yra jos grynai lietuviškos, be to, rimtos ir rašytos labai mokamai ir meistriškai, todėl turi didelę muzikalinę vertybę“.

Vadinasi, Čiurlionis gyrė Sasnauską ne vien už tai, kad jis pirmasis pradėjo harmonizuoti lietuvių liaudies dainas chorui. Sasnausko kūryboje Čiurlionis buvo įžvelgęs tą lietuvišką „kitokybę“, kurią, jo nuomone, amžininkų Juozo Naujalio ir Miko Petrausko muzikoje pernelyg goždavo svetimos, slaviškos ir germaniškos įtakos. Jų netrūksta ir paties Sasnausko muzikoje; tuomet, be abejo, negalėjo būti kitaip. Tačiau, kalbėdamas apie Sasnausko kūrybą, jo originalias ir harmonizuotas liaudies dainas, Čiurlionis nedvejodamas teigė: „Štai kelias, kuriuo turi eiti ir plėtoties lietuvių muzika“. Chorvedys, kompozitorius Konradas Kaveckas tuos laikus taip atsiminė: „Iš visų lietuvių – tuo laiku, Juozo Naujalio, Miko Petrausko ir Česlovo Sasnausko, – Sasnauskas buvo laikomas pačiu didžiausiuoju“.

Didžiąją gyvenimo dalį Česlovas Sasnauskas praleido Peterburge. Čia jis baigė konservatoriją, dainavimo klasę, savarankiškai studijavo kompoziciją. Įdomu, kad jis nesitenkino vien muzikine profesija, o net studijavo archeologiją Peterburgo archeologijos institute, ir tai vėliau jam nemažai pravertė dirbant dainų rinkimo komisijose, jis buvo vertinamas kaip Rusijos mokslų akademijos narys. Kaip sakė muzikologė Ona Narbutienė: „Mes jį pažįstame daugiausiai tik kaip kompozitorių; iš tikrųjų jis buvo ir neblogas dainininkas, yra nemažai dainavęs Peterburge įvairiuose koncertuose, net spektakliuose. Buvo vargonininkas; jis juk vadovavo garsiajam Kotrynos bažnyčios chorui, tai buvo pati svarbiausia katalikų bažnyčia Peterburge, labai žinoma savo gražia muzikine tradicija. Jis buvo ir muzikos leidėjas, leido lietuviškos muzikos sąsiuvinius, kurie iki šių dienų saugomi mūsų bibliotekose. Na, dar dirbo labai daug įvairiausių darbų, ir nors jo ryšys su Lietuva buvo gal daugiau toks dvasinis, bet jo darbai ir jo straipsniai, jo muzika – jie labai greit pasiekdavo Lietuvą. O Petrapilio muzikinei visuomenei – ne tik muzikinei, bet ir apskritai, lietuviškajai – jo autoritetas buvo be galo didelis. Nes Peterburge tuo metu mokėsi labai daug lietuvių. Įvairiose mokyklose daugelis ten perėjo per Sasnausko chorus, juos jis išmokė mylėti muziką, ir vėliau grįžę į Lietuvą, daugelis jų tapo ir dramos aktoriais, ir operos solistais. Tuo jis labai tvirtai įaugo į mūsų muzikinę kultūrą“.

Lietuvoje Sasnauskas gyveno neilgai, ir apie jo Lietuvoje praleistus metus turime nedaug žinių. Visos jos sukauptos Sasnausko kūrybos tyrinėtojo Vytauto Landsbergio monografijoje „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ (Vilnius: Vaga, 1980). Ten yra ir vienas, ko gera, pats taikliausias Sasnausko kaip žmogaus aprašymas, perduotas iš Daugpilio. Gimęs Kapčiamiesčio miestelyje, vėliau jis dirbo, vargonininkavo Vilkaviškyje, kitose Lietuvos vietose, po to Daugpilyje. Vienas iš jo Daugpilio kolegų šitaip žaismingai aprašė Sasnausko asmenį: „Dainuodamas gražiu tenoru, vienur kitur svečiuose užmezga daug pažinčių, ir jam visur sekasi. Gražioji lytis jį labiausiai mėgusi už gražų balsą ir nepaprastą rimtumą. Bet labai apsivildavusi, kai nesisekdavo su juo flirtuoti – nesiduodavo. Buvęs grakštus, raudono veido, skaisčių akių, mėgdavęs gražiai rengtis. Į aplinką žiūrėjęs iš aukšto, kritiškai ir atsargiai. Visur ir visuomet buvęs nepaprastai mandagus ir švelnus. Nemėgdavęs daug kalbėti, labai mažai vartojęs alkoholio...“

O Lietuvoje buvo likę mažai žmonių, pažinojusių jį asmeniškai ir galėjusių pasidalyti prisiminimais apie jį. Pasak jų, sugrįždavęs Kapčiamiestin atostogų iš Peterburgo, ponas Sasnauskas maloniai bendraudavo su aplinkiniais, susitikęs su kiekvienu pasisveikindavo, mėgdavo vaikštinėti su mažais vaikais miestelio gatvėmis, pasakoti jiems apie aplankytas pasaulio vietas. Tik kitus gal kiek stebindavusi jo išvaizda – kaip sakė jo dukterėčia Melanija Sakalauskienė: „Aš vis jam norėdavau nusukti tuos ūsus – sakiau, nusuksiu, susuksiu ir numesiu...“

XX a. pradžioje Sasnausko gimtajame Kapčiamiestyje – piečiausiame dabartinės Lietuvos miestelyje – susikirsdavo svarbūs prekybiniai keliai. Bet miestelis taip pat kentėjo nuo didelių rusų ir vokiečių kariuomenių susirėmimų I pasauliniame kare. Sasnauskui išvykus iš Kapčiamiesčio jau prieš keletą dešimtmečių, jo šeimos namams teko priimti pernakvoti ir kaizerį Vilhelmą II, vokiečių kariuomenei užimant Lietuvą 1914 m.

Kapčiamiestis davė Lietuvai ir daugiau šviesuolių – sukilėlių vadę Emiliją Pliaterytę, dailininką Mečislovą Bulaką, žinomų šiandienos žmonių, tokių kaip dainininkė Veronika Povilionienė. Kapčiamiestiečiai niekada nepamiršo savųjų kraštiečių. Nuo 1976 m. ten vyksta Česlovo Sasnausko chorų festivalis; Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės mokykloje veikiančiame jos muziejuje apstu informacijos apie visus aukščiau minėtuosius.

Beje, žingsnis į šalį – dėl Česlovo Sasnausko gimimo datos. Dažnai ji rašoma – 1867 m. birželio 19 d. arba liepos 19 d. Vytautas Landsbergis mini, kad savo gyvenimo aprašyme kompozitorius net gimimo metus kitus įrašė – juodraštyje 1869 m., vėliau 1870 m. Pasak jo, autobiografijoje yra ir kitų netikslumų. Galbūt Sasnauskas pernelyg pasikliaudavo savo atmintimi ir neteikdavo datoms didesnės reikšmės – o ne rašydavo taip panašiais atvejais, norėdamas padidinti savo nuopelnus ar pasijauninti.

Galbūt dėl to (kad patys jo „nepajaunintume“...), jeigu vis dėlto reikia parašyti vieną datą, dažniau renkamės birželio 19 d. Datą arčiau šios pasirinko ir Kapčiamiesčio bendruomenė, birželio 23 d. surengusi jo jubiliejaus minėjimą Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos bažnyčioje, Kapčiamiesčio laisvalaiko salėje ir Emilijos Pliaterytės muziejuje. Šia proga buvo papildyta Česlovo Sasnausko ekspozicija šiame muziejuje, o visą vasarą kasdien 11 ir 15 val. ten skamba jo muzikos įrašai.

Ne visiems Česlovo Sasnausko gyvenimo siekiams buvo lemta išsipildyti. Įtemptų darbų krūviais nualinęs ir šiaip nestiprią savo sveikatą, jis mirė nesulaukęs nė 50-mečio ir nespėjęs įgyvendinti daugelio savo sumanymų (operos apie karalių Mindaugą, oratorijos apie karalaitį Kazimierą ir pan.). Skaudžiu kartėliu ir šiandien nuskamba jo mintys, sakytos artėjant gyvenimo pabaigai: „Dabar manęs nevertina, bet kai nudvėsiu – matysi, kaip atsimins apie mane – sukrus, į gazetas dės...“