Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) kvietimu, 2017-ųjų metų Vilniaus knygų mugėje viešėjo JAV muzikos kritikas, kompozitorius ir melomanas Frankas J. Oteris. Čia jis drauge su LMIC direktore Asta Pakarklyte bei muzikologe Veronika Janatjeva pristatė naujausią jo paties kuruotą leidinį – dvigubą kompaktinę plokštelę „XXI amžiaus Lietuvos kompozicinės muzikos antologija“. Kaip teigė A. Pakarklytė, Oteris į Lietuvą atvyksta trečią kartą, o mūsų šalies muzika domisi jau penkiolika metų. Be to, kad yra aktyvus šiuolaikinės muzikos kolekcionierius, savo namuose sukaupęs 30 tūkstančių įrašų kolekciją, Oteris redaguoja internetinį žurnalą „NewMusicBox“ ir dirba Amerikos muzikos centre „New Music USA“, uoliai eidamas naujosios muzikos „advokato“ pareigas. Rengiant LMIC iniciatyva išleistą antologiją, jam teko gerokai padirbėti – perklausyti apie 300 lietuvių muzikos kūrinių, parašytų XXI a. skirtingų autorių (kurių iš viso buvo net 96!). Pasak Astos Pakarklytės, LMIC turėjo viziją suformuoti visiškai kitokį leidinį – alternatyvų, netikėtą, todėl neatsitiktinai į šį rinkinį surinkti vardai yra nestereotipiniai ir tikrai kitokie, nei būtų buvę atranką atliekant vietiniam muzikologui.

Skaitytojams siūlome „XXI a. Lietuvos kompozicinės muzikos antologijos“ pristatymo metu vykusį Franko J. Oteri ir Veronikos Janatjevos pokalbį, išsamiau atskleidžiantį kuratoriaus užmačias, kriterijus ir apskritai originalų jo požiūrį į šiuolaikinę muziką.

---

Veronika Janatjeva: Nuo 2002 metų LMIC leidžia lietuvių kompozitorių muzikos rinktinę „Zoom In“, kuri skirta ne pardavimui, o nemokamai Lietuvos muzikos sklaidai. Leidinys platinamas paštu, dalijamas tarptautiniuose renginiuose užsienyje ar šiaip į centrą užeinantiems lietuvių muzika besidomintiems pasaulio žmonėms. Naujoji antologija tarsi tęsia tą pačią – neparduodamo, bet šiuolaikinę Lietuvos muziką reprezentuojančio leidinio – liniją. Gali būti, kad šis sumanymas taip pat virs tęstine serija, kurios sudarytojai – kuratoriai – įvairūs „pašaliečiai“, žmonės „iš išorės“. Nuo pirmo karto, kai Frankas susidomėjęs atvažiavo į „Gaidos“ festivalį, praėjo jau penkiolika metų. Kiek vėliau, 2005 metais, Lietuvai teko garbė būti pirmąja šalimi, kurioje Frankas Oteris kaip kompozitorius pristatė savo keturių spalvų performansų oratoriją apie Jurgį Mačiūną. Kitaip tariant, jo santykiai, ryšiai su lietuvių menininkais bei lietuvių muzika yra seni ir šis pasirinkimas tikrai neatsitiktinis.

Šios dienos programos tema atliepia 2017-ųjų Vilniaus knygų mugės temai „Lietuviški ženklai pasaulyje“, nes, kiek atsimenu, Frankas visada buvo tas žmogus, į kurį galima kreiptis, tikintis efektyvaus žinios paskleidimo po Amerikos žemyną. Franko pasirinkimai LMIC’ui sukėlė tam tikrą šalto dušo efektą, nes nuolatos „iš vidaus“ ir „iš arti“ svarstant, kas dar liko nepastebėtas arba kieno muziką šiais metais išleisti, o kas kūrybiškai reiškėsi aktyviausiai ir išskirtiniausiai, dingsta tam tikras jautrumas, o kartu ir objektyvumas, tad Frankas šiuo požiūriu buvo tas žmogus, kuris [į lietuvių kompozitorių kūrybą – vert. past.] galėjo pažvelgti šviežiai. Kalbėsimės apie tai, kaip buvo sudaryta ši antologija ir, galbūt, ką jis galėtų išskirti, kaip atpažįstamus lietuviškumo ženklus toje muzikoje, nors ji, be abejo, šiuo metu yra visiškai kosmopolitiška.

Pradėkime nuo laikotarpio – XXI amžius. Parašėte išsamų įvadą, kuriame keliate itin opų klausimą: ar jis prasidėjo? Ar mes vis dar gyvename XX amžiuje?

Frank J. Oteri: Neketinau skirstyti kūrinių į „XXI a.“ ir „ne XXI a.“ kompozicijas, nes to siekti būtų nekorektiška – juk dabar dar tik 2017-ieji. Dar per anksti vertinti. Jeigu XIX a. muziką vertintume pagal pirmuosius septyniolika metų, atrodytų, kad reikšmingiausias šimtmečio kompozitorius buvo Muzio Clementis. Jeigu vertintume XX amžių pagal pirmuosius metus, svarbiausi kompozitoriai yra Puccinis ir Rachmaninovas. Jų kūriniai dar ir dabar dažnai skamba koncertų salėse, atliekami operos teatruose, tačiau šiandien jų nelaikome pačiais reikšmingiausiais XX a. muzikos kūrėjais. Labai nemėgstu vertinti, kuri muzika yra gera, kuri – prasta. Man buvo pateikta begalė muzikos. Į LMIC kvietimą dalyvauti šiame projekte atsiliepė per devyniasdešimt kompozitorių. Perklausiau apie 300 kūrinių ir iš jų atrinkau 18. Taigi negaliu sakyti, kad tai yra geriausi kūriniai, nes to nustatyti neįmanoma. Juo labiau, kad rinkau iš 300 kūrinių, nors jų buvo dar daugiau. Tačiau šie 18 kūrinių, manau, yra tikrai intriguojantys. Tikiuosi, jie sudomins žmones iš viso pasaulio ir paskatins domėtis Lietuvos muzikos procesais.

Anksčiau esame kalbėjęsi apie geriausiųjų kūrinių kultą. Minėjote, kad nepritariate šiam kultui ir nusistovėjusiai geriausiųjų kūrinių atrankai. Ką manote apie demokratines atrankos tendencijas šiuolaikinės muzikos kontekste?

Manau, kad demokratinės tendencijos yra geriau nei fašistinės (juokiasi). Muzika egzistuoja laike, o dienoje – tik 24 valandos, 7 dienos per savaitę, 365 dienos per metus, ir, jeigu jums pasiseka, galite sulaukti 80-ies ar net 90-ies. Skaičiuojant matematiškai, per savo gyvenimą galite išgirsti ribotą muzikos kūrinių skaičių. Nekenčiu apribojimų ir norėčiau turėti galimybę klausytis visko visą laiką; visiems linkėčiau neribotų sąlygų ir galimybės klausytis visos egzistuojančios muzikos. Kai kas nors taria „Šis yra geriausias!“, pasidarau labai įtarus ir nebūtinai patikiu, kad ši muzika yra geriausia. Tai man daugiau pasako apie patį taip manantį žmogų. Sakau sau: „A, žinau kas tam žmogui patinka!“, bet visuomet noriu išgirsti viską. Miegu po 6 valandas, tad turiu 18 valandų, tačiau negaliu jų skirti vien tik muzikos klausymui. Bet gerą darbo dieną – maždaug 9 valandas – galiu klausytis muzikos. Tai nėra taip jau daug, taigi neišvengiamai turiu pasirinkti.

Kalbant apie festivalius ir kūrinių atranką, jeigu yra galimybė, visada noriu pamatyti ir išgirsti skirtingus kompozitorius ir atlikėjus. Juk kiekvienoje šalyje yra dešimtys ar šimtai kompozitorių. Manau, kad puiku, jei kuo daugiau žmonių turi galimybę pasirodyti, ir jie keičiasi, yra atrenkami demokratiškai. Nuolatos tie patys vardai – nuobodu. Daugybė žmonių kalba apie tai, kokios nuostabios yra Beethoveno simfonijos. Na ir kas? Taip, jos nuostabios, bet pasaulyje egzistuoja daugybė kitų nuostabių dalykų. Lygiai tas pats principas atsikartoja ir šiuolaikinės muzikos kontekste, kai pradedama kalbėti apie vieną didį kompozitorių iš Nyderlandų arba Suomijos. Tiesiog pasakykite šalį ir tuoj pat priskirsime jai vieną didį vardą. Tai absurdiška.

Jeigu galėtume visus, kuriuos sutinkame išėję pro duris, sudominti muzika, komponavimu ir idėja, kad mintis galime perteikti ant popieriaus rašydami natas, galbūt tada ir kiti pagalvotų, kad tai įdomu. Dauguma žmonių apie tai net nesusimąsto. Jei jie pamatytų, jog kompozitorius nėra kažkoks miręs senolis iš Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos, kad tai gali būti jauna ar vyresnio amžiaus moteris, senyvas vyras – jūsų kaimynas ar pakeleivis autobuse – tai būtų puiku.

Iš esmės sutinku su Jumis, Frankai. Tai tinka žmonėms, kurie žino muziką ir kasdien jos klausosi. Tačiau, kai esate iš kito žemyno, iš kitos šalies, turite nuo kažko pradėti tą muziką tyrinėti. Žinoma, tai ir pasiūlos klausimas – priklauso nuo to, kokia yra rinkos pasiūla.

Nesu tuo visai tikras. Svarbu leisti žmonėms suprasti, kiek daug visko yra. Nes jeigu sakote, kad yra 20 puikių kompozitorių – Bachas, Beethovenas, Mozartas... – visi jie yra numirėliai, baltieji Vakarų Europos numirėliai. Be jokios abejonės, tai – nuostabi muzika. Bet jeigu sakome, kad tai vienintelė egzistuojanti muzika, kitos profesijos žmogus gali atsakyti, kad tai ne jam. „Ką tai turi bendra su mano gyvenimu?“ Aš užaugau 7-ojo dešimtmečio Niujorke. Kai buvau paauglys, visai nesidomėjau klasikine muzika, nes man ji nieko nereiškė. Man niekas nesakė, kad yra kompozitorių, kurie yra gyvi ir gyvena mano mieste, yra su manimi susiję. Maniau, kad visi jie iš kažkur kitur, kalba kita kalba, visi be išimties jau mirę, ir tai tiesiog neįdomu. Dabar man patinka akademinė muzika, bet todėl, kad galiu bendrauti su tais žmonėmis, kurie ją kūrė. Galbūt kai kurie žmonės iš kitų sričių taip pat galėtų būti nuostabūs kompozitoriai, jeigu tik turėtų tokią galimybę.

Vis dėlto kalbame ne tiek apie galimybes jauniems kompozitoriams būti išgirstiems, kiek apie siekį atrinkti aštuoniolika reikšmingų kūrinių, kurie įtraukti į šias dvi kompaktines plokšteles.

Iš pradžių buvo svarstyta leisti vieną kompaktinę plokštelę, tačiau neįmanoma perteikti visos muzikos įvairovės viename CD! Siūliau tris, galiausiai sutarėme išleisti du. Šie 18 kūrinių net nebūtinai yra geriausi, bet jie puikiai dera tarpusavyje ir tai buvo vienas iš kriterijų.

Taigi pakalbėkime apie kriterijus. Mane pribloškė, kad vienas jų gali būti apibūdinamas kaip lygios galimybės, įvairovė ir diskriminacijos nebuvimas dėl lyties, amžiaus, stiliaus ir instrumentuotės – keturi parametrai.

Pirmas kriterijus – visi kompozitoriai turėjo būti lietuviai. Toliau – visos kompozicijos turėjo būti sukurtos XXI a., muzika turėjo būti užrašyta. Būtent apie tai norėčiau pakalbėti. Esu aistringas džiazo, world muzikos klausytojas, visada pasiklausau kantri muzikos, hiphopo, kino muzikos, stebiu muzikinio teatro reiškinius – viską klausau, viskas įdomu. Niekada nesakau, kad tokia ar tokia muzika neįdomi. Tačiau idėja buvo „Garso atvirukas iš Lietuvos“ pasauliui, dalijimasis ta muzika. Ir pagalvojau – Niujorke nėra lietuviško restorano, tad neįmanoma paragauti lietuviškų patiekalų, nebent turi lietuviškų patiekalų knygą, tada gali pats jų pasigaminti. Tai man buvo svarbu.

Į kompaktines plokšteles įtraukti ir partitūrų pdf failai. Jei muzikui patinka koks kūrinys, jis gali susisiekti su LMIC ir įsigyti partijas. Šitaip ansamblis, sakykime, iš Pietų Korėjos ar Tadžikistano, atranda naują kūrinį ir gali jį atlikti. Jiems nebėra būtina kviestis dešimties lietuvių atlikėjų ir mokėti jiems honorarus. Taigi tai buvo gana svarbus kriterijus.

Lyčių prasme leidinyje pasiekta absoliuti lygybė: atrinktų kompozicijų autoriai yra devyni vyrai ir devynios moterys.

Tiesą pasakius, tai buvo pats lengviausias dalykas. Lyčių pasiskirstymas tarp Lietuvos kompozitorių yra gana tolygus, ir tai norėjau parodyti visam pasauliui, nes kitose pasaulio šalyse, pvz., Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, yra kitaip. JAV atvejis labai įdomus: yra daugybė moterų kompozitorių, bet vis dar egzistuoja tam tikras pasidalijimas. Kai kurie žmonės mano, kad tai [moteris kompozitorė – vert. past.] yra neįprasta. Mane šokiruoja, kai šiuolaikinės muzikos koncerte skamba aštuonetas kūrinių ir visi jie yra sukurti kompozitorių vyrų. Nesakau, kad tai blogai, ar kad moterys parašytų geriau. Svarbu tai, kad kuriant koncerto programą, kūriniai būtų pasirenkami taip, kad reprezentuotų visas visuomenės grupes. Manau, kad Lietuvoje tai vyksta, ypač kalbant apie skaičių moterų, kurios renkasi kompozitorės karjerą. JAV muziką kuria daugybė moterų, bet jų muzika galbūt neatliekama taip dažnai, kaip kompozitorių vyrų. Esu šokiruotas, kad per visą mano gyvenimą Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre buvo pastatyta tik viena moters – Kaijos Saariaho – sukurta opera, ir tai yra tik antroji moters sukurta opera per visą „Metropolitan“ istoriją.

Nepaisant to, kad teigiate, jog muzikos pasaulis yra gana konservatyvus, 10-ajame dešimtmetyje Jūs turėjote atskirą skiltį gėjų ir lesbiečių kūrybai.

Tai išties įdomus projektas. Muzikos apžvalgininkas Jody Daltonas buvo aktyvus kovotojas už gėjų teises. Jis norėjo parodyti, kad esama nemažai kompozitorių, kurie yra gėjai. Prieš 20 metų tai buvo gana kontroversiška. Jo parengtos antologijos yra labai šaunios, bet manau, kad daugeliui net neatėjo į galvą, jog jis siekė iškelti homoseksualių kompozitorių kūrybą. Tais CD buvo prekiaujama Amerikos parduotuvėse, jie buvo puikiai įvertinti gėjų bendruomenių. Minėti leidiniai netikėtai suaktyvino tapatybės klausimus („šis kompozitorius – toks kaip aš“) ir įtraukė tuos žmones, kurie galbūt niekada nebūtų susidomėję tokio tipo muzika.

Tačiau šiame rinkinyje tai Jums nebuvo taip svarbu.

Niekas [apie kompozitorių seksualinę orientaciją – vert. past.] man neužsiminė, nors ir neklausiau – į anketą nebuvo įtrauktas klausimas apie seksualinę orientaciją. Tikiuosi, kad į rinkinį pateko įvairios orientacijos kompozitorių kūriniai.

Tai būtų gerai rinkodarai.

Tai daugiau nei vien rinkodara. Tai – visuomenės reprezentavimas.

Manau, lietuviams tai – šiaip ar taip mažuma.

Idėja – reprezentuoti kiekvieną. Parodyti, kad kiekvienas visuomenės narys gali kurti muziką.

Pereikime prie kito parametro – amžiaus. Vyriausias patriarchas gimęs 1961 metais – tai Rytis Mažulis, jauniausia – Juta Pranulytė, gimusi 1993-aisiais. Tai jautrus klausimas: kaip nusprendėte, kuris iš vyresniųjų kartų atstovų turėtų patekti į rinkinį? Minėjote Anatolijų Šenderovą, Mindaugą Urbaitį, Šarūną Naką, Vaclovą Augustiną, Joną Tamulionį, Remigijų Merkelį, Arvydą Malcį, kitus.

Taip, ir esu didelis Onutės Narbutaitės gerbėjas, taip pat ir Broniaus Kutavičiaus – nė vieno iš jų neišgirsite šioje antologijoje. Buvo dar ir laiko apribojimo klausimas, nenorėjau įtraukti kūrinių, kurių trukmė viršija penkiolika minučių. Tai nulėmė, kodėl negalėjome įtraukti jokios simfonijos. Taigi kompozitoriai, vyresni už Mažulį, nebuvo įtraukti, nes daugelio jų XXI a. parašyti kūriniai buvo tiesiog per ilgi, be to, šie kompozitoriai buvo gerai pristatyti ankstesniuose „Zoom In“ rinkiniuose. Man buvo labai svarbu, kad kompozitoriai, kurių kūrinius atrinkau, savo balsą būtų suformavę būtent šiame amžiuje. Ir tai ne vien kalba apie amžių – gali būti sulaukęs devyniasdešimties ir sukurti labai modernų, šviežiai skambantį kūrinį. Pavyzdžiui, amerikiečių kompozitorius Elliottas Carteris muziką komponavo iki pat savo mirties, o mirė jis sulaukęs 103 metų, paskutiniaisiais metais kurdamas neįtikėtinus dalykus, kurie buvo visiškai kitokie, nei ankstesnė jo muzika. Būdamas tokių metų jis užaugino savo muziką į visai kitą skambesį ir stilių. Jaučiuosi blogai, kad kai kurie kompozitoriai nepateko į antologiją, bet tai lėmė kūrinių trukmės apribojimai. Taip pat norėjau, kad kūrinių, įtrauktų į šią antologiją, nebūtų galima įsigyti niekur kitur.

Tačiau ar klausantis kūrinio galima nuspėti kompozitoriaus amžių?

Niekaip negalima atskirti kompozitoriaus amžiaus, lyties ar seksualinės orientacijos. Tai siekis atrasti pusiausvyrą tarp kartų, lyties, instrumentuotės sprendimų. Instrumentinės muzikos kūriniai turėjo būti parašyti skirtingos sudėties ansambliams tam, kad galėtume išgirsti kuo įvairesnius instrumentų derinius.

Netgi kūrinius kanklėms ir chorui? Apsidžiaugiau, kad į rinkinį pateko kompozicijos, kuriose girdime ir kankles. Ar tai buvo svarbu atrenkant kūrinius?

Anksčiau minėjau Pietų Korėją ir Tadžikistaną. Pietų Korėjoje būtų labai sunku surasti kankles, tad apie tai daug galvojau. Norėjau būti tikras, kad šie kūriniai galės „keliauti“ po pasaulį. Skirtingose pasaulio šalyse yra kanklėms giminingų instrumentų, tad pamaniau, kad galbūt kanklių partiją būtų galima atlikti panašiu instrumentu, o gal – aranžuotą elektrinei gitarai. Taigi norėjau išlaikyti tą specifinį tembrą, tačiau nenorėjau, kad tai taptų kliūtimi kūrinį atlikti svetur, kur galbūt nėra šio tipo instrumentų tradicijos.

Kalbant apie chorinę muziką... Štai turime šią lietuviškos muzikos antologiją, tačiau joje nėra nė vieno kūrinio, kuriame būtų dainuojama lietuvių kalba. Nors nekalbu lietuviškai, tačiau neturėjau išankstinių nuostatų. Tiesą pasakius, buvo keletas kompozicijų, kurias galvojau įtraukti, tačiau jos buvo per ilgos. Rinkinyje yra vienas kūrinys [Tado Dailydos – vert. past.], kurio partitūroje įrašyti trys žodžiai anglų kalba: nothing happened today. Net ir nekalbėdami angliškai, galite nesunkiai šiuos žodžius išmokti ir atlikti kūrinį. Bet jei jie būtų lietuvių kalba, galbūt žmonės atmestų kūrinį. Dar kitame kūrinyje [Jono Jurkūno – vert. past.] rečituojami skaičiai – two two, three three, four four – tai irgi lengva, bet kas sugebėtų tai atlikti. Ir dar Žibuoklės Martinaitytės kūrinys, kuriame vien atskiros balsės ir priebalsės – bet tai nėra raiški kalba, tad išmokę garsus, galite kūrinį atlikti. Tai yra universalu ir gali keliauti be kalbinių barjerų.

Kalbant apie chorines kompozicijas, daugelis kompozitorių nevartoja gimtosios kalbos, pasirinkdami, tarkime, vien balses be kirčiavimo. Manau, tai geras pasirinkimas, suteikiantis galimybę pažvelgti į turtingą mūsų muzikinio atlikimo įvairovę. Turime padėkoti lietuviams atlikėjams už nepriekaištingą atlikimo techniką.

Kaip amerikiečių kompozitorius, galiu pasakyti, kad geriausia mano gyvenimo savaitė buvo ta, kai prieš vienuolika su puse metų Donatas Katkus Šiuolaikinio meno centre Vilniuje dirigavo mano „Mačiūną“ – gigantišką, beprotiškai nepraktišką kūrinį. Rašau tikrai beprotišką muziką, kuri galbūt patraukli klausytojui, bet bandyti ją atlikti... Nežinau, kur kitur būčiau galėjęs sulaukti tokio atsidavimo. Nuostabių atlikėjų yra visame pasaulyje – JAV, Pietų Korėjoje, Lietuvoje, Argentinoje – visur. Bet manau, kad čia yra kai kas nepakartojama. Žmonės nežiūri į laikrodį ir negalvoja: „Jau penkias minutes užtrukome, man jau laikas eiti“. Labai sunku dirbti su nauju kūriniu, jei esi priverstas paisyti laiko apribojimų. Suprantu – kiekvienas turi savo reikalų, savo gyvenimą, visiems turi būti atlyginama už jų laiką. Tačiau pernelyg dažnai visame pasaulyje girdžiu kūrinius, atliekamus nepakankamai juos surepetavus. Taigi tas besąlygiškas atlikėjų atsidavimas muzikai Lietuvoje yra stulbinamas.

Labai ačiū! 
Sukūrėte išsamias anotacijas kiekvienam kūriniui. Jos turėtų padėti klausytojui, tikslinėms auditorijoms už Lietuvos ribų.

Tikiuosi, kad ši muzika gaus plačią auditoriją, net jei žmogus nėra iš muzikos srities ir nėra jos studijavęs, bet yra smalsus neįprastiems, nepažintiems dalykams. Ši muzika taip pat turėtų būti įdomi atlikėjams: dainininkams, instrumentalistams, dirigentams. Ši antologija atrinkta taip, kad tiktų kiekvienam.

Iš privataus pokalbio su Franku žinau, kad jis labai tikėtųsi sulaukti ir vietinių kompozitorių reakcijų.

Tikiuosi, kad pirmoji reakcija netaps klausimu – „kodėl manęs neįtraukei?“ (juokiasi).

[Klausimas iš publikos] Esu visai iš kitos srities. Ką, Jūsų manymu, reiškia kompozitoriams būti įtrauktiems į šį leidinį?

Žinoma, patekti į leidinį, platinamą tarptautinėje platformoje – tai galimybė. Juo labiau, kad į šią antologiją pakliuvusių kompozitorių muzika nebuvo dažnai įrašinėjama, jų karjera dar tik prasideda. Jiems tai yra galimybė būti išgirstiems tarptautiniu mastu. Galbūt jų kūriniai bus atliekami svetur, ir, tikiuosi, šie kompozitoriai sulauks naujų užsakymų – tai būtų nuostabu. Viliuosi, tai paskatins radijo transliacijas, sudomins žmones ir atvers naujas progas. Yra toks posakis „a long tail“ [pažodžiui: ilga uodega – vert. past.]. Visada galvoju, kad kas nors išgirs šią muziką atliekamą gyvai, bet tai užtrunka. Tas pats vyksta kitose srityse – dailėje, literatūroje. Tačiau muzika turi tą privalumą, kad ji gali keliauti. Eilėraštis turi būti išverstas, paveikslas – nugabentas, o muzikos nereikia versti, pakuoti, šiuo atžvilgiu muziką propaguoti yra kiek lengviau, nei bet kurią kitą meno sritį. Tikiuosi, kad antologijos kompozitoriams nutiks visi šie geri dalykai.

[Klausimas iš publikos] Minėjote, kad klausote kiek įmanoma daugiau muzikos, kad yra tiek daug puikios, įdomios muzikos. Ar kada nors grįžtate prie to paties kūrinio? Ir jei taip, tai prie kokios muzikos grįžtate?

Tai sunkus klausimas. Sakiau, kad klausausi muzikos 9 valandas per dieną – suprantama, tai įmanoma tik savaitgaliais, kai esu namuose. Keliaudamas – pavyzdžiui, dabar, viešėdamas Vilniuje – muzikos klausausi gerokai mažiau. Nors, laimei, vakar turėjau galimybę apsilankyti dviejuose koncertuose, Arvydo Malcio koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje ir Dmitrijaus Golovanovo grupės koncerte džiazo klube, tad išgirdau beveik pustrečios valandos muzikos. Grįžtant prie Jūsų klausimo, esu apsėstas įrašų kolekcionierius ir tą muziką noriu išgirsti vėl. Jei nenorėčiau, nepirkčiau tų įrašų. Savo bute Niujorke turiu apie 30 tūkstančių įrašų – tai mažiausiai 3000 valandų muzikos. Prie kūrinio grįžtu tada, kai noriu labiau į jį įsigilinti, jeigu noriu dar kartą pasiklausyti jo sekdamas natas arba ruošdamasis interviu su kompozitoriumi. Sunku, nes jei klausausi tos pačios muzikos kelintą kartą, vadinasi, tuo pat metu neklausau muzikos, kuri man visiškai nauja. Prisipažinsiu – kartais klausau muzikos ir jos tiesiog nekenčiu. Tai tikrai verčia mane klausytis to kūrinio dar kartą. Savo nuomonę kvestionuoju. Jei muzika man nepatinka, nekaltinu kūrinio, sakau sau, kad galbūt kažko nesuprantu.

Pokalbį iš anglų k. vertė Indra Karklytė