Birželio 17 d. Airijos mieste Dandolke įvyks Onutės Narbutaitės kūrinio „Heliografija“ pasaulinė premjera, kuri numatyta penkių koncertų ciklo „Muzikos knygos“ kontekste. Pirmasis serijos įvykis pavadintas „Šviesos ir šešėlių knyga“, o jos „turinyje“ – JAV eksperimentinės muzikos menininko Johno Zorno kūrinys „Angelų knyga“ (Book of Angels) ir pusvalandžio trukmės Onutės Narbutaitės kompozicija, užsakyta Lauto šiuolaikinės muzikos draugijos ir netikėtai pristatoma kaip „ritualistinio minimalizmo“ muzika, nors kompozitorė dėl to ir išreiškė abejonę.

„Heliografijų“ (Heliography) moters balsui, altui, violončelei ir būgnams anotacijoje Onutė Narbutaitė rašo, jog heliografijomis („saulės piešiniais“) buvo vadinamos  pirmosios fotografijos. „Lucem demonstrat umbra („šešėlis parodo šviesą“) – primena  Jorko Katedros saulės laikrodžio įrašas. Užsakovo pasiūlyta neaprėpiama saulės tema derinyje su itin kamerišku atlikėjų ansambliu inspiravo intymų, o kartu tarsi atitrauktą žvilgsnį, kuriam pritiko šio šviesos ir šešėlių meno – fotografijos – metafora“ – teigė kompozitorė.

Būtent ši šviesos ir šešėlio metafora įkvėpė koncertų serijos kuratorių Eamonną Quinną renginiui suteikti „Šviesos ir šešėlių knygos“ antraštę, kurioje pinasi simbolistiniai ir techniniai, religiniai ir moksliniai aspektai. „Visą pirmąjį koncertą galima įsivaizduoti kaip kintančia praeities, dabarties ir ateities sąsają. Jį galima apibūdinti ir pasitelktus Isaaco Kooko – rabino bei mąstytojo išmintį: „Tai perkelia iš vietos, kur nėra nieko naujo, į vietą, kur nėra nieko seno, ten, kur viskas atsinaujina“ – komentavo serijos kuratorius.

Onutės Narbutaitės kūrinyje panaudoti Edmundo Gedgaudo ir Vaidoto Daunio su miesto fotografijomis susijusių esė fragmentai, kuriuos papildo saulės laikrodžio motto iš „Notizie Gnomoniche“ (1761 m.) eilutė ir opusą užbaigiantys keli pačios autorės sakiniai. Tekstus į anglų kalbą išvertė Romas Kinka. „Ši tekstų kombinacija ir iš jos kylanti prasmė – pamatinė kompozicijos dalis, tad žodžius norėjosi perteikti paprastai ir aiškiai, be „dekonstruojančių“ įmantrybių. Būtent žodžiai, brėžiantys punktyrą nuo nakties iki vakaro, nuo pavasario link rudens, tampa esmine visumos jungtimi“ – aiškino kompozitorė, kuri toliau tęsė: „Nenutrūkstamoje kūrinio tėkmėje aiškiai išryškėja kelios padalos, žyminčios ir skirtingas – ne tik kalendorine prasme, – laiko dimensijas. Keičiantis muzikos fragmentams, lyg fotokadrams, ilgokai užsilaikantiems viename vaizdinyje, tarsi škicuojamas ir žmogaus gyvenimo po šia saule piešinys“.

Koncerte, kuris vyks Orielio kultūros centre (buvusiame XIX a. kalėjime), taip pat skambės minėtas Johno Zorno kūrinys „Angelų knyga“. Pasak Eamonno Quinno, kompozitorius „Angelų knygą“ leidžia atlikti tik tam tikriems atlikėjams, galintiems perprasti ir perteikti šios muzikos alchemiją. Nepaisant to, koncerto kuratoriui nesunkiai pavyko įtikinti kompozitorių duoti leidimą Gartho Knoxo vadovaujamai „Saltarello“ atlikėjų grupei, kuri atliks ir pasaulinę Onutės Narbutaitės „Heliografijų“ premjerą, kartu su sopranu Hélène Fauchère.

„Saltarello“ ansamblio lyderis, altistas Garthas Knoxas yra tikras šiuolaikinės muzikos atlikimo ekspertas. Septynerius metus jis grojo Pierre’o Boulezo „Ensemble InterContemporain“, dar septynerius – Arditti kvartete. Jis atliko pagrindinių tarptautinės scenos kompozitorių premjeras ir aktyviai bendradarbiavo su jais repeticijų metu (tarp jų – György Ligeti, Iannis Xenakis, Karlheinzas Stockhausenas, Pierre’as Boulezas, György Kurtágas, Salvatore Sciarrino, Hansas Werneris Henze ir kt.).

Renginių seriją „Muzikos knygos“ organizuoja Lauto šiuolaikinės muzikos draugija, jau dešimt metų „judinanti“ airišką šiuolaikinės kompozicinės muzikos sceną, kviesdama koncertuoti aukščiausio rango tarptautinius atlikėjus, įtraukdama gyvai dalyvauti aktualiausius mūsų laiko kompozitorius arba teikdama kūrinių užsakymus ryškiems muzikos autoriams. Už viso to dažniausiai slypintis vienas vardas – Eamonnas Quinnas – šios draugijos lyderis, renginių organizatorius ir programų sudarytojas.

Eamonno Quinno kuruojamose programose dažnai brėžiamos dvi kūrybinės ir geografinės tendencijos: post/minimalistinė arba eksperimentinė muzika iš JAV (Terry Riley, Philipas Glassas, Alvinas Lucieras, Johnas Zornas, Christianas Wolffas, Davidas Langas) ir „dvasingasis kūrybiškumas“ iš Rytų Europos regiono (Arvo Pärtas, Aleksandras Knaifelis, Aleksandras Raskatovas, Valentinas Silvestrovas, Sofia Gubaidulina, Onutė Narbutaitė). „Iš tiesų tokios tendencijos mano programose susiklosto veikiau savaime, kita vertus, man smagu, kad stipriai dominuojanti JAV kultūra turi atsvarą, kur praktikuojamos visiškai kitokios kultūros formos, kūrybos tipai ir estetinės vertybės. Tiesiog pastarąją reikia labiau išryškinti“ – komentavo kuratorius.

LMIC inf.